74e9cd03-e0f3-44d2-8a20-379c78fc7254 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-542-186/2016Teisminio proceso Nr2-68-3-14646-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.4.2.7 (S)                                                     LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 14 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M.

M. ir R. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų M. M. ir R. M. ieÅ¡kinį atsakovams Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ir A. Ž. dėl kreditavimo sutarčių sÄ lygų pakeitimo. Tretieji asmenys byloje G. D., Č. D..Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeÅ¡kovai M. M. ir R. M. (toliau – ir IeÅ¡kovai, Apeliantai) teisme pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovams Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (toliau – ir Bankas), ir A.

Ž.. Ieškovai prašė:

1) pripažinti negaliojančia 2008-10-21 kreditavimo sutartį Nr. KK/08/10/56S, sudarytÄ tarp IeÅ¡kovų ir atsakovo Nordea Bank AB bei papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties: 2008-12-16 papildomÄ susitarimÄ Nr. KKP08/12/64PA, 2010-08-31 papildomÄ susitarimÄ Nr. KKP10/08/83PA, 2011-09-29 papildomÄ susitarimÄ Nr. KKP11/09/171PA, 2012-04-06 papildomÄ susitarimÄ Nr. KKP12/04/21PA;

2) pripažinti, kad kredito gavėjas pagal kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties yra atsakovas A. Ž..IeÅ¡kovai nurodė, kad uždarųjų akcinių bendrovių “Ardaža” ir “Datoras” savininkas yra atsakovas A. Ž.. IeÅ¡kovas M. M. 2008-06-02 pradėjo dirbti bendrovėje “Ardaža”, o 2008-08-08 bendrovėje “Datoras”, ieÅ¡kovė R. M. 2008-10-10 pradėjo dirbti bendrovėje “Ardaža”. Atsakovas A. Ž. IeÅ¡kovus įdarbino tik su sÄ lyga, kad jie padės atsakovui ar jo vadovaujamoms įmonėms gauti kreditus.

IeÅ¡kovai atsakovo A. Ž. pavedimu pasirašė jo parengtÄ ir su atsakovu Nordea Bank AB suderintÄ 2008-10-02 paraiÅ¡kÄ kreditui gauti, o 2008-10-21 IeÅ¡kovai ir atsakovas Nordea Bank AB sudarė kreditavimo sutartį, kuria Bankas suteikė IeÅ¡kovams 202 131,60 Eur kreditÄ . Taip pat atsakovo A. Ž. pavedimu ir jam tarpininkaujant su atsakovu Nordea Bank AB buvo sudaryti keturi papildomi susitarimai dėl kreditavimo sutarties pakeitimo.IeÅ¡kovų vertinimu kreditavimo sutartis ir papildomi susitarimai yra apsimestiniai sandoriai.

VisÄ kredito gavimo procesÄ koordinavo atsakovas A. Ž., gautas kreditas iÅ¡ karto buvo pervestas į jo asmeninę sÄ skaitÄ , kreditas buvo grÄ Å¾inamas iÅ¡ atsakovo A. Ž. ieÅ¡kovui pervestų lėšų arba mokėjimus Bankui tiesiogiai atlikdavo pats atsakovas A. Ž. ar su juo susiję asmenys. IeÅ¡kovų teigimu atsakovui Norde Bank AB neabejotinai buvo žinoma, kad tikrasis kredito gavėjas yra atsakovas A. Ž., nes bÅ«tent jis komunikavo su Banku. Å i aplinkybė, IeÅ¡kovų nuomone, patvirtina kreditavimo sutarties apsimestinumo faktÄ .Atsakovas Nordea Bank AB su ieÅ¡kiniu nesutiko.

Nurodė, kad pagal CK 1.87 straipsnį ir teismų praktikÄ tam, kad kreditavimo sutartį bÅ«tų galimÄ pripažinti apsimestiniu sandoriu, turi bÅ«ti nustatyta, jog abi kreditavimo sutarties Å¡alys suprato, kad kredito gavėjas yra kitas asmuo. IeÅ¡kovai neįrodė Banko ketinimo sudaryti kreditavimo sutartį ne su IeÅ¡kovais, o su atsakovu A. Ž.. IeÅ¡kovai pasirašė visus reikalingus dokumentus, kredito suma buvo iÅ¡mokėta IeÅ¡kovams. Aplinkybė, kad IeÅ¡kovai gautÄ kreditÄ savo nuožiÅ«ra perdavė atsakovui A.

Ž., nereiÅ¡kia kreditavimo sutarties apsimestinumo.Atsakovas A. Ž. sutiko perimti kreditinius IeÅ¡kovų įsipareigojimus, kadangi jiems suteiktas kreditas iÅ¡ tikrųjų buvo panaudotas atsakovo verslo projekto finansavimui. Atsakovas A. Ž. nesutiko su IeÅ¡kovų teiginiu, kad buvo pasinaudota sunkia IeÅ¡kovų ekonomine padėtimi, nes kreditavimo sutartį jie sudarė savo valia, žinodami, kam bus skirtas kreditas ir tikėdamiesi gauti iÅ¡ to naudÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas ir iÅ¡sprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimÄ .

Teismas nustatė, kad 2008-10-21 IeÅ¡kovai ir Atsakovas Nordea Bank AB (buvęs Nordea Bank Finland Plc) sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu IeÅ¡kovams buvo suteiktas 150 000 Eur kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. 2008-12-16, 2010-08-31, 2011-09-29 ir 2012-04-06 papildomais susitarimais prie kreditavimo sutarties suteikto kredito suma buvo padidinta iki 202 131,60 Eur. Visa kredito suma buvo pervesta ieÅ¡kovui M. M., o ieÅ¡kovas suteiktÄ kreditÄ 2008-10-23 ir 2008-12-24 pervedė atsakovui A. Ž.. Bankas vienaÅ¡aliÅ¡kai nuo 2014-05-03 nutraukė kreditavimo sutartį, kadangi IeÅ¡kovai nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų mokėti kredito grÄ Å¾inimo įmokas ir palÅ«kanas.

Spręsdamas ieÅ¡kinio reikalavimÄ kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus pripažinti apsimestiniais sandoriais, teismas nurodė: tam, kad sandoris bÅ«tų pripažintas apsimestiniu, suinteresuotas asmuo turi įrodyti, o teismas, vertindamas įrodymų visumÄ , nustatyti, kad iÅ¡orinėje sandorio formoje (iÅ¡vieÅ¡intoje sutartyje) nurodyti asmenys ketino sudaryti ir faktiÅ¡kai sudarė sandorį ne su oficialiai sandoryje nurodytu asmeniu, o su kitu, iÅ¡orėje nuslėptu ir neiÅ¡vieÅ¡intu asmeniu.

Tai reiÅ¡kia, kad IeÅ¡kovai turi pareigÄ Ä¯rodyti, kad sandorius su Banku sudarė ne jie, o kitas asmuo, ir Bankas tai suprato, siekė bei sudarė kreditavimo sandorius su kitu asmeniu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (nesÄ Å¾iningų tikslų), pridengdamas tikrÄ jÄ sandorių Å¡alį, iÅ¡orinėje sandorių formoje nurodė IeÅ¡kovus.Tirdamas byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad bÅ«tent IeÅ¡kovai pasirašė visus su kreditavimo sutartimi ir jos pakeitimais susijusius dokumentus: paraiÅ¡kÄ kreditui vartojimo reikmėms su nekilnojamojo turto įkeitimu gauti, praÅ¡ymÄ padidinti kreditÄ , praÅ¡ymus iÅ¡duoti kreditÄ , praÅ¡ymÄ atidėti kredito įmokų mokėjimÄ , sutartinės hipotekos lakÅ¡tÄ ir jo pakeitimus, sudarė bankui įkeisto turto draudimo sutartį.

Teismas nustatė, kad kredito suma buvo pervesta į ieÅ¡kovo M. M. sÄ skaitÄ , IeÅ¡kovai iki 2013-09-26 mokėjo palÅ«kanas ir kredito grÄ Å¾inimo įmokas, tik laikotarpiu nuo 2013-10-21 iki 2014-01-17 įmokas mokėjo L. Ž., tačiau sumokėta suma nėra reikÅ¡minga. Teismas nustatė, kad Banko kreditų komitetas svarstė IeÅ¡kovų praÅ¡ymus suteikti kreditÄ ir jį padidinti vertindamas bÅ«tent su IeÅ¡kovais susijusiÄ informacijÄ apie jų galimybes grÄ Å¾inti kreditÄ . Aplinkybę, kad darbo sutartys su ieÅ¡kovu M.

M. buvo sudarytos prieÅ¡ keturis mėnesius iki kreditavimo sutarties sudarymo, o darbo užmokestis padidintas prieÅ¡ mėnesį iki kreditavimo sutarties sudarymo, teismas pripažino nepakankamÄ iÅ¡vadai, kad Bankas turėjo žinoti, jog tai buvo padaryta fiktyviai, tam, kad bÅ«tų formalus pagrindas vertinti IeÅ¡kovus kaip tinkamus suteikti praÅ¡omo dydžio kreditÄ . Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad kredito grÄ Å¾inimas dar buvo užtikrintas ir nekilnojamojo turto įkeitimu, padarė iÅ¡vadÄ , jog Bankas, sudarydamas su IeÅ¡kovais kreditavimo sutartį, vertino IeÅ¡kovų finansines galimybes grÄ Å¾inti kreditÄ ir nepažeidė atsakingo skolinimo pareigos (Bankų įstatymo 47 str. 1 d., Finansų įstaigų įstatymo 31 str.).

Aplinkybę, kad gautas kreditas buvo perduotas atsakovui A. Ž. (pervedant kaip paskolÄ ) ir turėjo bÅ«ti panaudotas vykdant nekilnojamojo turto projektÄ , teismas įvertino kaip rizikingÄ IeÅ¡kovų sprendimÄ , priimtÄ siekiant sau naudos - įmonės, kurioje dirbo, finansinės padėties pagerėjimo ir pastovių darbinių pajamų užsitikrinimo.Aplinkybes, jog Bankas žinojo ar turėjo žinoti, kad IeÅ¡kovams suteiktas kreditas bus panaudotas kito asmens nekilnojamojo turto projektui, kad su Banku kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų sÄ lygas derino atsakovas A.

Ž., teismas pripažino nepakankamomis konstatuoti, kad kreditÄ pagal kreditavimo sutartį bankas suteikė ne IeÅ¡kovams, o atsakovui A. Ž.. Papildomai pažymėjęs, jog byloje nėra įrodymų, kad IeÅ¡kovams suteikiamÄ kreditÄ Bankas bÅ«tų siejęs su atsakovo A. Ž. ar UAB “Ardaža” vykdomais nekilnojamojo turto projektais, Teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo teigti, kad Bankas turėjo tikslÄ sudaryti kreditavimo sutartį bÅ«tent su atsakovu A. Ž., o ne su IeÅ¡kovais.

Aptaręs paminėtus įrodymus teismas sprendė, kad IeÅ¡kovai suvokė kreditavimo sutarties prasmę ir pasekmes ir tokių pasekmių siekė, t. y. iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ savo vardu paimti iÅ¡ Banko kreditÄ , perduoti šį kreditÄ atsakovui A. Ž. UAB “Ardaža” vykdomam nekilnojamojo turto projektui finansuoti, todėl teigti, kad kreditavimo sutartis ir jos pakeitimai yra apsimestiniai sandoriai, nėra pagrindo.Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo kreditavimo sutarties pripažinti negaliojančia kaip sudarytÄ dėl atsakovo A.

Ž. ekonominio spaudimo, nes tokiÄ aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai             IeÅ¡kovai M. M. ir R. M., atstovaujami advokato Justino Jurkonio, padavė apeliacinį skundÄ , kuriame praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. Skunde iÅ¡dėsto tokius argumentus:             1. Visi mokėjimai pagal kreditavimo sutartį buvo vykdomi iÅ¡ atsakovo A.

Ž. perduotų lėšų, kÄ patvirtino ir pats atsakovas, o tai reiÅ¡kia, kad sutartį vykdė ne IeÅ¡kovai, o atsakovas A. Ž.. Todėl teismo iÅ¡vada, kad kreditavimo sutartį vykdė patys IeÅ¡kovai, nepagrįsta.             2. Teismas nepagrįstai vadovavosi precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014, nes minimoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje dalyvavę asmenys buvo profesionalÅ«s verslininkai, kuriems keliami padidinti rÅ«pestingumo reikalavimai, o IeÅ¡kovai tokiais negali bÅ«ti pripažinti.             3.

Atsakovas Nordea Bank AB, bÅ«damas profesionalus verslo finansavimo santykių dalyvis, iÅ¡nagrinėjęs IeÅ¡kovų pasiraÅ¡ytÄ paraiÅ¡kÄ kreditui gauti, negalėjo nesuprasti, kad kredito įforminimas IeÅ¡kovų vardu tiesiogiai prieÅ¡tarauja jų interesams. Banko veiksmai vertintini kaip nesÄ Å¾iningi, nes kreditavimo sutartis sudaryta neiÅ¡siaiÅ¡kinus kredito panaudojimo paskirties ir tikslo, jo grÄ Å¾inimo galimybių. Vien tik formalus Banko veiksmų atitikimas vidinėms jo taisyklėms nepatvirtina Banko sÄ Å¾iningumo, bet prieÅ¡ingai – tokios taisyklės leidžia ir skatina neatsakingÄ skolinimÄ .

             4. Skundžiamame sprendime teismas nustatė tokias aplinkybes:

a) su Banku kreditavimo sutarties ir pakeitimų sÄ lygas derino atsakovas A. Ž., b) realų sutarties įvykdymÄ gavo atsakovas A. Ž., c) sudarytÄ sutartį vykdė atsakovas A. Ž., d) Bankas negalėjo nesuprasti, kad kreditavimo sutartis sudaroma atsakovo A. Ž. verslo interesais, e) Bankas pažeidė atsakingo skolinimo pareigÄ . Å ios aplinkybės yra pakankamos kreditavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.              Atsakovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, padavė atsiliepimÄ , kuriame praÅ¡o IeÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsakovo teigimu kreditavimo sutartis nėra apsimestinis sandoris, nes tokiu atveju turi bÅ«ti nustatyti abiejų pasiraÅ¡yto sandorio Å¡alių ketinimai pridengti sandorį, sudaromÄ su kitu asmeniu, o nagrinėjamoje byloje IeÅ¡kovai neįrodė banko ketinimo sudaryti kreditavimo sutartį ne su jais, o su atsakovu A. Ž.. Bankas tikrÄ jÄ kreditavimo sutarties Å¡alimi laikė IeÅ¡kovus ir bÅ«tent su jais atliko visus su kreditavimo sutartimi susijusius veiksmus. Aplinkybės, kad A. Ž. padėjo IeÅ¡kovams sutvarkyti dokumentus ir panaudojo jų pinigus nedaro sandorio apsimestiniu, o IeÅ¡kovų – statytine kreditavimo sutarties Å¡alimi.

             IeÅ¡kovai vykdė sutartį, tokiu bÅ«du patvirtino su banku sudarytÄ sandorį ir, vadovaujantis CK 1.79 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 1 punktu, neteko teisės ginčyti kreditavimo sutartį.              Bankas, sudaręs sutartį su IeÅ¡kovais, iÅ¡davė jiems kreditÄ vartojimo poreikiams tenkinti, kreditas nebuvo tikslinis, todėl tolimesnis jo panaudojimas priklausė tik nuo IeÅ¡kovų valios. IeÅ¡kovas M. M. pinigus pervedė A. Ž. nurodydamas, kad Å¡ie pinigai suteikiami kaip „paskola“.

Tai, atsakovo teigimu, reiškia, kad Ieškovai ir atsakovas A. Ž. sukūrė tarpusavio paskolos sutartinius santykius, iš kurių kylančias teisines pasekmes Ieškovai be teisėto pagrindo siekia perkelti Bankui.             Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiu, kad Bankas nevertino Ieškovų galimybių įvykdyti sutartį. Ieškovų Bankui pateikti dokumentai – pažymos apie pajamas ir statistinės šeimos išlaidos leido spręsti, kad Ieškovai yra pajėgūs vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Apeliantų teiginys, kad Bankas turėjo suprasti, jog IeÅ¡kovai negalės grÄ Å¾inti kredito, neparemti nei įrodymais, nei argumentais.             Atskirsdamas į apeliacinio skundo argumentÄ dėl skundžiamame sprendime netinkamai pritaikytos teismų praktikos, Bankas nurodo, kad kasacinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014 yra pateiktos bendros teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklės dėl sandorio nustatymo apsimestiniu iÅ¡ esmės analogiÅ¡koje situacijoje.             Atsakovas Nordea Bank AB taip pat pateikė praÅ¡ymÄ priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.IV.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Savo iniciatyva teismas negali iÅ¡plėsti skundo argumentų sÄ raÅ¡o ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis. Tokios iÅ¡imtys numatytos CPK 320 straipsnio 2 dalyje – apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nustatytas ribas gali peržengti tuomet, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių nenustatyta, todėl byla nagrinėjama pagal IeÅ¡kovų apeliaciniame skunde suraÅ¡ytus argumentus.Byloje yra nustatytos ir neginčijamos tokios aplinkybės:

IeÅ¡kovai ir atsakovas Nordea Bank AB 2008-10-21 sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu IeÅ¡kovams buvo suteiktas 150 000 Eur kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. 2008-12-16, 2010-08-31, 2011-09-29 ir 2012-04-06 papildomais susitarimais prie kreditavimo sutarties suteikto kredito suma buvo padidinta iki 202 131,60 Eur. VisÄ kredito sumÄ Bankas pervedė ieÅ¡kovui M. M.. Kreditas paimtas ketinant jį panaudoti atsakovo A. Ž. valdomų įmonių, kuriose dirbo ir IeÅ¡kovai, vykdomame verslo vystymo projekte, todėl iÅ¡ Banko gautus pinigus ieÅ¡kovas M.

M. 2008-10-23 ir 2008-12-24 pervedė atsakovui A. Ž.. Neginčijama aplinkybė, kad A. Ž. dalyvavo kreditavimo procese – konsultavo IeÅ¡kovus ruoÅ¡iant reikalingus dokumentus, lydėjo juos į bankÄ , suteikdavo lėšų paskolos grÄ Å¾inimui. IeÅ¡kovai, remdamiesi CK 1.87 straipsniu, praÅ¡o kreditavimo sutartį ir vėlesnius pakeitimus pripažinti apsimestiniu sandoriu nustatant, kad tikrasis kredito gavėjas buvo ne IeÅ¡kovai, o atsakovas A. Ž.. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime bei apeliaciniame skunde apsimestiniu yra vadinamas toks tik iÅ¡oriÅ¡kai sudarytas sandoris, kuriuo siekiama pridengti tikrÄ jį, Å¡alių valiÄ atitinkantį sandorį.

Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrÄ ja sandorio Å¡alimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių Å¡alių valia, iÅ¡reikÅ¡ta iÅ¡orine forma, neatitinka Å¡alių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrÄ jÄ sandorio Å¡alį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio Å¡aliai. Tokiu atveju tam, kad sandoris bÅ«tų pripažintas apsimestiniu, suinteresuotas asmuo turi įrodyti (CPK 12, 178 str.), kad iÅ¡orinėje sandorio formoje (iÅ¡vieÅ¡intoje sutartyje) nurodyti asmenys ketino sudaryti ir faktiÅ¡kai sudarė sandorį ne su oficialiai sandoryje nurodytu asmeniu, o su kitu, iÅ¡orėje nuslėptu ir neiÅ¡vieÅ¡intu asmeniu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014, 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-21/2014).

Todėl nagrinėjamoje byloje IeÅ¡kovai privalo įrodyti, kad Bankas suprato, jog kreditavimo sutartį sudaro su atsakovu A. Ž., kad siekė kreditÄ suteikti bÅ«tent A. Ž., tačiau pridengiančioje sutartyje tikslingai įrašė IeÅ¡kovus Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad IeÅ¡kovai Å¡ių aplinkybių neįrodė. IeÅ¡kovai pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas laiko nepagrįstomis ir apeliaciniame skunde teigia:             1. Visi mokėjimai pagal kreditavimo sutartį buvo vykdomi iÅ¡ atsakovo A.

Ž. perduotų lėšų, kÄ patvirtino ir pats atsakovas, o tai reiÅ¡kia, jog sutartį vykdė ne IeÅ¡kovai, bet atsakovas A. Ž.. Todėl teismo iÅ¡vada, kad kreditavimo sutartį vykdė patys IeÅ¡kovai, nepagrįsta.Argumentas neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo. Sprendžiant dėl IeÅ¡kovų ginčijamos kreditavimo sutarties (ne)apsimestinumo, svarbu nustatyti Banko ketinimus, tikslus ir elgesį Å¡iame civiliniame teisiniame santykyje. Å iuo aspektu svarbu, kas tiesiogiai vykdė atsiskaitymus su Banku.

Teismas nustatė, kad nereikÅ¡mingÄ sumÄ , lyginant su viso kredito dydžiu, Bankui sumokėjo L. Ž. ir padarė iÅ¡vadÄ , kad sutartį su Banku vykdė IeÅ¡kovai. Aplinkybė kokiomis lėšomis – asmeninėmis ar gautomis iÅ¡ atsakovo A. Ž., IeÅ¡kovai vykdė sutartinius įsipareigojimus Bankui, gali bÅ«ti reikÅ¡mingi IeÅ¡kovų ir A. Ž. tarpusavio teisiniams santykiams, tačiau nepatvirtina, kad Bankas, su IeÅ¡kovais kreditavimo sutartį sudarė tik formaliai, siekdamas nuslėpti tikrÄ jÄ kreditavimo sutartį, sudarytÄ su atsakovu A.

Ž..             2. Teismas, Apeliantų teigimu, nepagrįstai vadovavosi precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014, nes minimoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje dalyvavę asmenys buvo profesionalūs verslininkai, kuriems keliami padidinti rūpestingumo reikalavimai, o Ieškovai tokiais negali būti pripažinti.             Argumentas nepagrįstas.

Vienodos teismų praktikos formavimÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2014, 2016 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-684/2016).

Apygardos teismas skundžiamame sprendime atsižvelgė į teisės taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimus, iÅ¡dėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014. Toje byloje buvo sprendžiamas analogiÅ¡kas reikalavimas: atsakovai – fiziniai asmenys – prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė pripažinti apsimestinėmis ir niekinėmis kreditavimo, paskolos ir laidavimo sutartis; taikyti niekinio sandorio padarinius ir pripažinti kreditavimo sutartimis iÅ¡duoto kredito gavėja juridinį asmenį – uždarÄ jÄ akcinę bendrovę.

Atsakovai nurodė, kad ginčo kreditavimo sutarčių tikrosios Å¡alys yra ne bankas ir atsakovai, bet bankas ir UAB, todėl kreditavimo sutartys yra apsimestinės, niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento. IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta matyti, jog abiejų bylų faktinės aplinkybės yra labai panaÅ¡ios, abiejose bylose taikoma ta pati teisė. IeÅ¡kovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pasirinko precedentÄ , nes anoje byloje atsakovai buvo įvardinti profesionaliais verslininkais, o IeÅ¡kovai tokie nėra.

Tačiau skundžiamame sprendime apygardos teismas rėmėsi ne Å¡alių tapatumu abiejose bylose, o kasacinio teismo nutartyje iÅ¡dėstytu iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ir su tuo susijusiu procesinės įrodinėjimo pareigos paskirstymu. BÅ«tent į šį teisės taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, o ne į dalyvaujančių byloje asmenų (ne)profesionalumÄ verslo srityje. Pažymėtina, kad iÅ¡aiÅ¡kinimas, kokias aplinkybes yra svarbu nustatyti sprendžiant ginÄÄ dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡dėstęs ne tik apeliaciniame skunde minimoje 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014, bet ir kitose – 2011 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014 ir kitose.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasirinko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos pavyzdžius, teisingai nustatė įrodinėtinas byloje aplinkybes ir priėmė pagrįstÄ jas įvertinantį sprendimÄ .             3, 4. Skunde nurodoma, kad atsakovas Nordea Bank AB, bÅ«damas profesionalus verslo finansavimo santykių dalyvis, negalėjo nesuprasti, kad kredito įforminimas IeÅ¡kovų vardu tiesiogiai prieÅ¡tarauja jų interesams.

Banko veiksmai vertintini kaip nesÄ Å¾iningi, nes kreditavimo sutartis sudaryta neiÅ¡siaiÅ¡kinus kredito panaudojimo paskirties ir tikslo, jo grÄ Å¾inimo galimybių. Teismo nustatytos aplinkybės:

a) su Banku kreditavimo sutarties ir pakeitimų sÄ lygas derino atsakovas A. Ž., b) realų sutarties įvykdymÄ gavo atsakovas A. Ž., c) sudarytÄ sutartį vykdė atsakovas A. Ž., d) Bankas negalėjo nesuprasti, kad kreditavimo sutartis sudaroma atsakovo A. Ž. verslo interesais, e) Bankas pažeidė atsakingo skolinimo pareigÄ , yra pakankamos kreditavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.             Argumentai klaidingi. IeÅ¡kovai neįrodinėja kreditavimo sutarties negaliojimo dėl savo ar Banko suklydimo arba apgaulės, IeÅ¡kovai siekia įrodyti, kad kreditavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, t. y. kad Bankas siekė sudaryti kreditavimo sutartį su atsakovu A.

Ž., tačiau norėdamas tokiÄ sutartį paslėpti, su IeÅ¡kovais pasirašė pridengiančiÄ jÄ kreditavimo sutartį, o iÅ¡ tikro kreditÄ suteikė atsakovui A. Ž.. Kasacinis teismas, plėtodamas praktikÄ dėl apsimestinių sandorių, 2015 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015 pažymėjo, kad dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymÄ arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties Å¡alių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio Å¡alies apgaulingi veiksmai kitos Å¡alies atžvilgiu.

Tačiau nagrinėjamoje byloje IeÅ¡kovai net neįrodinėjo aplinkybių, kurios galėtų paskatinti BankÄ su IeÅ¡kovais sudaryti apsimestinę kreditavimo sutartį atsakovo A. Ž. naudai. IeÅ¡kinyje buvo nurodyta, kad IeÅ¡kovai kreditavimo sutartį sudarė ne savo valia, o savo darbdavio – atsakovo A. Ž. pavedimu, pastarajam pasinaudojant jų, kaip ekonomiÅ¡kai priklausančių asmenų, silpnesne padėtimi. Å itoks teiginys bylos nagrinėjimo metu buvo įrodinėjamas aplinkybėmis, kad visi gauti pinigai buvo perduoti A.

Ž. ir kreditas buvo grÄ Å¾inamas iÅ¡ pastarojo lėšų, kad A. Ž. nurodė įkaito davėjÄ paskolos grÄ Å¾inimui užtikrinti, kad A. Ž. rÅ«pinosi sutarties įforminimu ir prieÅ¡ kreipiantis į BankÄ IeÅ¡kovams dirbtinai padidino darbo užmokestį. Å ios aplinkybės, kaip jau minėta, liudija IeÅ¡kovų ir atsakovo A. Ž. santykius bei susitarimus, jų suderintus veiksmus Banko atžvilgiu, tačiau neįrodo Banko ketinimo kreditÄ suteikti A. Ž. fiktyviai kreditavimo sutarties Å¡alimi nurodant IeÅ¡kovus.

Tačiau, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, IeÅ¡kovų ir atsakovo A. Ž. tarpusavio santykiai, jų susitarimai ir įsipareigojimai neįtakoja IeÅ¡kovų pareigos vykdyti ginčijama kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Bankui. IÅ¡nagrinėjus bylÄ apeliacine tvarka, neperžengiant apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).              Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų.              Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokamas pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį (CPK 80 str. 4 d.). Žyminio mokesčio sumokėjimas gali bÅ«ti atidėtas (CPK 84 str.). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi IeÅ¡kovams atidėjo 3 034 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ mokėjimÄ iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.

Å ia nutartimi netenkinant IeÅ¡kovų apeliacinio skundo iÅ¡ jų į valstybės biudžetÄ priteisiamas atidėtas žyminis mokestis - 3 034 Eur.             Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.              Atsakovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 2015 m. gruodžio 9 d. pateikė praÅ¡ymÄ priteisti iÅ¡ IeÅ¡kovų 136,67 Eur už teisinę pagalbÄ paruoÅ¡iant atsiliepimÄ Ä¯ IeÅ¡kovų atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, o 2016 m. balandžio 5 d. pateikė praÅ¡ymÄ priteisti 1 002,24 Eur už teisinę pagalbÄ paruoÅ¡iant atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , iÅ¡ viso Bankas praÅ¡o priteisti 1138,67 Eur.

             Atskirasis ir apeliacinis IeÅ¡kovų skundai atmesti, todėl atstovavimo iÅ¡laidos atsakovui turi bÅ«ti priteistos. Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) ir Lietuvos advokatÅ«ros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 raÅ¡tu Nr. 141 patvirtintomis „Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio“, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi sprendė ne itin sudėtingÄ ir tik IeÅ¡kovų santykį su valstybe liečiantį žyminio mokesčio klausimÄ , kad IeÅ¡kovų apeliacinis skundas nėra didelės apimties, dėl jame keliamų klausimų jau buvo iÅ¡samiai pasisakyta pirmojoje instancijoje, kurioje Bankui teisinę pagalbÄ suteikė tas pats atstovas, nepriteisiama maksimali Rekomendacijose numatyta suma, o praÅ¡omos priteisti atstovavimo iÅ¡laidos mažinamos iki 400 Eur.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetÄ lygiomis dalimis 3 034 Eur žyminio mokesčio.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (į. k. 303252632), lygiomis dalimis 400 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų.              Teisėjai                                                     Rasa GudžiÅ«nienė                                                                              Antanas Rudzinskas                                                                               Egidijus Žironas