2018-06-27 Nr. AB-12219-3-61-3-04127-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1107-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04127-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.3; 12.15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusio Sporto klubo „Nojaus burės“, atstovaujamo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Sporto klubo „Nojaus burės“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Sporto klubas „Nojaus burės“ (šiuo metu – bankrutavęs) (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. spalio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–20), prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskr. VMI) 2016 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (04.72)-FR0682-58 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2016 m. vasario 3 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 69-48 „Dėl sporto klubo „Nojaus burės“ (į. k. 300537238) 2016-02-23 skundo“ (toliau – 2016 m. balandžio 29 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. S-194(7-104/2016) „Dėl sporto klubo „Nojaus burės“ 2016-05-27 skundo“ (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010–2013 metais vykdyti renginiai ir paskaitos yra fiksuoti dokumentuose su renginių organizatorių parašais, renginių pavadinimais ir datomis. Pareiškėjo 2010–2013 m. viešąjį interesą atitinkanti veikla buvo vykdoma ir plečiama pagal turimas pareiškėjo finansines galimybes. 2014–2015 m. viešąjį interesą atitinkanti veikla išplėtota, nes buvo žymiai daugiau gaunama piniginių lėšų iš sportinės veiklos. Pareiškėjas nurodė, kad turi būti vertinama visa veikla sistemiškai, turi būti atsižvelgta į visas objektyvias bei subjektyvias faktines aplinkybes. Pareiškėjas tvirtino, kad tinkamai įformino sportinę veiklą ir sveiką gyvenseną populiarinančias paskaitas, buvo patvirtintas paskaitų tvarkaraštis, fiksuotas jų įvykdymo faktas organizatorių parašais. Rašytiniai įrodymai, asmenų rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai įrodo, jog buvo vykdomi renginiai, kurie susiję su visuomenės sveikatinimu, asmenų pritraukimu į sportinę veiklą, t. y. pareiškėjas, kad ir maža apimtimi 2010–2011 m., pagal savo turimas finansines galimybes, bet vykdė veiklą, kuri susijusi su viešojo intereso tenkinimu, vėliau veikla plėtėsi. Pareiškėjas patyrė sąnaudas, nes visi renginiai vyko nuomojamose patalpose Šarkuvos g. 22, Kaune, o dalyviams tai nieko nekainavo, tačiau renginių kiekis, dalyvaujančių asmenų ratas žymiai išsiplėtė 2014–2015 metais.

3. Pasak pareiškėjo, VMI teiginys, kad 2011 metais nėra patirta jokių išlaidų, o 2012 metais patirta tik 120 Lt išlaidų yra nepagrįstas, nes pareiškėjas savo tikslams pasiekti ir sportinei veiklai vystyti nuomojosi patalpas ir mokėjo visus kitus sporto bazės išlaikymo mokesčius. Pareiškėjas per 2011 metus sumokėjo nuomos mokesčio 13 600 Lt, per 2012 metus – 13 700 Lt nuomos mokesčio, taip pat yra patirtos administracinės išlaidos: 2011 m. – 5 459,55 Lt, 2012 m. – 10 187,83 Lt. Nuo 2011 metų iki 2016 metų pareiškėjas sugebėjo pritraukti apie 300 asmenų, kurie aktyviai leidžia savo laisvalaikį ne tik sporto klube, bet ir įvairiuose pareiškėjo organizuojamuose sporto renginiuose. Pareiškėjas įsitikinęs, kad visuomenės pritraukimas į sportinę veiklą ir sveikatinimosi programas yra veikla, kuri tenkina viešąjį interesą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nei Kauno apskr. VMI, nei VMI nepateikė, kokia metodika, kokiomis rekomendacijomis buvo remtasi, kad subjektyvūs viešojo intereso tenkinimo, nepakankamo tenkinimo ar netenkinimo kriterijai yra nustatyti, kuo remiantis visos faktinės aplinkybės ir mokesčių mokėtojo pateikti duomenys yra ignoruojami. Pareiškėjas savo kompetencijos ribose plėtoja kūno kultūrą ir sportą, padeda rengti sportininkus, plėtoja sveikos gyvensenos principus, t. y. tenkina viešąjį interesą, kuris pasireiškia per kūno kultūrą ir sportą. Visi pareiškėjo nariai betarpiškai dalyvavo sporto klubo veikloje, sprendė jo funkcionavimo uždavinius kaip asociacijos nariai ir kaip darbuotojai – kiekvienas turėjo savo temą ir uždavinius, todėl yra nesuprantami teiginiai, kad pareiškėjas nepakankamai atstovavo savo narių interesams.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad sporto klubo veiklai plečiantis, augo interesų ratas ir renginių kiekis, pareiškėjo nariai ne tik dalyvavo atskirų sporto šakų varžybose, bet jas patys ir organizavo. Neteisingas ir neatitinkantis tikrovės teiginys, kad pareiškėjui šiuo metu atstovauja 6 fiziniai asmenys, nes šiuo metu pareiškėjui atstovauja 16 fizinių asmenų, kurie dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje burlenčių, ledrogių, fitneso, badmintono, kalastenikos, žirgų sporto varžybose. Visi šie asmenys laisvai varžyboms ruošėsi sporto klube. Taigi, sporto klubas įgyvendina tikslą – tenkina viešuosius interesus, vykdo visuomenei naudingą veiklą, t. y. vienija žmones. Narių mokesčio atsisakyta, nes preiškėjo nariai patys organizuoja renginius, patys reiškia įvairias iniciatyvas, patys jas įgyvendina. Pareiškėjui žymiai naudingiau, kai narys aktyviai dalyvauja asociacijos veikloje. Surinktas nario mokestis nebus pakankamas, kad leistų tinkamai įvykdyti numatytus tikslus.

6. Pareiškėjas nurodė, kad VMI ir MGK buvo pateikti statistiniai grafikai, iliustruojantys sportuojančių asmenų pagal amžiaus grupes aktyvumo pokyčius. Diagramos rodo, kad sporto klubą labiau pamėgo moksleiviai ir studentai. Vienas iš pagrindinių asociacijos tikslų yra pritraukti jaunimą sportuoti, kad jaunoji karta mažintų arba visai atsisakytų žalingų įpročių. Infrastruktūros išlaikymas, t. y. sportinės bazės ir sportinio inventoriaus eksploatacija sudaro didžiausias sąnaudas, tačiau sporto baze ir sporto inventoriumi naudojasi asociacijos nariai ir kitų visuomenės grupių nariai, kurie laisvanoriškai įsitraukia į sveikatinimosi programas. Pareiškėjas nesinaudoja savivaldybės ar valstybės dotacijomis, o pats, dėl savo vykdomos veiklos gauna pajamas, kurios naudojamos ne savanaudiškiems tikslams, o sudaro sąlygas, dėl įvairių programų diegimo, kuo didesniam visuomenės narių skaičiui įsitraukti į sveikatinimąsi ar kitas sporto šakas. Pareiškėjas gauna pinigines lėšas iš fizinių asmenų, t. y. fiziniai asmenys moka mėnesines įmokas ar vienkartines įmokas už save, kad lanko sporto užsiėmimus, tačiau už sportinius renginius ar varžybas jokių papildomų įmokų šie fiziniai asmenys nemoka. Pareiškėjas, kaip ir kiti viešieji juridiniai asmenys, gautas pinigines lėšas taip pat naudoja infrastruktūros išlaikymui, sportinio inventoriaus įsigijimui, trenerių darbui apmokėti, administracijos išlaikymui, sportinių varžybų organizavimui bei vykdo įvairias kitas programas, kuriose asociacijos nariai ir visuomenės dalyviai gali nemokamai išbandyti įvairias sporto šakas, pasiklausyti nemokamai paskaitų bei gauti tam tikrą finansinę paramą dėl pasirengimo profesionalioms varžyboms. Gautas pelnas nėra paskirstomas kitaip negu viešųjų juridinių asmenų veiklą reglamentuoja teisės aktai. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jo vykdoma veikla ir gaunamos pajamos yra glaudžiai susijusios su kūno kultūros ir sporto veikla.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (I t., b. l. 131–144) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI paaiškino, kad vadovaujantis mokesčių įstatymų nuostatomis, mokesčių mokėtojo statusas nėra tas kriterijus, kurio pagrindu būtų galima neginčijamai nustatyti, jog pareiškėjas vykdo ar nevykdo pelno nesiekiančią veiklą. Juridinių asmenų veikla faktiškai turi atitikti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir įstatuose numatytiems tikslams ir atitinkamų veiklos sričių (socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir pan.) vykdymo reikalavimams. Taip pat būtina nustatyti gautų pajamų (pelno) panaudojimo tikslus, t. y., ar pajamos (pelnas) panaudojamas visuomeniniams tikslams tenkinti, ar komerciniams tikslams bei kitas aplinkybes ir tuo remiantis daryti išvadą dėl tokio vieneto apmokestinimo, t. y. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 5 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo.

9. VMI nurodė, kad pareiškėjas 2011–2014 m. savo narių interesams neatstovavo (faktiškai vykdyta klubo veikla). Asociacijos narių veiklos koordinavimas buvo sąlyginai nedidelės apimties, pagal sudarytus grafikus buvo vedamos paskaitos asociacijos nariams sveikos gyvensenos ir kitomis temomis. Pagal pateiktus dokumentus tikrinamuoju laikotarpiu asociacijos atstovavimas nariams nustatytas tik 2015 metais. VMI pažymėjo, jog pelno nesiekiantis vienetas privalo turėti įrodymų, pagrindžiančių pajamų panaudojimą įstatuose numatytos visuomenei naudingos veiklos finansavimui. Jeigu pelno nesiekiantis asmuo nevykdo viešąjį interesą tenkinančios veiklos (vykdo tik pelno siekiančią veiklą) arba viešąjį interesą tenkinanti veikla sudaro nereikšmingą veiklos dalį, toks vienetas neatitinka pelno nesiekiančio vieneto kriterijų. Net jeigu yra įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kuris formaliai atitinka pelno nesiekiančių juridinių asmenų apibrėžimą, bet jo veikla daugiausiai yra komercinė, tai toks juridinis asmuo neatitinka PMĮ nurodyto pelno nesiekiančio vieneto apibrėžimo ir negali pasinaudoti pelno mokesčio lengvata.

10. VMI taip pat nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog 2010 metais pareiškėjo veikla atitinkanti viešąjį interesą iš viso nebuvo vykdoma. Taip pat 2011–2013 metų laikotarpiu pareiškėjo veikloje nenustatyti viešojo intereso tenkinimo veiklos faktai. Pareiškėjas pateikė 2011 m. balandžio 15 d. surašytą laisvos formos raštą apie asociacijos ilgalaikius tikslus 2011–2012 metų laikotarpiui, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, jog minėti tikslai būtų buvę įgyvendinti. Pareiškėjas viešąjį interesą tenkinančią veiklą suaktyvino tik nuo 2015 metų, viešąjį interesą tenkinanti veikla sudarė nereikšmingą veiklos dalį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad paskaitos realiai įvyko, kad sudarytos sutartys vykdomos. Pareiškėjas didžiąją dalį dokumentų, kurių sudarymo data sutapo su pradėta kontrolės procedūra, pateikė prasidėjus operatyviam patikrinimui bei po tikrinamojo laikotarpio pabaigos.

11. VMI nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. teikė apmokamas sporto paslaugas (individuali sporto programa, sporto klubų abonementas bei vienkartinis registracijos mokestis), soliariumų ir nuomos paslaugas bei pardavė prekes (maisto papildus, maisto prekes bei gėrimus, sporto aksesuarus, sporto priemones ir kt.), iš kurių gautos pajamos yra laikomos pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamomis. Patikrinimo metu analizuojant sporto klubo veiklą, gautų pajamų struktūrą, nustatyta, kad pajamos iš sporto paslaugų pardavimo sudarė pagrindinę dalį bendrose pareiškėjo veiklos pajamose: 2011 m. sporto paslaugų pardavimo pajamos sudarė 72 proc., 2012 m. – 54 proc., 2013 m. – 65 proc., 2014 m. – 81 proc. gautų pajamų, procentinę dalį skaičiuojant nuo visų mokėtojo gautų pajamų, įskaitant paramą. Kauno apskr. VMI patikrinimo metu konstatavo, jog pareiškėjo visos patirtos sąnaudos yra susijusios su ūkinės komercinės sporto klubo veiklos palaikymo išlaidomis. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gautų ūkinės komercinės veiklos pajamų nepanaudojo viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti (2011–2013 m.) arba viešąjį interesą tenkinanti veikla sudarė visiškai nereikšmingą veiklos dalį (2014–2015 m.). VMI nuomone, patikrinimo akte pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas yra įsteigtas kaip viešasis juridinis asmuo, kuris formaliai atitinka pelno nesiekiančių juridinių asmenų apibrėžimą, bet jo veikla yra komercinė, todėl neatitinka PMĮ nurodyto pelno nesiekiančio vieneto apibrėžimo (PMĮ 2 straipsnio 5 dalis) ir tokiu būdu pareiškėjas negali pasinaudoti pelno mokesčio lengvata (PMĮ 5 straipsnio 4 dalis).

12. Pasak VMI, kelių asociacijos narių (iš jų 4 darbuotojų) nemokamam sportavimui (ir atitinkamai viešąjį interesą tenkinančiai veiklai) tenkanti išlaidų dalis vertintina kaip nereikšminga, palyginus su visais sporto klube už atlygį sportuojančiais asmenimis ir jiems tenkančia komercinės veiklos vykdymo išlaidų dalimi. Pareiškėjo svetainėje nėra jokios informacijos apie fizinių ar juridinių asmenų galimybes tapti asociacijos nariais, fiziniai asmenys nėra kviečiami jungtis į asociaciją, nors pareiškėjo įstatuose nurodyta, jog tai savarankiškas, savanoriškas susivienijimas, vienijantis juridinius ir fizinius asmenis, kurio tikslas koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti narių interesams ir juos ginti bei tenkinti narių sportinius, pilietinius, kultūrinius ir kitus poreikius. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne asociacijos narių interesams tenkinti, o pajamoms iš klubo teikiamų atlygintinų paslaugų sporto srityje (vienkartinių ir mėnesinių sporto klubo abonementų, soliariumo, maisto papildų ir aksesuarų pardavimo) uždirbti. Visa tai rodo, kad pareiškėjas veikė labiau kaip pelno siekiantis, o ne pelno nesiekiantis subjektas, todėl skundžiamame sprendime, pasak VMI, padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu vykdė pelno siekiančią veiklą, netenkino viešųjų interesų ir neatitiko PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo sąlygų.

13. Pareiškėjas nebuvo laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) prasme ir jam netaikomos PVMĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nustatyta, jog 2013 metų birželio mėn. pareiškėjo gautos pajamos iš veiklos per paskutinius 12 mėn. pasiekė 159 001 Lt, t. y. viršijo 155 000 Lt, todėl vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjui atsirado prievolė registruotis PVM mokėtoju 2013 m. birželio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad registravimuisi nustatyta 155 000 Lt atlygio riba buvo viršyta 2013 m. birželio mėn. dėl 4 128,60 Lt sandorio, VMI už birželio mėn. nuo šios sandorio sumos apskaičiavo 717 Lt pardavimo PVM. VMI, vadovaudamasi PVMĮ 71, 63–64 straipsnių nuostatomis iš viso pareiškėjui apskaičiavo 28 236,88 Eur PVM.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. sprendimu (I t., b. l. 164–177) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nurodė, kad palaiko VMI poziciją, nes mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai, padaryta išsami analizė aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. teikė apmokamas sporto paslaugas, iš kurių gautos pajamos yra laikomos pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamomis, t. y. pareiškėjas neveikė kaip pelno nesiekiantis subjektas, todėl neatitiko PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, pagal kurią pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos.

16. Teismas konstatavo, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius detaliai išanalizavo pareiškėjo vykdomą veiklą, jos ypatybes bei funkcijas, vertino pareiškėjo atstovavimą asociacijos narių interesams, jų veiklos koordinavimą, analizavo, kokią pareiškėjas faktiškai vykdė kitą viešąjį interesą tenkinančią veiklą, vertino vykdomą ūkinę komercinę veiklą, gautų pajamų / sąnaudų struktūrą, jų panaudojimą. Mokesčių administratorius apklausė šešis tuo metu buvusius asociacijos narius, išanalizavo byloje pateiktus dokumentus, patvirtinančius įstatuose numatytą viešąjį interesą tenkinančią veiklos vykdymą ir kt. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, įvertinęs minėtų asmenų paaiškinimus, teismo posėdyje išklausęs pareiškėjo atstovų paaiškinimus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, jog pareiškėjo atstovavimas savo narių interesams iki 2015 m. buvo vienkartinis, asociacijos narių veiklos koordinavimas buvo sąlyginai nedidelės apimties, atstovavimas asociacijos narių interesams ženkliai padidėjo tik nuo 2015 metų.

17. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie renginių vykdymą, nėra duomenų apie užsiregistravusius / dalyvavusius asmenis, ar užsiėmimai buvo organizuojami tik pareiškėjo nariams, ar ir lankytojams, ar apie šiuos renginius buvo viešai skelbiama. Byloje taip pat nėra duomenų apie 2011–2014 m. pareiškėjo organizuotas varžybas ar sporto renginius.

18. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, jog pareiškėjas tik nuo 2015 m. suaktyvino savo įstatuose nurodytą viešąjį interesą tenkinančią veiklą. Pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, paaiškinimus apie po tikrinamojo laikotarpio pradėtą vykdyti viešąjį interesą tenkinančią veiklą, teismas vertino kaip neturinčius teisinės reikšmės, sprendžiant, ar pareiškėjas pelno nesiekiančio juridinio asmens kriterijus atitiko tikrinamuoju laikotarpiu.

19. Teismas pripažino, kad pareiškėjo tikrinamu laikotarpiu gautos pajamos už suteiktas apmokamas sporto paslaugas, soliariumų bei nuomos paslaugas, už prekybą maisto papildais, maisto prekėmis bei gėrimais, sporto aksesuarais, sporto priemonėmis ir kt., mokesčių administratoriaus pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamomis.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo narių, nemokamai sportavusių sporto klube, skaičių, konstatavo, kad pareiškėjo veikloje dalyvavo 6–7 asmenys, iš kurių keturi dirbo asociacijoje, apie kitų asmenų dalyvavimą pareiškėjo veikloje duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Vadinasi, kelių narių (4 darbuotojai) nemokamam sportavimui (ir atitinkamai viešąjį interesą tenkinančiai veiklai) tenkanti išlaidų dalis, teismo vertinimu, yra nereikšminga, palyginus su visais pareiškėjo sporto klube už atlygį sportuojančiais asmenimis ir jiems tenkančia komercinės veiklos vykdymo išlaidų dalimi. Teismas sprendė, kad visos šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas veikė kaip pelno siekiantis, o ne pelno nesiekiantis subjektas, todėl neatitiko PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo sąlygų. Be to, nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas atitiko apmokestinamojo asmens sąvoką, vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir iš minėtos ekonominės veiklos gavo pajamų, jo bendra atlygio suma viršijo nustatytą 155 000 Lt ribą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo gautų pajamų struktūra patvirtina, jog pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo veiklos pelno dalis, gauta iš paslaugų teikimo, susijusių su kūno kultūra ir sportu, yra ženkli, naudojama ne visuomeniniais tikslais, todėl pareiškėjas negali būti laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu PVMĮ prasme ir jam negali būti taikomos PVMĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatos.

21. Teismas nurodė, kad liudytojų J. B., A. M., M. S., R. M. paaiškinimus vertina kritiškai, nes minėti asmenys su pareiškėju susiję darbiniais, verslo, narystės santykiais, gali duoti neobjektyvius paaiškinimus. Be to, pareiškėjo nurodyti liudytojai galėjo teikti paaiškinimus jau mokestinio tyrimo / patikrinimo procedūros metu. Teismas darė išvadą, kad vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui buvo pagrįstai nustatyta prievolė registruotis PVM mokėtoju ir, vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 2 dalimi, nuo 2013 m. birželio mėnesio už teikiamas prekes bei teikiamas paslaugas skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Teismas vertino, kad mažinti pareiškėjui paskirtų baudų dydžio nėra tikslinga, nes nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas, vertindamas ginčo sprendimų pagrįstumą paskirtos baudos dydžio aspektu, sprendė, kad pažeidimas pasižymi nuolatiniais veiksmais, kuriais sąmoningai (tyčia) buvo siekiama nemokėti pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio, neva vykdant viešąjį interesą tenkinančią veiklą, nors faktiškai tikrinamu laiku pareiškėjas vykdė pelno siekiančią veiklą, tokiu būdu buvo stengiamasi nemokėti mokesčių. Be to, teismas vertino, kad iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog pažeidimas buvo ne vienkartinis ar atsitiktinis, padarytas dėl neatsargumo ar suklydus, o sąmoningas, tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, pareiškėjas pažeidimo nepripažįsta, padaryta didelė žala valstybės biudžetui, todėl pareiškėjui paskirtos baudos (2 874 Eur) yra pagrįstos ir teisėtos, jų mažinti nėra pagrindo.

III. 22. Pareiškėjas Sporto klubas „Nojaus burės“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–25), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, aiškinant 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) 132 straipsnio 1 dalies m) punktą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai palaikydamas VMI poziciją, pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, rašytinius įrodymus laikė nereikšmingais arba dėl jų nepasisakė. Pasak pareiškėjo, teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad visą teigiamą finansinį rezultatą pareiškėjas panaudojo arba yra numatęs ateityje panaudoti savo veiklos tęstinumui užtikrinti, veiklos uždaviniams vykdyti bei pasiekti numatytus savo programos tikslus, t. y. pareiškėjo veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Mokesčių administratoriaus sprendimai, pasak pareiškėjo, yra paremti prielaidomis, kurias teismas turėjo vertinti kritiškai, o visas abejones turėjo vertinti pareiškėjo naudai.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo pajamos (didžioji dalis) buvo gautos iš kūno kultūros ir sporto paslaugų, todėl mokesčių administratorius vėliau jas nepagrįstai priskyrė prie ūkinės-komercinės veiklos pajamų. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo VMI komentaru „Pelno nesiekiančių organizacijų ypatumai“. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

25. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis tik 2013 m. pasiekė teigiamą finansinį rezultatą ir galėjo sukaupti lėšų didesniam sportininkų bei asociacijos narių rėmimui, platesniam viešojo intereso tenkinimui dėl gautos paramos, o teismas šios aplinkybės nepagrįstai nevertino, šališkai palaikydamas VMI poziciją. Pareiškėjas pažymi, kad sporto klubo veikla prisideda prie valstybės kultūros ir sporto politikos įgyvendinimo, todėl keleto ar keliolikos asociacijos narių interesų tenkinimas yra žymiai mažiau reikšmingas, nei viešasis interesas, kai 300 įvairaus amžiaus asmenų yra įtraukiami į sveiką gyvenseną, aktyvų laisvalaikio leidimą ar į sportą. Teismas, pasak pareiškėjo, neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) poziciją, kad viešojo intereso įgyvendinimas yra nukreiptas į visuomenės kaip visumos naudą. Sporto klubas netaiko pridėtinės vertės mokesčio, taip sumažina teikiamų paslaugų kainas ir didina paslaugų prieinamumą, o tokia veikla, pasak pareiškėjo, yra sietina su viešojo intereso įgyvendinimu.

26. Pareiškėjas pažymi, kad renginių pasiruošimo darbai prasideda žymiai anksčiau nei renginiai įvyksta, tačiau ši veikla (pasiruošimas) negali būti apskritai nevertinama. Be to, pareiškėjas visas savo gautas pajamas naudoja ne komercinių poreikių tenkinimui, o kultūros ir sporto srityse, kurias valstybė laiko prioritetinėmis. Pareiškėjo vykdoma veikla prisideda prie žmonių sveikatos apsaugos ir sveikatingumo veiklos. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą analogiškoje situacijoje (byla C-495/12), taip pat panašus atvejis buvo 2013 m. vasario 21 d. sprendime (byla C-18/12), tačiau pirmosios instancijos teismas į šiose bylose pateiktus išaiškinimus neatsižvelgė.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs duomenis apie panašius viešuosius juridinius asmenis, kurie vykdo panašią ar analogišką veiklą ir kuriuos VMI vertina, kaip pakankamai tenkinančius viešąjį interesą, tačiau teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino. Teismas tam tikrų asmenų paaiškinimus vertino kritiškai, o tam tikrų – ne, nors tie asmenys taip pat buvo susiję su pareiškėju darbiniais, verslo, narystės santykiais. Pareiškėjas nurodo, kad kreipdamasis į teismą tikėjosi, kad teismas visapusiškai išnagrinės visas pareiškėjo skunde išdėstytas faktines aplinkybes, visapusiškai ištirs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, argumentus ir rašytinius įrodymus, tačiau teismas tai padaryti vengė, pažeisdamas pamatinius teisinės valstybės principus.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (II t., b. l. 34–48) prašė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą bei kitus pareiškėjo ginčijamus sprendimus palikti galioti.

29. VMI atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. VMI papildomai pažymi, kad pareiškėjo pajamos gautos iš sporto veiklos buvo priskirtos prie ūkinės-komercinės veiklos pajamų, nenustačius pareiškėjo veikloje viešojo intereso požymių. VMI nurodo, kad tais atvejais, kai asmens veiklos reikšmingą dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors to asmens veiklos tikslas nėra pelno siekimas, toks asmuo nelaikomas pelno nesiekiančiu asmeniu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl Kauno apskr. VMI 2016 m. vasario 3 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtintos papildomai už 2010–2014 m. pareiškėjui apskaičiuotos mokėtinos sumos (28 236,88 Eur PVM, 3 583,39 Eur PVM delspinigiai, 2 824 Eur PVM bauda, 500,17 Eur pelno mokestis, 84,36 Eur pelno mokesčio delspinigiai ir 50 Eur pelno mokesčio bauda), teisėtumo ir pagrįstumo.

31. VMI 2016 m. balandžio 29 d. ir MGK 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimais pareiškėjo skundų dėl minėto Kauno apskr. VMI 2016 m. vasario 3 d. sprendimo netenkino. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą taip pat atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjas neveikė kaip pelno nesiekiantis subjektas, todėl neatitiko PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, pagal kurią PVM neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos ir negalėjo pasinaudoti pelno mokesčio lengvata, įtvirtinta PMĮ 5 straipsnio 4 dalyje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutiko, tvirtindamas, kad didžioji dalis pajamų buvo gautos iš sporto paslaugų, todėl jos buvo nepagrįstai priskirtos prie ūkinės komercinės veiklos pajamų, o ne prie pajamų, gautų tenkinant viešąjį interesą.

32. PMĮ 5 straipsnio 4 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1156 redakcijos) nustatyta, kad pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų (300 000 Eur), apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų (7 250 Eur) sumą, apmokestinama taikant 0 proc. mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 proc. mokesčio tarifą. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos iš veiklos, vykdomos tenkinant viešuosius interesus, gautos pajamos, kurios skiriamos tokiai veiklai finansuoti.

33. Taigi nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto pelno mokesčio ir su juo susijusių sumų, pirmiausiai reikšminga tai, ar pareiškėjas gali būti laikomas pelno nesiekiančiu vienetu. Taip pat svarbu tai, kokio dydžio pareiškėjo pajamos analizuojamu mokestiniu laikotarpiu buvo gautos iš ūkinės komercinės veiklos. Atsakant į pastarąjį klausimą, be kita ko, reikia įvertinti tai, ar pajamos buvo tiesiogiai skiriamos finansuoti veiklai, tenkinančiai viešuosius interesus.

34. Pelno nesiekiančio vieneto sąvoka yra pateikta PMĮ 2 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad pelno nesiekiantis vienetas – tai vienetas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus gauto pelno neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams.

35. Iš pareiškėjo įstatų matyti, kad jo teisinė forma yra asociacija (MGK byla, I t., b. l. 137). Pareiškėjo įstatuose numatytas pareiškėjo veiklos tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti jų interesams ir juos ginti bei tenkinti jų sportinius, pilietinius, kultūrinius ir kitus poreikius (Įstatų 1.1 punktas). Pagal įstatus, pareiškėjo pajamų šaltiniai yra asociacijos narių stojamieji bei kasmetiniai mokesčiai bei tiksliniai įnašai; pareiškėjo komercinės-ūkinės veiklos, kuri neprieštarauja jos įstatams bei veiklos tikslams, pajamos; fizinių ir juridinių asmenų parama bei kitos neatlygintinai perduotos lėšos ir turtas; kitos teisėtos lėšos (MGK byla, I t., b. l. 142).

36. Iš byloje esančių visuotinių eilinių narių susirinkimų protokolų matyti, kad asociacijos nariais buvo 6 fiziniai asmenys (MGK byla, III t., b. l. 79; IV t., b. l. 70). Dalis asociacijos narių buvo pareiškėjo darbuotojai (MGK byla, V t., b. l. 126–127). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2010–2014 m.) asociacijos nariai stojamojo nario mokesčio ir nario mokesčio nemokėjo, tikslinių įnašų taip pat nedarė (MGK byla, II t., b. l. 144–145). Pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neginčija.

37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu teikė mokamas sporto klubo paslaugas, soliariumų, nuomos paslaugas, pardavinėjo prekes (maisto papildus, drabužius, kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo pagrindinis pajamų šaltinis ginčo laikotarpiu buvo pajamos už sporto klubo paslaugas ir pajamos, gautos už parduotas prekes (MGK byla, II t., b. l. 183, 190, 192; III t., b. l. 13, 23; IV t., b. l. 178). Taigi, pagrindinės pareiškėjo pajamos 2010–2014 m. nebuvo susijusios su jo veiklos tikslais, įtvirtintais pareiškėjo įstatų 1.1 punkte, todėl mokesčių administratorius šias pajamas pagrįstai vertino, kaip pajamas, gautas iš ūkinės-komercinės veiklos. Pats pareiškėjas metiniame (2013 m.) pranešime nurodė, kad pagrindinė jo veikla – sporto paslaugų teikimas (MGK byla, IV t., b. l. 176 antra pusė). Pareiškėjas minėtame pranešime nurodė, kad 2013 metais uždirbo 98 622 Lt pelno. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo vykdyta veikla nuo 2013 m. buvo pelninga. Tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai (MGK byla, IV t., b. l. 66–68). Taigi, nors pareiškėjo deklaruojamas veiklos tikslas nėra pelno siekimas vykdant komercinę veiklą, tačiau pareiškėjo 2010–2014 m. vykdyta iš esmės ūkinė-komercinė veikla (sporto klubo teikiamos sporto paslaugos bei sporto prekių pardavimas) ir iš šios veiklos gautas pelnas de fakto (faktiškai; iš tikrųjų) reiškia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negalėjo būti laikomas atitinkantis PMĮ 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas.

38. Pareiškėjas tvirtina, kad gautos pajamos buvo skiriamos viešųjų interesų tenkinimui, todėl neturėtų būti priskiriamos prie ūkinės-komercinės veiklos pajamų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad didžioji dalis pareiškėjo pajamų buvo skiriama pagrindinei pareiškėjo vykdomai veiklai – sporto paslaugų teikimui. Taigi, byloje ginčas kilo ir dėl to, ar šia pareiškėjo vykdoma veikla (mokamų sporto paslaugų teikimas) buvo tenkinamas viešasis interesas.

39. Pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, asociacija – tai viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Taigi, viešųjų interesų tenkinimas yra vienas iš asociacijos veikimo pagrindų. Lietuvos įstatymų leidėjas nėra suformulavęs universalaus, visoms teisinio reguliavimo sritims tinkančio viešojo intereso apibrėžimo. Tokio apibrėžimo nepateikia nei minėtas Asociacijų įstatymas, nei PMĮ. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstituciniu Teismu, viešasis interesas yra toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Taigi, viešojo intereso tenkinimas iš esmės yra valstybės pareiga.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad didžioji dalis pajamų buvo gauta iš sporto paslaugų. Priešingai, pareiškėjas patvirtina, kad didžiosios pajamos yra gautos iš asmenų, kurie išsiperka abonementus ar individualias treniravimosi programas (II t., b. l. 8), tačiau, pareiškėjo vertinimu, sporto paslaugų teikimas ne turi būti priskiriamas ūkinei-komercinei veiklai, o turi būti laikomas viešojo intereso tenkinimu.

41. Žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas ir viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad sportas ar kita aktyvi veikla daro reikšmingą įtaką visuomenės sveikatingumo gerinimui, tačiau tai savaime nereiškia, jog sporto klubų vykdoma tam tikrai visuomenės daliai naudinga veikla yra viešojo, o ne privataus intereso tenkinimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pajamos buvo gautos ne iš asociacijos narių. Pažymėtina, kad pareiškėjo teikiamos sporto paslaugos buvo mokamos. Taip pat negalima teigti, kad iš minėtų paslaugų teikimo gautos pajamos buvo tiesiogiai skiriamos finansuoti viešuosius interesus tenkinančiai veiklai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė PMĮ 5 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šios išvados nekeičia ir pareiškėjo nurodyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjo paslaugos buvo teikiamos žemesnėmis nei rinkos kainomis.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su tuo, kad jis neatitinka sąlygų, numatytų PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje.

43. PVMĮ IV skyriuje (20–331 straipsniai) reglamentuojami atvejai, kai paslaugų teikimas neapmokestinamas PVM. PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamos pelno nesiekiančių juridinių asmenų teikiamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos. PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje taip pat detalizuojama, kas laikoma su kūno kultūra ir sportu susijusiomis paslaugomis, t. y. teisės dalyvauti kūno kultūros arba sporto renginyje suteikimas (išskyrus bilietų į kūno kultūros arba sporto renginius pardavimas) bei kūno kultūros ir sporto dalyviams teikiamos paslaugos, tiesiogiai susijusios su jų dalyvavimu, t. y. teisės naudotis kūno kultūrai ir sportui pritaikytomis patalpomis, teritorijomis ir (arba) inventoriumi suteikimas, kūno kultūros ir sporto dalyvių treniravimo ir kitos panašios paslaugos (išskyrus apgyvendinimo, maitinimo ir vežimo paslaugas).

44. Pareiškėjo nuomone, pareiškėjo vykdoma veikla (sporto paslaugų teikimas) kaip tik ir yra PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytas teisės naudotis kūno kultūrai ir sportui pritaikytomis patalpomis ir inventoriumi suteikimas.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė kreiptis į ESTT dėl Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies m) punkto aiškinimo, t. y. kreiptis su prašymu išaiškinti, ar minėtas punktas turi būti taikomas ir tada, kai: a) juridinis ne pelno siekiantis asmuo teikė apmokamas sporto paslaugas; b) asmeniui už mokestį yra suteikiama salė ir sporto inventorius treniruotis bei sportuoti.

46. Direktyvos 2006/112/EB (konsoliduota 2015 m. sausio 1 d. redakcija) 132 straipsnio 1 dalies m) punkte nustatyta, kad valstybės narės PVM neapmokestina pelno nesiekiančių organizacijų su sportu ir kūno kultūra glaudžiai susijusių tam tikrų paslaugų teikimo sportuojantiems ar kūno kultūra užsiimantiems asmenims.

47. Iš PVMĮ 2 priedo 7 punkto matyti, kad PVMĮ nuostatos yra suderintos su pareiškėjo nurodoma Direktyva 2006/112/EB. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad tam tikros PVMĮ nuostatos (šiuo atveju – PVMĮ 23 straipsnio 4 dalis) neatitiktų Direktyvoje 2006/112/EB įtvirtinto reguliavimo. Iš nusistovėjusios ESTT praktikos aišku, kad asmenys gali direktyvomis pasiremti nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, o valstybė per nurodytą laikotarpį direktyvos neperkėlė į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90, p. 11; 2002 m. liepos 11 d. sprendimas byloje C-62/00, p. 25; kt.). Šios sąlygos nagrinėjamu atveju nėra nustatytos, todėl teisėjų kolegija ginčo teisiniam santykiui, Direktyvos 2006/112/EB nuostatų tiesiogiai netaiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės stabdyti šią administracinę bylą bei kreiptis į ESTT, nėra.

48. PVMĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad pelno nesiekiantis juridinis asmuo – tai juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris gauto pelno pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams, išskyrus tuos juridinius asmenis, kurių veiklos reikšmingą dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tų juridinių asmenų veiklos tikslas nėra pelno siekimas.

49. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2010–2014 m.) galėjo būti laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu PVMĮ 2 straipsnio 21 dalies prasme, nes PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos, teikiamos ne bet kokių juridinių asmenų, o būtent – pelno nesiekiančių juridinių asmenų.

50. PVMĮ 2 straipsnio 21 dalyje aiškiai nustatyta, kokie juridiniai asmenys negali būti laikomi pelno nesiekiančiais asmenimis, t. y. juridiniai asmenys, kurių veiklos reikšmingą dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tų juridinių asmenų veiklos tikslas nėra pelno siekimas.

51. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2010–2014 m. pareiškėjo veiklos reikšmingą dalį sudarė veikla, iš kurios gaunama pelno, todėl pareiškėjas mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu PVMĮ 2 straipsnio 21 dalies prasme, kas visiškai šalina teisines abejones ir dėl teisinio poreikio kreiptis į ESTT. Tai, kad nuo 2015 m. situacija keitėsi ir didesnę pareiškėjo veiklos dalį sudarė veikla, iš kurios pelnas negaunamas, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjui priskaičiuotas papildomas PVM ir su juo susijusios sumos už 2010–2014 metus.

52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo bankrutavusio Sporto klubo „Nojaus burės“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė