2016-11-02 Nr. AB-20740-3-61-3-03153-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1923-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03153-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. firmos „Infosta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. firmos „Infosta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Ž. firma „Infosta“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 73 072,09 Eur žalos atlyginimą;

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui 2012 m. spalio 8 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Tuo metu, galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). 2013 m. vasario 1 d.

įsigalioję minėti įstatymai iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui buvo nustatyta, kad elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, jog fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl įmonės teises pabloginančio teisinio reglamentavimo pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiais tarifais, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniais tarifais, nei kad buvo nustatyta.

Ministerija leidimą gaminti elektros energiją išdavė 2013 m. birželio 17 d., tačiau pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, įmonei buvo pritaikytas tarifas 2013 m. II ketvirčiui, nustatytas 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 03-58, lygus 0,69 Lt/kWh. Iš Ministerijos gavęs leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Įgyvendinimo įstatymo nuostatos pažeidžia teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principus ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai bei 46 straipsnio nuostatoms. Įmonė, investavusi nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Remiantis AIEĮ nuostatomis, pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo 2013 m. liepos 25 d. sutartį Nr. 80000/231708, kuri, atsižvelgiant į pakeistą AIEĮ, buvo sudaryta visai kitomis sąlygomis, nei prieš tai numatė ankstesnė AIEĮ redakcija.

Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Įgyvendinimo įstatymą bei nustatydamas, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, o taip pat – Įgyvendinimo įstatymu nustatydamas tvarką ir alternatyvas, kurias galėjo rinktis, pažeidė pareiškėjo teises ir tokiais neteisėtais veiksmais sukėlė žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos, už parduodamą elektros energiją.

Apskaičiavo, kad per 12 metų parduodamas elektrinės pagamintą elektros energiją mažesniais tarifais pareiškėjas patirs 73 072,09 Eur žalą. Kadangi pareiškėjo teisės apribotos dėl priimto Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo, prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą įvertinti įgytų konstitucinių teisių apribojimų teisėtumą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Pakeitimo įstatymą lėmė siekiai įgyvendinti AIEĮ tikslus, to reikalavo ir viešasis interesas. Įstatymo priėmimams buvo būtinas, nes reikėjo sureguliuoti ūkinę veiklą, kad vėliau būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MVV, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Pažymėjo, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas VIAP lėšomis, kurios surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW (iš jų 51 MW – elektrinės iki 30 kW galios).

Tai reiškia, kad AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Užkertant kelią neribojamam mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui užtikrinama viešojo intereso apsauga. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Įgyvendinimo įstatymo projekto nuostatomis siekiama, nepažeidžiant pradėjusių investicijas į projektus asmenų interesų, išvengti tolesnio saulės elektrinių plėtros masto augimo, kuris neišvengiamai lemtų ženklų elektros energijos tarifų vartotojams didėjimą.

Įgyvendinimo įstatymas užtikrino ne tik vartotojų apsaugą, bet ir ūkio subjektų teises, kadangi numatė net keletą alternatyvių mechanizmų, kuriais galėtų pasinaudoti ūkio subjektas, besiverčiantis energetikos veikla. Priimdamas Pakeitimo įstatymą bei Įgyvendinimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, t. y. priimti įstatymo pakeitimus.

Pakeitimo įstatymas bei Įgyvendinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams, todėl Ministerija nemato poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atliko neteisėtus veiksmus. Priešingai – priimant įstatymus buvo užtikrinta darni atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, apgintas viešasis interesas, išvengiant ženklaus elektros energijos kainos didėjimo vartotojams.

Negautos pajamos kaip nuostoliai turėtų būti pareiškėjo įrodyti, o ne galimai tikėtini. Nagrinėjamu atveju negautų pajamų realumas nėra įrodytas, tiesiog pateikti skaičiavimai, kokios pajamos būtų, jeigu būtų kitoks tarifas. Tačiau galiojančiu tarifu apmokestintas pagamintas elektros energijos kiekis turi būti pripažintas realiai gautomis pajamomis teisės aktų nustatyta tvarka. Ministerija nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi Konstitucijos jai suteiktomis galiomis (nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo) bei nėra priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nesant bent vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento, civilinė atsakomybė negali kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo S. Ž. firmos „Infosta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. spalio 10 d. pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2392, o 2013 m. birželio 17 d. – leidimą gaminti elektros energiją.

Nurodyta, jog pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti pajėgumus), o nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena. Taigi pareiškėjas leidimą gaminti elektros energiją gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui. Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

Pasisakydamas dėl argumentų, jog atsakovo veiksmai sudarė prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą, teismas citavo Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl šių principų, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo plėtrą atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Remdamasis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos AIEĮ nuostatomis, teismas nurodė, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs didelių nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad, gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.;

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 prot. 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Kartu pažymėta, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktu teisės aiškinimu, teismas vertino, kad byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.).

Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat pažymėta, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti žalos, teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nurodytoje situacijoje atsakovų institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kartu konstatuota, kad pagrindas atlyginti pareiškėjo nurodytą turtinę žalą atsakovams neatsirado.

Netenkinus pareiškėjo skundo, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat netenkintas.

III. Pareiškėjas S. Ž. firma „Infosta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. Ž. firmos „Infosta” skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, 73 072,09 Eur žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo: (1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; (2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pažymi, jog valdžios institucija, kurios veiksmų teisėtumas ginčijamas šioje byloje yra Seimas. Žalą pareiškėjas kildina iš Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes minėtų nuostatų galiojimas pareiškėjo atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareikštus reikalavimus, privalo tinkamai įvertinti civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, nes kitu atveju pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per se būtų paneigta. Reikalavimo priteisti žalą neįmanoma išnagrinėti neįvertinus skundžiamo subjekto veiksmų teisėtumo. Seimo veiksmų teisėtumą įvertinti šioje byloje privalo nebūtinai bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjas prašė perduoti šį klausimą nagrinėti Konstituciniam Teismui, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Darydamas tokią išvadą, teismas pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, išsprendė klausimą dėl nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio teisinio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėjas yra mažiau skatinamas, konstitucingumo; konstatavo, jog Pakeitimo įstatymu pareiškėjui sumažintas supirkimo tarifo taikymas nepažeidė proporcingumo principo. Teismas taip pat neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu, neįvertino įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių, kurių privalu laikytis ribojant asmens teises ir laisves, nepasisakė dėl atsakovo veiksmų atitikties teisėkūros reikalavimams (kas yra viena esminių aplinkybių šioje byloje, nes vertinami atsakovo veiksmai yra teisėkūra), galimai priėmė neteisingą sprendimą ir apribojo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą pareiškėjo teisę į teismą (byla išnagrinėta teismo, kuris ginčą sprendė savo kompetencijai nepriskirtais klausimais; nepateikti sprendimo motyvai dėl aplinkybių, byloje turinčių esminę reikšmę, vertinimo).

2) Teismas netinkamai įgyvendino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą pareiškėjų teisę į teismą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Nors bylą nagrinėjančio teismo nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, jis negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (kad tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes taip teisingumo vykdymas tik imituojamas.

3) Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Teismo motyvais atsisakyti vertinti valstybę ir pareiškėją siejančių prievolinių teisinių santykių turinį nelaikytinas 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nurodymas, nes minėtoje nutartyje šioje byloje aptariamų prievolinių teisinių santykių turinys vertintas nebuvo. 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, ir jam įsigaliojus 2013 m., vasario 1 d., Seimas vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Taip atsakovas pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Nors leidimą gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, jo išdavimo juridinis faktas pakeitė su fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Pakeitimo įstatymas nustatė reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Taigi teismas neįvertino pareiškėją ir valstybę siejančių teisinių santykių bei teisinio reguliavimo įtakos šių santykių turiniui, neišsprendė esminio klausimo, keliamo šioje byloje, kokiu pagrindu nustojo galioti pareiškėją ir valstybę sieję prievoliniai teisiniai santykiai, atsiradę leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus metu (teisės normos galiojimo pabaiga nereiškia teisinių santykių, atsiradusių tos normos pagrindu galiojimo pabaigos).

4) Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bylos aplinkybių kontekste kyla pareiga kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą.

Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; netenkinti prašymų kreiptis į ESTT ir Konstitucinį Teismą bei prašymo priteisti išlaidas ir palūkanas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui, taip pat pažymi, jog mano nesant poreikio kreiptis į ESTT, nesutinka su šiuo pareiškėjo reikalavimu, pateikia argumentus dėl įstatymų leidybos reikalavimų laikymosi priimant Pakeitimo įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas pabrėžia, jog žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes jų galiojimas pareiškėjo atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Remiantis minėtu išaiškinimu bei įvertinus bylos medžiagą, vertintina, jog pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės teisiniu reglamentavimu (fiksuotų supirkimo tarifų koregavimu į mažesnę pusę) buvo pažeista jo įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas elektros energijos gamintojams ir toliau taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjas neįrodė, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, iš jos gauna pajamas (žr. elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, PVM sąskaitas faktūras b. l. 64-84, 90-95).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, esą teisinio reguliavimo pokyčiai pradėti taikyti retrospektyviai, tokiu būdu įsiterpiant į susiformavusius teisinius santykius ir pažeidžiant konstitucinį lex retro non agit principą. Supirkimo tarifų pakeitimą įtvirtinęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėtas taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas, kaip pripažįstama ir apeliaciniame skunde, pareiškėjui išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją bei valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teigti, jog pasikeitusiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, t. y. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu nustatytus fiksuotus supirkimo tarifus, nepagrįsta dar ir dėl to, jog pačiuose leidimuose buvo įtvirtinta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad konkrečiu atveju teisinio reguliavimo pakeitimais buvo pažeista pareiškėjo įgytų teisių esmė, t. y. nenustatyta neteisėtų valstybės veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti turtinę žalą pareiškėjui, nes pagal viešąją atsakomybę reglamentuojančias normas tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Nesant kurios nors iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, ji kilti negali.

Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Nagrinėjamoje byloje įstatymų leidėjas, turėdamas itin plačią diskreciją reguliuoti skatinimo priemonių energetikos sektoriuje skyrimą ir priimdamas teisinio reguliavimo pakeitimus, atliepiančius viešųjų interesų pokyčius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), minėtos diskrecijos išorinių ribų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisinio reguliavimo pakeitimų teisėtumo tyrimo, taip prisiimdamas Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjo nuomone, nors bylą nagrinėjančio teismo ir nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes taip priimdamas sprendimą teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.

Pastaruoju aspektu pažymėtina, jog bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.

Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kodėl jam nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, t. y. kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniam principui.

Taigi pareiškėjo argumentai dėl to, jog teismas, vertindamas jo prašymą, įstatymo normas taikė formaliai ir bylos be kreipimosi dėl kilusiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo pradėjimo išnagrinėti negalėjo, atmestini. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, suformuotas ir apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remiantis pastaruoju Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, todėl nebegalioja), apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau, teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo AIEĮ, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą AIEĮ nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų, dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, pažeidžia pagrindinius Europos Sąjungos deklaruojamus siekius atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Atitinkamai pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo S. Ž. firmos „Infosta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas