2018-04-18 Nr. AB-7837-3-61-3-04240-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3876-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04240-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.14.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GD Logistic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GD Logistic“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „GD Logistic“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. S-136(7-125/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas), atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 69-48 (toliau – ir VMI sprendimas), Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. FR0682-81 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas).

2. Paaiškino, kad VMI atliko pareiškėjo 2012 m. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nustatė, jog bendrovė iš JAV įsigydavo sugedusias ar daužtas transporto priemones, jas suremontuodavo ir, jas pardavusi, reeksportuodavo į kitas ne Europos Sąjungos valstybes. Klaipėdos AVMI patikrinimo metu atliko pareiškėjo eksportuotų transporto priemonių kainų analizę, palygindama pareiškėjo apskaitytas transporto priemonių pardavimo kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis autotransporto kainomis Lietuvoje, ir nusprendė, kad pareiškėjo reeksportuotų 157 transporto priemonių rinkos vertė yra 1 431 009 Lt didesnė negu bendrovės apskaitytos pardavimo pajamos. VMI konstatavo, kad pareiškėjas neapskaitė 1 431 009 Lt pajamų, nesumokėjo 214 651 Lt PM. Pareiškėjo nuomone, VMI šias išvadas padarė remdamasi skirtingos rinkos duomenimis ir neteisingai interpretuodama apklaustų asmenų paaiškinimus.

3. Nurodė, kad iš VMI surinktos informacijos matyti, jog nėra įrodymų, kad bendrovė transporto priemones būtų pardavusi kita kaina, nei užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose. VMI išsiuntė paklausimus į Kazachstaną, Baltarusiją, Rusiją, tačiau nei Klaipėdos AVMI 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-765 (toliau – ir patikrinimo aktas), nei sprendime nėra pateikta išsami visų gautų atsakymų analizė.

4. Teigė, kad jo pelningumo rodikliai iš esmės ženkliai nesiskyrė nuo kitų šio sektoriaus įmonių rodiklių 2011 ir 2012 metais, ir yra žymiai geresni nei šio sektoriaus įmonių rodikliai 2010 metais. Mokesčių administratorius neteisingai paskaičiavo bendrovės grynojo pelningumo koeficientą 2012 m., nes jis turėtų būti ne 0,0074 proc., o 0,74 proc. (63 500 Lt/8 564 078 Lt*100 proc.). Nei VMI, nei MGK neįvertino, kad variklinių transporto priemonių sektoriaus, kuriame veikia pareiškėjas, pelningumo koeficientas yra tik 0,83 proc. Be to, Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. kitų veiklos sričių įmonių grynasis pelningumas buvo neigiamas. Mokesčių administratorius ir MGK tinkamai neįvertino, kad daugiau kaip 80 proc. visų VMI minimų draustų transporto priemonių dėl jų būklės į pardavimo, parodymo, komplektavimo, techninės priežiūros, atitikties įvertinimo vietas buvo velkamos.

5. Pažymėjo, kad pirkėjos E. G. paaiškinimas patvirtina, jog ji automobilį įsigijo ne tiesiogiai iš pareiškėjo. VMI taip pat neįvertino aplinkybės, kad įvežant transporto priemonę į Baltarusiją, turi būti mokamas muito mokestis, užmokestis tarpininkui, dėl ko kyla pardavimo kaina. Neaišku, kodėl aplinkybę, kad S. K. (S. K.) patvirtino, jog už transporto priemones mokėjo tiek, kiek nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, mokesčių administratorius vertino kritiškai. Mokesčių administratoriaus teiginiai, kad šio asmens paaiškinimams galėjo turėti įtakos siekis išvengti papildomų prievolių Rusijos Federacijos muitinėje, yra tik prielaidos, juo labiau, kad Rusijoje importo muitas skaičiuojamas pagal transporto priemonės variklio darbinio tūrio ir pagaminimo metų santykį, o automobilio techninė būklė tam neturi įtakos. Kazachstano mokesčių administratoriaus pateiktas automobilių muitinės vertės palyginimas su nurodyta pardavimo kaina yra apskritai nepriimtinas. VMI nenurodė, ką reiškia muitinė vertė Kazachstane, kaip ji nustatoma. Be to, muitinės vertė yra skirta tik importo mokesčiams apskaičiuoti ir nebūtinai atitinka tikrą rinkos vertę ir kitos šalies rinkos kainą.

6. Akcentavo, kad VšĮ „Emprekis“ duomenys apie automobilių kainas Lietuvoje taip pat yra netinkamas šaltinis, nes VšĮ „Emprekis“ pateikia duomenis apie Lietuvoje parduodamų automobilių vertę, į kurių savikainą jau įtraukti Europos Sąjungoje mokami mokesčiai. Pareiškėjas gavo atsakymus iš trijų transporto priemonių vertinimą atliekančių įmonių, kurios patvirtino, kad eksploatavimui Europos Sąjungoje nepritaikytų transporto priemonių rinkos vertė gali būti iki 30 proc. mažesnė, nei analogiškų, pritaikytų eksploatavimui Europos Sąjungoje. Panašų skirtumą (39,89 proc.) nustatė ir mokesčių administratorius. Be to, VšĮ „Emprekis“ nurodo vidutines kainas, nors atskirų automobilių kaina labai skiriasi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ir automobilių pirkėjai būtų susiję, todėl nėra pagrindo teigti, jog jų sutarta automobilių kaina neatitinka rinkos vertės. VMI neatliko jokio skaičiavimo, kuris atitiktų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo eksportui parduotų transporto priemonių ir VšĮ „Emprekis“ nurodomų vidutinių pardavimo kainų skirtumo vidurkio skaičiavimas nėra ekonominis modelis Taisyklių prasme.

7. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Paaiškino, kad Klaipėdos AVMI, atlikusi patikrinimą, konstatavo, jog bendrovė netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, o mokesčių administratorius mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Todėl mokesčių administratorius vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir bendrovės 2012 m. pelno mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės atitinka Taisyklių 4.1 punkte nustatytus atvejus.

9. Klaipėdos AVMI naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais šaltiniais, t. y. vadovavosi informacija, gauta iš bendrovės, kitų valstybių mokesčių administratorių, bendrovės automobilius įsigijusių fizinių asmenų, VšĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje skelbiamomis automobilių kainomis.

10. Klaipėdos AVMI taikė ekonominių modelių metodą. Eliminavus atvejus, kai bendrovė transporto priemones pardavė aukštesnėmis kainomis nei vidutinė rinkos kaina, bei motociklo „Harley Davidson FLHT“ pardavimą, buvo nustatyta, jog bendrovės 2012 m. reeksportuotų 157 transporto priemonių rinkos vertė yra 1 431 009 Lt arba 39,89 proc. didesnė, negu apskaityta bendrovės apskaitoje. Remdamasi šiais duomenimis VMI padarė išvadą, kad bendrovė į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis. Tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė PVM sąskaitose faktūrose nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas, taip iškreipdama savo veiklos tikrąją ekonominę esmę, atitinkamai į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Todėl bendrovės pajamomis pagrįstai laikytos pajamos, gautos už parduotus automobilius ne pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o pagal VšĮ „Emprekis“ paskelbtas vidutines automobilių rinkos kainas.

11. Pareiškėjo daroma prielaida, kad parduotos transporto priemonės galėjo būti techniškai netvarkingos, atmestina: 255 transporto priemonių pardavimo dokumentuose ir eksporto deklaracijose nėra duomenų apie transporto priemonių defektus; iš 72 transporto priemonių, kurios pardavimo dokumentuose apibūdinamos kaip su defektais, 45 išvyko sava eiga; 129 iš 328 transporto priemonių iki faktiško jų pardavimo buvo draustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu; 137 eksportuotoms transporto priemonėms buvo naudojami prekybiniai valstybiniai numeriai; 322 transporto priemonių pardavimui iš 328 eksportuotų bendrovė apskaitė autodetalių ir serviso darbų išlaidas, remontuojant parduotą transporto priemonę; per 2012 m. bendrovė apskaitė kuro įsigijimo išlaidų už 179 648,52 Lt plius PVM, o tai liudija, jog transporto priemonėmis buvo važinėjama iki jų pardavimo, ir jos buvo geros būklės.

12. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad pirkėjos E. G. paaiškinimas yra nepilnas ir prieštaringas, nesudaro pagrindo nevertinti šiame paaiškinime nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Klaipėdos AVMI netinkamai vertino S. K. paaiškinimą, nes patikrinimo eigoje surinkti duomenys liudija, jog S. K. įsigytos transporto priemonės negalėjo būti tokios būklės, kaip jis nurodė.

13. Bendrovės pajamomis laikytinos pajamos, gautos už parduotus automobilius pagal VšĮ „Emprekis“ paskelbtas vidutines automobilių rinkos kainas, kurios ne visada atspindi tikrąją automobilio kainą, t. y. yra mažesnės. Mokesčių administratorius pajamų mokesčio bazę nustatė tinkamai, nepažeisdamas protingumo, objektyvumo bei teisingumo kriterijų.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Klaipėdos AVMI sprendimą tiek, kiek juo UAB „GD Logistic“ apskaičiuota papildomai sumokėti 57 261,82 Eur PM, 7 197,81 Eur PM delspinigių ir 17 178,38 Eur PM baudos; panaikino VMI sprendimą tiek, kiek juo patvirtinta Klaipėdos AVMI sprendimo dalis dėl UAB „GD Logistic“ apskaičiuoto papildomai sumokėti 57 261,82 Eur PM, 7 197,81 Eur PM delspinigių ir 17 178,38 Eur PM baudos; panaikino Komisijos sprendimą tiek, kiek juo patvirtinta VMI sprendimo dalis dėl Klaipėdos AVMI sprendimo dalies, kuria bendrovei apskaičiuota papildomai sumokėti 57 261,82 Eur PM, 7 197,81 Eur PM delspinigių ir 17 178,38 Eur PM baudos; kitą skundo dalį atmetė.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi tenkino pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pelno mokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas, vykdydamas automobilių pardavimo ne Europos Sąjungos piliečiams veiklą, 2012 m. savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo gautų 1 431 009 Lt pajamų, ir ar pagrįstai mokesčių administratorius nuo šių pajamų apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną pelno mokestį ir su juo susijusias sumas (delspinigius ir baudą).

18. Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo pelno mokesčio ir PVM už 2012 m. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir patikrinimo akte apskaičiavo pareiškėjui papildomai 214 651 Lt pelno mokesčio. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktą. Pareiškėjo skundą dėl minėto Klaipėdos AVMI sprendimo išnagrinėjusi VMI, sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Komisijai, kuri sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

19. Patikrinimo akte mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių, apskaitos dokumentuose sumažino realias transporto priemonių pardavimo kainas, neapskaitė ir nedeklaravo dalies pajamų už transporto priemonių pardavimą, todėl pareiškėjo pajamas iš transporto priemonių pardavimo už tikrinamą laikotarpį apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Patikrinimo akte nustatyta, kad: pareiškėjas 2012 m., be kitų veiklų, iš JAV įsigydavo sugedusias ar daužtas transporto priemones, jas suremontuodavo ir, pardavęs suremontuotus automobilius, juos reeksportuodavo į kitas ne Europos Sąjungos valstybes; bendrovė 2012 m. buhalterinėje apskaitoje apskaitė iš viso 8 548 504 Lt pardavimo pajamų, iš kurių už transporto priemonių ir autodetalių pardavimą Lietuvoje – 1 444 231,97 Lt, už eksportuojamus automobilius bei motociklus – 7 067 841,96 Lt, už ES pirkėjams parduotus automobilius – 36 000 Lt, už krovinio ekspedijavimą, paskyros, krovos darbus, už tranzito procedūrų vykdymą, transportavimą – 430 Lt, tačiau 2012 m. pelno mokesčio deklaracijoje deklaravo uždirbusi tik 8 564 078 Lt pajamų ir gavusi 74 706 Lt pelno, nuo kurio sumokėjo 11 206 Lt pelno mokesčio, t. y. pareiškėjo grynasis pelningumas 2012 m. sudarė 0,0074 (63 500 Lt / 8 564 078 Lt), kai pagal Statistikos departamento informaciją grynasis pelningumas sektoriuje „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ 2012 m. buvo 1,84.

Tuo pačiu mokesčių administratorius, pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus įvertinęs transporto priemonių transportavimo, remonto, detalių išlaidas pagal pardavimų grupes, nustatė, kad pareiškėjo taikomas eksportuotų transporto priemonių pardavimo antkainis sudarė tik 0,043 procento, nors pareiškėjo 2012 m. pardavimo pajamos iš eksporto sudarė 83 proc. visų pareiškėjo pardavimo pajamų, t. y. pareiškėjas iš pagrindinės veiklos deklaravo gaunantis minimalų pelną. Patikrinimo metu įvertinęs apskaitytų pajamų realumą, mokesčių administratorius atliko pareiškėjo eksportuotų transporto priemonių kainų analizę, palygino pareiškėjo apskaitoje apskaitytas transporto priemonių pardavimo kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis autotransporto kainomis Lietuvoje ir nustatė, kad pareiškėjo reeksportuotų 157 transporto priemonių rinkos vertė yra 5 018 159 Lt be PVM, t. y. 1 431 009 Lt didesnė, nei pareiškėjo apskaitoje apskaitytos tų pačių transporto priemonių 3 587 150 Lt pardavimo pajamos.

Įvertinęs šias aplinkybes, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę, taip pat į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus bei prieštaringus duomenis, ir, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4 punkto nuostatomis, pritaikęs ekonominių modelių metodą, papildomai nustatė pelno mokesčio apmokestinamą bazę, t. y. pareiškėjo neapskaitytas pajamas nuo transporto priemonių eksporto, už 2012 m. – 1 431 009 Lt, ir konstatavęs, kad pareiškėjas pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuo pareiškėjo neapskaitytų 1 431 009 Lt pajamų apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 214 651 Lt pelno mokesčio sumą.

20. Teismas, remdamasis MAĮ 67 straipsniu, 70 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 4, 6, 7, 25–27, 29.11 ir 30 punktais, konstatavo, kad Klaipėdos AVMI mokestinio patikrinimo metu privalėjo surinkti ir pareiškėjui pateikti pakankamai duomenų, įrodančių papildomai priskaičiuoto pelno mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Pareiškėjui, kuris nesutinka su jam papildomai paskaičiuota pelno mokesčio suma, kyla pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo pelno mokestį. Mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą pareiškėjui papildomai paskaičiuoti pelno mokestį už 2012 m. galėjo tik nustatęs, kad pareiškėjas nevykdė arba netinkamai vykdė pareigą 2012 m. apskaičiuoti šį mokestį, netvarkė ir (arba) nesaugojo apskaitos ir kitų dokumentų, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir dėl to pareiškėjui mokėtino pelno mokesčio už 2012 m. dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjui papildomai mokėtino pelno mokesčio už 2012 m. dydį, galėjo taikyti Taisyklėse įtvirtintą ekonominių modelių vertinimo metodą, tačiau, pasirinkdamas šį metodą, jis privalėjo atsižvelgti į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, o pasirinktasis ekonominio vertinimo kriterijus turėjo atitikti protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą, taikydamas ekonominių modelių metodą, apskaičiuodamas papildomai mokėtino pelno mokesčio už 2012 m. dydį, galėjo naudoti duomenis iš įvairių informacijos šaltinių, tačiau tokie šaltiniai turėjo būti parenkami taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius; surinktiems duomenims įvertinti turėjo būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turėjo atlikti skaičiavimus, įvertindamas visas tiesioginę įtaką tokiems skaičiavimams turinčias aplinkybes.

Dėl pareiškėjo grynojo pelningumo rodiklių.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai nurodė, jog mokesčių administratorius, kuris rėmėsi Statistikos departamento duomenimis, lygindamas pareiškėjo grynąjį pelningumą su įmonių, veikusių sektoriuje „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ (klasifikatoriaus kodas G45), neteisingai apskaičiavo pareiškėjo grynojo pelningumo koeficientą 2012 m., nes jis turėtų būti ne 0,0074 (63 500 Lt / 8 564 078 Lt), kaip teigia mokesčių administratorius, o 0,74 proc. (63 500 Lt / 8 564 078 Lt x 100 proc.).

22. Tuo pačiu iš oficialios statistikos portalo išrašo matyti, kad 2012 m. grynasis pelningumas pagal kodą G45 yra 1,6 proc., mokesčių administratorius sektoriaus G45 koeficiento dydį nurodė 1,84 proc. Jokių mokesčių administratoriaus nurodytą dydį patvirtinančių dokumentų byloje nėra, jo atstovas teismo posėdyje taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl apskaičiuojant mokesčius pareiškėjui 2012 m., G45 sektoriuje buvo konstatuotas 1,84 procento grynojo pelningumo koeficientas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė esant pagrindą, vertinant pareiškėjo grynąjį pelningumą sektoriuje G45 2012 m., vadovautis pareiškėjui palankesniu – 1,6 procento grynojo pelningumo rodikliu.

23. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jo grynąjį pelningumą 2012 m. lygino su tais pačiais metais sektoriuje „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ (klasifikatoriaus kodas G45) rodikliais, o ne su įmonių, veikusių sektoriuje „Variklinių transporto priemonių pardavimas“ (klasifikatoriaus kodas G451), grynuoju pelningumu. Statistikos departamento generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintame Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nustatyta, kad klasifikatoriaus kodu G (sekcija) 45 (skyrius) žymima ūkinė veikla – „Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“, o G (sekcija) 45 (skyrius) 1 (grupė) žymima šios ūkinės veiklos grupė – „Variklinių transporto priemonių pardavimas“; taigi klasifikatoriaus kodu G451 žymima ūkinė veikla kartu su kitomis ūkinėmis veiklomis, priskirtina ekonominei veiklai, žymimai klasifikatoriaus kodu G45. Iš bylos medžiagos matyti, taip pat pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas verčiasi ne tik autotransporto priemonių eksportu, bet ir jų remontu, autodetalių bei motociklų prekyba, o daugiausiai pelno 2012 m. gavo iš veiklos, neapimančios autotransporto priemonių eksporto. Iš to matyti, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo 2012 m. vykdytai ūkinei veiklai priskyrė klasifikatoriaus kodą G45 ir jo grynąjį pelningumą vertino lygindamas su kitų šia ūkine veikla 2012 m. užsiėmusių įmonių grynuoju pelningumu.

24. Įvertinus pareiškėjo vykdytos ūkinės veiklos pelningumą 2012 m. (0,74 procento) ir palyginus su šią veiklą 2012 m. vykdžiusių įmonių grynuoju pelningumu (1,6 proc.), akivaizdu, kad pareiškėjo grynasis pelningumas buvo daugiau kaip du kartus mažesnis. Taigi, nors mokesčių administratoriaus skaičiavimai vertinant pareiškėjo grynąjį pelningumą nėra tikslūs, tai nepaneigė padarytos išvados, kad pareiškėjo grynojo pelningumo rodiklis 2012 m. buvo gana mažas, ir nepatvirtino pareiškėjo argumento, jog šis rodiklis yra artimas šalies vidurkiui ir nėra išskirtinis šalies mastu. Be to, šis rodiklis buvo tik viena iš aplinkybių, tačiau ne vienintelė, pagal kurią mokesčių administratorius vertino, jog pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas, todėl pats savaime negalėjo lemti mokesčių administratoriaus padarytų išvadų neteisingumo.

Dėl pareiškėjo pardavimų antkainio.

25. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu apskaičiavo ir įvertino pareiškėjo taikytus antkainius pagal pardavimų grupes, ir nustatė, jog parduotų autodetalių pardavimo antkainis sudarė 20 proc., Lietuvoje parduotų transporto priemonių – 23 proc., į Europos Sąjungos valstybes parduotų automobilių – 10 proc., o eksportuotų transporto priemonių – tik 0,043 proc., nors 2012 m. pareiškėjo pardavimo pajamos iš eksporto sudarė 83 proc. visų pardavimo pajamų. Taigi pagrindinė pareiškėjo veikla buvo transporto priemonių eksportas, iš kurios pagal pareiškėjo finansinės apskaitos dokumentus jis gavo minimalų pelną.

26. Nors pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad automobiliai buvo parduoti už didesnę kainą, nei ji nurodyta pareiškėjo finansinės apskaitos dokumentuose, tačiau mokesčių administratorius šias išvadas padarė išanalizavęs pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytas eksportuotų transporto priemonių kainas, kurias palygino su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis autotransporto kainomis Lietuvoje, atsižvelgdamas į transporto priemonės markę, jos galingumo parametrus, pagaminimo metus. Mokesčių administratorius peržiūrėjo pareiškėjo 2012 m. parduotų 328 transporto priemonių duomenis, atrinko 226 transporto priemones, turinčias tiksliausius atitikmenis pagal techninius duomenis VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie kitas 102 transporto priemones minėtoje duomenų bazėje nerado, mokesčių administratorius į šias transporto priemones neatsižvelgė. Tuo pačiu neatsižvelgė ir į 68 transporto priemones, kurios buvo parduotos didesne, nei rinkos kaina (nustatytas vidutiniškai 109 Lt (0,5 proc.) vienai transporto priemonei tenkantis antkainis) bei į motociklo „Harley Davidson FLHT“ pardavimo kainą, nes mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad ši transporto priemonė buvo parduota pagerintos būklės – pardavimo dokumentuose nurodyta, kad ji su defektais, nebuvo drausta, nebuvo naudojami prekybiniai numeriai, Lietuvos Respublikos sieną kirto ne savo eiga, pareiškėjas nebuvo apskaitęs šio motociklo remonto išlaidų. Įvertinęs 157 pareiškėjo reeksportuotas transporto priemones, mokesčių administratorius nustatė jų rinkos vertę – 5 018 159 Lt be PVM, t. y. 1 431 009 Lt (39,89 proc.) didesnę, nei ta, kuri buvo apskaityta pareiškėjo dokumentuose (3 587 150 Lt).

27. Tuo pačiu mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjas 328 transporto priemones įsigijo už 5 938 215 Lt. Remontui, transportavimo išlaidoms iš JAV, autodetalėms, kurui išleido 1 126 555 Lt (apie 16 proc. visų transporto priemonių įsigijimo sąnaudų). Taigi nustatyta, kad pareiškėjas transporto priemonėms įsigyti patyrė 7 064 770 Lt išlaidų, pardavė jas už 7 067 841 Lt, todėl skirtumas tarp savikainos ir pajamų – tik 3 071 Lt. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas daugiau kaip pusę eksportuotų transporto priemonių (206 iš 328) 2012 m. pardavė nuostolingai.

28. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog mažą antkainį lėmė prasta transporto priemonių techninė būklė. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kad 255 transporto priemonių pardavimo dokumentuose ir deklaracijose nėra duomenų apie transporto priemonių defektus, 45 transporto priemonės iš 72, kurių pardavimo dokumentuose nurodyta, kad jos parduotos su defektais, iš Lietuvos išvyko sava eiga, dėl ko mokesčių administratorius konstatavo, kad pardavimo dokumentuose nurodyti defektai nebuvo esminiai ir negalėjo daryti įtakos jų žymiai mažesnei pardavimo kainai, lyginant ją su vidutinėmis rinkos kainomis. Tuo pačiu nustatyta, kad 39 proc.– 129 transporto priemonės buvo apdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, pareiškėjas kurui įsigyti 2012 m. išleido 179 648,52 Lt, todėl teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad transporto priemonės ne tik buvo važiuojančios ir galinčios dalyvauti eisme (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str.), bet jomis iš tiesų ir buvo važinėjama iki jų pardavimo, kas patvirtina, kad jų būklė buvo pakankamai gera, todėl negalėjo turėti reikšmingos įtakos transporto priemonių pardavimui žymiai mažesnėmis, nei rinkos, kainomis, nuostolingai ar bent už savikainą. Ginčo automobilių būklei pagerinti pareiškėjas skyrė nemažai lėšų, todėl teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad transporto priemonių pardavimo sandoriai nebuvo sudaryti pagal įprastus verslo standartus, siekiant maksimalios ekonominės naudos.

29. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokesčių administratorius ir Komisija neįvertino jo teiginių, jog daugiau kaip 80 proc. visų draustų ginčo transporto priemonių dėl elektros instaliacijos, variklių bei jų agregatų gedimo buvo velkamos (buksyruojamos), nes pareiškėjas šioms aplinkybėms patvirtinti jokių įrodymų nepateikė.

30. Mokesčių administratorius patikrinimo metu taip pat įvertino tai, kad pareiškėjo darbuotojams mokamas atlyginimas (825 Lt neatskaičius mokesčių) skyrėsi nuo šiame sektoriuje mokamų atlyginimų vidurkio (1 233 Lt), pirkėjų skolos pareiškėjui siekė 326 433,80 Lt, o pareiškėjo skolos tiekėjams 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 3 515 710,42 Lt. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kurią patvirtino ir Komisija, kad pareiškėjas, neturėdamas finansinių galimybių grąžinti skolų tiekėjams ir esant neapskaitytam pelningumui, pardavė transporto priemones buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytomis kainomis, vietoje to, kad parduodamas jas rinkos ar jai artimomis kainomis, galėtų uždirbti pelno, iš kurio padengtų įsiskolinimus, išsimokėti dividendus ir mokėti sektoriaus vidutinį lygį atitinkančius atlyginimus. Iš to teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas transporto priemones pardavė ne tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos, ir buhalterinėje apskaitoje ir deklaracijose fiksavo neteisingus duomenis apie gautas pajamas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atkūrė vykusių sandorių aplinkybes ir apmokestinamųjų pajamų bazę apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis.

31. Pareiškėjas kaip vieną iš nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentą nurodė tai, kad mokesčių administratorius, išsiuntęs paklausimus į Kazachstano Respubliką, Baltarusijos Respubliką bei Rusijos Federaciją, nei patikrinimo akte, nei sprendime dėl jo patvirtinimo nepateikė išsamios visų gautų atsakymų analizės. Teismas su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutiko, nes tokia analizė pateikta patikrinimo akto 6–11 puslapiuose, o pats pareiškėjas nenurodė, kuo ji yra neišsami, taigi šį pareiškėjo teiginį teismas laikė deklaratyviu ir plačiau apie tai nepasisakė.

32. Pareiškėjas nurodė, kad byloje esantys automobilių pardavėjų paaiškinimai nepaneigė aplinkybės, jog automobiliai buvo parduoti tokia kaina, kuri yra nurodyta pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir kad mokesčių administratorius šių paaiškinimų nevertino, vertinimui atrinkdamas tik tuos, kuriuose yra mokesčių administratoriui galimai naudingos apmokestinimo tikslais informacijos. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais taip pat nesutiko, nes mokesčių administratorius, konstatuodamas, kad pareiškėjas automobilius pardavė ne tomis kainomis, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, vertino ne vien pardavėjų paaiškinimus, bet visas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes.

33. Tuo pačiu teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad mokesčių administratorius turėjo įvertinti E. G. paaiškinimą, jog ji galėjo mokėti tarpininkams už iš pareiškėjo pirktą automobilį. Iš patikrinimo akto (14 puslapis) matyti, kad mokesčių administratorius nenaudojo šio šaltinio apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną pelno mokestį, nes pripažino, kad fizinio asmens sumokėtai kainai, galėjo turėti įtakos tarpininkų Baltarusijoje paimtas tarpininkavimo mokestis, tačiau šį paaiškinimą vertino visų nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuodamas, kad pareiškėjas transporto priemones pardavė didesnėmis kainomis, nei jos nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

Dėl automobilių, parduotų Rusijos Federacijos piliečiui.

34. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad mokesčių administratorius padarė tik prielaidą, jog automobiliai, kuriuos pareiškėjas pardavė Rusijos Federacijos piliečiui S. K., buvo ne tokios būklės, kokia buvo deklaruota importo metu.

35. Iš patikrinimo akto matyti, kad dėl šešių iš patikrinimo akto 5 priede nurodytų 157 transporto priemonių (automobilių) Klaipėdos AVMI gavo informacijos iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus. Remdamasi šia ir kita mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija, Klaipėdos AVMI nustatė, kad nors S. K. pateiktame paaiškinime patvirtino, jog už pareiškėjo į Rusijos Federaciją eksportuotus automobilius sumokėjo tiek, kiek nurodyta pardavimo dokumentuose, tačiau pateikė prieštaringą informaciją apie įsigytų automobilių techninę būklę pirkimo metu, kurią Klaipėdos AVMI, atsižvelgdama į mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, patvirtinančią šių automobilių įsigijimo aplinkybes, Lietuvoje atliktą jų remontą, įvertino kaip siekį išvengti mokesčių Rusijos Federacijoje. Taip pat Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjo į Rusijos Federaciją eksportuoti automobiliai Nr. 1–6 buvo parduoti 30–40 proc. mažesnėmis nei rinkos kainomis.

36. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius išsamiai įvertino automobilių įsigijimo išlaidas bei pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenis, iš kurių matyti, kiek lėšų pareiškėjas skyrė šiems automobiliams remontuoti, taip pat Draudikų biuro ir muitinės pateiktus duomenis. Pareiškėjas šioms mokesčių administratoriaus nustatytoms aplinkybėms paneigti, t. y. kad šie automobiliai buvo su žymiais defektais, kurie galėjo turėti įtakos 30–40 proc. mažesnei nei rinkos kainai, jokių įrodymų nepateikė, todėl šis jo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl automobilių, parduotų Kazachstano Respublikos piliečiams.

37. Iš patikrinimo akto turinio matyti, kad dėl trijų iš patikrinimo akto 5 priede nurodytų 157 transporto priemonių Klaipėdos AVMI gavo informacijos iš Kazachstano mokesčių administratoriaus. Remdamasi šia ir kita mokestinio patikrinimo metu surinkta informacija, Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjo į Kazachstaną eksportuotas automobilis Nr. 1 Kazachstano pilietei 2012 m. lapkričio 23 d. buvo parduotas už 30 371,01 Lt, nors, Kazachstano mokesčių administratoriaus duomenimis, minėto automobilio muitinė vertė – 3 366 800 KZT (t. y. 22 405 USD), statistinė vertė – 22 405 USD (vertė litais skaičiuojama pagal pardavimo dieną buvusį USD ir LT kursą ir gaunama apie 60 217 Lt); pareiškėjo į Kazachstaną eksportuotas automobilis Nr. 2 Kazachstano pilietei 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo parduotas už 20 928,18 Lt, nors, Kazachstano mokesčių administratoriaus duomenimis, minėto automobilio muitinė vertė – 2 015 092 KZT (t. y. 13 400 USD), statistinė vertė – 13 400 USD (vertė litais skaičiuojama pagal pardavimo dieną buvusį USD ir LT kursą ir gaunama apie 35 954 Lt); pareiškėjo į Kazachstaną eksportuotas automobilis Nr. 3 Kazachstano piliečiui 2012 m. birželio 25 d. buvo parduotas už 14 700 USD (40 489,68 Lt), nors Kazachstano mokesčių administratoriaus duomenimis, minėto automobilio muitinė vertė – 47 100 USD (vertė litais skaičiuojama pagal pardavimo dieną buvusį USD ir LT kursą ir gaunama apie 129 732 Lt). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, Klaipėdos AVMI padarė išvadą, kad pareiškėjo į Kazachstaną eksportuoti automobiliai Nr. 1–3 buvo parduoti už 91 788,87 Lt, t. y. 2,46 karto mažesne kaina, nei Kazachstano mokesčių administratoriaus pateikta šių automobilių muitinė vertė. Įvertinęs šias aplinkybes, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjas į Kazachstaną eksportuotus automobilius Nr. 1–3 pardavė už didesnę, nei apskaityta, kainą, kuri apskaitoje buvo sumažinta, siekiant išvengti mokesčių.

38. Teismas, patikrinęs Klaipėdos AVMI patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad jos yra pagrįstos mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurių visumos pakanka išvadai, jog pareiškėjo į Kazachstano Respubliką eksportuoti automobiliai Nr. 1-3 jų pirkėjams (Kazachstano Respublikos piliečiams) buvo parduoti už didesnę, nei apskaityta, kainą, kuri apskaitoje buvo sumažinta, siekiant išvengti mokesčių. Pareiškėjo teiginiai, kuriais jis ginčija šias aplinkybes, yra deklaratyvūs, pareiškėjas nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms patvirtinti, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai nepaneigė Klaipėdos AVMI nustatytų faktinių aplinkybių, ir atmetė juos kaip nepagrįstus.

39. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad VšĮ „Emprekis“ duomenys apie autotransporto kainas Lietuvoje yra netinkamas šaltinis. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus pasirinkti šaltiniai pareiškėjo pelno mokesčio bazei nustatyti už 2012 m. eksportuotas transporto priemones, įskaitant VšĮ „Emprekis“ duomenis, yra tinkami, o juose pateikiama informacija atspindi pakankamai tikslius, skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius. Mokesčių administratorius pakankamai išsamiai įvertino visą turimą informaciją, pareiškėjo pateiktus dokumentus, palygino pareiškėjo veiklos 2012 m. apimtis pagal pareiškėjo pardavimų grupes, atsižvelgė į Statistikos departamento nurodytus grynojo pelningumo rodiklius, pareiškėjo patirtas sąnaudas, taikomus antkainius atskiroms pardavimų grupėms, išanalizavo pareiškėjo finansinę situaciją (pirkėjų skolas pareiškėjui ir pareiškėjo skolas tiekėjams). Iš to teismas sprendė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjo eksportuotos 157 transporto priemonės buvo parduotos už didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad ginčo transporto priemonių kaina pareiškėjo apskaitoje buvo sumažinta siekiant išvengti mokesčių.

40. Nors pareiškėjas nurodė, kad atskirų automobilių kaina gali skirtis priklausomai nuo ridos, nusidėvėjimo, įrangos, spalvos ir kitų faktorių, kurių VšĮ „Emprekis“ duomenų bazė neįvertina, tačiau jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti, t. y., kad parduotų 157 transporto priemonių būklė galėjo daryti įtaką jų buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytai žemai kainai, nepateikė.

41. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad mokesčių administratorius kainų skirtumo dydį pinigine išraiška ir procentais apskaičiavo eliminavęs daugiau kaip pusę pardavimų – iš 328 eksportuotų transporto priemonių, kainas lygino ir skirtumą apskaičiavo tik dėl 157, ir tokio pasirinkimo neargumentavo. Patikrinimo akto 11 puslapyje nurodyta, kodėl iš 328 pareiškėjo eksportuotų transporto priemonių buvo atrinktos 226, kodėl iš jų eliminuotos 102, tuo pačiu nurodyta, kad iš 226 transporto priemonių buvo atimtos 68, kurios buvo parduotos didesne, nei rinkos kaina, ir kodėl jos nebuvo vertinamos apskaičiuojant mokesčio bazę, tuo pačiu nurodyta, kodėl nebuvo lyginama motociklo „Harley Davidson FLHT“ pardavimo kaina su vidutine rinkos kaina.

42. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjo eksportuotos transporto priemonės buvo parduotos už didesnę nei apskaityta kainą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, buhalterinėje apskaitoje sumažinęs transporto priemonių pardavimo kainą, netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nesant galimybės nustatyti pareiškėjo mokestinę prievolę įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, papildomai mokėtiną pelno mokestį pareiškėjui apskaičiuodamas pagal savo įvertinimą.

43. Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose sprendimuose yra nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, įvertintos tiek pareiškėjo nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijami Komisijos, VMI ir Klaipėdos AVMI sprendimai buvo priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl jame išdėstytų argumentų laikytas nepagrįstu, todėl atmestas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 44. Pareiškėjas UAB „GD Logistic“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

45. Pareiškėjas pažymi, kad pagal MAĮ 70 straipsnį mokesčių administratorius turėjo konstatuoti, jog bendrovė netinkamai vykdė pareigą apskaičiuoti mokesčius, ir tai turėjo padaryti remdamasis tinkamais duomenimis iš tinkamų šaltinių.

46. Mano, kad nepagrįstai buvo remtasi VšĮ „Emprekis“ duomenimis. Mokesčių administratorius nepagrįstai lygino bendrovės apskaitoje apskaitytas transporto priemonių pardavimo (t. y. pardavimo reeksportui, Lietuvoje neišleistų į laisvą apyvartą) kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis autotransporto kainomis Lietuvoje (t. y. į Lietuvą importuotų automobilių, išleistų į laisvą apyvartą), į kurių savikainą įtraukti Europos Sąjungoje mokami mokesčiai, automobilius importuojant ir išleidžiant į laisvą apyvartą (apie 33,1 proc.). Šias aplinkybes patvirtina Klaipėdos teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 31 d. raštas Nr. (LM18)‑20/14-24187 bei UAB „Autosigma“, UAB „Asistavita“, UAB „Pajūrio autorika“ raštai. Be to, prekyba automobiliais, kuriems įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, Europos Sąjungos rinkoje yra negalima. Taigi bendrovės reeksportuotų automobilių kaina atitiko vidutines rinkos kainas.

47. Pažymi, kad bendrovė 2012 m. reeksportavo 328 transporto priemones, tačiau mokesčių administratorius spręsdamas, ar bendrovės veikla atitinka rinkos sąlygas, vertinimui neobjektyviai pasirinko tik dalį automobilių, iš kurios sprendė, jog bendrovė nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Mokesčių administratorius apie dalį (apie 1/3) veiklos rezultato apskritai negalėjo nieko pasisakyti, nes neturėjo palyginamųjų duomenų, kitą dalį (daugiau kaip 1/5) eliminavo, nes pardavimai viršijo rinkos kainas. Nė vienas teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo kiekvieną prekę parduoti už vidutinę rinkos kainą. Be to, VMI Pelno mokesčio komentare nurodo, kad „jei sandorio šalys yra nepriklausomos ir veikia sąžiningai, sandoriuose tarp tokių šalių nustatytos faktinės kainos atitinka tikrąsias rinkos kainas“.

48. Teigia, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovas E. G. paaiškinimus nurodė kaip vieną pagrindinių įrodymų. E. G. paaiškinimas yra reikšmingas dviem aspektais:

1) jį mokesčių administratorius naudojo kaip tinkamą šaltinį nustatyti, kad bendrovė netinkamai vykdė mokestines prievoles;

2) mokesčių administratorius nenaudojo jo kaip šaltinio apskaičiuojant mokesčio bazę, nes jis yra netinkamas. Teismas savo nesutikimą su bendrovės argumentais motyvavo tokiu pat priešingu to paties šaltinio tų pačių duomenų vertinimu. Šaltinis yra netinkamas spręsti, kad bendrovė automobilį „LEXSUS RX-350“ pardavė pirkėjai į Baltarusiją pagal 2012 m. gegužės 17 d. PVM sąskaitą faktūrą 12GDL Nr. 0207 už 33 179,12 Lt (12 200 JAV dolerių). E. G. paaiškino, jog automobilį įsigijo Minske pagal skelbimą laikraštyje, pirko iš dviejų asmenų, automobilis stovėjo stovėjimo aikštelėje.

Tačiau iš tiesų bendrovė Baltarusijoje veiklos nevykdė, skelbimų į laikraštį nedėjo, automobilio pardavimo kaina neatitinka rinkos vertės ir faktinių aplinkybių, bendrovė neturėjo patalpų Minske, teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad bendrovės darbuotojai į Baltarusiją nevyko. Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Minsko regioninės muitinės 2016 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 02‑15/32982 (kartu su priedu – Muitinės kasos pajamų orderiu serija BB Nr. 008266) nurodyta, jog automobilis į laisvą apyvartą išleistas 2012 m. gegužės 21 d., o jo vertė yra 18 471 JAV doleris.

Nors E. G. paaiškinime nurodė, jog automobilį pirko už 38 000 JAV dolerių, tačiau Muitinės kasos pajamų orderio duomenys patvirtina, kad įsigijimo kaina negali būti 38 000 JAV dolerių. Mokami mokesčiai skaičiuojami nuo bendros automobilio vertės, kuri yra žymiai mažesnė nei E. G. paaiškinime nurodyta įsigijimo kaina. Tikėtina, kad 38 000 JAV dolerių suma galėjo susidaryti sudėjus visus mokėjimus, susijusius su automobilio įsigijimu. Muitinės kasos pajamų orderyje nurodyta automobilio vertė yra 18 471 JAV doleris, ir ši vertė yra artima kainai, sumokėtai bendrovei už automobilį.

Juo labiau, kad Klaipėdos AVMI, apskaičiuodama mokesčio bazę, šiame šaltinyje nurodytos automobilio įsigijimo kainos neįtraukė į skaičiavimus būtent todėl, kad „kainą galėjo įtakoti ir tarpininkų Baltarusijoje paimtas tarpininkavimo mokestis“. Taigi, jeigu tarpininkams sumokėtas mokestis paaiškina kainos padidėjimą, kainos skirtumas negali būti laikomas pagrindu teigti, kad bendrovė pardavė automobilį kita kaina, nei nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje.

49. Nurodo, kad kituose mokesčių administratoriaus šaltiniuose arba visai nėra duomenų apie automobilių kainas (bendrovės finansiniuose rodikliuose; Draudikų biuro informacijoje apie transporto priemonių draudimą; prekybinių valstybinių numerių panaudojimo duomenyse), arba esantys duomenys patvirtina bendrovės apskaitytas automobilių pardavimo kainas (S. K. pateikta informacija; Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus pateikta informacija).

50. Mano, kad teismas nepagrįstai nesutiko su bendrove, jog palyginimui reikia pasirinkti ne klasifikatoriaus kodu G45 žymimos veiklos rūšies, bet siauresnės veiklos, t. y. G451 kodu žymimos veiklos grupės grynojo pelningumo rodiklį. G45 žymi variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninę ir mažmeninę prekybą bei remontą. Skyriaus veiklų grynojo pelningumo koeficientas apskaičiuojamas pagal grupių koeficientus, todėl atskiros grupės koeficientas gali reikšmingai keisti (padidinti ar sumažinti) viso skyriaus koeficientą. Todėl reikia vadovautis tik tos veiklos, kuri labiausiai artima bendrovės veiklai, rodikliais. Teismas, spręsdamas dėl pardavimų antkainio tinkamumo (ar teisingumo) bendrovės veikloje, akcentavo, kad „pagrindinė pareiškėjo veikla buvo transporto priemonių eksportas“, iš šios veiklos gauta 83 proc. pajamų. Taigi pagrindinė bendrovės veikla atitinka G541 grupės veiklą, todėl palyginimui turėjo remtis šios veiklos grupės grynojo pelningumo koeficientu – 0,8 proc. Tai reiškia, kad bendrovės grynojo pelningumo koeficientas (0,8 proc.) ir variklinių transporto priemonių pardavimo veiklą vykdančių kitų Lietuvos įmonių vidutinis grynojo pelningumo koeficientas (0,8 proc.) yra toks pat. Taigi jis niekaip negali patvirtinti, kad bendrovė automobilius pardavė už didesnę kainą, nei nurodyta jos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

51. Pažymi, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius teisingai rėmėsi Rusijos Federacijos piliečio S. K. paaiškinimais spręsdamas, jog bendrovė pardavė automobilius už didesnę nei apskaitos dokumentuose nurodytą kainą. S. K. patvirtino, kad už bendrovės parduotus automobilius sumokėjo tiek, kiek nurodyta pardavimo dokumentuose. Taigi ir šiuo atveju nėra pagrindo abejoti bendrovės apskaitos duomenų teisingumu.

52. Nurodo, kad teismas sprendime neatskleidė, kaip Kazachstane apskaičiuojama muitinė vertė ir kaip ji turėtų patvirtinti, jog bendrovė automobilį pardavė didesne kaina, nei apskaityta bendrovės dokumentuose, ir kad pardavusi automobilius pajamų gavo (kaip faktą) daugiau. Automobilių pirkėjai patvirtina sumokėję bendrovei tokią kainą, kokia nurodyta bendrovės apskaitos dokumentuose. Nors Kazachstano mokesčių administratorius pateikė ir pirkėjų paaiškinimus, tačiau jų patvirtinimai dėl sumokėtos kainos nėra aptariami nei mokesčių administratoriaus, nei teismo. Teismo sprendime nėra nurodyta, kodėl teismas remiasi muitine verte ir laiko tai patvirtinimu, kad automobiliai buvo parduoti už didesnę kainą, o ne remiasi pirkėjų patvirtinimais, kad jie sumokėjo tokią kainą, kuri nurodyta bendrovės apskaitos dokumentuose. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog mokesčių administratorius kitos šalies mokesčių administratoriui uždavė penkis klausimus (pagal kokį dokumentą ir iš ko asmuo įsigijo automobilį ir jo duomenys; už kokią kainą; kam ir kaip atsiskaitė; kokios būkles buvo automobilis; kokia buvo automobilio muitinė vertė), iš kurių pirmieji keturi klausimai tiesiogiai susiję su sandoriu, tačiau teismas rėmėsi atsakymu į paskutinįjį klausimą, kuris, kaip matyti iš Kazachstano mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos, niekaip nesusijęs su sandoriu ar jo aplinkybėmis.

53. Paaiškina, jog daliai parduodamų transporto priemonių buvo priskirti prekybiniai numeriai, o vairuotojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, tačiau ne dėl to, kad transporto priemonės buvo techniškai tvarkingos ir bendra tvarka galėtų dalyvauti eisme. Daugiau kaip 80 proc. visų patikrinimo akte minimų transporto priemonių buvo važiuojama į jų pardavimo, parodymo, komplektavimo, techninės priežiūros, atitikties įvertinimo vietas, tačiau dėl šių transporto priemonių elektros instaliacijos, variklių bei jų agregatų gedimo, jos buvo velkamos (buksyruojamos). Teisiniame reglamentavime (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėse, Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 214–218 p., Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str. 1 p.) buvo nustatyta, jog viešajame eisme leidžiama dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, išskyrus numatytus atvejus. Vieną parą dalyvauti viešajame eisme nustatyta tvarka ir tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, leidžiama laikinaisiais valstybinio registracijos numerio ženklais paženklintoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, kurių savininkai (valdytojai) yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus, su transporto priemone ar su jos dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Būtent dėl šios teisės aktais nustatytos tvarkos, parduodamoms transporto priemonėms buvo priskirti prekybiniai numeriai ir buvo apdrausta civilinė atsakomybė.

54. Akcentuoja, kad mokesčių administratorius, perskaičiuodamas mokesčio bazę, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių bei neatliko jokio įvertinimo. Klaipėdos AVMI mokesčio bazės dydžiui nustatyti naudojo tik vienintelį šaltinį – VšĮ „Emprekis“ duomenis. Šie duomenys buvo panaudoti be jokių korekcijų, neatliekant jokių skaičiavimų. Į bylą pateikti skaičiavimai ir paaiškinimai rodo, kad bendrovės parduodamo automobilio reeksportui ir Lietuvos rinkoje parduodamo automobilio kainų skirtumas nepriklauso nuo automobilio būklės, todėl nėra pagrindo teigti, jog bendrovės parduotų automobilių kainos ir VšĮ „Emprekis“ skelbiamos vidutinės kainos gali būti be papildomų korekcijų palyginamos vien dėl to, kad automobiliai yra suremontuoti ir važiuojantys. Juo labiau, kad ir VšĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje nurodyta, jog „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“.

55. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

56. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

57. Pažymi, kad mokesčių administratoriui pagrįstai nustačius, jog bendrovės apskaitos dokumentuose nurodomos mažesnės automobilių pardavimo kainos ir apskaitoje apskaitomos mažesnės pajamos, taip pat į mokesčių deklaracijas įrašyti neteisingi duomenys, mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti bendrovės mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

58. Nurodo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, bendrovės pajamomis laikytinos pajamos, gautos už parduotus automobilius ne pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o VšĮ „Emprekis“ paskelbtas vidutines automobilių rinkos kainas, kurios ne visada atspindi tikrąją automobilio kainą, t. y. yra mažesnės. Kaip minėta, E. G. Baltarusijos mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodė, jog automobilį „LEXUS RX-350“ įsigijo už 38 000 USD (103 344,8 Lt). Pagal VšĮ „Emprekis“ teikiamus duomenis nustatyta, jog tokio modelio automobilis vidutiniškai Lietuvoje kainavo 64 414 Lt (be PVM). Be to, VšĮ „Emprekis“ pateikiama informacija atspindi pakankamai tikslius, skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius. Taigi mokesčių administratorius pelno mokesčio bazę nustatė tinkamai, nepažeisdamas protingumo, objektyvumo bei teisingumo kriterijų.

59. Akcentuoja, kad E. G. paaiškinime patvirtino pirkusi automobilį „LEXUS RX‑350“ už kitą kainą, nei ji nurodyta bendrovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje ir kasos pajamų orderyje, t. y. vietoje nurodytos 12 200 USD arba 33 179,12 Lt sumos, buvo sumokėta 38 000 USD arba 103 344,8 Lt. Be to, mokesčių administratorius nenaudojo šio paaiškinimo apskaičiuodamas bendrovės mokėtiną pelno mokestį, o rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pateikiama aktualaus automobilio kaina, o E. G. paaiškinimą vertino visų nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuodamas, jog bendrovė transporto priemonę pardavė didesne kaina, nei ją nurodė savo buhalterinės apskaitos dokumentuose.

60. Teigia, kad pirkėjo S. K. pateikti paaiškinimai mokestinio patikrinimo metu pagrįstai įvertinti kritiškai. Patikrinimo eigoje surinkti duomenys liudija, jog šio pirkėjo įsigytos transporto priemonės negalėjo būti tokios būklės, kaip nurodė pirkėjas. Pagal turimą informaciją, bendrovė kiekvieną transporto priemonę remontavo, išlaidos autodetalėms siekė nuo 2 274,07 Lt iki 5 271,04 Lt, vienas automobilis buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, dar du automobiliai išvyko iš Lietuvos teritorijos sava eiga. Taigi transporto priemonės jų pardavimo metu buvo techniškai tvarkingos, jos galėjo dalyvauti eisme, todėl žema jų pardavimo kaina negali būti grindžiama prasta technine būkle bei žymiais defektais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 61. Pakartotinai apeliacine tvarka tikrinamoje administracinėje byloje, teisėjų kolegijos tvirtinimu, iš esmės kyla tik įrodymų vertinimo klausimas, t. y., ar mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjo eksportuotos transporto priemonės buvo parduotos už didesnę nei apskaityta kainą.

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad mokesčių administratorius turi išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti tuos faktinius duomenis, kuriuos teikia mokesčių mokėtojas ir dėl to priimti argumentuotą sprendimą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi, būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius privalo remtis objektyvia informacija, nustatoma renkant ir nešališkai vertinant visus įrodymus.

63. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, privalo skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus.

64. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

65. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

66. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui. Remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasi anksčiau minėta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

67. VšĮ „Emprekis“ yra naudotų kelių transporto priemonių ir žemės ūkio technikos kainų šaltinis, kuris pagal tam tikras charakteristikas teikia naudotų kelių transporto priemonių vidutines rinkos kainas. Sutiktina, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiamos kainos ne visada atspindi individualios transporto priemonės kainą, tačiau mokesčių administratoriui nėra paneigiama teisinė galimybė, pagrindžiant mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuotinus mokesčius, remtis šiais duomenimis, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, kas ir buvo padaryta. Būtina pažymėti, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiamos vidutinės automobilių rinkos kainos yra realiai mažesnės. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius, nors ir priimdamas nepalankų sprendimą mokesčių mokėtojo atžvilgiu, rėmėsi pastarajam palankiais viešai skelbiamais duomenimis.

68. Pats mokesčių mokėtojas (apeliantas), siekdamas paneigti VšĮ „Emprekis“ skelbiamus duomenis, kuriais rėmėsi mokesčių administratorius, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais (žr. nutarties 6 ir 46 p.). Tvirtindamas, kad atskirų automobilių kaina labai skiriasi, nepateikė tai pagrindžiančių konkrečių individulių faktinių duomenų (atsižvelgiant į eksportuotos transporto priemonės ar priemonių techninius parametrus, būklę), todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas.

69. Mokesčių administratorius, spręsdamas, ar bendrovės veikla atitinka rinkos sąlygas, pagrįstai eliminavo dalį transporto priemonių, nes jų pardavimas nesukėlė abejonių vidutinėmis rinkoms kainomis, kuriomis jie buvo parduoti.

70. E. G. paaiškinimai apeliantui jau yra nepalankūs vien tuo, kad ji patvirtino pirkusi automobilį už kitą (didesnę) kainą, nei ji nurodyta bendrovės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje ir kasos pajamų orderyje. Taigi E. G. paaiškinimas – sudėtinė dalis faktinių duomenų, bylojančių ne bendrovės naudai papildomų mokesčių apskaičiavimo aspektu.

71. Pareiškėjo vykdyta veikla 2012 m. – variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas, dėl ko ginčo nėra, todėl klasifikatoriaus kodas pačios esmės nebekeičia ir nepaneigia mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų daugeto.

72. Nors S. K. paaiškinimai iš dalies ir atitinka pareiškėjo (apelianto) užimamą poziciją, jie turėjo būti atmesti, kaip prieštaraujantys surinktų įrodymų visumai. S. K. parduotų automobilių Nr. 1–6 pagrindimą mažesnėmis nei rinkos kainomis būtų galima galbūt paneigti tų transporto priemonių individualiu vertinimu, bet apie tokio pobūdžio atliktą vertinimą apeliantas skunde neužsimena. Vadinasi, padaryta išvada dėl S. K. paaiškinimų nepatikimumo buvo tikrai pagrįsta, o tai lemia ir aptariamo apeliacinio skundo argumento atmetimą.

73. Klaipėdos AVMI iš Kazachstano mokesčių administratoriaus gauta informacija taip pat patvirtina, kad ginčo transporto priemonių dalis buvo parduota brangiau nei nurodyta bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas nedisponavo duomenimis, kodėl tų transporto priemonių pardavimo kainos mažesnės nei jų muitinė vertė. Bendrovė, tvirtindama apie galbūt kitokią ginčo automobilių muitinę vertę, turėjo pateikti su tuo susijusius įrodymus, o apeliaciniame skunde apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kaip Kazachstane apskaičiuojama muitinė vertė, ko pirmosios instancijos teismas ir neturėjo daryti. Kazachstano mokesčių administratorius – viešojo administravimo subjektas, nesuinteresuotas bylos baigtimi, todėl gautais duomenimis neturėjo pagrindo netikėti nei nacionalinis mokesčių administratorius, nei teismas. Be kita ko, šios bylos įrodinėjimo dalykas yra tai, ar visų ginčo automobilių vertė buvo didesnė nei apskaitytos pardavimo pajamos.

74. Nutarties 53 punkte išdėstyti apeliacinio skundo argumentai niekaip nesuponuoja apskųsto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo naikinimo ar keitimo. Kita vertus, apeliaciniame skunde nenurodoma, kada tas 80 procentų visų patikrinimo akte minimų transporto priemonių buvo velkama, kokiomis transporto priemonėmis, iš kokios tų transporto priemonių buvimo vietos ir į kokią. Tai vėl abstraktaus pobūdžio paaiškinimai, kurie negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktos įrodymų visumos, nulėmusios papildomų mokesčių apskaičiavimą bendrovei.

75. Taigi pareiškėjas (apeliantas) Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pastarojo nebuvo gauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „GD Logistic“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius