2022-02-09 Nr. AB-3465-3-61-3-03253-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-108-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03253-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4, 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emons transportas LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emons transportas LT“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Emons transportas LT“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, atsakovas) 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 13808 (toliau – ir Nutarimas) ir administracinę bylą nutraukti, arba kvalifikuoti pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalį; 2) skirti pareiškėjui mažesnę nei numatyta sankcijoje baudą arba jos netaikyti, atsižvelgiant į veikos pobūdį ir lengvinančias aplinkybes; 3) išdėstyti paskirtą baudą 2 metų laikotarpiui pagal Bendrovės VDI pateiktą rašytinį prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VDI Nutarimu paskyrė Bendrovei 1 736 Eur baudą pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą už dviejų (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių įdarbinimą Bendrovėje. Pareiškėjas teigė, kad užsieniečiai Bendrovėje dirbo vairuotojais–ekspeditoriais, abu turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimai), pateikė kitus įdarbinimui reikalingus dokumentus. Užsieniečių kvalifikacija atitiko darbdavio reikalavimus, todėl su užsieniečiais buvo sudarytos darbo sutartys, apie darbuotojų įdarbinimą laiku ir tinkamai pateikti pranešimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). Darbo sutarčių vykdymo metu buvo periodiškai ir laiku deklaruojamos užsieniečiams išmokamos sumos, mokami visi teisės aktais nustatyti mokesčiai (pajamų, socialinio draudimo ir kt.), vykdomi kiti įstatymų nustatyti formalumai (pvz. apie įdarbinimą pranešta Užimtumo tarnybai) ir kitos darbdavio pareigos. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu VDI neginčijo, jog darbo santykiai buvo paviešinti ir apmokami teisingai ir oficialiai, įsiskolinimo darbuotojams, valstybės ir VSDFV biudžetams nenustatyta.

3. Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad įdarbindama (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečius, Bendrovė konsultavosi su Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) specialistais. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams Leidimai buvo išduoti tarpininkaujant (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių ankstesniems darbdaviams, t. y. UAB „Logigama“ ir UAB „KLP Transport“, Bendrovei nebuvo žinoma.

4. Pareiškėjas nurodė, kad protokolas dėl nelegalaus A. K. (A. K.) darbo Bendrovėje buvo surašytas tik 2020 m. rugpjūčio 5 d., tuo tarpu su šiuo užsieniečiu darbo sutartis buvo sudaryta 2019 m. spalio 14 d. ir nutraukta 2020 m. birželio 26 d., t. y. prieš daugiau nei pusantro mėnesio iki protokolo surašymo. Iki darbo sutarties nutraukimo, A. K. nuolat vyko į komandiruotes, daug kartų kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jo dokumentai buvo tikrinami pasienio ir muitinės tarnybų pareigūnų, VSDFV kiekvieną mėnesį buvo deklaruojamos šiam darbuotojui išmokamos sumos, mokami mokesčiai, tačiau Bendrovė per visą įdarbinimo laikotarpį nei iš vienos valstybės institucijos negavo jokių paklausimų dėl šio užsieniečio įdarbinimo, nurodymų nutraukti darbo santykius. Užsieniečio vairuojama transporto priemonė nebuvo sulaikoma pasienyje. Todėl Bendrovė visą laiką nežinojo ir nesuprato, kad galėjo būti pažeidusi įstatymo reikalavimus.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad su H. V. sudaryta darbo sutartis galioja iki šiol. Remiantis Bendrovės 2020 m. liepos 8 d. išduotu tarpininkavimo raštu, H. V. buvo išduota nacionalinė D tipo viza, dėl kurios jis kreipėsi į Migracijos departamentą. Pareiškėjo nuomone, ši aplinkybė patvirtina, kad Bendrovė iš tiesų nežinojo apie galimą dokumentų neatitikimą įstatymų reikalavimams, tačiau pagal savo turimą informaciją Bendrovė ėmėsi visų priemonių, kad užsienietis dirbtų teisėtai, t. y. iš anksto rūpinosi, jog pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui, būtų išduotas naujas leidimas ir darbuotojas galėtų toliau teisėtai dirbti Bendrovėje. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į šias aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl mažesnės, nei sankcijoje numatytas minimalus baudos dydis, baudos skyrimo.

6. Pareiškėjo nuomone, VDI netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes, baudą Bendrovei paskyrė vadovaudamasis netinkamu Užimtumo įstatymo 56 straipsniu, kuris numato ir reglamentuoja darbdavio atsakomybę už nelegalų darbą. Pareiškėjo teigimu, protokole aprašyta pažeidimo sudėtis atitinka Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką.

7. Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta bauda, teigė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 62 straipsnio 22 dalyje nustatytas draudimas įdarbinti užsienietį, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tarpininkaujant kitam darbdaviui, taikomas ne darbdaviui, o užsieniečiui. Darbdavys, priimdamas į darbą trečiųjų šalių pilietį, privalo pareikalauti tik galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Jei darbuotojas tokio dokumento neturi, būtent darbuotojas turi kreiptis dėl jo išdavimo, o darbdavys turi teisę tik pateikti tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigoja darbuotoją įdarbinti. Pareiškėjo nuomone, galiojantys teisės aktai nenumato pareigų darbdaviui kreiptis dėl darbuotojui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ar pakeitimo. Įstatymo nuostatas Bendrovė pagal galimybes sąžiningai vykdė, o klysti galėjo tik sąžiningai, ne dėl savo kaltės, o dėl netikslios viešai skelbiamos Migracijos departamento tinklapyje informacijos bei netiksliai suteiktos Migracijos departamento specialistų konsultacijos.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad ankstesni abiejų (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių darbdaviai, nutraukę su darbuotojais sudarytas darbo sutartis, apie tai Migracijos departamentui nepranešė, todėl darbuotojams išduoti Leidimai nebuvo panaikinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu. Užsieniečiams išduoti Leidimai, kurių pagrindu Bendrovė užsieniečius įdarbino, buvo galiojantys. Leidimuose nebuvo nurodyta, kad jie išduoti tik darbui UAB „Logigama“ ar UAB „KLP Transport“, todėl Bendrovė sąžiningai klydo dėl jų galiojimo.

9. Pareiškėjas taip pat prašė išspręsti baudos išdėstymo klausimą pagal VDI pateiktą prašymą.

10. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad UAB „Emons transportas LT“, pažeisdama Įstatymo 62 straipsnio 22 dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą, nuo 2019 m. spalio 14 d. nelegaliai įdarbino Bendrovėje trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini) Respublikos) piliečius A. K. (A. K.), o nuo 2020 m. gegužės 8 d. – H. V. (H. V.), ir leido jiems dirbti Bendrovės naudai.

12. Atsakovo teigimu, minėtų užsieniečių įdarbinimas ir darbas Bendrovės naudai turi būti laikomas nelegaliu neatsižvelgiant į tai, kad su jais buvo sudarytos darbo sutartys ir apie jų įdarbinimą buvo pranešta VSDFV, VDI ir Užimtumo tarnybai.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Bendrovei nebuvo žinoma apie trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką. VDI taip pat kaip pareiškėjo gynybinę poziciją vertino ir skundo argumentą, kad Migracijos departamentas Bendrovei suteikė klaidingą informaciją dėl užsieniečių įdarbinimo galimybių.

14. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatomis, teigė, kad Bendrovė, įgyvendindama savo, kaip darbo sutarties šalies – darbdavio, teises ir pareigas, privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Tai reiškia, kad Bendrovė, prieš sudarydama darbo sutartis su užsieniečiais, privalėjo įsitikinti, jog nėra jokių teisinių kliūčių sutartims sudaryti, kad Bendrovės veiksmai bus teisėti. Užsieniečių noras įsidarbinti Bendrovėje ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimas neatleidžia Bendrovės nuo pareigos laikytis teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių įdarbinimą, reikalavimų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad draudimas įsidarbinti galioja tik darbuotojui, tačiau negalioja darbdaviui.

15. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais apie Bendrovės atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kadangi pareiškėjas padaryto pažeidimo nepripažįsta. Be to, VDI nuomone, pažeidimas padarytas dėl netinkamo Bendrovės darbo organizavimo, t. y. dėl teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jis tikėjosi, jog užsieniečiams išduoti Leidimai suteikė teisę juos įdarbinti Bendrovėje, parodo ne Bendrovės sąžiningą klydimą, o priešingai, atmestiną požiūrį į savo, kaip darbdavio, pareigų vykdymą.

16. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas Nutarimą, įvertino padarytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, tai, jog Bendrovė pažeidimo bylos nagrinėjimo metu pripažino pažeidimus, dalį pažeidimų Bendrovė pašalino savarankiškai iki VDI atlikto tyrimo pradžios. Atsakovas akcentavo, kad Bendrovei minimali 1 736 Eur bauda paskirta nepažeidžiant Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostatų. Mažinti Bendrovei paskirtos baudos dydį nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai tvirtinti, kad Bendrovei paskirta bauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui.

17. Atsakovas dėl pareiškėjo prašymo išdėstyti paskirtos baudos sumokėjimą nurodė, kad Bendrovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų dėl sunkios materialinės padėties ar kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių baudos mokėjimas, jos neišdėsčius dalimis, Bendrovei būtų nepakeliama finansinė našta, todėl prašė šio pareiškėjo prašymo netenkinti.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, atlikęs tyrimą dėl galimo užsieniečių nelegalaus darbo UAB „Emons transportas LT“ ir įvertinęs surinktus duomenis, 2020 m. rugpjūčio 5 d. Bendrovei surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą (toliau – ir Protokolas) už tai, jog UAB „Emons transportas LT“ nuo 2019 m. spalio 14 d. įdarbino trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini) Respublikos) pilietį A. K., kuriam leido dirbti Bendrovės naudai iki 2020 m. birželio 26 d., ir nuo 2020 m. gegužės 8 d. įdarbino trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini) Respublikos) pilietį H. V., kuriam taip pat leido dirbti Bendrovės naudai. Protokole konstatuota, kad UAB „Emons transportas LT“ būdama darbdaviu, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Užimtumo įstatymo 62 straipsnio 22 dalyje nustatytus imperatyvius reikalavimus. VDI 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 13808 pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą UAB „Emons transportas LT“ paskyrė 1 736 Eur baudą.

20. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Užimtumo įstatymo ir Įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikoje gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys.

21. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2020 m. liepos 20 d. raštu atsiųstos UAB „Logigama“ ir UAB „KLP transport“ pateiktų tarpininkavimo raštų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo A. K. ir H. V. kopijos patvirtina, jog minėtiems užsieniečiams buvo išduoti Leidimai, tačiau leidimų išdavimui tarpininkavo ir įdarbinti juos įsipareigojo ne UAB „Emons Transportas LT“, bet UAB „Logigama“ ir UAB „KLP transport“. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Taigi (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams Leidimai buvo išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

22. Teismas nustatė, kad UAB „Emons transportas LT“ (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. kovo 17 d. yra R. S.. UAB „Emons transportas LT“, atstovaujama R. S., 2019 m. spalio 14 d. sudarė darbo sutartį Nr. 133 su A. K., taip pat 2020 m. gegužės 8 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 149 su H. V. (iki 2021 m. gegužės 7 d.), kurie buvo priimti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotojais. A. K. draudėju nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 3 d. buvo UAB „Logigama“; nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. birželio 7 d. – UAB „Emons transportas LT“. H. V. draudėju nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. buvo UAB „KLP transport“, nuo 2020 m. gegužės 8 d. – UAB „Emons transportas LT“. A. K. nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. birželio 26 d., o H. V. – nuo 2020 m. gegužės 8 d., dirbo UAB „Emons transportas LT“, darbuotojams dirbtą laiką Bendrovėje buvo mokamas atlyginimas. Pareiškėjas šias aplinkybes pripažįsta ir jų neginčija.

23. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarimu UAB „Emons transportas LT“ (duomenys neskelbtini) R. S. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam už šį administracinį nusižengimą paskirta 300 Eur dydžio bauda (administracinio nusižengimo byla Nr. A5-2511-978/2020). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatavo, kad R. S., būdamas UAB „Emons transportas LT“ (duomenys neskelbtini), nesilaikė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo Lietuvoje tvarkos, neįvykdė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus nurodymo (ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nebuvo gauti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti įdarbinimui UAB „Emons transportas LT“), pažeisdamas Įstatymo 62 straipsnio 22 dalyje numatytą reikalavimą, nuo 2019 m. spalio 14 d. nelegaliai įdarbino (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį A. K., ir 2020 m. gegužės 8 d. nelegaliai įdarbino (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį H. V., leisdamas darbuotojams dirbti UAB „Emons transportas LT“ naudai. Šiais veiksmais R. S. pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatas bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje.

24. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, vertino Nelegalaus darbo tyrimo 2020 m. liepos 30 d. aktą Nr. NDA 1103-0069, kuriame užfiksuota, jog VDI Vilniaus skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2020 m. liepos 30 d. atliko patikrinimą UAB „Emons transportas LT“ ir nustatė, kad minėtoje įmonėje buvo įdarbinti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai A. K. ir H. V.. A. K. Bendrovėje dirbo nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. birželio 26 d. tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį, sudarytą 2019 m. spalio 14 d. Bendrovės (duomenys neskelbtini) R. S. tyrimo metu su darbo sutartimi pateikė A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7755273, apie kurį Migracijos departamentas informavo, kad jis išduotas kitos įmonės UAB „Logigama“ pagrindu. H. V. Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2020 m. gegužės 8 d. tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju pagal terminuotą darbo sutartį, sudarytą 2020 m. gegužės 8 d. Bendrovės (duomenys neskelbtini) R. S. taip pat su darbo sutartimi pateikė H. V. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7444436, apie kurį Migracijos departamentas informavo, kad jis išduotas UAB „KLP transport“ pagrindu. Nelegalaus darbo tyrimo akte taip pat nurodyta, kad UAB „Emons transportas LT“ 2020 m. liepos 8 d. pateikė Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą Nr. 20200708-058385, kuriuo prašoma (duomenys neskelbtini) piliečiui H. V. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. Tarpininkavimo rašte pateikta informacija, kad H. V. įdarbintas įmonėje nuo 2020 m. gegužės 8 d. tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

25. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarimas įsiteisėjo 2020 m. spalio 21 d.

26. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendė, kad Bendrovė, įdarbindama trečiosios šalies – (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečius, pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 22 dalyje numatytą imperatyvią užsieniečių įdarbinimo sąlygą ir tuo pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Priešingai, nei skunde teigia pareiškėjas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė neįvykdė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos negavo užsieniečiui leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai buvo nustatytas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas.

27. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog su užsieniečiais buvo sudarytos darbo sutartys ir užsieniečiai turėjo galiojančius Leidimus, išduotus Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu tarpininkaujant UAB „Logigama“ ir UAB „KLP transport“, neatleidžia UAB „Emons transportas LT“, nuo pareigos kreiptis dėl naujo leidimo užsieniečiui išdavimo, kadangi nustatytas teisinis reglamentavimas leidimo laikinai gyventi išdavimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sieja su užsieniečio teise dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje. Bendrovės skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Migracijos departamento specialistų pateikta konsultacija ir viešai Migracijos departamento tinklalapyje paskelta informacija, Bendrovės padarytų pažeidimų nepaneigia ir nešalina Bendrovės atsakomybės dėl padarytų pažeidimų.

28. Teismas nurodė, kad Bendrovei už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, šiuo atveju už du asmenis, paskirtas baudos dydis atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytą minimalų dydį. VDI, nustatydama baudos dydį, atsižvelgė į Bendrovės padarytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas vertino, kad atsakovas, skirdamas baudą pareiškėjui, atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir paskyrė teisingą bei proporcingą nuobaudą. Išskirtinių sąlygų, sudarančių pagrindą Bendrovei skirti mažesnę baudą nei sankcijoje nustatytas baudos minimumas, byloje nėra.

29. Teismas konstatavo, kad VDI, priimdama skundžiamą Nutarimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė jai teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose, tinkamai kvalifikavo Bendrovės padarytus pažeidimus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą, todėl jį panaikinti nėra teisinio pagrindo.

30. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių būtų pagrindas atidėti ar išdėstyti Nutarimo vykdymą, todėl šio pareiškėjo prašymo netenkino.

III. 31. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti arba kvalifikuoti pažeidimą pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalį. Skirti pareiškėjui mažesnę nuobaudą nei įstatyme numatyta minimali bauda, arba nuobaudos apskritai neskirti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino kreipimosi į Migracijos departamentą pareigą ir nepagrįstai perkėlė ją darbdaviui. Priešingai, nei sprendime nurodė teismas, keičiant darbdavį, naujas leidimas gyventi darbuotojui iš tiesų nėra išduodamas, be to, keičiant darbdavį, prašymą dėl darbdavio pakeitimo Migracijos departamentui gali pateikti tik darbuotojas, darbdaviui nei tokia teisė, nei pareiga nėra numatyta (Įstatymo 44 straipsnio 7 dalis). Teismas nenurodė, kuri būtent galiojančių teisės aktų nuostata įpareigoja darbdavį kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo užsieniečiui išdavimo, todėl šiuo aspektu suklydo. Jokie galiojantys teisės aktai nenustato tokios darbdavio pareigos. Darbdavio pareiga, priimant į darbą trečiųjų šalių pilietį, pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalį, yra pareikalauti, kad įdarbinamas asmuo pateiktų galiojantį leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje.

33. Pareiškėjas pažymi, kad darbdavys gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo tik Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kai būsimas darbuotojas iš viso neturi leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, leidžiančio teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Tačiau kai leidimas laikinai gyventi darbuotojui jau yra išduotas, darbuotojas jo pagrindu gali teisėtai būti Lietuvos Respublikoje ir, atitinkamai, pats gali kreiptis į Migracijos departamentą jei nusprendžia pakeisti darbdavį, darbdaviui tokia teisė nesuteikta. Migracijos departamentui tokiu atveju teikiamas ne prašymas išduoti naują leidimą laikinai gyventi, bet prašymas pakeisti darbdavį (Įstatymo 44 straipsnio 7 dalis), ir naujas leidimas gyventi darbuotojui neišduodamas, tačiau darbuotojo prašymo pagrindu, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Migracijos departamento sprendimas tokiais klausimais priimamas per vieną mėnesį. Vairuotojai – ekspeditoriai yra specifinė darbuotojų kategorija – šiems darbuotojams patikimos brangios krovininės transporto priemonės, kroviniai, darbuotojai yra įmonės atstovai krovinio pakrovimo, iškrovimo vietose, santykiuose su kelyje, muitinėse vežėjus kontroliuojančiomis institucijomis, vairuotojų dokumentai kelyje, pasienio punktuose nuolat tikrinami, todėl vairuotojus – ekspeditorius įdarbinantys darbdaviai nėra suinteresuoti tinkamų dokumentų neturinčių darbuotojų įdarbinimu, ir šiuo atveju tai įvyko tik per klaidą, kurią lėmė netiksli viešai skelbiama informacija ir kitos priežastys. Priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodė teismas, pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, keičiant darbdavį į Migracijos departamentą turi kreiptis pats darbuotojas, o ne darbdavys, ir šią pareigą teismas darbdaviui perkėlė nepagrįstai. Tokios pareigos darbdavys neturėjo ir negalėjo pažeisti.

34. Pareiškėjas teigia, kad dar iki pažeidimo išnagrinėjimo VDI buvo pateikęs rašytinius paaiškinimus dėl Užimtumo įstatymo 57 straipsnio, o ne 56 straipsnio, taikymo, taip pat skunde teismui prašė taikyti Užimtumo įstatymo 57 straipsnį, tačiau teismo sprendime šiuo klausimu nepasisakyta. Todėl skundžiamas sprendimas ir VDI Nutarimas šiuo aspektu yra nemotyvuoti.

35. Pareiškėjas nurodo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalis nustato, jog darbdavys nelaikomas pažeidusiu 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. padariusiu teisės aktų reglamentuojamos užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą, jei ne vėliau kaip prieš 1 dieną iki darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas laikinai gyventi ir darbdavys saugo tokio dokumento kopiją bei pateikia ją VDI, Migracijos departamentui ar kitai institucijai jų reikalavimu. Šias pareigas pareiškėjas įvykdė – darbuotojai jam pateikė anksčiau išduotus Leidimus, darbdavys jų kopijas saugojo ir pateikė VDI atliekant nelegalaus darbo tyrimą, todėl už nelegalų darbą pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnį pareiškėjas negali būti baudžiamas, ir jam negali būti taikomos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio numatytos sankcijos.

36. Atsakovas Protokolą surašė dėl to, kad prieš vieną dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nebuvo gauti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks aprašymas neatitinka šios situacijos faktinių aplinkybių – Leidimai buvo gauti ir jų pagrindu darbuotojai teisėtai buvo Lietuvos Respublikoje. Tačiau darbdavys neįsitikino, ar Leidimai yra galiojantys įsidarbinimui pas šį konkretų darbdavį ir nepareikalavo pateikti galiojančių Leidimų gyventi. Dėl fakto, kad darbdavys turėjo abiejų darbuotojų Leidimų kopijas ir VDI atliekamo nelegalaus darbo tyrimo metu jas pateikė, tarp šalių ginčo nekilo. Darbdavys ne tik turėjo leidimų laikinai gyventi kopijas, bet ir pranešdamas apie įdarbinimą, jų numerius nurodydavo valstybės institucijoms. Taigi nagrinėjamu atveju yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti.

37. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo mažinti Nutarimu paskirtą baudą. Pareiškėjo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, kaip 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarime nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas, yra priežastys, kurias galima vertinti kaip išskirtines aplinkybes mažesnės nei minimali sankcija taikymui. Teismas pripažino, kad šis nusižengimas daugiau formalus, padarytas dėl aplaidumo, teisinio reglamentavimo nežinojimo, sąžiningo klydimo, nesant piktybiškumo, neslepiant užsieniečių įdarbinimo fakto, nevengiant mokėti mokesčių, bendradarbiaujant su atitinkamomis institucijomis, konsultuojantis, pripažįstant nusižengimo padarymo aplinkybes ir nuoširdžiai gailintis ir taisant padarytas klaidas, t. y. kreipiantis dėl tinkamų dokumentų išdavimo darbuotojui H. V. dar 2020 m. liepos 8 d. Darbo santykiai su A. K. pasibaigė 2020 m. birželio 7 d., o VDI kreipėsi į darbdavį dėl paaiškinimų šiuo klausimu pateikimo tik 2020 m. liepos 10 d., ir nelegalaus darbo aktas surašytas tik 2020 m. liepos 30 d., t. y. VDI kreipimosi metu A. K. darbo santykiai jau buvo pasibaigę daugiau kaip mėnesį, o H. V. klausimu, 2020 m. liepos 8 d. buvo kreiptasi dėl darbo vizos išdavimo, kuri buvo išduota. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis šiai bylai prejudicinės reikšmės neturi, tačiau faktinės aplinkybės, pagrindai sankcijai individualizuoti yra tie patys, todėl prašo jais remtis ir taikyti švelnesnę nei įstatymo numatyta minimali sankcija.

38. Pareiškėjo teigimu, svarbu ir tai, kad darbdavio veiksmai buvo atviri, darbdavys neslėpė, jog įdarbino darbuotojus su jų pateiktais Leidimais, nes sąžiningai klydo ir manė, jog elgiasi teisėtai. Darbdavys sąžiningai, neturėdamas jokių neteisėtų tikslų ir dėjęs pastangas išsiaiškinti situaciją, klydo, ir klydo ne aplaidžiai, bet pagal galimybes pasikonsultavęs su Migracijos departamento darbuotojais telefonu bei susipažinęs su Migracijos departamento viešai skelbiama informacija. Darbdavys manė, kad darbo sutartis sudaro teisėtai, laiku ir nustatyta tvarka pateikė pranešimus Sodrai ir atliko visus kitus veiksmus, būtinus teisėtam darbo sutarčių vykdymui. Pažymi, kad anksčiau už užsieniečių įdarbinimo pažeidimus ir nelegalų darbą Bendrovė nebuvo bausta.

39. Pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, kad Bendrovė suprato daranti pažeidimą ar turėjo neteisėtų tikslų. Net jei teismas spręstų, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, pareiškėjas prašo taikyti mažesnę nei minimali Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta bauda, arba nuobaudos neskirti, atsižvelgiant į nurodytus argumentus.

40. Pareiškėjas akcentuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarimas įsiteisėjo 2020 m. spalio 21 d., kuriuo administracinė sankcija pagal ANK už tuos pačius veiksmus jau yra pritaikyta Bendrovės vadovui R. S.. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui (ne darbdaviui, bet kokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui) pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Kadangi administracinė sankcija už tuos pačius veiksmus jau yra paskirta ir teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, prašo nutraukti šią bylą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies pagrindu.

41. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

42. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

43. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Bendrovei nebuvo žinoma apie trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką ir (ar) pareiškėjas buvo klaidingai konsultuotas Migracijos departamento darbuotojų dėl užsieniečių įdarbinimo galimybių. Atsakovo nuomone, pareiškėjas sąmoningai bando suklaidinti teismą, nurodydamas, kad jam nebuvo žinoma kaip elgtis panašioje situacijoje, kadangi skunde teismui pareiškėjas pats nurodė, jog jam žinomas trečiųjų piliečių įdarbinimo mechanizmas ir tvarka. Taigi pareiškėjas neabejotinai žinojo, kad trečiųjų šalių piliečiai, norėdami gauti nacionalinę D vizą ar leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pateikti duomenis apie darbdavį, įsipareigojantį juos įdarbinti, o darbdavys pateikia Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigoja įdarbinti užsienietį, nes pats tokius raštus teikė anksčiau.

44. Atsakovas laikosi nuomonės, kad pareiškėjas užsieniečius įdarbino ne dėl to, jog neva buvo suklaidintas trečiųjų asmenų (pareiškėjo teigimu – Migracijos departamento darbuotojų), o dėl to, kad nesiėmė jokių veiksmų, tam, jog įsitikintų, kad gali įdarbinti užsieniečius, t. y. veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, teikdamas pirmenybę ne įstatymų reikalavimų laikymuisi, o savo verslo poreikių tenkinimui ir veiklos tęstinumo užtikrinimui.

45. Atsakovas sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, dėl leidimo pakeisti darbdavį į Migracijos departamentą kreiptis turėjo darbuotojai, t. y. užsieniečiai H. V. ir A. K., o ne pareiškėjas, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjas neturėjo pareigos įsitikinti, kad sudarytos darbo sutartys bus teisėtos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas sąmoningai bando suklaidinti teismą, teigdamas, kad šiuo atveju tai įvyko tik per klaidą, kurią lėmė netiksli viešai skelbiama informacija ir kitos priežastys, nes nepateikia jokių įrodymų apie tai, jog galimai buvo suklaidintas ar netiksliai konsultuotas, o teiginiai apie žodinį konsultavimą yra deklaratyvaus pobūdžio ir vertintini kaip gynybinė pozicija ir siekis išvengti atsakomybės.

46. Pareiškėjas, kaip darbo sutarčių šalis, privalėjo pats, prieš sudarant darbo sutartis su užsieniečiais įsitikinti, kad nėra jokių teisinių kliūčių šioms sutartims sudaryti, ir, jog jo veiksmai bus teisėti. Užsieniečių A. K. ir H. V. noras įsidarbinti pas pareiškėją ir Leidimo pateikimas dar savaime nereiškė, kad pareiškėjas privalėjo pasitikėti pateiktais dokumentais ir net neįsitikinti, kad šių dokumentų pagrindu gali sudaryti darbo sutartis su užsieniečiais. Taigi būtent pareiškėjas privalėjo įsitikinti, kad užsieniečių pateiktų dokumentų pagrindu su jais gali būti sudarytos darbo sutartys. Byloje nėra duomenų, kad kas nors būtų apribojęs galimybę pareiškėjui raštu, jam priimtina forma (pvz. el. paštu) kreiptis į Migracijos departamentą su prašymų pateikti paaiškinimą dėl galimybės įdarbinti trečiųjų šalių piliečius. Šiuo atveju pareiškėjas neabejotinai gautų atsakymą, kad šių užsieniečių jis įdarbinti negali. Pareiškėjas ne tik galėjo, bet ir privalėjo pasidomėti, kokiais pagrindais užsieniečiams buvo išduoti Leidimai, o patikrinęs, negalėjo nežinoti, kad jis neteikė įsipareigojimo įdarbinti užsieniečius ir neteikė informacijos apie jų turimą kvalifikaciją, t. y. negalėjo jų įdarbinti, nes Leidimai įdarbinimui pas pareiškėją išduoti nebuvo.

47. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo Užimtumo įstatymo nuostatų aiškinimu. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo padarymas konstatuojamas tais atvejais, kai neįvykdoma šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, t. y. ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Taigi įstatymų leidėjas imperatyviai nurodydamas, kad leidimas laikinai gyventi turi būti gautas, turi omenyje, kad leidimas laikinai gyventi turi būti gautas darbui būtent pas tą darbdavį, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį, o tai reiškia, kad darbdavys privalo pateikti Migracijos departamentui dokumentus, patvirtinančius įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, t. y. darbdavys iš anksto žino apie užsieniečio ketinimą dirbti pas jį ir su tokiu ketinimu sutinka bei jį palaiko, patvirtina savo pasirengimą įdarbinti užsienietį laikantis visų teisės aktų reikalavimų.

48. Tuo tarpu Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai darbdavys ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti galiojanti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitą dokumentą, suteikianti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, įstatymų leidėjas nurodo, kad iki darbo sutarties sudarymo dienos iš trečiosios šalies piliečio turi būti pareikalautas leidimas laikinai gyventi ir leidimas dirbti. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai užsieniečiai atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Toks pažeidimas konstatuojamas tais atvejais, kai darbdavys Migracijos departamentui pateikia įsipareigojimą įdarbinti trečiosios šalies pilietį ir kreipiasi į Užimtumo tarnybą dėl leidimo dirbti dokumentus (tarpininkavimo raštą, įsipareigojimą įdarbinti užsienietį ir pan.), reikalingus sprendimui dėl trečiosios šalies piliečiui leidimui laikinai gyventi išdavimo, pateikia Užimtumo tarnybai dokumentus, būtinus leidimui dirbti gauti, numatytus Leidimo dirbti užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133, 15 punkte. Tai reiškia, kad darbdaviui žinoma, jog būtent jo pateiktų dokumentų pagrindu, darbui pas jį, trečiosios šalies piliečiui jau yra išduotas laikinas leidimas gyventi ir leidimas dirbti, tačiau jis iki darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja šių dokumentų.

49. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek užsieniečiams, ketinantiems dirbti Lietuvos Respublikoje ir privalantiems įsigyti leidimus dirbti, tiek užsieniečiams, atleidžiamiems nuo pareigos įsigyti leidimus dirbti, laikinas leidimas gyventi išduodami tik tais atvejais, kai pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a) papunktis). Tai reiškia, kad neįmanoma tokia situacija, kuomet užsieniečiui būtų išduotas laikinas leidimas gyventi darbui pas darbdavį, nežinantį, jog turi įdarbinti užsienietį. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, bandydamas pakankamai laisvai išaiškinti įstatymų nuostatas, tiesiog siekia suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Atsakovas teigia, kad tinkamai kvalifikavo pažeidimą, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įstatymų reikalavimus, patvirtino, jog pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, būtent kaip pažeidimas, numatytas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui skirta bauda (finansinė sankcija), numatyta 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte.

50. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad jis nesuprato darantis pažeidimą ar turėjo neteisėtų tikslų. Atsakovo nuomone, VDI pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pareiškėjo veiksmus ir jų atlikimo motyvus, laikydamasis visų protingumo, teisėtumo ir teisingumo principų, skyrė pareiškėjui minimalią, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytą 1 736 Eur (2 x 868 Eur) baudą (finansinę sankciją). Tai, kad pareiškėjui paskirta bauda (finansinė sankcija) yra teisinga ir proporcinga, sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad galėjo būti klaidingai konsultuotas.

51. Atsakovas pabrėžia, kad skirdamas pareiškėjui baudą, įvertino visas bylos aplinkybes, ir nustatęs tik vieną pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (Nutarimo surašymo metu padarytą pažeidimą pripažino ir gailėjosi), o ne jų visumą, pagrįstai ir teisėtai skyrė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytą minimalią baudą, kurios, atsakovo įsitikinimu, nėra pagrindo mažinti ar neskirti.

52. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl dvigubo baudimo principo pažeidimo, t. y. dėl to, kad Bendrovės vadovas jau nubaustas bauda pagal ANK už tuos pačius veiksmus. Teigia, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį.

53. Pareiškėjo vadovui R. S., fiziniam asmeniui, įsiteisėjusiu teismo nutarimu paskirta administracinė nuobauda – bauda, tuo tarpu pareiškėjui UAB „Emons transport LT“, juridiniam asmeniui, paskirta finansinė sankcija už Užimtumo įstatymo pažeidimus. Šiuo atveju nėra pažeistas dvigubo baudimo principas, nes tas pats asmuo nebuvo nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą (pažeidimo tapatumo požymis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 54. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VDI 2020 m. rugsėjo 3 d. nutarimu pareiškėjui UAB „Emons transportas LT“ paskirtos 1 736 Eur baudos teisėtumo ir pagrįstumo.

55. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad VDI, priimdama skundžiamą Nutarimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė jai teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose, tinkamai kvalifikavo Bendrovės padarytus pažeidimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą, pareiškėjo skundą atmetė.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nurodė, jog keičiant darbdavį, į Migracijos departamentą turi kreiptis pats darbuotojas, o ne darbdavys, todėl be pagrindo šią pareigą perkėlė darbdaviui. Teismas sprendime nepasisakė dėl Užimtumo įstatymo 57 straipsnio taikymo Bendrovės atžvilgiu, kadangi, pareiškėjo vertinimu, Bendrovės veika pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą kvalifikuota netinkamai, už nelegalų darbą Bendrovė šiuo atveju negali būti baudžiama, jai negali būti taikomos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytos sankcijos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo mažinti Nutarimu paskirtą baudą, taip pat nesivadovavo specialiąja įstatymo norma (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalimi), kuri šiuo atveju draudžia pareiškėjui taikyti atsakomybę, kadangi administracinė sankcija už tuos pačius veiksmus jau yra paskirta įsiteisėjusiu teismo nutarimu, todėl byla turi būti nutraukta.

57. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

58. Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

59. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

60. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

61. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis (iki 2022 m. sausio 1 d. – 81 str.) reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, išklausiusi Vertinimo komisijos posėdžio garso įrašą, taikydama proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad VDI Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galimai vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog keičiant darbdavį, į Migracijos departamentą turi kreiptis pats darbuotojas, o ne darbdavys, todėl be pagrindo šią pareigą perkėlė darbdaviui. Be to, VDI nepagrįstai Bendrovės veiką kvalifikavo pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi, pareiškėjo teigimu, Bendrovės veika turėtų būti kvalifikuojama pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

64. Byloje nustatyta, kad ginčijamu Nutarimu Bendrovė pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pranešė Užimtumo tarnybai apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, nurodytu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 2–5 dalyse, kai jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis; 2) darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu.

65. Įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Įstatymo 58 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu turi leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–3, 7–10 punktus.

66. Pagal Įstatymo 62 straipsnio 22 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 441 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

67. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 7 d). Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino minėtas teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio.

68. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog su užsieniečiais buvo sudarytos darbo sutartys ir užsieniečiai turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu tarpininkaujant kitoms bendrovėms, neatleidžia naujojo darbdavio, šiuo atveju UAB „Emons transportas LT“, nuo pareigos kreiptis dėl naujo leidimo užsieniečiams išdavimo, nes yra nustatytas toks teisinis reglamentavimas, leidimo laikinai gyventi išdavimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu siejant su užsieniečio teise dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

69. Pažymėtina, kad užsieniečiai buvo įdarbinti pareiškėjo Bendrovėje neturėdami tarpininkavimo Bendrovei išduoto leidimo laikinai gyventi ar Migracijos departamento sprendimo leisti pakeisti darbdavį. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas gali būti laikomas nepažeidęs Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, kuriame būtų nustatytas atleidimas nuo pareigos kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu leisti užsieniečiui pakeisti darbdavį.

70. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo argumentu, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje.

71. Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad abu darbuotojai atvyko įsidarbinti Bendrovėje jau turėdami anksčiau išduotus leidimus laikinai gyventi, darbdaviui juos pateikė, taip pat pateikė kitus įdarbinimui reikalingus dokumentus, darbuotojų kvalifikacija atitiko darbdavio reikalavimus, todėl buvo sudarytos rašytinės darbo sutartys. Pareiškėjo teigimu, įdarbinimo metu abiejų darbuotojų leidimai laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo panaikinti, pareiškėjui nėra žinoma, kad jie būtų panaikinti ir vėliau, darbo sutarčių vykdymo metu. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde pats patvirtino, jog prieš įdarbindamas užsieniečius Bendrovėje, patikrino jų dokumentus ir sudarė su jais darbo sutartis. Taigi atsakovas pagrįstai pareiškėjo veiką kvalifikavo pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareiškėjo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

72. Pareiškėjo teigimu, administracinė byla turi būti nutraukta, kadangi už tuos pačius veiksmus Bendrovės (duomenys neskelbtini) įsiteisėjusiu teismo nutarimu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jau yra paskirta administracinė nuobauda.

73. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

74. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis aiškintina taip, jog bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021; 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021).

75. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarimu R. S., kaip fiziniam asmeniui, už ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą paskirta 300 Eur dydžio bauda. Šioje byloje skundžiamu Nutarimu bauda paskirta Bendrovei, t. y. vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo (Bendrovės direktorius), o kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta juridiniam asmeniui – Bendrovei. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad Bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021).

76. Taigi minėtais aktais už aptartą teisės pažeidimą skirtingi asmenys patraukti atsakomybėn, kuri nustatyta net ir skirtinguose teisės aktuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas, kai už tam tikras veikas, kuriomis padaromi, pavyzdžiui, darbo, konkurencijos ar kt. teisės pažeidimai, sankcija skiriama tiek juridiniam asmeniui, tiek jos vadovui, atsižvelgiant į siekiamus tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019; 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2252-624/2021 ir kt.), nėra neteisingas.

77. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Nutarimu paskirto baudos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą, darbdaviui, padariusiam šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgiant į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiriama bauda nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

78. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria VDI. Tokie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK.

79. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, jog asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis.

80. Pažymėtina, kad VDI, Nutarime skirdama pareiškėjui minimalią sankcijoje nustatytą baudą (po 868 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį), atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, padėjo inspektoriams ir kitų institucijų įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta.

81. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad toks reguliavimas, kuriuo nėra numatyta galimybės teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad vienos rūšies sankcija ūkio subjektui už įstatyme nurodytus pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, neatitiktų Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau netaikyti tokios sankcijos, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A248-1707/2008).

82. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų, išskyrus tas, kurias skirdamas baudą jau įvertino VDI, išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo Užimtumo įstatyme nustatytų baudos dydžių ir skirti pareiškėjui mažesnę nei sankcijoje nustatyta minimali, baudą. Byloje taip pat nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios objektyviai leistų vertinti, kad pareiškėjui paskirta bauda yra neproporcinga ir dėl to turėtų būti mažinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su baudos dydžiu, ir pagrįstai nemažino Nutarime paskirtos baudos dydžio. Aplinkybė, kad Bendrovės vadovui administracinio teisės pažeidimo byloje buvo paskirta mažesnė nei minimali įstatyme numatyta bauda, savaime nereiškia, kad Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje Bendrovės atžvilgiu Bendrovei turėjo būti skiriama taip pat minimali sankcijoje numatyta bauda.

83. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, kurioms teisėjų kolegija pritaria ir iš naujo nekartoja.

84. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

85. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

86. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Emons transportas LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė