2022-06-15 Nr. AB-16494-3-61-3-01005-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2848-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01005-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. F. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. F. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis T. A. F. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 22S4022 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis dėl (duomenys neskelbtini) buvo persekiojamas ir buvo kilusi reali grėsmė (duomenys neskelbtini), todėl buvo priverstas palikti savo kilmės valstybę. (duomenys neskelbtini).

2.2. Prieglobsčio prašytojo baimė grįžti į savo kilmės valstybę yra subjektyvus faktorius, bet šią baimę sąlygoja ir bendro pobūdžio pavojus ir asmens saugumo situacija (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Atsakovas netinkamai išnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybes, neįvertino informacijos apie realią situaciją dėl galimo pareiškėjui gresiančio persekiojimo.

2.4. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepateikta duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjas elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nes prieglobsčio prašymą pateikė iš karto, kai sutiko pareigūnus ir gavo galimybę prašymą įteikti. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjas gali pasislėpti. Pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką sietinas išimtinai su jo asmeniniu siekiu – asmens saugumu ir pasinaudoti asmens teise gauti prieglobstį. Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam 5 metų terminui nėra protingas ir proporcingas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, buvo konstatuota, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei asmens pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, Departamentas konstatavo, kad asmuo nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas nevyksta jokioje šalies dalyje, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, kurie jam grasino. Prieglobsčio prašytojas teigė (duomenys neskelbtini). Pasakojimas nevertinamas besąlygiškai, kadangi prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Teiginys, kad prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini), taip pat nevertinamas besąlygiškai, kadangi, tikėtina, kad asmuo (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo pasakojimas apie patiriamus grasinimus ir baimę savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Visų pirma persekiotojas (nežinomas asmuo) nėra valstybinis subjektas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), asmuo nepateikė. Į teisėsaugą dėl sulauktų grasinimų asmuo nesikreipė.

3.3. Pagal kilmės valstybės informaciją, smurtinių nusikaltimų lygis (duomenys neskelbtini) yra itin žemas. (duomenys neskelbtini). Tai parodo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas nevyksta jokioje šalies dalyje. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.4. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir išdėstė juos taip: uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 23 d. vykusioje pirminėje apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.2. Departamentas, įvertinęs esminius pareiškėjo prašymo motyvus priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (97, 99 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo nurodomos priežastys, nors ir yra susijusios su baime būti galbūt persekiojamam ar nužudytam, tačiau šiuos argumentus pareiškėjas grindžia tik galimomis neigiamomis pasekmėmis ateityje. Pareiškėjas nėra nurodęs, kad būtų patyręs smurtą, tik nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

8. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas tik bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės visai nenurodydamas individualaus persekiojimo. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai gresia. Nors pareiškėjas teigia, kad jam buvo grasinta, tačiau nenurodė, kas konkrečiai jam grasino ((duomenys neskelbtini)). Byloje nėra identifikuotų jokių grasinimus pagrindžiančių faktinių aplinkybių, ar pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog tariamas pareiškėjo persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Duomenų, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini)) nėra pateikęs. Taigi, pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su (duomenys neskelbtini) Departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus pareiškėjo baimės faktoriaus.

9. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) savaime nelemia galimybės gauti prieglobstį, o vien tik abstraktūs teiginiai (duomenys neskelbtini) taip pat nėra pakankami prielaidai, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo apklausų metu duotų paaiškinimų, pareiškėjo išvykimą iš jo kilmės šalies galbūt lėmė ir kitos pareiškėjui ne mažiau svarbios priežastys, kaip (duomenys neskelbtini). Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas jo galimo persekiojimo jo kilmės valstybėje priežasčių niekaip nesusiejo su Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai), todėl pareiškėjo prašymo Departamentui bei skundo teismui argumentai pagrįstai nelaikyti pagrindu pabėgėlio statusui gauti. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė, kad tarp pareiškėjo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pabėgėlio statuso. Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodomos priežastys – (duomenys neskelbtini), vertintos kaip neįrodytos Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų sąlygų prasme.

10. Teismas nusprendė, kad Departamentas taip pat surinko naujausius duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę, kurie patvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vidaus tarptautinis ginkluotas konfliktas nevyksta jokioje šalies dalyje, taip pat nusikaltimų įvykdymas prilyginamas nuliui. Taigi, pareiškėjo padėtį taip pat įvertinus ir šių duomenų kontekste, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta ir asmeninė grėsmė. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Pareiškėjas daugiau sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grąžinimo į kilmės šalį, tačiau nei vieno pareiškėjo pasakojimo negalima susieti su Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai). Pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog kilmės valstybėje pareiškėjui nekyla grėsmė ar baimė būti persekiojamam nei dėl jo skunde teismui akcentuojamos baimės galbūt patirti grasinimus, persekiojimą, nei dėl kitų aplinkybių. Priešingai, Departamentas pagrįstai nustatė, jog nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti susidorojimas su juo. Todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, o pareiškėjo argumentai dėl baimės grįžti į kilmės valstybę, dėl jo nurodytų aplinkybių neišsamumo, nelaikytini įrodytais.

12. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reguliavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę, ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pareiškėjas, teikdamas prašymą suteikti prieglobstį, nurodė, kad (duomenys neskelbtini), todėl buvo priverstas palikti savo kilmės valstybę. Nebuvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Vertinant faktinių aplinkybių trūkumų visumą, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Atsižvelgus į vyriausybės tiesioginę grėsmę pareiškėjui, baimė grįžti vertintina kaip visiškai pagrįsta. Pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti.

16.2. Pareiškėjas Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Jeigu pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo persekiojimas dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma. Pareiškėjo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o, atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį.

16.3. Teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, žmogaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principas, o atsakovo surinkta ribota informacija, kuria rėmėsi teismas, yra neobjektyvi ir prieštarauja pareiškėjo kilmės šalies realybei. Todėl bylą nagrinėjantis teismas buvo suklaidintas, o esminiai faktinių aplinkybių vertinimo trūkumai nebuvo pašalinti, kas taip pat sudaro pagrindą sprendimą naikinti.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai niekaip nemotyvuoti, todėl nepagrįsti. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nereiškia, jog teismo išvados yra nepagrįstos. Prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini)), teigė, kad priklausė (duomenys neskelbtini), tačiau nevykdė veiklos, kuri galėtų patraukti tariamų grasintojų dėmesį. Lygiai taip pat paviešinti (duomenys neskelbtini) grėsmės gyvybei nekelia, todėl nėra tikėtina, kad buvo siekiama susidoroti su prieglobsčio prašytoju. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

20. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Jeigu pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo persekiojimas dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

23. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

24. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C‑238/19, ECLI:EU:C:2020:945, 23 p.).

25. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 5.1 p.).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą. Departamentas Sprendime akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nėra detalus bei išsamus. Pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, kurie jam grasino. Prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Lygiai taip pat paviešinti (duomenys neskelbtini) grėsmės gyvybei nekelia, todėl nėra tikėtina, kad buvo siekiama susidoroti su prieglobsčio prašytoju. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas nepagrindė savo prašymo suteikti jam prieglobstį. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) prieglobsčio prašytojas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

30. Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalyje išvardijamos aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti kompetentingos institucijos, vertindamos atskirus tarptautinės apsaugos prašymus, ir kad šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje konkrečiai nustatytos sąlygos, kuriomis valstybės narės, taikydamos principą, pagal kurį prašytojo pareiga yra pagrįsti savo prašymą, turi atsižvelgti į tai, kad tam tikrų prašytojo pareiškimo aplinkybių nereikia patvirtinti. Pagal vieną iš tų sąlygų turi būti nustatyta, kad prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai prašymui svarbiai informacijai, taip pat turi egzistuoti aplinkybė, kad, apskritai, nustatyta, jog prašytoju galima tikėti (Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje C‑473/16 F prieš Bevándorlási és Állampolgársági Hivatal, 33 p., ECLI:EU:C:2018:36).

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pareiškėjas tik bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės visai nenurodydamas individualaus persekiojimo. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai gresia. Pareiškėjo vien tik abstraktūs teiginiai (duomenys neskelbtini) taip pat nėra pakankami prielaidai, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Be to, apklausų metu pareiškėjo duoti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjo išvykimą iš jo kilmės šalies galbūt lėmė ir kitos priežastys – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus bei į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu bei nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių tikrumo. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, skundžiamo Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui suteikti.

33. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, į tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas nevyksta jokioje šalies dalyje, politinė, saugumo situacija (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra stabili, smurtinių nusikaltimų lygis (duomenys neskelbtini) yra itin žemas, spręstina, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

34. Kadangi pareiškėjas nenurodo savarankiškų teisinių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeistas Departamento sprendimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šia apimtimi nepasisako.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. A. F. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius