2019-09-18 Nr. AB-17730-3-62-3-02580-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1794-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02580-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. (L. D.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (anksčiau – Kauno apygardos administracinis teismas) 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (dabar – Regionų apygardos administracinis teismas Kauno rūmai) su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) jam nebuvo suteikiamos būtinos higienos priemonės, t. y. dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai. Pareiškėjas paaiškino, kad ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl minėtų higienos priemonių suteikimo, tačiau Alytaus PN administracija žodžiu paaiškindavo, jog pareiškėjo statusas yra nuteistasis, todėl higienos priemonės jam nepriklauso. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus PN administracija raštu paaiškinimo nepateikė. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d. minėtos higienos priemonės jam priklausė, todėl jautėsi diskriminuojamas.

3. Alytaus PN, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Alytaus PN taip pat nurodė, kad pareiškėjas raštiško prašymo dėl dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų nebuvo pateikęs. Alytaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas pirmą prašymą dėl higienos priemonių išskyrimo pateikė 2017 m. vasario 23 d. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjo skunde reiškiami nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio, neįvardijama valstybės kaltė, priežastinis ryšys, kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir kokias paskaičiavimais yra konkrečiai paskaičiuotas, todėl, pasak Alytaus PN, pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, todėl atmestini.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas Kauno rūmai 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš jam neskirtų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus PN atvyko 2015 m. kovo 10 d., todėl vertino ginčo laikotarpį nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

7. Teismas konstatavo, kad higienos priemonių, t. y. dantų pastos, dantų šepetuko ir skutimosi peiliukų, neišdavimas neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės suteikiamos suimtiesiems ir nuteistiesiems pateikus prašymą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tokį prašymą raštu teikė Alytaus PN.

8. Teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, tačiau sprendė, jog pareiškėjo prašomos patirtos neturinės žalos dydis, t. y. 11 000 Eur, yra per didelis, todėl įvertintas 300 Eur suma.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Alytaus PN nesuteikus higienos priemonių, jam pradėjo gesti dantys, turėjo lankytis pas odontologą, o atlikęs bausmę turės susitvarkyti dantis iš savų lėšų. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Konvencijos 3 ir 14 straipsnių nuostatos. Pareiškėjas paaiškina, kad negali pateikti įrodymų, jog raštu kreipėsi į Alytaus PN administraciją, nes Alytaus PN administracija raštu į tokius prašymus neatsako.

11. Pareiškėjas pažymi, kad Alytaus PN administracija raštu į pateiktus prašymus neatsako, todėl negali pateikti įrodymų, jog su prašymu kreipėsi į Alytaus PN administraciją.

12. Alytaus PN, atstovaudamas Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

13. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pasak Alytaus PN, pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, taip pat tinkamai įrodyti visas aplinkybes, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą.

14. Alytaus PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais. Pripažinimas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, pasak Alytaus PN, yra pakankama satisfakcija.

15. Pareiškėjas atsiliepime į Alytaus PN apeliacinį skundą prašo Alytaus PN apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas atsiliepime į Alytaus PN apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl turi būti taikomos Konvencijos 3 ir 14 straipsnių nuostatos.

17. Alytaus PN, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Alytaus PN nuomone, pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai, neįrodo realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjas atliko bausmę Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir nurodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais veiksmais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 11 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Alytaus PN jis buvo laikomas nesuteikiant higienos priemonių, t. y. dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų, atlyginimo priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Alytaus PN veiksmus kaip jo teisių pažeidimą, turėjo priteisti visą prašomos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 11 000 Eur sumą. Alytaus PN savo apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą, o pripažinimas, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, pasak Alytaus PN, yra pakankama satisfakcija.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Dėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

24. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d. „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

25. Primintina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

26. Šiuo atveju dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-662/2019, kt.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019).

28. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 nuostatų. Atsižvelgęs į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos reikalavimų. Taigi šioje byloje visiškai pagrįstai ir teisingai konstatuotas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019).

30. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

32. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjui teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (300 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

34. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad priteisti pareiškėjo prašomą 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo: pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis; pareiškėjas nei nurodė, nei pateikė įrodymus, patvirtinančius jo paaiškinimų apie sugedusius dantis dėl neišduotų higienos priemonių.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. D. (L. D.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan