2020-08-12 Nr. AB-14921-3-62-3-03092-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2087-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03092-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. (I.) S. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. (I.) S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. (I.) S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 74 310 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 3,41 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam atliekant bausmę Alytaus PN nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo pažeidinėjamos jo teisės bei teisės aktų nuostatos. Laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 ir uždarosios zonos kamerų tipo patalpose jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nes buvo laikomas su rūkančiais nuteistaisiais. Nuteistieji rūkė kamerose, nes nebuvo išvedami į lauką pasivaikščioti. Prisiuosčius tabako dūmų, jam nuolat skaudėjo galvą, todėl jis negalėjo mokytis religijos – mokytis maldų atmintinai. Uždarojoje zonoje į vieną kiemelį (apie 25 kv. m) buvo išvedami visi kameroje esantys nuteistieji, kurie rūkydavo kiemelyje. Atlikdamas drausmines nuobaudas uždarojoje zonoje kamerų tipo patalpoje Nr. 40, jis tik kartais išeidavo pasivaikščioti į kiemelį, dažnai neidavo pasivaikščioti dėl to, kad nuteistasis A. J., su kuriuo jis atliko drausmines nuobaudas, rūkė pasivaikščiojimo metu, t. y. pareiškėjas neturėjo galimybės pakvėpuoti grynu oru bei pasivaikščioti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad būdamas izoliuotu 4 lokalinio sektoriaus laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, neturėjo galimybės pasivaikščioti lauke ir pasimankštinti, nes jam ir kitiems nuteistiesiems, esantiems laikinojo sulaikymo kamerose, nebuvo leidžiama pasivaikščioti lauke, ką patvirtina 2018 m. gegužės 2 d. raštas Nr. 363-540. Nesuteikiant jam galimybės pabūti lauke, jis jautė stresą, liūdesį. Dieną neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore, dėl to dažnai skaudėjo galvą. Jis negali gerti vaistų, nes jam išoperuotas kairysis inkstas, o dešinysis pažeistas hidronefrozės. Tabako dūmai ypač žalingi asmenims, turintiems inkstų nepakankamumą.

4. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN administracija savo nuožiūra, net neatsižvelgdama į aplinkybes, skirstė drausmines nuobaudas už atsisakymą vykdyti įsakymą gyventi paskirtoje vietoje. Jis buvo verčiamas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, dvigubai perpildytuose būriuose, kur gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normos reikalavimų. Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas avariniu. Už tai, kad jis atsisakydavo gyventi avariniame pastate antisanitarinėmis sąlygomis, buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Alytaus PN administracija skyrė drausmines nuobaudas už tą patį nusižengimą po kelis kartus, t. y. veikė piktybiškai ir ketindama jam pakenkti, nes nesiaiškino priežasčių, dėl ko nebuvo vykdomas įsakymas, o nuobaudas skyrė ne kartą. Alytaus PN administracija, drausdama pakeisti pataisos įstaigą ir prievarta apgyvendindama antisanitarinėmis sąlygomis su nepriimtinais asmenimis, o atsisakius ten gyventi skirdama drausmines nuobaudas, elgėsi neprotingai, nusižengdama įstatymui. Jis buvo verčiamas gyventi su nuteistaisiais, kurie laikėsi subkultūros ir netoleravo islamo religinės konfesijos narių.

5. Pareiškėjas nurodė, kad laikinojo sulaikymo kamera nuolat buvo pilna žmonių, narkomanai triukšmavo, kas negatyviai atsiliepė pareiškėjo emocinei būklei. Laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 nebuvo veidrodžio prausykloje, visos lovos buvo senos ir sulaužytos. Lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų, todėl judėjo, ir pareiškėjas pabusdavo, kai pirmame aukšte miegantis kitas nuteistasis versdavosi ant šono. Pareiškėjas patyrė nerimą ir baimę dėl to, kad ilgai gyveno laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje turėjo būti tik 24 val., kol atvyks pataisos įstaigos direktorius. Toje kameroje visą laiką keitėsi nuteistųjų kontingentas, vieni išeidavo, kiti ateidavo, pavyzdžiui, naktį apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų. Alytaus PN administracija jam nesudarė saugių sveikatai laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. 2018 m. kovo 23 d. laikinojo sulaikymo kameroje (4 lokaliniame sektoriuje) jam buvo sulaužytas žandikaulis ir jis neteko dantų, todėl jis patyrė didelį skausmą ir nepatogumus.

6. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN administracija nesielgė taip, kaip privalo elgtis, ir tuo pažeidė teisės aktų nuostatas. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, baimę, nerimą, nepatogumus, bendravimo galimybių pablogėjimą, nemigą, skausmą ir stresą.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas 20 būrio miegamuosiuose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (kurie esant poreikiui naudojami kaip laikinojo sulaikymo kameros), kamerų tipo patalpoje Nr. 40 ir 17 būrio miegamajame Nr. 2. Laikinojo sulaikymo kamerose ir kamerų tipo patalpose rūkyti nuteistiesiems draudžiama, galima rūkyti tik tam skirtose vietose. Nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai, todėl nerūkantiems nuteistiesiems yra sudaromos sąlygos pasivaikščioti su nerūkančiais nuteistaisiais. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų dėl laikymo su nerūkančiais. 20 būrio miegamuosiuose lovos yra geros būklės, nesulaužytos, pritvirtintos prie grindų, 20 būrio tualetuose yra veidrodžiai. Pareiškėjas, būdamas 20 būrio miegamuosiuose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, buvo išvedamas pasivaikščioti pagal kamerų tipo patalpų grafiką. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo I. S. dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų, neperkėlimo į kitą pataisos įstaigą, laikymo kartu su nuteistaisiais, kurie laikėsi subkultūros ir netoleravo islamo religinės konfesijos narių, su narkomanais, dėl nesudarymo saugių laisvės atėmimo bausmės sąlygų ir 2018 m. kovo 23 d. įvykusio pareiškėjo sužalojimo, paliko nenagrinėtą; kitą skundo dalį tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 0,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, paliko dalį minėtų reikalavimų nenagrinėtais, nustatęs, kad jie yra grindžiami iš esmės tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir administracinėje byloje Nr. I-261-402/2019.

11. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 20 būrio miegamuosiuose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (t. y. laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3), kamerų tipo patalpoje Nr. 40 ir 17 būrio miegamajame Nr. 2.

12. Teismas nustatė, kad laikinojo sulaikymo kameros Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 yra 20 būryje, šios patalpos yra drausmės grupės gyvenamosios patalpos ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad sprendžiant dėl prausyklos aprūpinimo veidrodžiu ir gyvenamosios patalpos aprūpinimo lova, taikytini teisės normų reikalavimai kamerų tipo patalpoms, drausmės grupės patalpoms, o ne bendrabučio tipo patalpoms.

13. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 10.1 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.11 ir 16.12 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 12 punktu, vertino, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais ir sprendė, kad lovos pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo pritvirtintos prie grindų ir buvo geros būklės.

14. Teismas, vadovaudamasis Aprūpinimo normų 10.4 punktu, pabrėždamas, kad Aprūpinimo normos neįtvirtina reikalavimo, jog kamerų tipo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas turi būti aprūpintas veidrodžiu, akcentuodamas atsakovo atstovo paaiškinimus, kad 20 būrio tualetuose yra veidrodžiai, sprendė, jog sanitariniame mazge, kuriuo ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, buvo veidrodis.

15. Teismas atmetė skundo argumentus dėl laikymo laikinojo sulaikymo kamerose trukmės, vadovaudamasis BVK 144 straipsniu ir iš Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 24 val. laikinai izoliuotų nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnalo nustatęs, kad pareiškėjas laikinojo sulaikymo kamerose buvo iš viso 21 parą ir kiekvieną kartą buvo laikomas ne ilgiau kaip 24 val. per parą.

16. Teismas, vertindamas skundo argumentų, kad pareiškėjas izoliavimo laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 metu neturėjo galimybės pasivaikščioti lauke ir pasimankštinti, pagrįstumą, vadovaudamasis BVK 103 straipsnio 1 dalimi ir 144 straipsniu, nustatė, kad dalį ginčo laikotarpio, iš viso 21 parą, pareiškėjas buvo laikinai izoliuojamas, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus ir laikomas 20 būrio miegamuosiuose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, t. y. laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus nurodytu aspektu, Alytaus PN 2019 m. kovo 6 d. rašto „Dėl duomenų pateikimo“ ir 2018 m. gegužės 2 d. rašto Nr. 363-540 turinį, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, kiekvieną dieną buvo išleidžiamas pasivaikščioti į kiemą, todėl konstatavo, kad nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 23 d., nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 10 d., nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, ir pripažino valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

17. Teismas, akcentuodamas higienos normos HN 134:2015 7 punkte ir Alytaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakyme Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ įtvirtintus reikalavimus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus atsikirtimus bei Alytaus PN 2019 m. kovo 6 d. rašto „Dėl duomenų pateikimo“ turinį, nenustatęs, kad pareiškėjas teiktų prašymus ar skundus pataisos įstaigos administracijai atskirti jį nuo rūkančiųjų, darė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus / neveikimą dėl to, kad šis neužtikrino, jog pareiškėjas būtų laikomas kameroje su nerūkančiais asmenimis ir būtų išvedamas pasivaikščioti į kiemelį nerūkantiems.

18. Teismas, konstatavęs pareiškėjo teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore pažeidimą ir nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, jo mastą, įvertino ir tai, kad nėra duomenų, jog pažeidimas padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Teismas sprendė, kad 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra adekvati pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

19. Teismas 0,50 Eur bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui priteisė vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi ir iš bylos duomenų nustatęs, kad pareiškėjas patyrė 1,16 Eur išlaidas už pašto ženklus ir voką, 2,25 Eur už dokumentų kopijavimą.

III. 20. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria palikta nenagrinėta skundo dalis dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų ir pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose kartu su netinkamos reputacijos nuteistaisiais. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos administracinėje byloje Nr. I-261-402/2019. Nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl Pravieniškių PN-AK pareiškėjui skiriamų nuobaudų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nevertino skunde nurodytų aplinkybių dėl kasdieną pareiškėjui skiriamų skirtingų nuobaudų (15 parų izoliacija, papeikimai) už identišką pažeidimą, t. y. atsisakymą vykdyti Alytaus PN administracijos įsakymą.

22. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui tenka įrodinėjimo našta, tačiau Alytaus PN šios pareigos neįvykdė, o teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis deklaratyviais ir melagingais Alytaus PN administracijos teiginiais. Pareiškėjas prašė išreikalauti iš Alytaus PN nuotraukas, pagrindžiančias skundo teiginius dėl senų ir sulaužytų lovų ir veidrodžio nebuvimo sanitariniame mazge 4 lokalinio sektoriaus laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3. Tačiau nuotraukos nebuvo pateiktos, todėl atsakovo atstovo atsikirtimai šiuo aspektu turėjo būti atmesti kaip neįrodyti. Teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktu kito nuteistojo paaiškinimu bei neiškvietė liudytojų tam, kad būtų išsiaiškintos pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose sąlygas. Pareiškėjo teigimu, higienos norma HN 134:2015 įtvirtina reikalavimą kamerų tipo patalpų sanitarinį mazgą aprūpinti veidrodžiu, tačiau nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi kitais teisės aktais, kurie neįtvirtina tokio reikalavimo.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl jo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose ne ilgiau kaip 24 val. per parą. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas be jokių intervalų, savaitėmis dėl jam kiekvieną dieną skiriamų nuobaudų už tą patį pažeidimą, nors BVK 144 straipsnis nenustato nuobaudos – buvimo laikinojo sulaikymo kameroje.

24. Pareiškėjas pažymi, kad byloje pripažintas faktas, jog jis, būdamas laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti, tačiau atsižvelgiant į tai, nepagrįstai nepripažintas faktas, kad pareiškėjas 24 val. per parą, 21 dieną buvo nuodijamas tabako dūmais. Nei vienas kamerose esantis nuteistasis nebuvo išleidžiamas į lauką pasivaikščioti ir rūkė kameroje. Šią aplinkybę patvirtina 2018 m. gegužės 24 d. A. L. (A. L.) prašymas. Teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti 4 lokalinio sektoriaus laikinojo sulaikymo kamerų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 pasivaikščiojimo kiemeliu, nes jame buvo rūkoma. Pareiškėjo teigimu, jis tokių aplinkybių teismui nebuvo nurodęs, pasivaikščiojimo kiemelyje nėra buvęs.

25. Pareiškėjas nurodo, jog aplinkybę, kad būdamas kamerų tipo patalpoje Nr. 40 periodiškai buvo nuodijamas tabako dūmais, nes daug kartu buvo atsisakęs eiti į pasivaikščiojimo kiemelį, patvirtina A. J. 2018 m. balandžio 29 d paaiškinimai ir administracinėje byloje Nr. I-4023-281/2017 nustatyti faktai.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas 2019 m. gegužės 3 d. nagrinėdamas bylą atsisakė priimti bet kokius dokumentus, tačiau skundžiamame sprendime akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją su prašymu atskirti jį nuo rūkančiųjų.

27. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Alytaus PN administracija higienos normos HN 134:2015 7 punkto pagrindu turi užtikrinti saugią sveikatai aplinką, tačiau šį reikalavimą pažeidė. Nurodytas higienos normos punktas nenustato nuteistojo pareigos teikti prašymą dėl nenuodijimo tabako dūmais. Be to, Alytaus PN buvo žinoma, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Tai patvirtina pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 27 d. atsisakymas gyventi su rūkančiais ir administracinėje byloje Nr. I-4023-281/2017 pareiškėjo įrodinėtos aplinkybės. Pareiškėjo vertinimu, nurodytu aspektu atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Dėl šio pažeidimo nuolat jam skaudėdavo galvą, buvo susierzinęs, kankino nemiga, nerimas ir kitos negatyvios emocijos, vartojo raminamuosius vaistus. Rūkymo žala preziumuojama, jos įrodinėti nereikia. Sunkios kvėpavimo takų ligos pasireiškia ne iš karto, todėl sveikatos istorijoje negali būti užfiksuotas tabako dūmų sukeltas neigiamas poveikis sveikatai.

28. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai neišreikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, o kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) su prašymu pateikti informaciją apie pareiškėjo kreipimasi į medikus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas dėl sulaužyto žandikaulio. LAVL administracija neatsako už neteisėtus Alytaus PN veiksmus.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Pareiškėjo teigimu, nelogiška, kad teismas, reikalaudamas pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir pareiškėjui šiuos įrodymus pateikus, priteisia 0,50 Eur vietoje prašytų 3,41 Eur.

30. Pareiškėjo nuomone, byloje yra pagrindas priimti naują sprendimą, nes teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, neįvertino visų reikalavimų ir įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teiginiai nėra paneigti įrodymais, kuriuos atsakovo atstovas privalėjo pateikti, tačiau nepateikė.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

32. Atsakovo atstovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Alytaus PN nuomone, kadangi pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovo atstovo tvirtinimu, nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

33. Alytaus PN tvirtinimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį ir jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

34. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 0,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

35. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą buvo pateikta Regionų apygardos administraciniam teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovo atstovo tvirtinimu, nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

36. Pareiškėjas I. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priimti naują sprendimą.

37. Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde nurodyti deklaratyvūs ir abstraktūs pasisakymai nėra susiję su nagrinėjama byla. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo atstovui buvo suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir išsakyti savo poziciją dėl pareikšto skundo, tačiau atsakovo atstovas šia teise nepasinaudojo. Apeliaciniame skunde nėra detalizuojama, kurias aplinkybes teismas įvertino netinkamai. Be to, atmestini atsakovo atstovo argumentai dėl pareiškėjo pareigos pagrįsti skundo reikalavimą įrodymais, nes pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš atsakovo atstovo laikinojo sulaikymo kamerų nuotraukas, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino ir patikėjo atsakovo atstovo deklaratyviais paaiškinimais, kurie sumenkina pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 74 310 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas I. S. kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų / neveikimo, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.

39. Pirmosios instancijos teismas paliko skundo dalį dėl prašomos priteisti neturtinės žalos, patirtos 2018 m. kovo 21 d. – 2018 m. gegužės 29 d. laikotarpiu dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų, neperkėlimo į kitą pataisos įstaigą, laikymo kartu su nuteistaisiais, kurie laikėsi subkultūros ir netoleravo islamo religinės konfesijos narių, su narkomanais, dėl nesudarymo saugių laisvės atėmimo bausmės sąlygų ir 2018 m. kovo 23 d. įvykusio pareiškėjo sužalojimo, nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 21 dieną buvo pažeista pareiškėjo teisė Alytaus PN kasdien pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. konstatavo valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus bei priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į pareiškėjo patenkintų skundo reikalavimų dalį, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 0,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad nebuvo pagrindo palikti nenagrinėtą skundo dalį dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų ir pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose kartu su netinkamos reputacijos nuteistaisiais. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis dėl senų ir sulaužytų lovų ir veidrodžio sanitariniame mazge 4 lokalinio sektoriaus laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose trukmės ir išleidimo pasivaikščioti, laikymo sąlygų kamerų tipo patalpoje Nr. 40, higienos normos HN 134:2015 7 punkto reikalavimų laikymosi. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir neišreikalavo bylai reikšmingų įrodymų, byloje esančių įrodymų nevertino arba juos vertino netinkamai; priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą bei nepagrįstai nepriteisė visų pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos rašytiniais įrodymais.

41. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 0,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Alytaus PN teigimu, ši sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pareiškėjas neįrodė konkretaus patirtos neturtinės žalos dydžio, nepateikė patirtą žalą patvirtinančių konkrečių įrodymų ir neįrodė, jog jo nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo pagrindo palikti nenagrinėtą skundo dalį dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų ir pareiškėjo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose kartu su netinkamos reputacijos nuteistaisiais, nes, pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teismo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-261-402/2019.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo, paduoto administracinėje byloje Nr. I-261-402/2019 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-01470-2018-7) turinį, nustatė, kad nurodytoje byloje buvo priimtas nagrinėti ir 2019 m. vasario 6 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėtas pareiškėjo I. S. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuriame reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (išskyrus 2017 m. balandžio 18 d. – 2017 m. rugpjūčio 17 d. laikotarpį, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K), Alytaus PN administracija jam nepagrįstai skyrė drausmines nuobaudas už atsisakymą gyventi paskirtame būryje bei laikė kartu su nuteistaisiais, netoleruojančiais musulmonų, su narkomanais, alkoholikais, infekuotais ŽIV ir kitomis ligomis.

45. Pagal ABTĮ 105 straipsnio 4 punktą teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

46. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Alytaus PN neteisėtų veiksmų / neveikimo nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. skiriant drausmines nuobaudas už atsisakymą vykdyti įsakymą gyventi paskirtoje vietoje ir pareiškėjo apgyvendinimo su nuteistaisiais, kurie laikėsi subkultūros ir netoleravo islamo religinės konfesijos narių, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju, esant nustatytai aplinkybei, kad teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, yra pagrindas pareiškėjo skundą dėl minėtų aplinkybių palikti nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).

47. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą.

17. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

48. Taigi vertinant įrodymus, yra įvertinami ne tik pareiškėjo pateikti įrodymai, bet ir atsakovo pateikti įrodymai, iš įrodymų visumos daromos išvados, o ne iš atskirų įrodymų, kuriuos byloje teikė pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju buvo nagrinėjamos ir nustatomos pareiškėjo kalinimo sąlygos, buvusios praeityje, todėl ir turėjo būti vertinami įrodymai, patvirtinantys / paneigiantys pareiškėjo nurodomas kalinimo sąlygas, buvusias praeityje, o ne bylos nagrinėjimo metu.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis dėl senų ir sulaužytų lovų ir veidrodžio sanitariniame mazge 4 lokalinio sektoriaus laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų šiuo aspektu, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus paaiškinimus, kad 20 būrio miegamuosiuose lovos yra geros būklės, nesulaužytos, pritvirtintos prie žemės ir 20 būrio tualetuose yra veidrodžiai, nepripažino pagrįstais. Viena vertus, kaip nurodo pareiškėjas, atsakovo atstovas nepagrindė šių aplinkybių įrodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose nesant duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą su pretenzijomis dėl lovos remonto ar pakeitimo, veidrodžio nebuvimo ir atsakovo atstovas jo nusiskundimo / prašymo netenkino, neteisėti atsakovo atstovo veiksmai negali būti konstatuoti.

50. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose trukmės ne ilgiau kaip 24 val. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas be jokių intervalų, savaitėmis dėl jam kiekvieną dieną skiriamų nuobaudų už tą patį pažeidimą, nors BVK 144 straipsnis nenustato nuobaudos – buvimo laikinojo sulaikymo kameroje.

51. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BVK 144 straipsnyje nustatyta, kad kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį, išskyrus šio kodekso 142 straipsnio 4 dalyje nurodytus asmenis, laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas; toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip 24 val., ir nelaikomas nuobauda; jeigu už padarytą režimo pažeidimą paskiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, laikino izoliavimo laikas įskaitomas į bendrą nutarimu paskirtos nuobaudos laiką.

52. Iš Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 24 val. laikinai izoliuotų nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnaluose užfiksuotų datų ir laiko matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Alytaus PN 20 būrio miegamuosiuose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, t. y. laikinojo sulaikymo kamerose, nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 10 d., nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 29 d. 10–20 minučių intervalais. Pagal susiklosčiusią faktinę situaciją, pareiškėjas nebuvo laikomas izoliuotas ilgiau kaip 24 val. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai iš laikino sulaikymo kameros asmuo būdavo išleidžiamas 10–20 min., po to vėl uždaromas į kamerų tipo patalpą, nors tai ir nelaikytina nuobauda, sprendžiama, jog tas asmuo kamerų tipo patalpose buvo izoliuotas iš esmės nepertraukiamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2519-968/2020). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo izoliuojamas, nedaro išvados, kad pareiškėjas buvo izoliuotas nepertraukiamai bei dėl laikino izoliavimo tuo pagrindu, kad darė pažeidimus, patyrė neturtinę žalą.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam kiekvieną dieną buvo „surašomos drausminės nuobaudos už tą patį“, nors BVK straipsnis nenumato laikinojo sulaikymo kameros, kaip nuobaudos. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo izoliuojamas kiekvieną dieną dėl to, kad kitomis priemonėmis nebuvo galima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir buvo būtina pareiškėją laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti. Pareiškėjas nėra byloje pateikęs įrodymų, kad jis ginčijo jam paskirtas drausmines nuobaudas, šios nuobaudos yra panaikintos dėl to, kad pareiškėjas nepadarė pažeidimų, dėl kurių jis laikinai buvo izoliuojamas. Pareiškėjas šioje byloje nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių jo izoliavimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, t. y. nenurodo aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo izoliuotas, nors ir nedarė jokių pažeidimų.

54. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje taip pat yra nurodęs aplinkybes, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl to, jog jam kasdien buvo „surašomos drausminės nuobaudos“, nors pažeidimai buvo identiški, t. y. pareiškėjo atsisakymas vykdyti nepagrįstą administracijos įsakymą, tačiau, kaip jau minėta, aplinkybės, susijusios su drausminių nuobaudų už padarytus pažeidimus skyrimu, buvo nagrinėjamos (išnagrinėtos) administracinėje byloje Nr. I-261-402/2019. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimu nenustatyta, kad pareiškėjas nepadarė pažeidimų, už kuriuos jam skirtos drausminės nuobaudos, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, nurodė, kad pareiškėjui nuobaudos dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį skirtos teisėtai (administracinė byla Nr. A-1410-662/2020).

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs faktą, jog tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, buvo pažeista pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, nepagrįstai nepripažino aplinkybės, kad visą laikinojo sulaikymo kamerose laiką pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir buvo nuodijamas tabako dūmais. Dėl šių pareiškėjo teiginių, susijusių su rūkymu laikinojo sulaikymo kamerose ir kamerų tipo patalpoje Nr. 40, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją su pretenzijomis dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus / neveikimą.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas atsisakė priimti įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau teisėjų kolegija tokios aplinkybės nenustatė, o pareiškėjas nedetalizavo, kokius konkrečiai įrodymus teikė ir kada pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti. Todėl tokio pobūdžio argumentai pripažinti deklaratyviais.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad administracinės bylos Nr. I-4023-281/2017 aplinkybės patvirtina, jog atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. nesilaikė higienos normos 134:2015 7 punkto reikalavimo, pagal kurį laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tačiau, priešingai ne nurodo pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodytoje pareiškėjo byloje 2019 m. kovo 13 d. priimdamas sprendimą, nustatė, jog Alytaus PN laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo argumentus nurodytu aspektu ir dėl to, kad pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją su nusiskundimais dėl rūkymo patalpose ir jo atskyrimo nuo rūkančių asmenų. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A-116-442/2019).

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš Alytaus PN pareiškėjo sveikatos istorijos. Tačiau su nurodytu pareiškėjo teiginiu nesutiktina. Nustatyta, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo Alytaus PN pateikti pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ir toks dokumentas į bylą buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas nustatant pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo padarytos neturtinės žalos mastą.

59. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iš viso 21 dieną, kai pareiškėjas buvo laikomas laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, buvo pažeista pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, t. y. nustatyti Alytaus PN neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.).

60. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

61. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad 21 dieną buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti, nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

63. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

64. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą žalą dėl pareiškėjo pasivaikščiojimo teisės pažeidimo įvertino 100 Eur suma.

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatyto pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms pagrįstai priteista 100 Eur.

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su ginčo esme, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas.

67. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama sprendimo dalis, susijusi su nustatyta priteistina pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų suma, pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

68. Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

69. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

70. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

71. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, realiai patyrė 3,41 Eur išlaidų, t. y. 2,25 Eur jis sumokėjo už dokumentų kopijas ir 1,16 Eur už pašto ženklus ir voką.

72. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde buvo pareiškęs tik vieną materialinį reikalavimą – atlyginti jo patirtą neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir šis reikalavimas iš esmės buvo patenkintas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, o pareiškėjas turi nurodyti kriterijus, kuriuos įvertinęs, teismas nustato atlygintinos neturtinės žalos dydį. Šioje byloje pareiškėjo paduotas skundas dėl atsakovo atstovo veiksmais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos iš esmės pripažintas pagrįstu, tačiau sumažintas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis, todėl vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nagrinėjamu atveju taikė proporciją bei priteisė pareiškėjui ne visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pareiškėjas patyrė dėl atsakovo atstovo nustatytų veiksmų. Dėl to pakeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalias, kuria pareiškėjui priteista 0,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, padidinant šią priteistą sumą iki 3,41 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. (I.) S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti pareiškėjui I. (I.) S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteistą 0,50 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą iki 3,41 Eur (trijų eurų ir 41 cento). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė