2017-01-18 Nr. AB-1441-3-63-3-02254-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-700-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02254-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Ekogruntas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gimas“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, prašymą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Ekogruntas“, uždarajai akcinei bendrovei „Gimas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl statybos leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija, VTPSI), kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 27 d. statybos leidimą Nr. LNS-34-150727-00462 (toliau – ir Statybos leidimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2015 m. liepos 27 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Ekogruntas“ išdavė statybos leidimą Nr. LNS-34-150727-00462, kuriuo jai leista statyti naują neypatingos kategorijos sandėliavimo paskirties statinį žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, išduotas statybą leidžiantis dokumentas yra neteisėtas. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą naujo neypatingo statinio statybos atveju turi būti parengtas statinio projektas ir gautas leidimas statyti naują statinį.

Statybos leidimas išduotas pagal UAB „Gimas“ 2014 m. parengtą statinio projektą: „Sandėlio (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), administracinio pastato ir kitos paskirties pastato (buitinių patalpų) statyba (duomenys neskelbtini), statybos projektas Nr. TP-14-08“. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos išduotais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neturi prieštarauti šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams.

Šiuo atveju Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (12.13)Ar.5-1363 statytojui UAB „Ekogruntas“ nustatė specialiuosius architektūros reikalavimus sandėlio (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), administracinio pastato ir kitos paskirties pastato (buitinių patalpų) statybai nurodytame žemės sklype. Administracija nevertino, kad ginčo sklype nebuvo galiojančio detaliojo plano, kuriuo būtų nustatytas privalomas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, bei to, kad nurodytai veiklai skirtų statinių statyba prieštaravo ir šiuo metu prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 (toliau – ir Bendrasis planas), sprendiniams.

Specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 19 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintas vienas iš teritorijų planavimo uždavinių yra nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti, pakeisti arba panaikinti, laikomas detaliuoju teritorijų planavimu, o teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos) – detaliuoju planu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies nuostatomis, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo ir jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas:

1) konkretus teritorijos naudojimo tipas;

2) leistinas pastatų aukštis;

3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas;

4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas;

5) statinių statybos zona;

6) užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai - statinių statybos zona, statybos riba ar linija);

7) servitutai;

8) susisiekimo sistemų organizavimas projektus. Pareiškėjas pabrėžė, jog nurodytos teisės normos yra imperatyvios. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta išimtis, jog detalieji planai nerengiami, kai statant (rekonstruojant, remontuojant) statinius nekeičiamas faktinis (pagal nekilnojamojo turto registro duomenis) žemės sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, užstatymo plotas ir pastatų aukštis arba nekeičiamas detaliajame plane nustatytas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, taip pat kai nedidinamas esamų sodybų, vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų ir jų priklausinių statybos žemės sklypuose teisės aktų nustatytas leistinas pastatų aukštis ir užstatymo tankumas.

Atkreipė dėmesį, kad minėto įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardyti konkretūs atvejai, kada detalieji planai rengiami, tarp jų – teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti pramonės ir sandėliavimo ir kitų objektų statybą (1 d. 1 p.); kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką detalieji planai neturi būti rengiami, jeigu nėra sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 22 straipsnio 1 dalyje, ir yra bent viena to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, esant kuriai detalusis planas neturi būti rengiamas. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju statybos žemės sklype nebuvo galiojančio detaliojo plano su nustatytu privalomu žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimu. Vadovaujantis šio žemės sklypo nekilnojamojo turto registro duomenimis, sklypui nustatyta paskirtis – kita, naudojimo būdas – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos.

Sklype yra inžinerinis statinys – dumblo sandėliavimo aikštelė, unikalus Nr. 4400-0056-3746, duomenų apie užstatymo tankumą, leistiną pastatų aukštį, užstatymo intensyvumą nėra. Nurodė, jog nustatant specialiuosius architektūros reikalavimus 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (12.13)Ar.5-1363, sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis nebuvo keičiamas, atitinkamai nėra ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant detalusis planas nerengiamas.

Iš esmės analogiška praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Pažymėjo, jog detaliojo planavimo proceso metu atliekamas rengiamo dokumento suderinimas su bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentuose planuojamai teritorijai nustatyta žemės naudojimo paskirtimi, būdu, jei numatyta, pobūdžiu, t. y. planuojamos teritorijos priskyrimu tam tikros paskirties teritorijai. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti <...> galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų <...> planų <...> sprendiniams.

Bendrasis teritorijos planas nustato teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principus, tam tikras elgesio taisykles, į kurias turi atsižvelgti ir kuriais turi vadovautis visi planuojamoje teritorijoje esantys nekilnojamojo turto savininkai, valdytojai ar naudotojai. Pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius žemės sklypas patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, kurios naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai (M3) – bendrosios ekologinės apsaugos (M 3.1). Šiai teritorijai taikomo teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamento turinys apibrėžiamas kaip „tausojančio ūkininkavimo reglamentų gamtinis kraštovaizdis.

III grupės apsauginiai miškai (kiti draustiniuose esantys miškai, valstybinių parkų apsauginių zonų miškai, gamyklų sanitarinių zonų miškai; kelių apsauginės ir estetinės reikšmės miškų; laukų apsauginiai miškai; vandens telkinių apsaugos zonų miškai). Miškai turi būti tvarkomi, naudojami ir atkuriami pagal miškotvarkos projektą (Lietuvos Respublikos miškų įstatymas)“.

Pareiškėjas teigė, kad sandėliavimo paskirties statinio statyba atliekų saugojimui, rūšiavimui ir utilizavimui, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui ginčo žemės sklype nėra galima pagal bendrojo plano sprendinius. Atsakovas nustatydamas specialiuosius reikalavimus sandėlio (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), administracinio pastato ir kitos paskirties pastato (buitinių patalpų) statybai, ne tik neatsižvelgė į tai, kad ginčo sklype nebuvo galiojančio detaliojo plano, kuriuo būtų nustatytas privalomas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, bet ir ignoravo aktualius Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius, nenumatančius nurodytos veiklos galimybės. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, todėl Administracija negalėjo nukrypti nuo Klaipėdos rajono bendruoju planu nustatytos ginčo teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos krypties.

Pareiškėjas nurodė, jog pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, detalieji planai nerengiami neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose. Tokiose teritorijose, vadovaujantis bendraisiais planais ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, pagal poreikį rengiami žemėtvarkos planavimo dokumentai (specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai arba žemės valdos projektai), miškotvarkos projektai, žemės gelmių naudojimo planai ar kiti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie nustato viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybes. Vadovaujantis minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis. Nurodytas imperatyvas susijęs su Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies norma, numatančia, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, o ginčijamas Statybos leidimas ją pažeidžia, nes sandėliavimo paskirties statinio statyba ginčo žemės sklype prieštarauja Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendiniams, apibūdinantiems žemės naudojimo paskirtį ir būdą. Pažymėjo, jog valstybinės žemės nuomos 2004 m. gruodžio 13 d. sutarties Nr. N55/2014-146, kurios pagrindu UAB „Ekogruntas“ valdo ir naudoja sklypą, pakeitimo 2013 m. liepos 21 d. Nr. 12SŽN-88 7 punkte įtvirtinta UAB „Ekogruntas“ pareiga laikytis žemės sklypui taikomų galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, jog pažeidimas, t. y. neypatingos kategorijos sandėliavimo paskirties statinio statybos ginčo žemės sklype negalimumas pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius, buvo užfiksuotas 2015 m. spalio 7 d. surašytame Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akte Nr. LD1PA-30-151007-00069. Nurodytas pažeidimas gali būti pašalintas tik panaikinant Statybos leidimo galiojimą. Nurodė, jog faktinių duomenų patikrinimo vietoje 2015 m. spalio 14 d. akte Nr. FAK-1248 (16.2) užfiksuota, kad sandėlio statybos darbai pagal Statybos leidimą nepradėti, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisme ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas. Argumentavo, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas, kuriame įtvirtintas prašymo padavimo teismui dviejų mėnesių terminas nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai, yra specialioji norma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, todėl dviejų mėnesių terminas kreiptis į teismą nėra praleistas, kadangi jis skaičiuotinas nuo 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akto, kurio duomenimis grindžiamas prašymas.

Atsakovas Administracija pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, o netenkinus šio prašymo, pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas prašymą teismui padavė praleidęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą terminą. Prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.), priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai.

Praleidus kreipimosi į teismą nustatytą terminą, jis gali būti atnaujinamas ABTĮ nustatyta tvarka. Nurodė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2015 m. liepos 22 d. pritarė UAB „Ekogruntas“ pateiktam techniniam projektui naujo statinio – sandėlio statybai ir 2015 m. liepos 27 d. išdavė leidimą statyti naujus statinius žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Leidimas išduotas statyti sandėlį (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo, sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), statinio paskirtis – sandėliavimo (negyvenamosios paskirties pastatai), kategorija – neypatingas.

Teigė, jog Inspekcija 2015 m. liepos 24 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai pateikė privalomąjį nurodymą nurodyti teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose yra nustatyti statinių statybai taikomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai žemės sklype. Administracija 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr.(5.1.73)-A5-4358 nurodė, kad privalomojo nurodymo įvykdyti negali, nes minėtam žemės sklypui specialieji ar detalieji planai neparengti. Argumentavo, jog Inspekcija, realizuodama teisę kreiptis į teismą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos turėjo teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo, t. y. 2015 m. liepos 27 d. leidimo statyti naują statinį Nr. LNS-34-150727-00462 panaikinimo.

Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas 2015 m. rugpjūčio 7 d., todėl terminas kreiptis į teismą pasibaigė 2015 m. spalio 6 d. Atsižvelgiant į tai, administracinė byla turi būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, kadangi prašymas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašo termino atnaujinti.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto nuostatas žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. UAB „Ekogruntas“ nuomojamo žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo (toliau – ir Aprašas) 27 punktu, aukščiau nurodyto naudojimo būdo turinys – žemės sklypai, skirti atliekų šalinimo veikloms: naudoti skirtoms atliekoms laikyti daugiau nei 3 metus, šalinti skirtoms atliekoms laikyti daugiau nei 1 metus, taip pat atliekų naudojimo veikloms: atliekų paruošimas naudoti ar šalinti, atliekoms surinkti ir laikyti (naudoti skirtoms atliekoms laikyti ne ilgiau kaip 3 metus, šalinti skirtoms atliekoms laikyti ne ilgiau kaip 1 metus).

Leidimas išduotas statyti sandėlį (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo, sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), statinio paskirtis – sandėliavimo (negyvenamosios paskirties pastatai), kategorija – neypatingas, todėl akivaizdu, kad numatomo statinio paskirtis atitinka žemės naudojimo paskirtį bei jos naudojimo būdo turinį. Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kokie uždaviniai gali būti sprendžiami rengiant detaliojo teritorijų planavimo dokumentą, tačiau imperatyviai neįpareigoja rengti detaliojo plano ir nagrinėjamas atvejis nepatenka į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje išvardintus atvejus, kai turi būti rengiami detalieji planai, o kitų teisės aktų, įpareigojančių rengti detalųjį planą prieš gaunant Statybos leidimą, nėra.

Teigė, jog nebuvo kliūčių UAB „Ekogruntas“ projektuoti nuomojamame žemės sklype sandėlį vadovaujantis statybos techniniais reglamentais, nustatančiais reikalavimus teritorijos tvarkymui ir naudojimui. Pripažino, jog sklypas patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, tačiau teigė, kad suprojektuoto statinio statyba neprieštarauja bendrajam planui ir kad sklypą galima naudoti pagal paskirtį ir naudojimo būdą. Argumentavo, jog rengiant bendruosius planus nėra nagrinėjami atskiri žemės sklypai, nenustatomi reikalavimai atskiriems žemės sklypams, o nustatoma tik erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai.

Nurodė, jog UAB „Ekogruntas“ naudojamo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas nustatyti Apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr.13.3-4129, t. y. iki bendrojo plano patvirtinimo, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad suprojektuoto statinio statyba bei žemės sklypo naudojimas pagal nustatytą paskirtį bei naudojimo būdą prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis (nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) nustato, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis.

Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad dėl aukščiau nurodytų motyvų suprojektuoto statinio statyba neprieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui, pagal ginčo leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą rengti teritorijų planavimo dokumentą teisės aktai nereikalavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad dėl pareiškėjo prašymo palieka spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktą, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. UAB „Ekogruntas“ valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), valdo ir naudoja 2004 m. gruodžio 13 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N55/2004-146 pagrindu. Nurodė, jog UAB „Ekogruntas“ 2013 m. vasario 27 d. prašymu Nr. 12JP-232 kreipėsi į NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių dėl sutikimo statyti sandėliavimo paskirties pastatą žemės sklype. NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2.)-919 sudarytas susitarimas 2013 m. liepos 12 d. Nr. 12SŽN-88 su UAB „Ekogruntas“ dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2004 m. gruodžio 13 d. nuomos sutarties Nr. 55/2004-146 pakeitimo. Susitarimo 2 punktu pakeistas nuomos sutarties 4 punktas, pagal kurį žemės sklype statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus, galima, jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja žemės sklypo paskirčiai, naudojimo būdui, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui (4.1 punktas). Teigė, jog UAB „Ekogruntas“ neturėjo teisės gauti Klaipėdos rajono skyriaus sutikimo statyti sandėliavimo paskirties pastatą nuomojamajame žemės sklype, o vykdant naują statybą privalo laikytis 2013 m. liepos 12 d. susitarimo Nr. 12SŽN-88 2 punkte nustatytų reikalavimų.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad išduodama ginčijamą Statybos leidimą Klaipėdos rajono savivaldybės administracija vadovavosi nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančiu teritorijų planavimo teisiniu reglamentavimu, todėl teisiškai nereikšmingi yra pareiškėjo argumentai, grindžiami iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiu teritorijų planavimo reglamentavimu ir teismų praktika. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2013 m. birželio 27 d. Nr. XII-407, 3 dalyje nustatytos įstatymo taikymo ir įsigaliojimo sąlygos, tarp kurių yra tai, jog pradėtas teritorijų planavimo procesas gali būti baigiamas pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, tačiau toks elgesio modelis neprivalomas.

Teigė, jog pareiškėjas sutinka su atsakovo pozicija, kad išduodant Statybos leidimą detalaus plano nebuvo būtina rengti, jeigu statyba neprieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniams. Argumentavo, kad žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos. Nurodė, jog žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 13.6-4129, kuriuo nustatyta ir žemės sklypo paskirtis bei naudojimo pobūdis.

Vadovaujantis tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcija, apskrities viršininkas buvo planavimo organizatoriumi, turėjo kompetenciją organizuoti, rengti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus ir pan. Laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių naudojami valstybinės žemės sklypai, suformuoti pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, parduodami ar išnuomojami asmenims, pateikusiems prašymus parduoti ar nuomoti šiuos žemės sklypus, jeigu žemės sklypų ribų specialieji planai patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2004 m. gegužės 1 d.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tai reiškia, jog ginčo žemes sklypas turėjo būti ir buvo suformuotas pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, kurie yra teritorijų planavimo dokumentai pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo redakciją. Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 13.6-4129 yra galiojantis, todėl juo nustatytas teritorijų planavimo sprendinys taip pat yra galiojantis. Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai, kuriems, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Statybos leidimas, patvirtinti 2007 metais, t. y. vėliau nei buvo suplanuota teritorija, kurioje yra žemės sklypas.

Argumentavo, jog šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnis numato teritorijų planavimo proceso tęstinumą ir nustato, jog rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams, o kai galiojančio žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka pagal šį įstatymą parengto naujo aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendinių, galiojantis žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas neprivalo būti keičiamas ar koreguojamas ir galioja neterminuotai, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus.

Galiojantys žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai gali būti keičiami ar koreguojami aukštesnio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo organizatoriaus iniciatyva ir lėšomis, o asmenų patiriami nuostoliai, atsiradę dėl pakeistų žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kompensuojami šiems asmenims raštu susitarus su planavimo organizatoriumi dėl nuostolių kompensavimo dydžio ir terminų. Argumentavo, kad žemės sklypo naudojimas pagal paskirtį neprieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniams ir neprivalo būti keičiamas, žemės sklypo paskirtį atitinkančių statinių statyba taip pat neprieštarauja bendrojo planavimo sprendiniams, nes ji atitinka kitų galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

Pažymėjo, jog UAB „Ekogruntas“ nuomojantis žemės sklypą, jis turi pagristą teisėtą lūkestį naudoti jį pagal paskirtį.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino ir panaikino Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 27 d. statybos leidimą Nr. LNS-34-150727-00462, kuriuo UAB „Ekogruntas“ leista statyti naują neypatingos kategorijos sandėliavimo paskirties statinį žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo argumentų, kad praleistas prašymo padavimo teismui terminas, nurodė, jog teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.), kurio 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą tikrina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog atlikdamas statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimą, Inspekcijos pareigūnas statybą leidžiantį dokumentą išdavusiam viešojo administravimo subjektui pateikia privalomąjį nurodymą pateikti visus su statybą leidžiančio dokumento išdavimu susijusius dokumentus.

Teismas nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. liepos 24 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai davė privalomąjį nurodymą Nr. PN-720(16.29) nurodyti teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose yra nustatyti statinių statybai taikomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Gavęs privalomajame nurodyme nurodytus dokumentus Inspekcijos pareigūnas atlieka statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą ir surašo patikrinimo aktą, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo patikrinimo akto pasirašymo dienos priima sprendimą kreiptis į teismą dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo.

Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, jog prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.), priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai. Teismas nurodė, kad sandėliavimo paskirties statinio statybos ginčo žemės sklype negalimumas pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius užfiksuotas 2015 m. spalio 7 d.

Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akte Nr. LD1PA-30-151007-00069, o prašymas teismui dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo paduotas 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. nepraleidus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto 2 mėnesių termino. Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, kai į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo kreipiasi valstybinės priežiūros institucija, taikytinas ne bendrasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, tačiau specialiame įstatyme, šiuo atveju Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme, įtvirtintas specialusis dviejų mėnesių terminas.

Teismas nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus, jog taikytinas minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pagal kurį kreipimuisi į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo ar dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą nustatytas 2 mėnesių terminas nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Minėta, jog 2015 m. liepos 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-720(16.29) duotas atliekant statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą, t. y. renkant duomenis Statybos leidimo teisėtumo vertinimui, bet ne dėl paties Statybos leidimo panaikinimo, todėl nagrinėjamu atveju, skaičiuojant kreipimosi į teismą terminą, taikytinas minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas 2 mėnesių terminas, kuris nėra praleistas.

Teismas iš faktinių bylos aplinkybių nustatė, jog žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, nuomos sutarties pagrindu jį valdo UAB „Ekogruntas“, kuriai nuosavybės teise priklauso žemės sklype esantis inžinerinis statinys – dumblo sandėliavimo aikštelė. Žemės sklypas suformuotas Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 13.6-4129, jo plotas 5,0362 ha, nustatyta paskirtis – kita (atliekų saugojimui ir utilizacijai). UAB „Ekogruntas“ žemės sklype siekia vykdyti statybą. Tuo tikslu Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (12.13)Ar.5-1363 UAB „Ekogruntas“ nustatė specialiuosius architektūros reikalavimus sandėlio (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), administracinio pastato ir kitos paskirties pastato (buitinių patalpų) statybai nurodytame žemės sklype, o 2015 m. liepos 27 d. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-34-150727-00462 statyti naują neypatingos kategorijos sandėliavimo paskirties statinį žemės sklype pagal parengtą statinio projektą: „Sandėlio (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), administracinio pastato ir kitos paskirties pastato (buitinių patalpų) statyba (duomenys neskelbtini), statybos projektas Nr. TP-14-08“. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčija išduotą Statybos leidimą argumentuodamas, jog nėra žemės sklypo teritorijų planavimo dokumento su nustatytu privalomu žemės sklypo tvarkymo ir naudojimu režimu ir tuo, jog naujo statinio statyba žemės sklype negalima pagal Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Bendrojo plano sprendinius.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu, nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas naujo neypatingo statinio statybą leidžiantis dokumentas yra leidimas statyti naują statinį. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog leidimą statyti naują statinį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Vienas iš leidimui statyti naują statinį gauti pateikiamų dokumentų yra statybos projektas (23 str. 7 d. 2 p.), kuris pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą visada rengiamas naujo neypatingo statinio statybai, o jo atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams tikrina Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalyje išvardinti subjektai, tarp kurių ir savivaldybės administracija.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos išduotais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie turi neprieštarauti šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams, t. y. specialiesiems paveldosaugos reikalavimams ir specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams, jeigu jie taikomi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d.) 9 priedo „Tikrinančių projektus subjektų kompetencijos sritys“ 1 punktu savivaldybių administracijos tikrina visus projektus. Pagal nurodyto priedo 1.8 punktą tikrinama, ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 2 straipsnio 27 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – tai kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, galiojusios specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo metu iki 2014 m. sausio 1 d., 2 straipsnio 41 dalyje teritorijų planavimo dokumentai apibrėžti kaip bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Nustatyta, kad pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111, sprendinius, ginčo žemės sklypas patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, kurios naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai (M3) - bendrosios ekologinės apsaugos (M 3.1).

Šiai teritorijai taikomo teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamento turinys apibrėžiamas kaip tausojančio ūkininkavimo reglamentų gamtinis kraštovaizdis ir priskiriami III grupės apsauginiai miškai (kiti draustiniuose esantys miškai, valstybinių parkų apsauginių zonų miškai, gamyklų sanitarinių zonų miškai; kelių apsauginės ir estetinės reikšmės miškų; laukų apsauginiai miškai; vandens telkinių apsaugos zonų miškai). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d.

įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 (2015 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 3D-275/D1-308 redakcija) patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 8 punktu, žemės sklypo naudojimo būdas apsauginių miškų sklypai, reiškia, jog tai geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių ir kraštovaizdžio draustinių, kuriuose nėra biologinių vertybių, miškai, valstybinių parkų apsauginių zonų miškai, valstybinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškai, sanitarinių apsaugos zonų miškai, kelių apsauginės ir estetinės reikšmės miškai, laukų apsauginiai miškai, miško sėkliniai medynai ir vandens telkinių apsaugos zonų miškai.

Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo naudojimo būdo apsauginių miškų sklypai turinys buvo analogiškas ir nurodyto įsakymo redakcijoje, galiojusioje Bendrojo plano patvirtinimo metu, bei pačiame Bendrajame plane. Atsižvelgiant į tai, jog statinio projekto sprendiniai turi neprieštarauti teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, konstatuotina, jog rengiant statinio projektą Bendrojo plano sprendiniais turi būti vadovaujamasi. Bendrajame plane nurodyta, kad miškai turi būti tvarkomi, naudojami ir atkuriami pagal miškotvarkos projektą (Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – ir Miškų įstatymas)).

Tai reiškia, jog ir teritorija, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, turi būti tvarkoma ir naudojama vadovaujantis Miškų įstatymu. Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo metu, nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) nustato, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti.

Iš esmės analogiškai miško žemė apibrėžta ir ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu galiojusioje Miškų įstatymo redakcijoje (nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d., 2 str. 17 d.). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tai reiškia, jog miško ūkio paskirties žemėje leistina tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad minėti Miškų įstatyme ir Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nustatyti ribojimai – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai – negali būti laikomi neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai. Miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, o teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota.

Teismas pažymėjo, jog pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, tarp kurių – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti (11 str. 1 d. 6 p., Miškų įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. ir nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d.). Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog visais atvejais miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas specialiuosiuose arba detaliuosiuose planuose. Tos pačios dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d., įtvirtinta, jog miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog pagrįstas pareiškėjo argumentas, kad išduodant ginčijamą Statybos leidimą nebuvo atsižvelgta į Bendrąjį planą, pagal kurį ginčo teritorijoje statyba savaime nėra leidžiama. Pažymėtina, jog pareiškėjas neneigia UAB „Ekogruntas“ teisės naudoti sklypą pagal paskirtį ir naudojimo būdą, nurodytą nekilnojamojo turto registre, tačiau neigia trečiojo suinteresuoto asmens teisę statyti neparengus detaliojo plano, pagal kurio sprendinius, suderintus su galiojančiu Bendruoju planu, statyba ginčo žemės sklype būtų leidžiama.

Teismas konstatavo, kad tokia pareiškėjo pozicija atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu) 20 straipsnio 1 dalį. Šioje teisės normoje įtvirtinta, jog žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ekogruntas“ argumentus, jog Bendrasis planas patvirtintas vėliau nei suplanuotas ginčo žemės sklypas, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes vėlesnis Bendrojo plano patvirtinimas nepaneigia jo galiojimo suplanuotai teritorijai, kadangi Bendrasis planas yra norminis administracinis aktas. Teismas dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ekogruntas“ argumentų, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra teritorijų planavimo reglamentavimas, įsigaliojęs nuo 2014 m. sausio 1 d., pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu) 14 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, jog Savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti. Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo matyti, jog statybos galimumo klausimai gali būti sprendžiami detaliojo teritorijų planavimo proceso metu. Būtent tuo prašymą ir argumentuoja pareiškėjas, teigdamas, kad Statybos leidimas išduotas neparengus žemės sklypo detaliojo plano.

Teismas pažymėjo, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 13.3-4129 priedu patvirtintos žemės sklypo nuomos sutarties 10 punkte nurodyta, jog žemės sklype naujų pastatų statyba negalima. NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2.)-919 sudaryto susitarimo Nr. 12SŽN-88 su UAB „Ekogruntas“ dėl valstybinės žemės sklypo 2004 m. gruodžio 13 d. nuomos sutarties Nr. 55/2004-146 pakeitimo 2 punktu pakeistas nuomos sutarties 4 punktas ir 4.1 punktu nurodyta, kad žemės sklype statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus, galima, jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja žemės sklypo paskirčiai, naudojimo būdui, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Susitarimo 3 punktu pakeistas nuomos sutarties 7 punktas ir nurodyta laikytis žemės sklypui taikomų galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Iš šių susitarimo nuostatų matyti, jog nesant žemės sklypo atžvilgiu galiojančių kitų teritorijų planavimo dokumentų, taikytinos Bendrojo plano nuostatos.

Teismas dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ekogruntas“ argumentų, jog yra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas – žemės sklypo ribų specialusis planas, nes tik galiojant tokiam planui Klaipėdos apskrities viršininkas 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr.13.3-4129 galėjo suformuoti ginčo sklypą pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nurodė, kad iš NŽT prie ŽŪM atsiliepime dėstomų aplinkybių matyti, jog ginčo sklypas buvo suformuotas atlikus kadastrinius matavimus, o ne pagal žemės sklypo ribų specialųjį planą. Apskrities viršininko įsakymu nėra nustatyti privalomieji sklypo naudojimo reikalavimai ir nustatyti numatomos užstatyti teritorijos naudojimo reglamentai (leistinas pastatų aukštis; leistinas žemės sklypo užstatymo tankis; intensyvumas; galimi užstatymo tipai, atitinkantys vietovės lygmens bendrąjį planą, statinių statybos zona, riba ir linija ir pan.), jie nėra nurodyti ir žemės sklypo plane. Šie reikalavimai nustatomi detaliaisiais planais (Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., 17–18 straipsniai, tiek ir redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d., 19 straipsnis). Žemės sklypo planas negali pakeisti detalaus plano, nes jame nėra pakankamų rodiklių, nustatančių teritorijos tvarkymo bei naudojimo režimą, kurie yra būtini naujo statinio projektavimui. Nurodyti rodikliai gali būti nustatyti tik detaliuoju planu. Detaliuoju planu nėra sprendžiami tie patys klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami išduodant Statybos leidimą, detalusis planas yra dokumentas, kurio sprendinių pagrindu atsiranda galimybė gauti Statybos leidimą.

Dėl atsakovo argumentų, jog statant planuojamą statinį nesikeičia nei žemės sklypo naudojimo būdas, nei pobūdis, todėl rengti detaliojo plano nereikėjo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, redakcijos, galiojusios architektūrinių reikalavimų išdavimo metu, 22 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, jog šios teisės normos taikymas labai aiškiai apibrėžtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad detaliuoju planu nustatomas teritorijos naudojimo tipas ir galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis bei kiti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti privalomieji reglamentai.

To paties straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: konkretus teritorijos naudojimo tipas; leistinas pastatų aukštis; leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; statinių statybos zona; užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); servitutai; susisiekimo sistemų organizavimas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina atvejus, kada rengiami detalieji planai, inter alia nustatydama, jog jie rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas.

Kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jeigu jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami savivaldybės tarybos sprendimu arba savivaldybės tarybos pavedimu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu statybos techninio projekto rengimo metu, nesukeliant naujų neigiamų padarinių gyvenimo ir aplinkos kokybei (4 punktas). Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti atvejai, kai detalieji planai nerengiami, tarp jų – kai statant (rekonstruojant, remontuojant) statinius nekeičiamas faktinis (pagal nekilnojamojo turto registro duomenis) žemės sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, užstatymo plotas ir pastatų aukštis arba nekeičiamas detaliajame plane nustatytas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas <...> (2 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, detalieji planai neturi būti rengiami, jeigu nėra sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 22 straipsnio 1 dalyje ir yra bent viena to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, esant kuriai detalusis planas neturi būti rengiamas. Tuo tarpu atsakovas nepagrįstai nurodė, jog detalieji planai turi būti rengiami tik 22 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais. Nagrinėjamu atveju UAB „Ekogruntas“ planuoja statyti naują statinį. Naujo statinio statyba pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį (tiek architektūrinių reikalavimų išdavimo metu, tiek Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios redakcijos) yra statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį.

Statant naują statinį keičiasi privalomieji teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai: leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas, o tai lemia, jog detaliojo plano rengimas buvo privalomas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). Nagrinėjama situacija nepatenka ir į Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 17 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, kai detalieji planai nerengiami, ir į 20 straipsnio 5 dalies reglamentavimo sritį.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog privalomas teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimas (konkretus teritorijos naudojimo tipas; leistinas pastatų aukštis; leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; statinių statybos zona; užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); servitutai; susisiekimo sistemų organizavimas ir pan.) yra nustatomas tik detaliuoju planu, šie rodikliai yra privalomi ir siekiant rengti statinio projektą.

Tokią išvadą pagrindžia ir minėtoje Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi Statybos leidimo išdavimo metu, nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) įtvirtintas reikalavimas, jog statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais. Teismas pažymėjo, jog šis reikalavimas įtvirtintas nuo 2010 m. spalio 1 d. (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) ir nekito pasikeitus teritorijų planavimo reglamentavimui nuo 2014 m. sausio 1 d. Be to, vadovaujantis ta pačia Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostata, statybos dokumentacija, taip pat ir specialieji architektūriniai reikalavimai, gali būti rengiami tik tada, kai yra teritorinio planavimo dokumentai.

Todėl net ir esant suformuotam sklypui, bet nesant patvirtintų teritorinio planavimo dokumentų, specialieji architektūriniai reikalavimai negali būti nustatyti. Pagal nuo 2014 m. sausio 14 d. įsigaliojusio Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997, 2 punktą, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) išduoda specialiuosius architektūros reikalavimus, kai rengiant naujai statomų ir (ar) rekonstruojamų ypatingų ir (ar) neypatingų statinių projektus be kitų statinio projekto dalių privaloma statinio architektūrinė dalis; arba kai Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nustatytais atvejais neparengti detalieji planai ir statyba konkrečiame sklype leidžiama.

Aprašo 16.2 punktas nustato, kad specialieji architektūros reikalavimai neišduodami, kai statyba pagal teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) galiojančius teisės aktus konkrečiu atveju negalima. Minėta, jog teritorijų planavimo dokumento, kuriuo statyba ginčo žemės sklype būtų leidžiama, nėra, todėl ir architektūriniai reikalavimai negalėjo būti išduoti.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ekogruntas“ argumentų, kad panaikinus Statybos leidimą būtų pažeistas jo teisėtas lūkestis, teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas suprantamas kaip valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog sandėlio (atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui), administracinio pastato ir kitos paskirties pastato (buitinių patalpų) statyba valstybiniame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Bendrajame plane nenumatyta, o kito teritorijų planavimo dokumento, leidžiančio statybą šiame sklype, nėra. Vien aplinkybė, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis kita, o sklypo naudojimo būdas – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijos, nepatvirtina UAB „Ekogruntas“ teisės statyti ir eksploatuoti nurodytą pastatą, nes dėl aukščiau nurodytų argumentų tokios statybos sklype galimybė privalo būti numatyta teritorijų planavimo dokumentais, o ginčo atveju nei specialiųjų architektūrinių reikalavimų, nei Statybos leidimo išdavimo metu galioję ir šiuo metu galiojantys teritorijų planavimo dokumentai tokios galimybės nenumato. Atsižvelgiant į šią aplinkybę nėra teisinio pagrindo išvadai, jog UAB „Ekogruntas“ buvo įgijęs teisę statyti sklype, ir nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad panaikinus neteisėtai išduoto Statybos leidimo galiojimą būtų pažeisti jo teisėti lūkesčiai.

Pirmosios instancijos teismas nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 27 d. išduotas Statybos leidimas Nr. LNS-34-150727-00462, kuriuo UAB „Ekogruntas“ leista statyti naują neypatingos kategorijos sandėliavimo paskirties statinį žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), yra neteisėtas, todėl pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino Statybos leidimą.

III. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir bylą pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą nutraukti, o netenkinus šio prašymo, prašo panaikinti teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas, nes Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, gavusi atsakymą į privalomąjį nurodymą, kad ginčo žemės sklypui specialieji ar detalieji planai neparengti, jau žinojo apie galimą teisės aktų pažeidimą išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Inspekcija, realizuodama savo teisę administracinį aktą skųsti teismui, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos turėjo teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo, t. y. Statybos leidimo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, administracinė byla turi būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Atsakovo taip pat nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neplanuoja miško žemėje statyti statinius ar pakeisti miškų žemę kitomis naudmenomis, todėl teigia, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas nepagrįstai taikė Miškų įstatymo nuostatas. Akcentuoja, kad UAB „Ekogruntas“ naudojamo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas nustatyti dar 2004 m. lapkričio 30 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.3-4129, t. y. iki Bendrojo plano patvirtinimo, todėl nėra jokių pagrindų teigti, kad UAB „Ekogruntas“ suprojektuoto statinio statyba bei žemės sklypo naudojimas pagal nustatytą paskirtį bei naudojimo būdą prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas nagrinėdamas bylą taikė iki 2014 m. sausio 1 d. ir po 2014 m. sausio 1 d. galiojusių teritorijų planavimą bei statybas reglamentuojančius teisės aktus, todėl liko neaišku, kuris teisinis reglamentavimas iš esmės turėjo būti taikomas išduodant ginčo Statybos leidimą. Atsakovo teigimu, šio ginčo atveju turėjo būti taikomi po 2014 m. sausio 1 d. galioję teritorijų planavimą bei statybas reglamentuojantys teisės aktai.

Tretieji suinteresuotieji asmenys UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti.

Apeliaciniame skunde tretieji suinteresuotieji asmenys teigia, kad esant neaiškumams dėl to, jog aktuali teritorija brėžinyje yra uždengta sutartinio žymėjimo ženklais, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis, kitais bendrojo plano dokumentais, brėžiniais, kad tiksliai nustatytų, kaip yra žymima ginčo teritorija. Kituose Bendrojo plano brėžiniuose (Gyvenamųjų vietovių tinklo ir socialinės infrastruktūros, gamtos kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, gamtos ir kultūros paveldo. rekreacijos, turizmo, gamtos ir kultūros paveldo plėtojimo, teritorijos inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo brėžiniai), kuriuose žemės sklypo lokalizacija nėra uždengta sutartinio žymėjimo ženklais, matyti, jog žemės sklypas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, žemės sklypas yra atskirai išskirtas ir pažymėtas. Konstatavus, jog žemės sklypas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo žemės sklypas turi būti tvarkomas ir naudojamas vadovaujantis Miškų įstatymu. Klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo lemia ir kitas nepagrįstas teismo išvadas, dėl detaliojo plano rengimo privalomumo, bei Statybos leidimo teisėtumo Bendrojo plano sprendinių atitikimo aspektu.

Pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog žemės sklypas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, paneigia pareiškėjo argumentus, jog Statybos leidimas yra išduotas pažeidžiant Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius. Tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir to, jog žemės sklypas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gali būti naudojamas pagal paskirtį ir jo naudojimas neprieštarautų Bendrojo plano sprendiniams, net tuo atveju, jeigu žemės sklypas ir patektų į teritoriją, kuri neatitiktų Bendruoju planu nustatytų žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų.

Akcentuoja, kad ginčo žemės sklypas turėjo būti ir buvo suformuotas pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, o tokie planai yra teritorijų planavimo dokumentai pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo redakciją. Negalėjo būti priimtas 2004 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas Nr. 13.6-4129 nesant teritorijų planavimo dokumento. Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 13.6-4129 yra galiojantis, todėl juo nustatytas teritorijų planavimo sprendinys yra galiojantis. Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai, kuriems pareiškėjo teigimu prieštarauja Statybos leidimas, yra priimti 2007 m., t. y. vėliau nei buvo suplanuota teritorija, kur yra žemės sklypas.

Atkreipia dėmesį, kad visi žemės sklypai yra formuojami atliekant jų kadastrinius matavimus (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2, 10 straipsniai). Nekilnojamojo turto objektas turi būti formuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtais dokumentais (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro 12 straipsnio 2 dalis), taigi žemės sklypas negalėjo būti suformuotas nesant teritorijų planavimo dokumentų tik atliekant kadastrinius matavimus.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos pateiktą apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos, kuria siūlo vadovautis atsakovas, taikymas galimas, tik jeigu buvo pateiktas privalomasis nurodymas dėl neteisėtai priimtų su statyba susijusių administracinių sprendimų panaikinimo. Tačiau tokio pobūdžio privalomojo nurodymo Inspekcija nebuvo pateikusi. Minėto Inspekcijos 2015 m. liepos 24 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-720 (16.29) surašymas pagrįstas kitais teisiniais pagrindais, t. y. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktu, ir juo siekta gauti išvadą nurodyme nurodytu klausimu, surinkti informaciją ir dokumentus, reikalingus Statybos leidimo teisėtumui įvertinti. Bendruoju atveju visi Inspekcijos privalomieji nurodymai yra tam tikri administraciniu aktu teikiami arba kitame administraciniame akte įrašyti įpareigojimai (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), tačiau jų turinys gali būti skirtingas, dėl to skiriasi ir jų neįvykdymo teisiniai padariniai. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte atskirai aptartos tik privalomųjų nurodymų, kuriais pareikalauta panaikinti neteisėtai priimtus su statyba susijusius administracinius sprendimus, neįvykdymo pasekmės. Kaip jau minėta, Inspekcija neteikė atsakovui privalomojo nurodymo dėl ginčo Statybos leidimo panaikinimo, todėl ir kreipdamasi į teismą neturėjo vadovautis aptarta minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma.

Pabrėžia, kad Inspekcija ginčija trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ekogruntas“ teisę statyti sandėliavimo paskirties statinį pagal Statybos leidimą, bet ne teisę naudoti žemės sklypą pagal nekilnojamojo turto registre nurodytą žemės naudojimo paskirtį ir būdą. Atsakovas gali naudotis žemės sklypu ir jame esančiu inžineriniu statiniu – dumblo sandėliavimo aikštele, įregistruotu nekilnojamojo turto registre. Tačiau norėdamas įgyvendinti statytojo teises ir vykdyti statybą, turi vadovautis galiojančias teisės aktais reglamentuojančiais teritorijų planavimo ir statybos teisinius santykius.

Akcentuoja, jog Klaipėdos rajono bendrajame plane statybos žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, kurios naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai (M3) – bendrosios ekologinės apsaugos (M 3.1). Šiai teritorijai taikomo teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamento turinys apibrėžiamas kaip „tausojančio ūkininkavimo reglamentų gamtinis kraštovaizdis. III grupės apsauginiai miškai (kiti draustiniuose esantys miškai, valstybinių parkų apsauginių zonų miškai, gamyklų sanitarinių zonų miškai; kelių apsauginės ir estetinės reikšmės miškų; laukų apsauginiai miškai; vandens telkinių apsaugos zonų miškai). Miškai turi būti tvarkomi, naudojami ir atkuriami pagal miškotvarkos projektą (Miškų įstatymas)“. Taigi sandėliavimo paskirties statinio statyba atliekų saugojimui, rūšiavimui ir utilizavimui, dumblo sandėliavimo aikštelės tvarkymo ir aptarnavimo įrangos sandėliavimui ir saugojimui ginčo žemės sklype nėra galima. Todėl Statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM Klaipėdos skyrius pateiktame atsiliepime į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nurodo, kad NŽT prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2.)-919 „Dėl UAB „Ekogruntas“ nuomos sutarties pakeitimo valstybinės žemės sklypui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ sudarytas susitarimas su UAB „Ekogruntas“ dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2004 m. gruodžio 13 d. nuomos sutarties Nr. 55/2004-146 pakeitimo pagal susitarimo projekte nurodytas sąlygas. Susitarimo 2 punkte sutarties 4 punktas išdėstytas taip: „4. Išnuomojamoje žemėje esančių žemės savininkai ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimo sąlygos, naujų statinių ir įrenginių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, taip pat statinių ir įrenginių tolesnė naudojimo paskirtis pasibaigus žemės nuomos terminui: 4.1. žemės sklype statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus, galima, jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja žemės sklypo paskirčiai, naudojimo būdui, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui; 4.2. pasibaigus žemės nuomos terminui, žemės nuomos sutarties atnaujinimo, servitutų buvusiems žemės nuomininkams nustatymo ar kompensacijos už statinius ar įrenginius klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; 4.3.žemės sklype pastačius naujus statinius arba atlikus esamų statinių rekonstrukciją, žemės sklypo nuomos terminas pratęsiamas statinių eksploatavimo laikotarpiui“. Atsižvelgiant į tai, UAB „Ekogruntas“, planuodamas naują statybą nuomojamajame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), privalo laikytis 2013 m. liepos 12 d. susitarimo Nr. 12SŽN-88 2 punkte nustatytų reikalavimų.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ apeliacinį skundą nurodo, kad su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad bendrojo plano Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinyje dalis ginčo žemės sklypo yra uždengta pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties indeksu M, M3.1. Tačiau tai tik patvirtina, o nepaneigia, šio sklypo patekimą į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją. Be to, konkrečios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys vyrauja nustatytų teritorijų tvarkymo zonų ribose. Teritorijos tvarkymo zonos ribos Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinyje pažymėtos atskiru žymėjimu (ruda ištisinė linija) ir pagal jas akivaizdu, kad indeksu M, M 3.1 uždengtas ginčo sklypas yra toje pačioje miškų ūkio paskirties žemės teritorijoje. Kiti apeliaciniame skunde paminėti Klaipėdos rajono bendrojo plano brėžiniai nenustato žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų. Šie sprendiniai nustatyti tik Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinyje.

Pabrėžia, kad tai, jog teismas savo argumentus grindė skirtingomis teritorijų planavimo įstatymo redakcijomis nelaikytina sprendimo trūkumu. Juolab, kad ir po 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcija, kuria siūlo vadovautis apeliantai, šios bylos faktinių aplinkybių atžvilgiu nėra jiems palanki, kadangi minimos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatos statybos galimybę kildina iš savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano sprendinių.

Pažymi, kad Bendrasis planas yra norminis teisės aktas, kuris pats nesuteikia asmenims teisės vykdyti veiklos, tačiau jo pagrindu priimami individualūs teisės aktai (nagrinėjamu atveju – Statybos leidimas), suteikiantys teisę tam tikru būdu naudoti tam tikrą teritoriją (žemės sklypą) bei vykdyti joje veiklą, neturi prieštarauti bendrajam planui. Statinio projekto rengimo atveju statytojui kylanti pareiga vadovautis teritorijų planavimo dokumentais yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje. Taigi šiuo atveju Bendrojo plano sprendiniai negalėjo būti ignoruojami.

Kiti apeliantų argumentai apie egzistuojanti kitą teritorijų planavimo dokumentą – žemės sklypo ribų specialųjį planą, kuriuo neva turėjo būti grindžiamas 2004 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas Nr. 13.6-4129 „Dėl valstybinės žemės sklypo įregistravimo ir nuomos akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“ Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) k.“ nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenims. Aplinkybę, kad toks teritorijų planavimo dokumentas nėra patvirtintas, patvirtina ne tik NŽT prie ŽŪM atsiliepime į prašymą išsakyta pozicija, bet ir Statinio projekto medžiaga, kurioje nėra jokios nuorodos į tai, kad ginčo statinio statybos galimybė numatyta kokiame nors konkrečiame specialiajame plane, ir kad juo būtų vadovaujamasi rengiant Statinio projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM Klaipėdos skyrius pateikė atsiliepimą į trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ apeliacinį skundą, kuriame nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 27 d. išduoto statybos leidimo Nr. LNS-34-150727-00462, kuriuo UAB „Ekogruntas“ leista statyti naują neypatingos kategorijos sandėliavimo paskirties statinį žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 27 d. UAB „Ekogruntas“ išduotą statybos leidimą Nr. LNS-34-150727-00462, kadangi jis yra išduotas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Teigė, kad Statybos leidime nurodytų statinių statyba prieštaravo ir prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, ginčo žemės sklype nebuvo detaliojo plano, pagal kurį būtų nustatytas privalomas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas. Sklypas pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, kurios naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai (M3) – bendrosios ekologinės apsaugos (M3.1).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, taip pat įvertinęs nustatytas bylos faktines aplinkybes konstatavo, kad UAB „Ekogruntas“ 2015 m. liepos 27 d. išduotas statybos leidimas yra neteisėtas, kadangi statyba ginčo sklype negalima pagal Bendrojo plano sprendinius, pagal kuriuos žemės sklypas patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, taip pat nėra žemės sklypo teritorijų planavimo dokumento su nustatytu privalomu žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimu, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 27 d. UAB „Ekogruntas“ išduotą Statybos leidimą.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad Statybos leidimas išduotas teisėtai, UAB „Ekogruntas“ naudojamo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas nustatyti 2004 m. lapkričio 30 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.3-4129, t. y. iki Bendrojo plano patvirtinimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad suprojektuoto statinio statyba bei žemės sklypo naudojimas pagal nustatytą paskirtį bei naudojimo būdą prieštarauja Bendrajam planui. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą prašymui dėl Statybos leidimo panaikinimo paduoti, todėl administracinė byla turi būti nutraukta.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis ir teigia, kad Statybos leidimas išduotas teisėtai, kadangi Bendrasis planas yra patvirtintas vėliau, nei specialiais planais, šiuo atveju Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-4129, kuris yra galiojantis, suplanuota teritorija. Be to, iš Bendrojo plano brėžinių nėra aišku, kad ginčo sklypas patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, todėl konstatavus, jog sklypas nepatenka į miškų ūkio paskirties teritoriją, nepagrįsta teismo išvada, kad sklypas turi būti tvarkomas ir naudojamas vadovaujantis Miškų įstatymu. Teismas neįvertino, kad žemės sklypas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gali būti naudojamas pagal paskirtį ir jo naudojimas neprieštarautų Bendrojo plano sprendiniams net ir tuo atveju, jeigu jis patektų į teritoriją, kuri neatitiktų Bendruoju planu nustatytų žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinių skundų argumentus.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme nustatytą 2 mėnesių kreipimosi į teismą su skundu terminą, kadangi Administracija 2015 m. liepos 22 d. pritarė UAB „Ekogruntas“ pateiktam techniniam projektui naujo statinio - sandėlio statybai ir 2015 m. liepos 27 d. išdavė leidimą statyti naujus statinius žemės sklype. Inspekcija 2015 m. liepos 24 d. Administracijai pateikė privalomąjį nurodymą nurodyti teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose yra nustatyti statinių statybai taikomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai žemės sklype ir Administracija 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr.(5.1.73)-A5-4358 nurodė, kad privalomojo nurodymo įvykdyti negali, nes minėtam žemės sklypui specialieji ar detalieji planai neparengti. Taigi Inspekcija, realizuodama teisę kreiptis į teismą, turėjo vadovautis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos turėjo teisę kreiptis į teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas 2015 m. rugpjūčio 7 d., todėl terminas kreiptis į teismą pasibaigė 2015 m. spalio 6 d.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nesutinka. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais kreiptis į teismą. Prašymas dėl administracinio sprendimo panaikinimo pateikiamas teismui per 2 mėnesius nuo institucijos, kuri kreipėsi, dokumento, kuriame konstatuojami nustatyti pažeidimai (pvz., patikrinimo akto arba kt.), priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai prieš kreipimąsi į teismą pateikiamas privalomasis nurodymas neteisėtą administracinį aktą išdavusiai institucijai. Kaip nustatyta bylos medžiaga, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. liepos 24 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai davė privalomąjį nurodymą Nr. PN-720(16.29), kuriame nurodė iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. papildyti išvadą ir nurodyti teritorijų planavimo dokumentus, kurių sprendiniuose yra nustatyti statinių statybai taikomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatas, gavęs privalomajame nurodyme nurodytus dokumentus, Inspekcijos pareigūnas atlieka statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą ir surašo patikrinimo aktą bei ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo patikrinimo akto pasirašymo dienos priima sprendimą kreiptis į teismą dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo. Bylos medžiaga nustatyta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. LD1PA-30-151007-00069 nurodyta, jog Statybos leidimas UAB „Ekogruntas“ išduotas neteisėtai, t. y. statinio statybos ginčo sklype negalimumas užfiksuotas minėtame patikrinimo akte, prašymas teismui dėl Statybos leidimo panaikinimo paduotas 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. nepraleidus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto 2 mėnesių termino. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Inspekcijos 2015 m. liepos 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-720(16.29) atsakovui duotas atliekant statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą, t. y. renkant duomenis statybos leidimo teisėtumo vertinimui, o ne dėl Statybos leidimo panaikinimo, todėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas šiuo atveju netaikytinas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl to, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą, yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad UAB „Ekogruntas“ naudojamo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas nustatyti 2004 m. lapkričio 30 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.3-4129, t. y. iki Bendrojo plano patvirtinimo, todėl Bendrajam planui neprieštarauja.

Pažymėtina, kad atsakovas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“, pripažįsta, jog UAB „Ekogruntas“ nuomojamas žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, tačiau teigia, kad suprojektuoto statinio statyba Bendrajam planui neprieštarauja, žemės sklypą galima naudoti pagal paskirtį ir naudojimo būdą. Nustatyta, kad pagal Klaipėdos rajono bendrąjį planą, patvirtintą Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111, ginčo žemės sklypas patenka į miškų ūkio paskirties žemės teritoriją, kurios naudojimo būdas - apsauginių miškų sklypai (M3) - bendrosios ekologinės apsaugos (M 3.1). Miškų ūkio paskirties žemėje galima tik specializuotų statinių statyba. Remiantis Miškų įstatymo nuostatomis, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, tarp kurių – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, tačiau visais atvejais miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas specialiuosiuose arba detaliuosiuose planuose. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis ginčui aktualiais teisės aktais bei remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, išsamiai įvertino atsakovo atsiliepime į prašymą nurodytus argumentus dėl Statybos leidimo prieštaravimo Bendrojo plano sprendiniams, atsakovas apeliaciniame skunde jokių kitų argumentų šiuo klausimu nenurodė, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos sprendime nurodytiems argumentams ir išvadoms, papildomai jų nekartoja ir atskirai dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog Bendrasis planas patvirtintas vėliau nei suplanuotas ginčo žemės sklypas, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kadangi Bendrasis planas yra norminis administracinis aktas ir juo būtina vadovautis. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nagrinėdamas bylą taikė iki 2014 m. sausio 1 d. ir po 2014 m. sausio 1 d. galiojusių teritorijų planavimą bei statybas reglamentuojančius teisės aktus, todėl neaišku, kuris teisinis reglamentavimas iš esmės turėjo būti taikomas išduodant ginčo Statybos leidimą, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas nagrinėjamu atveju taikė teritorijų planavimą bei statybas reglamentuojančius teisės aktus, kurie galiojo po 2014 m. sausio 1 d., tačiau palyginimui nurodė ir iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas taikė ne ginčo atvejui aktualias teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą bei statybas, redakcijas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Ekogruntas“ ir UAB „Gimas“ apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė