2017-10-04 Nr. AB-17776-3-64-3-02956-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4952-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02954-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau – skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 6 d. ne vieną kartą buvo laikomas Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerose (atvykęs į Šiaulių TI bei prieš išvykstant iš Šiaulių TI), kuriose buvo ankšta, drėgna, purvina, labai blogas apšvietimas, jos buvo belangės, jose nebuvo vėdinimo sistemos, pareiškėjas jose buvo laikomas ilgiau kaip 3–4 valandas, šių kamerų sienos buvo padengtos nelygiu tinku, sanitariniai mazgai neatitverti ir neatitiko keliamų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad dušo patalpose grindų danga buvo itin slidi. Pareiškėjo teigimu, jis dėl to, kad nebuvo sudarytos saugios sveikatai sąlygos, patyrė nepatogumus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus, baimę, garbės ir orumo pažeminimą, depresiją, nuolatinę įtampą, stresą, privatumo trūkumą, asmenybės sumenkinimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad trumpalaikio laikymo kamerose, kaip jos suprantamos pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktą, suimtieji ir nuteistieji laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas, tačiau jokie teisės aktai neįpareigoja įstaigos fiksuoti, nuo kada iki kada asmenys buvo laikomi trumpalaikio laikymo kamerose. Be to, įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo trumpalaikio laikymo kamerose kartu su pareiškėju. Atsakovo teigimu, gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims apgyvendinti skirtoms patalpoms įrengti, o trumpalaikio laikymo kameros nėra į izoliatorių priimtus asmenis apgyvendinti skirtos patalpos. Sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo kamerose neatitverti, šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI atvyko ir iš jo išvyko tik 4 kartus, todėl jo laikymas trumpalaikio laikymo kameroje tikrai negalėjo sukelti negrįžtamų sveikatos sutrikimų ar emocinių negalavimų. Pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, visus kartus buvo laikomas trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-5, trumpalaikio laikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI dušų patalpos buvo suremontuotos 2015 metų pradžioje, tuomet buvo sudėti ir kilimėliai.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovas akcentavo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kameros neatitiko keliamų reikalavimų: jose buvo drėgna, šalta, purvina, tamsu, prastas apšvietimas, nebuvo vėdinimo sistemos, jos buvo belangės, pareiškėjas jose buvo laikomas ilgiau kaip 2 valandas, šių kamerų sienos buvo padengtos nelygiu tinku, sanitariniai mazgai neatitverti ir neatitiko keliamų reikalavimų, be to, dušo patalpose grindų danga buvo labai slidi. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. spalio 29 d. pažymos Nr. 69/06-5743 bei 2017 m. gegužės 23 d. pažymos Nr. 69/06-1849 teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2014 m. birželio 16 d., iš jo išvyko 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 4 d. vėl atvyko, 2014 m. rugpjūčio 20 d. išvyko, 2014 m. rugpjūčio 25 d. atvyko, 2014 m. rugpjūčio 27 d. išvyko, 2014 m. rugpjūčio 29 d. atvyko, 2014 m. spalio 6 d. išvyko.

9. Teismo vertinimu, Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2017 m. gegužės 23 d. pažyma Nr. 69/06-1857 patvirtina, kad pareiškėjas visais atvykimo į Šiaulių TI atvejais buvo laikomas trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-5, kurios plotas 18,46 kv. m. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose galėjo būti laikomas ilgiau nei 2 valandas, o abejoti valstybės institucijos pateikta informacija nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose ginčo laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikomas iš viso iki 16 valandų. Teismas pabrėžė, kad nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju trumpalaikio laikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nes atsakovas nefiksuoja, kiek nuteistųjų / suimtųjų vienu metu būna laikoma trumpalaikio laikymo kamerose.

10. Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.), 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugpjūčio 21 d.), 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 (patikrinimas atliktas 2015 m. balandžio 20 d.) ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 3 d. pažymoje Nr. 62/08-1053 nurodytomis aplinkybėmis dėl kamerų būklės. Teismo vertinimu, negyvenamosios patalpos turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems / nuteistiesiems turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos. Teismas konstatavo, kad nors teisės aktai nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų trumpalaikio laikymo kamerose, atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas trumpalaikio laikymo kamerose neatitiko keliamų reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis. Tačiau teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

11. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo buvimas Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, į šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo trumpalaikio laikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 12. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, nes iš esmės neanalizavo ir nevertino kai kurių faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė tik vieną pažeidimą, susijusį su sanitarinio mazgo įrengimu, ir nenustatė kitų pažeidimų, kurie turėtų būti išnagrinėti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 konstatuota, kad kameros Nr. PK-5 lubų dažų danga byra, matosi pelėsis, patalpai reikalingas remontas, nustatyti oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimai. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 taip pat nustatė, kad kameroje Nr. PK-5 nėra mechaninės vėdinimo sistemos, per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas, nelygi sienų danga nėra lengvai valoma ir dezinfekuojama, kamerai reikalingas remontas, nėra kriauklės, sanitarinis mazgas be pertvaros, dušų patalpoje grindų danga slidi. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis visus šiuos pažeidimus buvo nurodęs savo skunde, kuriame taip pat detaliai išdėstė dėl nesaugios sveikatai aplinkos patirtus išgyvenimus, tačiau pirmosios instancijos teismas to neanalizavo.

14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Taisyklių 104 punktą suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus; turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Pareiškėjo teigimu, šie reikalavimai yra taikomi ne tik gyvenamosioms patalpoms.

15. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį apie jo laikymą trumpalaikio laikymo kamerose iki 4 valandų, todėl turėtų būti konstatuotas pažeidimas šiuo aspektu. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų apie pareiškėjui šiose kamerose tekusį plotą, nors pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta tokio pobūdžio bylose tenka būtent įkalinimo įstaigai. Jeigu atsakovas nepateiktų duomenų apie pareiškėjui trumpalaikio laikymo kamerose tekusį plotą, abejonės turėtų būti įvertintos pareiškėjo naudai. Pareiškėjas nurodo, kad visiškai neatitvertas sanitarinis mazgas pažeidė jo teisę į privatumą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atsakovo teigimu, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovo teigimu, trumpalaikis pareiškėjo laikymas trumpalaikio laikymo kamerose negalėjo jam sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų, kurie būtų vertinami turtine išraiška. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas teisingai pritaikė galiojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. L., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo kalinimo nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. spalio 6 d. trumpalaikio laikymo kamerose sąlygų.

19. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 4 kartus buvo konvojuotas į Šiaulių TI, į kurį atvykęs jis iki perkėlimo į gyvenamąją kamerą buvo kalinamas trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-5. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu 4 kartus buvo išvykęs iš Šiaulių TI ir, kaip nurodo pats pareiškėjas, prieš išvykstant iš Šiaulių TI jis taip pat buvo kalinamas trumpalaikio laikymo kamerose.

20. Išnagrinėjęs skundą dėl pareiškėjo kalinimo trumpalaikio laikymo kamerose sąlygų ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas jį patenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, kiek tai susiję su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė, nurodydamas, jog teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad jo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turėjo būti patenkintas.

21. Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

22. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė Šiaulių TI neteisėtus veiksmus, dėl to, kad jis neįrengė atitverto sanitarinio mazgo trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, ir taip pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kitų pažeidimų, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs skunde ir kuriuos patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Konstatuotina, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime aprašė Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu nustatytas aplinkybes, tačiau šių įrodymų tinkamai neįvertino. Dėl to šis trūkumas ištaisytinas apeliacinės instancijos teisme, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kaip nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde.

23. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 nurodyta, kad kameros Nr. PK-5 lubų kreidos dažų danga vietomis byra, matosi pelėsis, patalpoje reikia atlikti remontą (pažeidžiami iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 56, 62 p.), taip pat nustatyti santykinės oro drėgmės (Higienos normos HN 76:2010 26 p.) ir dirbtinės apšvietos (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) pažeidimai. Nurodytas patikrinimas buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio 21 d., o pareiškėjas kameroje Nr. PK-5 buvo kalinamas ir iki šio patikrinimo (2014 m. birželio ir liepos mėnesiais), ir po jo (2014 m. rugpjūčio mėnesį). Taigi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 užfiksuoti duomenys patvirtina, kad kameros Nr. PK-5 būklė ginčo laikotarpiu neatitiko higienos normų reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153 nėra susijęs su pareiškėjo skunde apibūdintais ginčo laikotarpiu trumpalaikio laikymo kamerose buvusiais pažeidimais, nes šios kameros 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo metu nebuvo tikrintos (buvo tikrintos karantino, gyvenamosios kameros). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153 tik patvirtina pareiškėjo skunde nurodytą pažeidimą, kad dušų patalpoje grindų danga buvo slidi.

24. Maksimalios laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Taisykles į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji) gali būti uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras ne ilgiau kaip 2 valandoms, tačiau pareiškėjas skunde tvirtino, jog jose buvo laikomas ilgiau kaip 3–4 valandas. Nors atsakovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek laiko pareiškėjas būdavo uždaromas į trumpalaikio laikymo kameras, tačiau pirmosios instancijos teismas nesuabejojo atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas iki 2 valandų, ir darė išvadą, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose ginčo laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikomas iš viso iki 16 valandų, t. y. 8 kartus ne ilgiau kaip po 2 valandas.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo aspektu yra aktualios tokio pobūdžio bylose suformuotos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurias pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, o atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

26. Nagrinėjamu atveju Šiaulių TI nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie per ilgą laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmę, todėl teisėjų kolegija šias aplinkybes vertina pareiškėjo naudai ir pripažįsta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikytas pažeidžiant maksimalią laikymo šiose kamerose trukmę. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pačios išvados buvo padarytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1115-442/2017 bei 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1087-662/2017, o nurodytose bylose į teismą pasikreipę asmenys taip pat tvirtino, jog jie trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomi per ilgai.

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas taip pat nepateikė duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju trumpalaikio laikymo kamerose, nors pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog šiose kamerose buvo ankšta, nes jose buvo laikoma nuo 7 iki 10 asmenų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, trumpalaikio laikymo kameros Nr. PK-5 plotas yra 18,46 kv. m. Pažymėjęs, kad nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju trumpalaikio laikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu plačiau nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokią situaciją vertina iš esmės analogiškai, kaip ir jau aptartą situaciją dėl laikymo šiose kamerose trukmės nenurodymo, t. y. abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjo teiginių apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas nepaneigusio atsakovo nenaudai, bei pripažįsta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikytas pažeidžiant vienam asmeniui Šiaulių TI kameroje turėjusio tekti minimalaus ploto reikalavimą – 3,6 kv. m (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.).

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Šiaulių TI nepateikė duomenų, kokiose konkrečiose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas prieš išvykstant iš Šiaulių TI, kiek laiko jis ten buvo laikomas ir kiek ploto teko vienam asmeniui. Kadangi nėra galimybės įvertinti šių pareiškėjo laikymo sąlygų, visos abejonės vertintinos pareiškėjo, teigiančio, kad ir trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose jis buvo laikomas prieš išvykstant iš Šiaulių TI, jo teisės buvo pažeistos, naudai.

29. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo (formos) teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą ir kokia suma pinigais gali būti teisingu žalos atlyginimu.

30. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, ypač tai, kad pareiškėjo laikymas trumpalaikio laikymo kamerose truko itin trumpai, t. y. tik po kelias valandas kiekvieną iš 8 kartų, o dėl sveikatai saugių sąlygų dušinėse neužtikrinimo (slidžių grindų) jokių realių neigiamų pasekmių neatsirado, t. y. pareiškėjo sveikata nenukentėjo, atsižvelgusi į minėtą suformuotą EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, todėl nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjui turėjo (turi) būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ne visas aplinkybes įvertino tinkamai, tačiau padarė pagrįstą išvadą, jog teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė