2013-04-15 Nr. AB-1173-3-63-3-00313-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-328/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00313-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 24. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu (b. l. 3) kreipėsi į teismą prašydamas:

1) įpareigoti atsakovą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos VGTPT, Tarnyba) priimti sprendimą pagal jo 2012 m. liepos 10 d. prašymą, reg. Nr. ATP 1256;

2) įpareigoti užtikrinti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/10;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis kreipėsi į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos paskyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/10. Prie prašymo pridėjo dokumentą, patvirtinantį teisę gauti antrinę teisinę pagalbą bei dokumentą, patvirtinantį reikalavimą į teisinę pagalbą. Nurodė, kad gynėjas jam reikalingas 2012 m. liepos 12 dieną.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas vilkina priimti sprendimą pagal jo prašymą, jam advokatas iki šiol nepaskirtas, jo apklausos minėtoje byloje dėl atsakovo kaltės atidėtos 2012 m. liepos 12 d. ir 2012 m. liepos 18 d. Jis 2012 m. liepos 12 d. informavo atsakovą apie apklausos atidėjimą. Manė, kad atsakovas turi išankstinę nuomonę prieš jį. Pareiškėjo teigimu, nuolat skiriami advokatai, kurie jam neteikia teisinių paslaugų, atsakovas vilkino atlikti visus veiksmus. Atsakovas tokiais veiksmais pažeidė ne tik jo teises ir interesus, bet ir viešąjį interesą, tai yra valstybės interesus. Tokia negatyvi ir ydinga padėtis Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje yra pastovi, o pareiškėjo turtinė padėtis sunki, tai patvirtina metinė gyventojo turto deklaracija, tad pats nusisamdyti advokato neišgali.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 39-41) prašė jį atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog 2012 m. liepos 10 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos užtikrinimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/2010. 2012 m. liepos 13 d. Tarnybos direktorius R. V. įsakymu Nr. V-146, vadovaudamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi, bei siekdamas išvengti Tarnybos interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, nusišalino nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą ir pavedė Tarnybos Teisės skyriaus vedėjai, o jai nesant - ją pavaduojančiam valstybės tarnautojui, nagrinėti šį pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir priimti visus su šiuo prašymu susijusius sprendimus.

Teigė, kad 2012 m. gegužės 22 d. Tarnybos direktorius įsakymu Nr. P-3 paskyrė Teisės skyriaus vyriausiąją specialistę V. M. pavaduoti Teisės skyriaus vedėją K. G. nuo 2012 m. gegužės 22 d. jos nėštumo ir gimdymo atostogų metu.

Paaiškino, jog 2012 m. liepos 13 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2658 Tarnyba, atstovaujama Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės V. M., informavo pareiškėją apie tai, kad jo 2012 m. liepos 10 d. prašymas nenagrinėjamas, nes šiame prašyme pareiškėjas neišreiškė vienareikšmiško ir pilnos apimties sutikimo, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Šiuo raštu Tarnyba paprašė pareiškėją nedelsiant raštu Tarnybai vienareikšmiškai nurodyti, ar jis sutinka, kad Tarnyba tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Šį atsisakymą nagrinėti pareiškėjo 2012 m. liepos 10 d. prašymą Tarnyba grindė sekančiais pagrindais ir motyvais.

Pareiškėjas savo 2012 m. liepos 10 d. prašyme nurodė, jog nesutinka, kad duomenys būtų gaunami neinformavus jo ir kad sutinka, kad jie būtų panaudojami įstatymų nustatyta tvarka pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo normas. Tokia pareiškėjo valios dėl duomenų tvarkymo formuluotė yra nevienareikšmiška, įpareigojanti Tarnybą prieš kreipiantis į valstybės ir savivaldybių institucijas, valstybės registrus, kitus fizinius ar juridinius asmenis arba prieš priimant informaciją iš išvardintų juridinių ar fizinių asmenų, kiekvienu atveju pareiškėją iš anksto informuoti, ko pasekoje pareiškėjas gali nesutikti, kad konkrečiu atveju Tarnyba priimtų naujus duomenis arba kreiptųsi dėl jų. Tai nepagrįstai apsunkintų Tarnybos funkcijų įgyvendinimą ir, priklausomai nuo pareiškėjo valios, galėtų apskritai užkirsti tam kelią. Dviprasmiška formuluotė taip pat gali sukelti nepagrįstus ginčus antrinės teisinės pagalbos teikimo bei jos organizavimo eigoje.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas užtikrina pareiškėjui teisę bet kada kreiptis į Tarnybą su prašymu dėl informacijos apie save gavimo. Pažymi, kad Teisingumo ministro nustatyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjai privalo į prašyme suformuluotus klausimus atsakyti aiškiai. Jeigu prašymo formoje yra nurodyti atsakymų variantai, remtis jais, o ne teikti savo atsakymo variantą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo formoje nepasirinko pateikto atsakymo į klausimą varianto „sutinku“ arba „nesutinku“, o savo valią išreiškė įrašydamas tekstą: „Nesutinku, kad duomenys būtų gaunami neinformavus mane. Sutinku, kad jie būtų panaudojami įstatymų nustatyta tvarka pagal Lietuvos Respubliko valstybės garantuojamos teisinė pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) normas“, dėl kurio neaiškumo ir dviprasmiškumo pareiškėjo valia tapo neaiški, kas sutrikdė prašymo nagrinėjimo procedūrą.

Pareiškėjui pateikus netinkamai užpildytą prašymą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo numatytas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl Tarnybos veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmos instancijos teismas) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 75-80) pareiškėjo J. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmos instancijos teismas nurodė, kad 2012 m. liepos 10 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos užtikrinimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/2010 (b. l. 42-46). Iš šio pareiškėjo prašymo matyti, jog jis nesutinka, kad duomenys būtų gaunami neinformavus jo ir kad sutinka, kad jie būtų panaudojami įstatymų nustatyta tvarka pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) normas.

Teismas konstatavo, jog 2012 m. liepos 13 d. Tarnybos direktorius R. V. įsakymu Nr. V-146, vadovaudamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi., bei siekdamas išvengti Tarnybos interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, nusišalino nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą ir pavedė Tarnybos Teisės skyriaus vedėjai, o jai nesant - ją pavaduojančiam valstybės tarnautojui, nagrinėti šį pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir priimti visus su šiuo prašymu susijusius sprendimus (b.l. 53). 2012 m. liepos 13 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2658 (b. l. 55-56) Tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jo 2012 m. liepos 10 d. prašymas yra nenagrinėjamas, nes šiame prašyme pareiškėjas neišreiškė vienareikšmiško ir pilnos apimties sutikimo, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Šiuo raštu Tarnyba paprašė pareiškėjo nedelsiant raštu Tarnybai vienareikšmiškai nurodyti, ar sutinka, kad Tarnyba tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Teismas taip pat nurodė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo sprendimą grindė tuo, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba. Pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 13 dalį Tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Pagal to paties įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

Minėtame pareiškėjo 2012 m. liepos 10 d. prašyme, jo valios dėl duomenų tvarkymo formuluotė yra nevienareikšmiška, įpareigojanti Tarnybą prieš Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreipiantis į valstybės ir savivaldybių institucijas, valstybės registrus, kitus fizinius ar juridinius asmenis arba prieš priimant informaciją iš išvardintų juridinių ar fizinių asmenų, kiekvienu atveju pareiškėją iš anksto informuoti, dėl ko pareiškėjas gali nesutikti, kad konkrečiu atveju Tarnyba priimtų naujus duomenis arba kreiptųsi dėl jų. Tai nepagrįstai apsunkintų Tarnybos funkcijų įgyvendinimą priklausomai nuo pareiškėjo valios, galėtų apskritai užkirsti tam kelią. Dviprasmiška formuluotė taip pat gali sukelti nepagrįstus ginčus antrinės teisinės pagalbos teikimo bei jos organizavimo eigoje.

Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą. Teisinė pagalba suteikiama tokia apimtimi, kokia valstybė yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintinais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.).

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio Įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto Įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Pagal VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas privalo pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norint gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad minėto Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Kaip jau minėta, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį Tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti Tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Realizuojant įvardijamą teisę ir aiškinantis nurodytas aplinkybes, Tarnybos, vadovaujantis cituojamomis įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, gali gauti reikalingus duomenis apie asmenį.

Pirmos instancijos teisms pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita; taip pat nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintas nuostatas. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėti kriterijai yra: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (Žr. LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A525-1457/2010). Atsižvelgiant į įstatymų nuostatas, teismas turi įvertinti, ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, kad Klaipėdos VGTPT negali tvarkyti pareiškėjo J. S. asmens duomenų ir atlikti imperatyvios pareigos patikrinti, ar šis asmuo turi teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia asmens duomenų sąvoką - asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Šio Įstatymo 4 dalis apibrėžia duomenų tvarkymo sąvoką – duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys; o šio Įstatymo 12 dalis apibrėžia sutikimo sąvoką - sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 ir vėlesne įsakymo redakcija patvirtino tipinę prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, kurios 5 puslapyje numatyta grafa, kurioje asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, kaip duomenų subjektas yra supažindinamas su jo teise pasirinkti ar sutinka/nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Šiuo atveju pareiškėjas J. S., pildydamas nustatytos formos prašymą, supažindintas su jo teise sutikti/nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, nesutiko dėl duomenų tvarkymo. Iš to seka, kad duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Pareiškėjas teigia, kad jo turtinę padėtį patvirtina pateikta deklaracija, todėl jo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas (VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje bylose Nr. A146-769/2008; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-755/2008).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr.: LVAT 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006). Todėl atsakovui, negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas.

Remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalimi, Tarnyba sprendimą priima iš karto, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tinkamai užpildyto teisingumo ministro nustatytos formos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, jį pagrindžiančių dokumentų ir kt. dokumentų, įrodančių asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, gavimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą ir aptariamą teisinį reglamentavimą priėjo prie išvados, kad pareiškėjui 2012 m. liepos 10 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai 2012 m. liepos 13 d. raštu/sprendimu Nr. (1.7)-SR-2648 nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, o tik pasiūlė nedelsiant raštu Tarnybai vienareikšmiškai nurodyti, ar sutinka, kad Tarnyba tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais (b. l. 55-56). Pareiškėjas ir po to neišreiškė sutikimo, kad atsakovas tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsakovui negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjui pateikus netinkamai užpildytą prašymą, 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir įpareigoti atsakovę Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą pagal jo 2012 m. liepos 10 d. prašymą, reg. Nr. ATP 1256, įpareigoti užtikrinti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/10.

Pareiškėjas skunde pareiškė ir reikalavimą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis šia teisės norma, įstatymų leidėjas numato galimybę proceso dalyviui atlyginti jo turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas negali būti pripažįstama, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog pareiškėjas net nėra pateikęs duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas šioje administracinėje byloje.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 82-84) prašo panaikinti 2012 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją patvirtinti naują, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas teigia, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nesilaikė VGTPĮ 11 straipsnio 2, 9 ir 13 dalių, 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į prieinamą nemokamą teisinę pagalbą. Pareiškėjo manymu Klaipėdos apygardos administracinis teismas bylą nagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, todėl objektyviai ir visapusiškai netyrė bylos aplinkybių. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis iš anksto susidaryta nuomone, grindžiamas subjektyviais samprotavimais.

Apibendrindamas argumentus apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 1R-124, pareiškėjas pažymi, kad teiginys dėl sutikimo, kad asmens, gaunančio antrinę teisinę pagalbą, duomenys būtų gaunami iš kitų valstybės institucijų, yra neaiškus, nepagrįstas jokiais teisės aktais. Ginčijamoje grafoje parašyta: „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuoe pateikti it Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“. Apeliantas abejoja, ar toks prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos formos turinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Apeliantas nurodo, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tuo tarpu minėta prašymo nuostata nepagrįsta jokiu konkrečiu įstatymu ir iš jos neaišku, kokios teisinės pasekmės gresia asmenims, nesutikusiems, kad gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimais.

Teigia, kad iki šiol naudojęsis VGTPT paslaugomis ir niekada nesutikdavęs, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi ir anksčiau tai problemų nesukeldavo.

Apeliantas nurode, kad neišreiškė absoliutaus nesutikimo dėl juo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo metu, tačiau prašyme užrašė „sutinku, kad jie (duomenys) būtų panaudojami įstatymų nustatyta tvarka pagal VGTPĮ normas“. VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Nurodo, kad teismo posėdžio metu šie jo argmentai buvo neišklausyti ir motyvuotai neatsakyti.

Teigia, kad pirmos instancijos teismo sprendime nėra nurodyta konkrečių duomenų, nėra konkrečiai įvardinta kokios realios aplinkybės, dviprasmiškos formuluotės, sukėlė administracinį ginčą, vilkina klausimo sprendimą, Klaipėdos VGTPT veiksmų visuma prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pažymi, kad pirmos instancijos teismo nurodymas, jog ministo įsakymo grafos formuluotė, kuri yra labai sudėtinga, kyla iš Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, yra neteisinga ir klaidinanti, nes pačiame prašyme tai nenurodyta.

Pabrėžia, kad pirmos instancijos teismas, pagal VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalį, pagal kurią pareiškėjas privalo pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją be pagal 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, jog norint gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, taip ir neatskleidė, kokių duomenų nebuvo pateikta, kokių duomenų trūko, kokie pateikti duomenys sukėlė įtarimus ar abejones, kokių duomenų trūko sprendimo priėmimui. Apie tokius trūkumus pirmos instancijos teismo sprendime neužsimenama ir, kaip teigia pareiškėjas, pirmos instancijos teismas net prieštaravo dėl šių aplinkybių išsiaiškinimo ir visapusiško ištyrimo.

Teigia, kad Klaipėdos VGTPT ir Klaipedos apygardos administracinio teismo veikla jo atžvilgiu yra ydinga, nukreipta preš jo teisėtus ir įstatymų saugomus interesus, tokie veiksmai prieštarauja viešam interesui, daro žalą ir turi nusikalstamos veikos požymių.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 90-92) į pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, jog nepagrįsti apelianto argumentai, kad Klaipėdos VGTPT, atsisakydama išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. liepos 10 d. pateiktą prašymą, pažeidė kurias nors VGTPĮ normas. Klaipėdos VGTPT veikė išimtinai pagal įstatymų reikalavimus, o apelianto nepasitenkinimo dėl jo nerealizuotos teisės į gynybą baudžiamojoje byloje liko nerealizuotos tik dėl paties apelianto sąmoningai netinkamai pasirinkto elgesio.

Pažymi, kad kreipdamasis su 2012 m. liepos 10 d. prašymu, pareiškėjas antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/2010 siekė gautine Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio pagrindu (būtinas gynėjo dalyvavimas), o bendrąja VGTPĮ nustatyta tvarka, kai pareiškėjas pateikia Klaipėdos VGTPT prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, prašymą pagrindžiančius bei asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus (pareiškėjo tveju – turtinę padėtį įrodantį dokumentą – metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją).

Klaipėdos VGTPT, vadovaudamasi viešojo administravimo principais, nevilkino pareiškėjo 2012 m. liepos 10 d. prašymo nagrinėjimo, o 2012 m. liepos 13 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2658 geranoriškai pasiūlė pareiškėjui ištaisyti pateikto netinkamai užpildyto prašymo trūkumus – paprašė pareiškėjo nedelsiant raštu Klaipėdos VGTPT vienareikšmiškai nurodyti, ar sutinka, kad jo duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, ar nesutinka.

Paaiškina, kad pareiškėjas, užuot ištaisęs savo 2012 m. liepos 10 d. prašymo trūkumus ir informavęs Klaipėdos VGTPT apie pasirinktą atsakymą vienu žodžiu, pagal prašymo formoje siūlomus variantus „atsakyti sutinu arba nesutinku“, inicijavo nagrinėjamos bylos iškėlimą, o pateikdamas byloje apeliacinį skundą – jos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Toks apelianto elgesys, atsakovo manymu, suponuoja prielaidą, kad apeliantas iš tiesų galimai ne siekia realizuoti savo teisę į gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/2010, o priešingai – siekia užvilkinti baudžiamosios bylos tyrimą.

Atsakovas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokių antrinei teisinei pagalbai gauti reikalingų duomenų nebuvo pateikta. Atvirkščiai, atmesdamas pareiškėjo skundą, pirmos instancijos teismas konstatavo Klaipėdos VGTPT veiksmų, įformintų 2012 m. liepo 13 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2658, teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo raštu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad jo 2012 m. liepos 10 d. pateiktas prašymas yra nenagrinėjamas, nes jame pareiškėjas neišreiškė vienareikšmiško ir pilnos apimties sutikimo, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Šiuo raštu atsakovas taip pat paprašė pareiškėjo nedelsiant raštu atsakovui vienareikšmiškai nurodyti, ar sutinka, kad Klaipėdos VGTPT tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas ir po to neišreiškė sutikimo, kad atsakovas tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsakovui negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjui pateikus netinkamai užpildytą prašymą, 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nagrinėjamo ginčo objektas – asmens duomenų tvarkymas teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2012 m. liepos 10 d. prašymą, reg. Nr. ATP 1256. Pirmosios instancijos teismas tokiai pareiškėjo nuomonei nepritarė ir pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės sutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad bylai reikšmingos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia asmens duomenų sąvoką: tai asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Be to šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi apibrėžiama duomenų tvarkymo sąvoka – duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys; o šio įstatymo 12 dalimi apibrėžiama sutikimo sąvoka: sutikimas ‑ savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Pagal šio įstatymo 18 straipsnio 13 dalį Tarnyba turi teisę iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi. Šio Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 7 punkte numatyta, kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti nurodyta nustatytas pareiškėjo turto ir pajamų lygis, kai antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 12 straipsnio 6 punkte nurodytiems pareiškėjams, o šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad, jeigu teikiama antrinė teisinė pagalba trunka ilgiau kaip metus, tarnybos praėjus metams nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos kasmet patikrina, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, remdamosi nauja metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, ir atsižvelgdamos į šio įstatymo nustatytas sąlygas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad, jeigu pasikeičia pareiškėjo turto ir pajamų lygis, tarnyba nustato kitą valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), jis taip pat nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis. Pastebėtina, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintas nuostatas.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėti kriterijai yra: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010).

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktas kaip vieną iš teisėto asmens duomenų tvarkymo pagrindų nurodo atvejį, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

Taigi iš pirmiau minėtų nuostatų galima daryti išvadą, kad, viena vertus, esant asmens sutikimui arba tais atvejais, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, atitinkamas subjektas gali tvarkyti asmens duomenis, tačiau, kaip numatyta Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje, duomenų subjektas gali nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Esant tokiam nesutikimui nebūtų teisinio pagrindo tvarkyti tokį nesutikimą išreiškusio subjekto asmens duomenis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą. Teisinė pagalba suteikiama tokia apimtimi, kokia valstybė yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant minimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 ir vėlesne įsakymo redakcija patvirtino tipinę prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, kurios 5 puslapyje numatyta grafa, kurioje asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, kaip duomenų subjektas yra supažindinamas su jo teise pasirinkti, ar jis sutinka/nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Iš to seka, kad duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėtų teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 8, 11 ir 13 dalyse renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

Pareiškėjas teigia, kad jo turtinę padėtį patvirtina pateikta deklaracija, todėl jo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas (VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-769/2008; Nr. A146-755/2008). Be to kaip minėta VGTPĮ numato, kad praėjus tam tikram laikotarpiui tarnyba privalo patikrinti, ar asmuo vis dar turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalimi, Tarnyba sprendimą priima iš karto, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tinkamai užpildyto teisingumo ministro nustatytos formos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, jį pagrindžiančių dokumentų ir kitų dokumentų, įrodančių asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, gavimo.

Pagal VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalį pareiškėjas privalo pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norint gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Kaip jau minėta, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 13 dalį tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti Tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Realizuojant įvardijamą teisę ir aiškinantis nurodytas aplinkybes, tarnybos, vadovaujantis cituojamomis įstatymo nuostatomis ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, gali gauti reikalingus duomenis apie asmenį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytą faktinių aplinkybių visumą ir minėtą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pareiškėjas J. S., pildydamas nustatytos formos prašymą, buvo supažindintas su jo teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Pareiškėjas nurodo, kad „neišreiškė absoliutaus nesutikimo“ dėl juo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo metu, tačiau prašyme užrašė „sutinku, kad jie (duomenys) būtų panaudojami įstatymų nustatyta tvarka pagal VGTPĮ normas“. Atsakovas neišsprendė pareiškėjo prašymo, o tik pasiūlė nedelsiant raštu Tarnybai vienareikšmiškai nurodyti, ar sutinka, kad Tarnyba tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais (b. l. 55-56). Pareiškėjas ir po to neišreiškė sutikimo, kad atsakovas tvarkytų jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsakovui negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjui pateikus netinkamai užpildytą prašymą, pagrįstai atsakovas nurodė, kad 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus. Atsakovui negalint įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo valia dėl to, kokia apimtimi atsakovas galėjo tvarkyti jo asmens duomenis, iš užpildytos formos nėra aiški, o tai savaime galėjo kliudyti atsakovui tinkamai vykdyti jam priskirtas funkcijas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atmetimo gali būti teisingas tik tuo atveju, kai visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjami visi faktiniai duomenys, kurie daro įtaką tokio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju išlieka piktnaudžiavimo įstatymų leidėjo suteiktina teise (teise gauti antrinę teisinę pagalbą) tikimybė, o tai nesuderinama su antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtimi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-129/2013).

Pastebėtina, jog pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigė, jog jis kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos paskyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00038/10, taip pat nurodė, kad prie prašymo pridėjo dokumentą, patvirtinantį teisę gauti antrinę teisinę pagalbą bei dokumentą, patvirtinantį reikalavimą į teisinę pagalbą. Nurodė, kad jo turtinė padėtis sunki, ir kad tai patvirtina metinė gyventojo turto deklaracija. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apelianto argumentus, pažymi, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą, informaciją apie turtinę padėtį patvirtinančiu dokumentu gali būti laikoma metinė pajamų deklaracija, tačiau pabrėžia ir tai, kad nuo pajamų deklaracijos pateikimo datos iki prašymo Klaipėdos VGTPT praėjo tam tikras laiko tarpas, kurio metu asmens finansinė padėtis galėjo pasikeisti, taip pat gali pakisti kita informacija, ko pasekoje metinės pajamų deklaracijos duomenys negali būti laikomi vieninteliais ir pakankamais duomenimis, kurių pagrindu įgyjama teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Apeliantas taip pat nurodė, kad abejoja, ar toks prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos turinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Teigia, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tuo tarpu minėta prašymo nuostata nepagrįsta jokiu konkrečiu įstatymu ir iš jos neaišku, kokios teisinės pasekmės gresia asmenims, nesutikusiems, kad gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimais. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta konkrečių duomenų, nėra konkrečiai įvardinta, kokios realios aplinkybės, dviprasmiškos formuluotės, sukėlė administracinį ginčą, vilkina klausimo sprendimą, Klaipėdos VGTPT veiksmų visuma prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo konstatavimas, jog ministro įsakymo grafos formuluotė, kuri yra labai sudėtinga, kyla iš Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, yra neteisinga ir klaidinanti, nes pačiame prašyme tai nenurodyta.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apelianto išdėstytų argumentų, sutinka su apelianto argumentu, jog administraciniai aktai, susiję su teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo grafoje atskirai turi būti nurodoma kokiu įstatymu remiantis šie duomenys yra pageidaujami pateikti. Minėta, kad turi būti renkami tik individualiam atvejui aktualūs duomenys ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Be to, kaip minėta, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatyta duomenų subjekto teisė nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, tačiau tokiu atveju atsakovui nebūtų sudaromos tinkamos prielaidos vykdyti jam priskirtas funkcijas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo argumentai, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas bylą nagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, todėl objektyviai ir visapusiškai netyrė bylos aplinkybių, kad sprendimas buvo priimtas vadovaujantis iš anksto susidaryta nuomone, grindžiami subjektyviais samprotavimais, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti absoliučiai į kiekvieną argumentą. Teismo sprendime (bendrine prasme) turi atsispindėti esminiai elementai, sąlygojantys bylos baigtį.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą nenustatė jokių pagrindų, kurie galėtų sąlygoti apeliacinio skundo tenkinimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis