2020-10-28 Nr. AB-20268-3-62-3-00599-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2351-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00599-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 27 d. iki 2018 m. lapkričio 25 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) 16 būrio 161 brigadoje, perpildytoje gyvenamojoje patalpoje. Patalpos sienos ir grindys buvo antisanitarinės būklės, danga netinkama dezinfekcijai, su įtrūkimais, plyšiais. 2017 m. rugpjūčio 25 d. buvo perkeltas į 8 būrio 81 brigadą ir toje patalpoje buvo analogiška situacija. Patalpoje trūko oro, šviesos, nebuvo ventiliacijos. Sanitariniame mazge buvo skylė vietoje unitazų, prausyklose įrengti loviai iš betono ir 3 čiaupai. Prausykloje bėga tik šaltas vanduo. Nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. spalio 18 d. pareiškėją lankė žmona, tačiau ilgalaikių pasimatymų patalpose buvo per mažai vietos (patalpa apie 12 kv. m ploto), įrengta per mažai sanitarinių, dušo įrenginių (reikia laukti eilėse). Ilgalaikio pasimatymo patalpoms skirta virtuvė per maža. Marijampolės PN priėmė 2018 m. lapkričio 18 d. įsakymą, kuriuo apribojo nuteistųjų teises, ir pareiškėjas negalėjo pasinaudoti jam suteiktu ilgalaikiu pasimatymu, todėl jis vos neišsiskyrė su žmona. Pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, tai kenkė ir žalojo jo sveikatą bei trikdė ryšius su šeima.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, pareiškėjas neteikė nei vieno skundo dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN. Teisės aktai nenustato, kokios konstrukcijos turi būti įrengiami tualetai, nenustatyta, jog prausyklose turi būti karštas vanduo, nėra įtvirtinta, kokio ploto turi būti ilgalaikių pasimatymų patalpos bei jų virtuvėlės, kiek turi būti įrengta sanitarinių įrenginių. Pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbęs bado akciją. Marijampolės PN 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4/07-210 pareiškėjui, kaip ir kitiems pradedantiems bado akciją, protestuojant prieš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus (toliau – ir Pakeitimai), buvo apribotos tam tikros teisės.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jam neužtikrintu teisės aktuose nustatytu minimaliu gyvenamuoju plotu, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 16 būryje gyveno nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 1 d., o ne nuo 2016 m. kovo 27 d. kaip pareiškėjas nurodė skunde. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, t. y. tai, kad nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 1 d. pareiškėjas gyveno 16 būrio 17.2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 78,48 kv. m, minėtoje patalpoje įrengtos 25 miegamosios vietos, nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. – 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 76,20 kv. m, joje įrengtos 24 miegamosios vietos, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jokių prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų nepateikė, sprendė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose.

7. Teismas analizavo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 14, 16 ir 17 punktus, nurodė, jog HN 134:2015 natūralaus apšvietimo nereglamentuoja, vertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus (toliau – ir patikrinimo aktai), kuriuose nurodyta, jog patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val., yra natūralus apšvietimas, sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus, ir sprendė, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas ir toks vėdinimas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovo atstovas teisės aktų normų dėl patalpų vėdinimo nepažeidė.

8. Teismas nurodė, kad patikrinimo aktuose buvo nustatyta, jog 16 būrio 17.2 patalpoje buvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Nors atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų drėgmę ir apšvietą pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu, teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar drėgmės. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos drėgmės ar apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl sprendė, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė.

9. Teismas analizavo HN 134:2015 20 punktą, nustatė, jog Marijampolės PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo jų naikinimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (HN 134:2015 37 p.). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl darė išvadą, kad galbūt buitiniams parazitams gyvenamosiose patalpose atsirasti galėjo turėti įtakos pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) elgesys, netinkamai vykdant ar nevykdant teisės normų reikalavimų.

10. Teismas aptarė HN 134:2015 39 punktą ir vertino, jog patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl drėgmės, pelėsio ir pan. būtų kreipęsis į administraciją, nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

11. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nustatyta, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui, aptarė HN 134:2015 12 punkto nuostatas ir nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl netinkamų grindų ir sienų paviršiaus, negalėjimo juos išvalyti. Patikrinimo aktuose tokie pažeidimai nenustatyti.

12. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų bei prausyklų įrengimu, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 13.5 ir 16.5 punktus, nurodė, jog teisės aktai nenustato nuteistųjų paprastosios grupės sanitarinio mazgo įrengimo konstrukcijų, analizavo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), (toliau – ir Aprūpinimo normos) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, (toliau – ir Naujosios aprūpinimo normos), asmenų sanitarinių įrenginių ir praustuvių aprūpinimo aspektu ir atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai nenustato, kokios konstrukcijos turi būti sanitariniai įrenginiai ar prausykla, pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir prausyklos atmetė. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 18 punktas nenustato, jog karštas vanduo turi būti teikiamas į prausyklą.

13. Teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 28–35 punktų nuostatas, reglamentuojančias ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo specifiką, nurodė, jog patikrinimo aktuose nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose buvo laikomasi higienos normos reikalavimų ir juose yra tiekiamas karštas vanduo. Teismas nurodė, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ilgalaikių pasimatymų patalpų plotus, nustatė, kad Taisyklių 111 punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos ilgalaikių pasimatymų patalpose, ir vertino, jog pagal savo pobūdį ilgalaikių pasimatymų patalpos artimesnės bendrabučio tipo patalpoms, todėl vadovavosi įstatymo analogija ir sprendė, kad tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,1 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su žmona nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. spalio 18 d. buvo ilgalaikiuose pasimatymuose ir sprendė, kad vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, nes kiekvienam asmeniui teko po 6 kv. m ploto.

14. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas, įrengdamas 2 dušo galvutes, teisės aktų nepažeidė, kadangi Naujosios aprūpinimo normos 13.1 punktas dušo čiaupų (galvučių) nesieja su nuteistųjų skaičiumi būriuose. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato, kokio ploto turi būti įrengiama virtuvėlė, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškimu nurodė, kad skelbia bado akciją dėl Pakeitimų. Pareiškėjas bado akciją nutraukė 2018 m. lapkričio 23 d. pareiškimu. Marijampolės PN direktorius 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“ įsakė nuo 2018 m. lapkričio 16 d. nuteistiesiems, raštu pareiškiantiems apie badavimą dėl Pakeitimų, laikinai sustabdyti: nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų įteikimą nuteistiesiems; pasimatymų suteikimą nuteistiesiems; maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimą; paskatinimo priemonių skyrimą nuteistiesiems; leidimą skambinti telefonu; kultūros, sporto ir kitų masinių renginių organizavimą. Marijampolės PN direktorius 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4/07-214 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo panaikinimo“ pripažino netekusiu galios Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“. Pareiškėjas bado akciją paskelbė tik 2018 m. lapkričio 19 d., todėl apribojimai jam buvo taikomi nuo minėtos dienos. Pareiškėjo teigė, jog jis negalėjo pasimatyti su žmona 2018 m. lapkričio 18 d., tačiau vėliau nurodė, kad ilgalaikis pasimatymas su žmona jam buvo skirtas 2018 m. lapkričio 17–25 d. Teismas tokius pareiškėjo argumentus vertino kaip prieštaringus, o iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 7 d. priklauso paprastajai grupei, todėl jam buvo užtikrintas reikiamas pasimatymų skaičius, nustatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnyje.

16. Teismas analizavo BVK 119 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas ir sprendė, kad grupės nuteistųjų, į kurią įeina pareiškėjas, paskelbta bado akcija, kaip pasyvus protestas prieš Pakeitimus, buvo nepagrįstas, jų reikalavimai buvo neteisėti. Teismas pažymėjo, Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“, kuriuo, be kita ko, buvo laikinai apribota pareiškėjo teisė į pasimatymų suteikimą, buvo priimtas vadovaujantis BVK 119 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kitų aptariamu Marijampolės PN direktoriaus įsakymu pritaikytų apribojimų skunde nepaminėjo ir nenurodė, jog dėl to patyrė neturtinę žalą. Teismas priėjo prie išvados, kad šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – pareiškėjo patirtos žalos.

17. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Nesant visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

III. 18. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo bei priteisti jam prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad kalint Marijampolės PN 16 ir 8 būriuose nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti bendrabučio tipo patalpoje gyvenamasis plotas, buvo netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, šaltuoju metų laiku nebuvo užtikrina 18–22oC temperatūra, patalpose buvo drėgna, neveikė ventiliacija, patalpos buvo netinkamos dezinfekcijai, sanitarinis mazgas netinkamai atitvertas, ilgalaikių pasimatymų patalpos per mažos, joms visoms įrengtas bendras klozetas bei 2 dušo kabinos, iš kurių veikė tik viena, nors pagal teisės aktus sanitarinis mazgas ir dušo kabina privalo būti įrengta ilgalaikių pasimatymų kambaryje, kad nesukeltų papildomų nepatogumų. Pareiškėjas teigia, kad ilgalaikių pasimatymų virtuvėlėje buvo tik elektrinė kaitlentė bei mikrobangų krosnelė visiems 6 ilgalaikių pasimatymų kambariams (12 žmonių), todėl nebuvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos.

20. Pareiškėjas pažymi, kad 2018 m. lapkričio 17–25 d. buvo pateikęs prašymą skirti ilgalaikį pasimatymą su žmona, jis buvo jam skirtas ir tai galima patikrinti auklėtojo žurnale, kuriame registruojami prašymai dėl pasimatymų skyrimo, tačiau kai žmona atvyko pasimatyti, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo paskelbęs bado akciją, pareiškėjui galimybė pasimatyti su žmona nebuvo suteikta. Pareiškėjas teigia, jog jis taip pat negalėjo gauti ir siųsti laiškų, išskyrus laiškus, siunčiamus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, paskambinti advokatui, todėl buvo pažeistos jo teisės.

21. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad jis yra pateikęs atsiliepimą į skundą, išsamiai ir detaliai atsakęs į pareiškėjo skundo teiginius, taip pat pateikęs teismui visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus, todėl teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

23. Atsakovo atstovas taip pat nurodo, jog byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi Marijampolės PN poziciją šioje byloje, todėl nėra tikslinga teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo A. B. skundas priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam 16 būryje ir 8 būryje nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m laisvas plotas, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, šaltuoju metu nebuvo užtikrinta 18–22oC temperatūra, patalpose neveikė ventiliacija, patalpos nebuvo tinkamos dezinfekcijai, sutrūkinėjusios sienos, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, pasimatymų kambariai buvo per maži ir netinkamai įrengti, iš jo buvo atimta galimybė pasimatyti su žmona, jog jis patyrė neturtinę žalą, t. y. pareiškėjas nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo nurodęs skunde ir kurias išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas prašo jam iš atsakovo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Iš apeliacinio skundo abstraktaus pobūdžio argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas ir jo patirtą neturtinę žalą.

29. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

30. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

32. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

33. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

34. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad jam teko per mažas gyvenamasis plotas, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m), kai teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, o skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, o nesant objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

36. Pagal atliktą pirmosios instancijos teismo apskaičiavimą pareiškėjui visada teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto (pareiškėjui teko 3,13 ir 3,175 kv. m ploto), be to, pareiškėjas buvo laikomas ne kamerų tipo patalpose, t. y. turėjo galimybę leisti laiką ir kitose patalpose.

37. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas nedetalizavo savo pretenzijų dėl netinkamo apšvietimo, nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamo apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o tai yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė.

38. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su patalpų vėdinimu (ventiliacija), ir nustatė, kad buvo užtikrintas natūralus gyvenamųjų patalpų vėdinimas ir toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktų reikalavimus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių ši išvada turėtų būti pripažinta neteisinga. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, dėl kurių turėjo būti pripažintos pagrįstomis jo pretenzijos dėl netinkamos patalpų temperatūros ir būklės.

39. Įvertinus pirmosios instancijos teismo aptartus byloje surinktus įrodymus, susijusius su patalpų dezinfekcijos atlikimu, nėra pagrindo nesutikti su išvada, kad pareiškėjas šio nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė.

40. Pirmosios instancijos teismas taip pat išnagrinėjo įrodymus, susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu (jo atitvėrimu), ir nenustatė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai ir abstrakčiai nurodo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, tačiau nenurodo, kurioje vietoje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas.

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 28–35 punktų nuostatas, susijusias su ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes, kad ilgalaikių pasimatymo kambariuose buvo laikomasi higienos normos reikalavimų ir juose yra tiekiamas karštas vanduo, kad pareiškėjui pasimatymų su žmona nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. spalio 18 d. ilgalaikių pasimatymų patalpoje kiekvienam asmeniui teko po 6 kv. m ploto (pareiškėjas nurodė, kad kambarys buvo apie 12 kv. m), t. y. buvo pakankamai ploto, nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo pretenzijų dėl ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimo. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvuotų argumentų, dėl kurių minėta išvada turėtų būti pripažinta neteisinga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ilgalaikių kambarių įrengimo yra pagrįsta ir teisėta.

42. Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai ir detaliai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN 2018 m. lapkričio 18 d. įsakymu sustabdė nuteistųjų teises ir tuo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo pasinaudoti suteiktu jam 2018 m. lapkričio 18 d. ilgalaikiu pasimatymu, todėl jis vos neišsiskyrė su žmona. Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, jog jam 2018 m. lapkričio 17–25 d. buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su žmona, tačiau dienos nepamena. Atsakovo atstovas nurodė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui ilgalaikis pasimatymas nebuvo suteiktas.

43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškime nurodė, jog skelbia bado akciją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimų, o 2018 m. lapkričio 23 d. pareiškimu pareiškėjas nutraukė bado akciją, Marijampolės pataisos namų direktorius 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. lapkričio 16 d. dalis Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiškė pradedantys bado akciją protestuodami prieš teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, į tai, kad nuteistųjų reikalavimai yra neteisėti, tuo šiurkščiai pažeidžiama pataisos įstaigų vidaus tvarka, vadovaudamasis BVK 119 straipsnio 1 dalimi, įsakė nuo 2018 m. lapkričio 16 d. nuteistiesiems, raštu pareiškiantiems apie badavimą dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimų, laikinai sustabdyti: nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų įteikimą nuteistiesiems (1 p.); pasimatymų suteikimą nuteistiesiems (2 p.); maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimą (3 p.); paskatinimo priemonių skyrimą nuteistiesiems (4 p.); leidimą skambinti telefonu (5 p.); kultūros, sporto ir kitų masinių renginių organizavimą (6 p.). Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4/07-214 pripažintas netekusiu galios Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. 4/07-210.

44. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su jam nesuteiktu ilgalaikiu pasimatymu su žmona, nustatyta, kad pareiškėjui apribojimai dėl jo paskelbto bado akcijos buvo taikomi nuo 2018 m. lapkričio 19 d., pirminiame skunde pareiškėjas nurodė, jog jis negalėjo pasimatyti su žmona 2018 m. lapkričio 18 d., tačiau byloje duomenų apie tai, jog ilgalaikis pasimatymas jam būtų skirtas tą dieną, nėra, o skundo papildyme nurodyta, jog ilgalaikis pasimatymas su žmona jam buvo skirtas 2018 m. lapkričio 17–25 d., tačiau pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo skirtas ilgalaikis pasimatymas. Pažymėtina, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo tikslios datos, kada jam buvo paskirtas ilgalaikis pasimatymas su žmona ir kuris neįvyko dėl to, kad buvo apribotos pareiškėjo teisės į pasimatymus.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš jo taip pat buvo atimta galimybė siųsti laiškus, jis negalėjo paskambinti advokatui ir tuo buvo pažeistos jo teisės, tačiau pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir skundo papildyme jis nebuvo nurodęs tokių jo teisių pažeidimų, taip pat aplinkybių, kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo tokio pobūdžio aplinkybių.

46. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Marijampolės PN jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

47. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė