2021-04-28 Nr. AB-9038-3-61-3-03762-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-568-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03762-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. J. 2018 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu skundu), prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. S-174(7-158/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. liepos 26 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (21.131-31-5)FR0682-245 (toliau – ir VMI sprendimas) (rezoliucinės dalies 1 p.) ir VMI sprendimo dalį, kurioje mokesčiai apskaičiuoti, taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Pagal Komisijos sprendimą, ginčas tarp šalių vyksta dėl jai papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir su juo susijusių sumų, VMI konstatavus, kad ji į savo sąskaitas iš užsienio juridinių, fizinių asmenų gavo pajamų, kurios neatitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktuose, taip pat GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų neapmokestinimo sąlygų, nes tai nėra šeimos narių išlaikymui skirtos lėšos, dovanos, be to, pajamos yra gautos iš tikslinėse teritorijose nuolat gyvenančių ar veikiančių subjektų. Nuo gautų pajamų, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, jai apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos.

2.2. Dėl lėšų priskyrimo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytoms pajamoms paaiškino, kad J. P. M. yra jos dukrų tėvas. Jo tiesiogiai ir jo pavedimu kitų asmenų pervestos lėšos buvo skirtos šeimos išlaikymui (jas galima laikyti ir dovanomis, nes nuosavybėn perduotos neatlygintinai). Visos pinigų sumos, kurios buvo gautos per Global Currency Exchange Network LI, Chi Companies Management, M. G., M. K. O., Tera Sol Property Holdings LLC, yra J. P. M. priklausantys pinigai ir jie gauti būtent iš jo. Tai patvirtina tiek jos, tiek J. P. M., tiek Chi Companies Management, M. G., M. K. O., Tera Sol Property Holdings LLC paaiškinimai. Didžiosios Britanijos mokesčių administratorius informavo, kad Global Currency Exchange Network LI pagrindinė vykdoma veikla yra užsienio valiutos ir mokėjimo paslaugų teikimas privatiems klientams, korporacijoms ir finansinėms institucijoms. Chi Companies Management LLC patvirtino, kad į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė pinigus per Global Currency Exchange Network LI įmonę (kuri yra įregistruota Chi Companies Management LLC užsienio valiutos keitimo įmonė). Chi Companies Management LLC paaiškino, kad į pareiškėjos banko sąskaitą pervestos piniginės lėšos, kaip investicijų grąža, priklausė J. P. M. ir jo sutikimu buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą. JAV mokesčių administratorius nustatė, kad Terra Sol Property Holdings LLC yra JAV padalinys, kurį įkūrė J. P. M., ir kad pinigai buvo pervesti pareiškėjai J. P. M. (Terra Sol Property Holdings LLC savininko) nurodymu, kuris buvo gautas el. paštu. Įmonė Terra Sol Property Holdings LLC JAV mokesčių administratoriui patvirtino, kad pinigai buvo pervesti pareiškėjai J. P. M. nurodymu. M. K. O., dalyvaujant solisitoriui, patvirtino, kad 2011 m. liepą ji buvo J. M. įgaliota pervesti pinigines lėšas, kurias ji turėjo jo vardu, bei patvirtino, kad pagal suteiktą J. M. įgaliojimą į pareiškėjos banko sąskaitą 2011 m. liepos 18 d. pervedė pinigus. M. G. patvirtino, kad pinigus elektroniniu pavedimu pervedė į pareiškėjos sąskaitą. Pervesta suma buvo kompensacija, kurią jo klientas J. P. M. gavo iš žurnalistės S. R. ir jos leidėjų už šmeižiantį straipsnį. M. G. buvo gavęs J. P. M. nurodymą pervesti minėtą kompensacijos sumą pareiškėjai, kuri yra jo dviejų vaikų motina. Tokią pačią informaciją M. G. pateikė ir Airijos mokesčių administratoriui.

2.3. Tai, jog Komisijai pervedimų pobūdis atrodo neįprastas, nei patvirtina, nei paneigia pajamų šaltinio ir pajamų pobūdžio. Neįprastumas šiuo atveju yra subjektyvus požiūris, o ne teisinis argumentas. Tokie pervedimai yra ekonomiškai pagrįsti, kadangi užtenka vieno pervedimo vietoje dviejų. Nei VMI, nei Komisija nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė jokių dokumentų, duomenų, kurie paneigtų paaiškinimuose nurodytus patvirtinimus.

2.4. Patikrinimo akte ir sprendime dėl jo tvirtinimo jos gautos pajamos įvertintos ir kaip išlaikymas, ir kaip kitos pajamos, kurių pobūdžio VMI nenustatė. Be to, iš patikrinimo akto teiginių (pvz., 1.7 p., taip pat patikrinimo akto dalyje „Mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą“) galima daryti išvadas, kad iš J. P. M. gautos pajamos yra išlaikymui skirtos lėšos, tačiau šios išlaikymui skirtos lėšos nepatenka į neapmokestinamųjų pajamų lengvatą ne dėl pajamų pobūdžio, bet dėl to, kad Jungtiniai Arabų Emyratai (toliau – ir JAE) / Dubajus priskiriamas tikslinėms teritorijoms („Kadangi J. P. M. yra Dubajaus rezidentas, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 2 dalimi pareiškėjos iš J. P. M. gautoms pajamoms GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 punkte nustatyta lengvata netaikoma“).

2.5. Komisija neteisi tiek dėl teritorijos statuso, tiek dėl lėšų pobūdžio svarbos, net jeigu teritorija yra tikslinė. Komisijos vertinimu, tam, kad teritorija būtų pripažinta tiksline, užtenka vien to, kad ji yra įrašyta į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 patvirtintą Tikslinių teritorijų sąrašą (toliau – ir Tikslinių teritorijų sąrašas). Toks teisės normų aiškinimas yra neteisingas, nes įstatymas nurodo, jog zona turi būti ne tik įtraukta į sąrašą, bet ir atitikti įstatyme nustatytus kriterijus. Būtent VMI nusprendė, kad JAE yra tikslinė teritorija, ir dėl to pareiškėjos pajamų nepripažino neapmokestinamomis, todėl ji turi pagrįsti savo išvadą, kurios pagrindu apmokestino jos pajamas. VMI teigia, kad, nustatė, jog Dubajus yra tikslinėje teritorijoje, atitinkančioje GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytus kriterijus: JAE pelno mokesčio nėra (išskyrus naftos kompanijas ir užsienio bankus), laisvosiose zonose įregistruotoms įmonėms tam tikrą laiką netaikomas pelno mokestis ir tokį laiką galima pratęsti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAE sutartis dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo įsigaliojo tik 2014 m. gruodžio 19 d. Šie VMI teiginiai neįrodo, jog JAE priskirtini tikslinėms teritorijoms.

2.6. GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 punkte įtvirtintas kriterijus, jog teritorijoje pelno arba jam analogiško mokesčio tarifas yra mažesnis kaip 75 procentai Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto tarifo. Pati VMI nurodė, kad pelno mokestis JAE yra taikomas, konkrečiai nurodomos naftos kompanijos, užsienio bankai, pagal bendrą taisyklę pelno mokestis yra taikomas laisvųjų ekonominių zonų įmonėms, o netaikymas yra tik tam tikram laikui nustatyta išimtis. Taigi teiginiais apie pelno mokestį JAE VMI nepagrindžia pirmojo kriterijaus (kad pelno arba jam analogiško mokesčio tarifas yra mažesnis kaip 75 procentai, skaičiuojant nuo 15 proc. tarifo) buvimo.

2.7. GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punkte įtvirtintas kriterijus, kad teritorijoje nėra efektyvaus keitimosi informacija. Sutarties įsigaliojimo data nėra įrodymas, kad JAE nėra efektyvaus keitimosi informacija. GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punkte nurodytas kriterijus siejamas ne su dvišalių santykių pobūdžiu ar bendradarbiavimo lygiu, o būtent su teritorijoje esančiu teisinės bazės ir faktinio jos įgyvendinimo lygiu. Nėra jokio pagrindo įstatyme įtvirtinto termino „toje teritorijoje“ aiškinti kaip JAE ir Lietuvos santykius dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo. Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas apmokestinimo taisykles nustato priklausomai nuo dvišalių santykių, tai aiškiai yra nurodoma ir įstatyme, pvz., GPMĮ 37 straipsnio 1 dalyje, Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 3 dalyje, 171 straipsnio 3 dalyje. Akivaizdu, kad GPMĮ teritorijos charakteristikos efektyvaus keitimosi informacija aspektu neapriboja tik keitimosi informacija tarp tos teritorijos ir Lietuvos kriterijumi. Taigi, teiginys dėl sutarties įsigaliojimo datos nepagrindžia penktojo kriterijaus (efektyvaus keitimosi informacija) nebuvimo.

2.8. VMI, neturėdama įrodymų dėl JAE, kaip tikslinės teritorijos, negalėjo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies, todėl VMI sprendimą Komisija turėjo pripažinti niekiniu bei panaikinti, o ne konstatuoti, kad kriterijai nėra svarbūs, nes JAE yra tikslinių teritorijų sąraše.

2.9. Dėl GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies turinio ir taikymo Komisija teigia, kad net ir tuomet, jeigu ir kitais sprendime aptartais atvejais (1–6) pareiškėjos pozicija, kad tai buvo išlaikymas šeimai (dukroms, faktinei sutuoktinei) ar dovanos šiems asmenims, būtų pripažinta pagrįsta, tokios lėšos negalėtų būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis, nes jas tiesiogiai ar per kitus juridinius / fizinius asmenimis pervedusiu asmeniu yra J. P. M., JAE nuolatinis gyventojas. Tokios Komisijos išvados prieštarauja GPMĮ nuostatoms. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies atitinkamuose punktuose nustatytos lengvatos, įskaitant ir 32 punktą, kuriame nurodytos pajamos kaip teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas, taip pat 26 punkte nustatyta lengvata dovanojimo būdu iš kitų negu sutuoktinis, tėvai (įtėviai) ir kitų išvardintų asmenų gautoms pajamos netaikomos, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinė teritorija. Tai reiškia, kad dovanojimo būdu iš sutuoktinio ir tėvų gautos pajamos yra neapmokestinamos, net jeigu sutuoktinio ar tėvo (motinos) nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje. Todėl, priešingai, nei teigia Komisija, tuomet, jeigu ir kitais sprendime aptartais atvejais (1–6) pareiškėjos pozicija, kad tai buvo išlaikymas šeimai (dukroms, faktinei sutuoktinei) ar dovanos šiems asmenims, būtų pripažinta pagrįsta, tokios lėšos turėtų būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis.

2.10. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktų nuostatas reikia aiškinti kartu. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 punktas iš esmės reikalingas tiems atvejams, kai išlaikymo teisiniai santykiai yra susiklostę ne tarp šeimos narių arba neapima GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto nuostatų reglamentuojančių santykių. Tai reiškia, kad apmokestinamomis pajamomis nelaikoma šeimos narių, artimųjų giminaičių vieni kitiems perduodamos piniginės lėšos ar turtas, o tai paprastai vyksta neatlygintinai, kas civilinės teisės prasme reiškia dovanojimo santykius. Tiek šių asmenų dovanojimo, tiek išlaikymo santykių pagrindu vieni kitiems perduodami pinigai ar turtas nėra apmokestinami. Tačiau išlaikymo santykiams, kai pinigai ar turtas gaunami per dovanojimo sandorius, kurie nepatenka į GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto nuostatas, taip pat nustatyta išimtis dėl tų santykių reikšmingumo. Todėl tiek aiškinant aptariamas normas sistemiškai, remiantis tikslo kriterijumi, tiek ir taikant turinio viršenybės prieš formą principą, šeimos narių vienų kitiems skiriamos pinigų sumos patenka į neapmokestinamųjų pajamų grupę. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Pagal turinį J. P. M. jai ir vaikams skirti pinigai yra šeimos išlaikymui skirtos sumos, kurias galima vertinti ir kaip dovanas.

2.11. Pareiškėja skunde citavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą, apibrėžiantį konstitucinę šeimos sampratą, kuri turi būti aiškinama, atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, aiškinančią šeimos sąvoką ir tvirtino, jog iš pacituotos EŽTT ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija gina ir tas šeimas, kurių šeimyninis gyvenimas nėra grindžiamas santuoka. Vyro ir moters, nesudariusių santuokos, bet gyvenančių šeimoje, šeimyninis gyvenimas yra Konstitucijos saugoma vertybė. J. P. M., ji ir jų abiejų dukros yra šeima, o iš J. P. M. gauti pinigai buvo naudojami vaikų išlaikymui, poreikiams, todėl gauti pinigai, pareiškėjos tvirtinimu, turėjo būti priskirti neapmokestinamoms pajamoms dar ir taikant turinio viršenybės prieš formą principą.

3. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Jis atliko pareiškėjos mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d., kuris buvo inicijuotas, gavus Lietuvos kriminalinės policijos biuro Turto susigrąžinimo valdybos 2014 m. vasario 2 d. raštą Nr. 38-S-2-841 (2015 m. spalio 29 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-2156). Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėja galbūt yra prisidėjusi prie sukčiavimo ir pinigų plovimo, kuriuos vykdė Airijos pilietis J. P. M. ir Didžiosios Britanijos pilietis. Kadangi mokestinio tyrimo metu buvo nustatyti duomenys, turintys teisės pažeidimo požymių, buvo inicijuotas pareiškėjos mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius pagal pareiškėjos banko sąskaitų išrašus nustatė, kad pareiškėjai 2010–2011 m., 2013–2014 m. J. P. M. ir kiti asmenys iš viso pervedė 1 188 385,19 Lt piniginių lėšų. Iš pareiškėjos banko sąskaitos J. P. M. ir kitiems asmenims, kurie pervedė pinigines lėšas, grąžinimų nebuvo. Nurodytos lėšos buvo panaudotos butui įsigyti (pareiškėja už 610 000 Lt pagal 2011 m. liepos 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5767 įsigijo 144,22 kv. m bendrojo ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini)), vaikų ir savo vartojimo išlaidoms padengti, o dalį pinigų ji išsiėmė iš banko sąskaitos grynaisiais pinigais, kurių panaudojimo aplinkybės nenustatytos.

3.2. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 punktą, prie neapmokestinamųjų pajamų yra priskiriamas teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas, pagal 26 punktą – paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus, dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių, taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 litų. GPMĮ 17 straipsnio 2 dalis nustato išimtį dėl neapmokestinamųjų pajamų šaltinio, t. y., jei GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos pajamos yra gaunamos iš gyventojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje, lengvata atitinkamoms pajamoms netaikoma.

3.3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja yra netekėjusi, turi dvi dukras. Ji patikrinimo metu pateikė gimimo liudijimus, pagal kuriuos nustatyta, kad J. P. M. yra pareiškėjos dukrų tėvas. Pagal pareiškėjos patikrinimo metu 2015 m. gruodžio 10 d. pateiktą paaiškinimą, ji turi nuolatinę buveinę D. Britanijoje ir yra šios šalies rezidentė. Užsienyje gyvena nuo 2014 m. rugsėjo mėn. Pradėjo dirbti D. Britanijoje nuo 2015 m. lapkričio 10 d. Pareiškėja turi sąskaitą užsienyje Barclays bank PLC Nr. (duomenys neskelbtini), banko sąskaita atidaryta 2015 m. sausio mėn. Nekilnojamojo turto asmeninės nuosavybės teise užsienyje neturi. Su J. P. M. augina 2 vaikus. Jis yra vaikų tėvas. Dėl gautų piniginių lėšų iš J. P. M. 2013–2014 m. – 51 925,76 Eur pareiškėja paaiškino, jog piniginės lėšos gautos šeimos išlaikymui. Prievolės gautas pinigines lėšas grąžinti neturi. Pagal J. P. M. el. paštu pateiktą paaiškinimą, jis yra dviejų 7 ir 9 metų amžiaus vaikų tėvas, Airijos pilietis ir Dubajaus rezidentas. Jo vaikų motina yra pareiškėja, turinti Lietuvos pilietybę. Jis nurodė, jog pats bei jo įgalioti asmenys ir įmonės jo vardu pervedė pinigines lėšas pareiškėjai į jos banko sąskaitą Lietuvoje. Visi mokėjimai buvo atlikti bankiniais pavedimais ir buvo skirti šeimai išlaikyti. Šios piniginės lėšos priklausė jam, tai nebuvo lėšos, uždirbtos pareiškėjos. Pagal Jungtinės Karalystės pajamų ir muitų tarnybos pateiktą informaciją, J. P. M. yra Airijos rezidentas ir Jungtinėje Karalystėje per nurodytą laikotarpį mokesčių deklaracijų neteikė. Airijos mokesčių administratorius pateiktame atsakyme dėl pareiškėjos ir J. P. M. vykdytų sandorių nurodyta, jog J. P. M. Airijoje negyvena, iš mokesčių mokėtojų sąrašo išregistruotas 2000 m. kovo 30 d. Pagal šio mokesčių administratoriaus turimus duomenis, J. P. M. gyvena JAE. Patikrinimo metu įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, mokesčių administratorius konstatavo, jog jie nepatvirtina, kad pareiškėjai J. P. M. ir kitų asmenų 2010–2011 m., 2013–2014 m. pervesta iš viso 1 188 385,19 Lt piniginių lėšų suma buvo skirta vaikų išlaikymui.

3.4. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, GPM objektas yra pajamos, todėl vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis jis turi teisę disponuoti ir disponuoja, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką pagrįsti tokio pobūdžio aplinkybes tenka mokesčių mokėtojui, t. y. būtent jam tenka pareiga pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, kurie pagrįstų jo poziciją, kad tai nėra mokesčio mokėtojo pajamos, ar tai nėra apmokestinamosios pajamos.

3.5. GMPĮ 17 straipsnio, nustatančio, kokios mokesčių mokėtojo gautos pajamos priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų, 32 dalyje eksplicitiškai apibrėžta, jog GPM neapmokestinamas teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas. Taigi, ne bet kokia gauta piniginių lėšų suma gali būti vertinama, kaip skirta išlaikymui. Tokį reikalavimą įstatymų leidėjas suformulavo neatsitiktinai, nes priešingu atveju, mokesčių mokėtojui, nesant jokio rašytiniais įrodymais pagrįsto faktinio pagrindo, galėtų būti pervedamos ir kitais būdais suteikiamos ženklios pinigų sumos, kaip neva skirtos vaikų išlaikymui, kurios nebūtų apmokestinamos GPM. Dar daugiau, galima teigti, kad tokiu būdu, t. y. „prisidengiant“, jog pervestos ar perduotos piniginių lėšų sumos buvo skirtos vaikų išlaikymui, realiai asmuo gali siekti „išgryninti“ ženklias ir neteisėtais būdais įgytas pinigų sumas.

3.6. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė nei įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo iš J. P. M. būtų priteistas išlaikymas jos dukroms, nei sutarties dėl lėšų dukrų išlaikymui skyrimo. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių sutarčių ar įsipareigojimų, kad jos dukterys, sulaukusios pilnametystės, galėtų disponuoti gautomis lėšomis. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų dėl J. P. M. pervestų lėšų skyrimo dukroms. Minėtų rašytinių įrodymai svarbumas ir aktualumas buvo akcentuotas ir LVAT nagrinėtoje byloje, kurioje išaiškintas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 (26) punktuose numatytos neapmokestinimo taikymo sąlygos ir jų taikymo eiliškumas (LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3536-442/2016).

3.7. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į patį pervestų sumų dydį: pareiškėjai 2010–2011 m., 2013–2014 m. J. P. M. ir kiti asmenys iš viso pervedė 1 188 385,19 Lt piniginių lėšų, kaip pareiškėja šiame mokestiniame ginče įrodinėja, skirtų išlaikymui arba vertintinų kaip dovana. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių poreikių dviejų mažamečių vaikų išlaikymui skirti tokias dideles piniginių lėšų sumas. Priešingai, nustatyta, kad iš pervestų piniginių lėšų pareiškėja įsigijo butą, iš jų buvo apmokamos komunalinių paslaugų išlaidos, dalis jų buvo skirta vaikų ir pareiškėjos vartojimo išlaidoms padengti, taip pat nustatyta, kad dalis piniginių lėšų buvo išimta iš banko sąskaitų grynaisiais pinigais, apie kurių panaudojimą informacijos neturi. Minėtos aplinkybės suponuoja VMI išvadą, kad pareiškėja gautomis pajamomis disponavo laisvai, savo valia ir nuožiūra. Atitinkamai konstatuota, jog pareiškėjos J. P. M. ir kitų asmenų pervestai iš viso 1 188 385,19 Lt sumai GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 punkte nustatyta lengvata netaikyta pagrįstai.

3.8. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 25 d.) neapmokestinamos paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus, dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių, taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 litų. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 11 d.) neapmokestinamos paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus, dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 litų. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu Global Currency Exchange Network LI, CHI Companies Management, Terra Sol Property Holdings LLC, M. K. O., M. G., J. P. M. pervedė bei 2011 m. rugsėjo 9 d. ir 2011 m. gruodžio 19 d. pavedimais pareiškėja gavo didesnes nei 8 000 Lt sumas ne iš GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto nuostatoje nurodytų subjektų, todėl nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjai minėtų asmenų pervestos pinginės lėšos gali būti laikomos dovanomis, kurios neapmokestinamos pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą.

3.9. LVAT dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo yra išaiškinęs, jog GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies taikymas yra aktualus tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad gyventojo gautos pajamos patenka į GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį (LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3536-442/2016). Nagrinėjamu atveju tiek VMI, tiek Komisija ginčijamuose sprendimuose nustačius bei pagrindus, jog pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu pervesta iš viso 1 188 385,19 Lt suma neatitinka GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktuose nustatytų neapmokestinimo sąlygų, papildomai buvo vertintas GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatytas kriterijus.

Nustatyta, kad Tikslinių teritorijų sąraše JAE priskiriami tikslinėms teritorijoms. Siekiant pagrįsti GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje išvardintų kriterijų buvimą, patikrinimo metu nustatyta, kad JAE pelno mokesčio nėra (išskyrus naftos kompanijas ir užsienio bankus), įmonėms, įregistruotoms laisvosiose zonose, tam tikrą laiką netaikomas pelno mokestis ir tokį laiką galima pratęsti. Minėta aplinkybe grindžiamas GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 punkte nustatyto kriterijaus taikymas. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAE sutartis dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo įsigaliojo tik 2014 m. gruodžio 19 d., kas pagrindžia GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punkte nustatyto kriterijaus taikymą.

Šiuo aspektu Komisijos sprendime konstatuota, kad Tikslinių teritorijų sąrašas yra sudaromas, remiantis GPMĮ aptartais kriterijais, todėl šias teisės normas taikantis subjektas (mokesčių administratorius) mokestinio patikrinimo metu negali kvestionuoti valstybių ar zonų įtraukimo į nurodytą sąrašą, kuris vyksta įstatymo leidėjo lygyje, todėl pareiškėjos pozicija dėl papildomos VMI įrodinėjimo pareigos nėra teisinga, o skundo nuoroda į LVAT 2016 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2186-556/2016 esančias nuostatas nesudaro pagrindo pareiškėjos pozicijos pripažinti pagrįsta.

Kadangi JAE yra priskirtini tikslinei teritorijai, nepriklausomai nuo to, ar būtų nustatytas juridinis faktas dėl J. P. M. dukrų išlaikymo ar dovanojimo ar ne, į pareiškėjos banko sąskaitą pervestos lėšos nebūtų priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, o pareiškėja, gavusi minėtas pinigines lėšas, turėjo nuo jų sumokėti GPM. Taigi VMI bei Komisija, tinkamai įvertinusios faktines aplinkybes bei pritaikiusios teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad byloje nekyla ginčo dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, kad į pareiškėjos banko sąskaitą patikrinimo akte nurodytais laikotarpiais buvo pervestos atitinkamos sumos piniginių lėšų. Ginčo esmė yra, ar mokesčių administratorius lėšas, kurias J. P. M. ir kiti užsienio subjektai pervedė į pareiškėjos banko sąskaitą 2010, 2011, 2013 ir 2014 metais, pagrįstai pripažino apmokestinamosiomis pajamomis.

6. Įvertinęs GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) 1 dalies 26 punkto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.), 32 punkto, 2 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, byloje esančius faktinius duomenis, tiek surinktus mokesčių administratorių, tiek pateiktus pareiškėjos, teismas darė išvadą kad mokesčių administratorius tikrinamuoju laikotarpiu iš J. P. M. ir kitų asmenų į pareiškėjos banko sąskaitą pervestas pinigines lėšas pagrįstai nepripažino neapmokestinamomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktus.

7. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalį neapmokestinamosios pajamos yra teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja patikrinimo metu nepateikė nei įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo iš J. P. M. būtų priteistas išlaikymas jos dukroms, nei sutarties dėl lėšų dukrų išlaikymui. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių sutarčių ar įsipareigojimų, kad jos dukterys, sulaukusios pilnametystės, galėtų disponuoti gautomis lėšomis.

8. Mokestinio ginčo bylos duomenys patvirtina, kad J. P. M. bei kiti asmenys, pervesdami pinigus į pareiškėjos banko sąskaitą, pavedimų paskirtyje nenurodė, jog šios lėšos skirtos būtent J. P. M. vaikų išlaikymui ar yra dovana jiems. Mokesčių administratoriui teiktuose Global Currency Exchange Network LI, CHI Companies Management, Terra Sol Property Holdings LLC, M. K. O., M. G. paaiškinimuose tik nurodyta, kad piniginės lėšos į pareiškėjos sąskaitą pervestos J. P. M. nurodymu, nenurodant pagrindo. Taip pat nustatyta, jog JAV kompanijai Terra Sol Property Holdinngs LLC (J. P. M. yra šios įmonės dalyvis) nurodymas pervesti pinigines lėšas pareiškėjai duotas iš jai priklausančio elektroninio pašto (nors laikomasi pozicijos, kad nurodymą pervesti pinigus davė J. P. M., paimdamas paskolą iš įmonės). Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai, jog pinigai pervesti J. P. M. nurodymu, nepatvirtina, kad jie buvo skirti būtent šeimos išlaikymui. Šių aplinkybių nepatvirtina ir tai, kad J. P. M. yra pareiškėjos dukterų tėvas (pateikti tai patvirtinantys gimimo liudijimai), ir kad šis asmuo buvo tikrasis pervestų lėšų turėtojas.

9. Teismas konstatavo, kad abejonių pareiškėjos paaiškinimu dėl pervestų lėšų paskirties tikrumu kelia ir pačių lėšų dydis bei jų pervedimo periodiškumas (žr. Patikrino akto 3 psl.). Teismas pažymėjo, kad tai pakankamai didelės pinigų sumos (pvz. 132 970 USD, 89 970 USD, 25 000 Eur ir t. t.), kurios nebuvo pervedamos reguliariai tam, kad būtų patenkinami kasdieniai šeimos poreikiai. Gautos lėšos buvo investuotos į nekilnojamąjį turtą, mokesčių už komunalines paslaugas apmokėjimui, o dalies išgrynintų piniginių sumų panaudojimas apskritai nenustatytas. Teismo vertinimu, pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad gautas lėšas naudojo vaikų išsilavinimui, auklėjimui, ugdymui. Mokestinis ginčas vyksta pakankamai ilgą laiko tarpą, tačiau pareiškėja nepasinaudojo galimybe tokius įrodymus pateikti teismui.

10. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja gavo pajamų. Teismo vertinimu, pareiškėjai neįrodžius šių pajamų neapmokestinimo aplinkybių, nenustačius aplinkybių, dėl kurių jos galėtų būti neapmokestinamos ar keistųsi jų apmokestinimo sąlygos, VMI jas pagrįstai pripažino kitomis apmokestinamomis pajamomis.

11. Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad J. P. M. pats pervedė pareiškėjai pinigines lėšas, todėl mokesčių administratorius sprendė, kad dalies pavedimų pobūdis galėtų būti vertinamas kaip vienas iš požymių, liudijančių, kad pervestos lėšos yra skirtos šeimos poreikiams tenkinti. Todėl papildomai buvo įvertintas GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatytas kriterijus.

12. Mokesčių administratorius nustatė, kad J. P. M. yra JAE nuolatinis gyventojas. Tai patvirtina Airijos mokesčių administratoriaus VMI pateikta informacija, taip pat pats J. P. M. Didžiosios Britanijos mokesčių administratoriui pateiktame elektroniniame laiške. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ir iš J. P. M. gautos lėšos negali būti pripažintos neapmokestinamosiomis pajamomis, nes jos yra gautos iš JAE nuolatinio gyventojo.

13. Įvertinęs GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad tam, jog užsienio valstybę arba zoną būtų galima laikyti tiksline teritorija GPMĮ prasme, tokia teritorija turi būti ir įtraukta į finansų ministro nustatytą Tikslinių teritorijų sąrašą ir atitikti bent du iš GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatytus kriterijus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad JAE yra įtraukti į Tikslinių teritorijų sąrašą. Iš patikrinimo akto turinio matyti, kad JAE pripažinti tiksline teritorija, atsižvelgiant į GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytus kriterijus. Anot mokesčių administratorius, jo surinktais duomenimis, JAE atitinka GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 punkte nustatytą kriterijų, kadangi JAE pelno mokesčio nėra (išskyrus naftos kompanijas ir užsienio bankus), įmonėms, įregistruotoms laisvosiose zonose, tam tikrą laiką netaikomas pelno mokestis ir tokį laiką galima pratęsti. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAE sutartis dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo įsigaliojo tik 2014 m. gruodžio 19 d.

14. Pareiškėja jokiais įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus informacijos dėl mokesčių bazės JAE. Sprendžiant dėl JAE, kaip tikslinės teritorijos, atitikties GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punkte įtvirtintam kriterijui, teismo nuomone, šioje įstatymo nuostatoje „efektyvus keitimasis informacija“ sietinas ne su bet kokiais tikslinės teritorijos mokesčių administratoriaus veiksmais teikiant informaciją apie mokesčius ir jų administravimą, pavyzdžiui, kitoms valstybėms (ne Lietuvos Respublikai), tos teritorijos mokesčių mokėtojams ir kitiems suinteresuotiems asmenims, o su tuo, ar efektyviai keičiamasi oficialia informacija tarp konkrečios tikslinės teritorijos (šiuo atveju JAE) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administratorių. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAE sutartis dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo įsigaliojo tik 2014 m. gruodžio 19 d., teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog JAE, kaip tikslinė teritorija, atitinka GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 5 punkte įtvirtintą kriterijų.

15. Atsižvelgiant į tai, kad JAE yra įtraukta į tikslinių teritorijų sąrašą, nes atitinka GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytus kriterijus, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 2 dalimi, teismo vertinimu, pareiškėjos gautas pajamas iš tikslinės teritorijos nuolatinio gyventojo VMI pagrįstai nepripažino neapmokestinamosiomis pajamomis. Atitinkamai, pagrįsta ir Komisijos sprendimo išvada, kad net ir tuo atveju, jeigu ir kitais sprendime aptartais atvejais pareiškėjos gautos piniginės lėšos iš kitų asmenų būtų vertinamos kaip J. P. M. išlaikymas šeimai (dukroms, faktinei sutuoktinei) ar dovanos šiems asmenims, tokios lėšos negalėtų būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis, nes jas tiesiogiai ar per kitus juridinius / fizinius asmenimis pervedusiu asmeniu yra J. P. M., JAE nuolatinis gyventojas.

16. Teismas konstatavo, kad tiek VMI 2018 m. liepos 26 d. sprendimo dalies, tiek Komisijos sprendimo toje dalyje, kuria patvirtintas minėtas VMI sprendimas, panaikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Komisijos 2018 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. S-174 (7-158/2018) dalį, kuria patvirtintas VMI 2018 m. liepos 26 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (21.131-31-5) FR0682-245 (rezoliucinės dalies 1 p.) ir dalį, kurioje mokesčiai apskaičiuoti, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies reguliavimas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, jog santuokos nesudariusių, bet šeimoje gyvenančių porų vienas kitam skiriamas išlaikymas ir / ar dovanos yra neapmokestinami, neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsniui, 39 straipsniui, konstituciniam lygiateisiškumo principui, teisinės valstybės principui, šeimos konstitucinei sampratai. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylos nagrinėjimo metu jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas.

18. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Teismas neteisingai identifikavo jos gautų pajamų pobūdį ir nepagrįstai sprendė, kad jos pajamos negali būti priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms pagal GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktus. Teismas rėmėsi Komisijos sprendimu, tačiau atskiro tyrimo neatliko, nevertino visų jos skunde nurodytų argumentų, nepatikrino skunde detaliai išdėstytų faktinių aplinkybių bei juos patvirtinančių įrodymų teisinės reikšmės, nepagrįstai netenkino prašymo apklausti liudytojus.

18.2. Kaip pagrindinį argumentą teismas nurodė faktą, jog pareiškėja nepateikė nei įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo iš J. P. M. būtų priteistas išlaikymas jos dukroms, nei sutarties dėl lėšų dukrų išlaikymui, nei sutarčių ar įsipareigojimų, kad jos dukterys, sulaukusios pilnametystės, galėtų disponuoti gautomis lėšomis. Tačiau teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus J. P. M. ir N. J., t. y. užkirto kelią jai prieinamais būdais įrodyti jos pajamų kilmę ir pobūdį, motyvuodamas tuo mokesčių administratorius yra surinkęs pakankamai duomenų, reikšmingų bylai tinkamai išnagrinėti. J. P. M. galėjo paaiškinti, kodėl jam priklausančių pinigų pervedimai jo pavedimu buvo atliekami per kitus asmenis, taip pat patvirtinti, kad tarp jo, pareiškėjos ir jų abiejų dukrų yra susiklostę šeimos teisiniai santykiai, o išlaikymas ir dovanojimas yra nuo šių santykių neatsiejami. N. J. galėjo paaiškinti aplinkybes, kad pareiškėją, J. P. M. ir jų dukras sieja stiprus šeiminis ryšys, taip pat, kad J. P. M. visada stengėsi ir iki šiol deda maksimalias pastangas padėti ir išlaikyti savo šeimą, suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas, palengvinti buitį, rūpintis vaikų edukacija. Praradus galimybę byloje įrodinėti šias aplinkybes ir tokiu būdu padėti teismui teisingai nustatyti jos pajamų pobūdį ir kilmę, buvo pažeista Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje įtvirtinta teisė teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus. Be to šio prašymo svarstymas teismo sprendime nebuvo paminėtas.

18.3. GPMĮ nenustato, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima patvirtinti, jog dovanojimo būdu gautos lėšos yra gautos iš tėvo. LVAT jurisprudencijoje pripažįstama, jog įrodinėti galima bet kuriomis leistinomis priemonėmis. Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, negalėjo apsiriboti tik Komisijos sprendimu. Pareiškėja teigia, kad ji neturi sutarties, kurią galėtų pateikti kaip patvirtinimą dėl gautų būtent išlaikymo lėšų. Tačiau faktinės aplinkybės ir netiesioginiai įrodymai patvirtina, kad gautos lėšos kvalifikuotinos būtent kaip išlaikymas. Aplinkybės, kad nėra sutarties dėl išlaikymo, nėra pagrindas nepripažinti išlaikymu pareiškėjos iš J. P. M. tiesiogiai ar per kitus asmenimis gautų lėšų. Pareiškėja ir J. P. M., nors ir nėra sudarę santuokos, tačiau iki šiol gyvena šeimyninį gyvenimą ir santykių nėra nutraukę. J. P. M. pripažino savo dukras, jų gimimo liudijimuose yra įvardintas kaip tėvas, todėl pareiškėjai pervedamos lėšos buvo skirtos jų išlaikymui, o skiriamos dukroms – ir kaip dovanojimo būdu gautos lėšos iš tėvo. Nepaisant to, kad ji teismo posėdyje išsamiai paaiškino lėšų panaudojimo aplinkybes, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į tai visiškai neatsižvelgė.

18.4. Teismas nepagrindė kriterijų, reikalingų tikslinės teritorijos statusui konstatuoti. Teismo išvada, jog net ir tuomet, jeigu ir kitais sprendime aptartais atvejais pareiškėjos pajamos būtų vertinamos kaip išlaikymas šeimai ar dovanos šiems asmenims, tokios lėšos negalėtų būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis, nes jas tiesiogiai ar per kitus asmenimis pervedusiu asmeniu yra J. P. M., kuris yra tiksline teritorija pripažįstamų JAE nuolatinis gyventojas, yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtintos tikslinių teritorijų sąvokos, kurioje aiškiai nurodyta, kad teritorijos įrašymas į tikslinių teritorijų sąrašą yra tik viena iš sąlygų, kurias reikia vertinti (ir konstatuoti), siekiant nustatyti, ar konkreti teritorija yra tikslinė teritorija. Teismas sprendime konstatuodamas, jog JAE yra tikslinė teritorija, nepagrindė nė vieno iš GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatytų 6 kriterijų egzistavimo, tik pakartojo mokesčių administratoriaus neva nustatytas GMPĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintas sąlygas, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Ginčo nagrinėjimo metu JAE buvo išbraukti iš tikslinių teritorijų sąrašo, kuris nebuvo peržiūrėtas nuo 2004 metų. Aplinkybės, dėl kurių JAE buvo išbraukti iš tikslinių teritorijų sąrašo, jau egzistavo ginčui aktualiu laikotarpiu.

18.5. Teismas, spręsdamas dėl faktinių šeimos teisinių santykių egzistavimo nesivadovavo Konstitucinio Teismo formuojama doktrina. Teismas dėmesį skyrė tik tikslinėms teritorijoms, bet neanalizavo faktinių šeimos teisinių santykių susiklosčiusių tarp pareiškėjos, J. P. M. ir judviejų dukrų. Teisinis pareiškėjos pajamų vertinimas pasikeistų, jeigu faktinius šeimos santykius sudariusios poros nebūtų teisiškai diskriminuojamos ir jų tarpusavio santykiams būtų taikomas santuoką sudariusių asmenų teisinis rėžimas. Taip yra todėl, kad GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies atitinkamuose punktuose nustatytos lengvatos, įskaitant ir 32 punkto, kuriame nurodytos pajamos kaip teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas, taip pat 26 punkte nustatyta lengvata dovanojimo būdu iš kitų negu sutuoktinis, tėvai (įtėviai) (ir kitų išvardintų asmenų) gautoms pajamos netaikomos, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš gyventoji, kuria nuolatini gyvenamoji vieta yra tikslinė teritorija.

Tai reiškia, kad dovanojimo būdu iš sutuoktinio ir tėvų gautos pajamos yra nepamokestinamos, net jeigu sutuoktinio ir tėvo (motinos) nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje. Todėl, priešingai nei teigia teismas, tuo atveju, jeigu pareiškėjos pajamos būtų pripažintos išlaikymu šeimai ar dovanomis šeimos nariams, tokios lėšos turėtų būti pripažintos neapmokestinamomis pajamomis. Pareiškėjos manymu, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punkto nuostatas reikia aiškinti kartu. Nėra ginčo dėl to, kad iš J.

P. M. tiesiogiai ar per kitus asmenis gauti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad pinigų pervedimo metu J. P. M., ji ir judviejų dukros gyveno Lietuvoje, jis nemokėjo lietuvių kalbos, šeimos poreikių užtikrinimu rūpinosi ji, todėl pinigų pervedimas tiesiogiai jai buvo patogesnis. Teismas neįvertino jo finansinių galimybių, neatsižvelgė, kad uždirbdamas gerokai didesnes nei vidutinis šalies darbo užmokestis sumas, jis buvo dosnus savo šeimai, išlaikė ją ir du jų bendrus vaikus, suteikė galimybę vaikams lankyti privačią anglų kalbos mokyklą, finansavo gyvenamojo būsto įsigijimą ir kitais būdais stengėsi užtikrinti visapusišką šeimos gerovę.

J. P. M., ji ir jų abiejų dukros yra šeima. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, jog Konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama, atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, kas santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų kurti šeimos santykius, tačiau tai nereiškia, kad Konstitucija, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos, nesaugo ir negina kitokių nei santuokos pagrindu sudarytų šeimų, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendro gyvenimo, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybes, pagarbos, vaikų bendro auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinis motinystes, tėvystės ir vaikystės instituto pagrindas.

Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime dar kartą pakartojo, jog Konstitucijos 38 straipsnyje 1 ir 2 dalys numatančios konstitucinę šeimos sampratą, apima ne tik vyro ir moters santuokos pagrindu susiklosčiusius šeimos santykius, bet ir ne santuokos pagrindu gyvenančias šeimas: konstitucinė šeimos samprata grindžiama santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Taigi iš konstitucinės šeimos sampratos išplaukia, jog vyro ir moters, nesudariusių santuokos, bet gyvenančių šeimoje, šeimyninis gyvenimas yra Konstitucijos saugoma vertybė bei atitinkamai yra ginama.

Neįrodžius, kad JAE atitinka tikslinės teritorijos kriterijus ir nustačius, kad pareiškėjos pajamos yra ne kas kitas, o gautas išlaikymas, privalo būti taikoma GMPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta lengvata, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija saugo ir gina šeimas, susikūrusias ne vien tik santuokos pagrindu.

18.6. Nors ir egzistuoja teisinis pagrindas, tačiau teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Bylos nagrinėjimo teisme metu ji pateikė žodinį prašymą teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi mano, jog GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ta apimtimi, kuria: (i) nėra nustatyta, jog iš santuokos nesudariusios poros, nepriklausomai nuo to, kur tokių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta, gaunamas išlaikymas nėra apmokestinamas; ir (ii) nėra nustatyta, jog iš santuokos nesudariusios poros, nepriklausomai nuo to, kur tokių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta, gaunamos dovanos nėra apmokestinamos.

Tačiau teismas šia teise nepasinaudojo ir priėmė neteisėtą sprendimą. Patenkinus jos prašymą, apie kurio svarstymą nė nebuvo užsiminta teismo sprendime, ir Konstituciniam Teismui nustačius minėto teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai, skundas dėl ginčijamų sprendimų, tikėtina, būtų sprendžiamas palankiai jai. Analizuojant ginčijamą teisinį reguliavimą, neapmokestinamomis pajamomis laikomos tokios pajamos, kurios dovanojimo pagrindu gautos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių.

Tokiu reguliavimu yra siekiama užtikrinti šeimos narių interesus bei teisę remti vienas kitą bei už tokią gautą paramą nemokėti gyventojų pajamų mokesčio. Būtent GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje yra reguliuojamos išimtys, susijusios su šeimos nariais, tačiau šeimos narių sąrašas yra baigtinis bei neapima visų šeimos narių – porų, nesudariusių santuokos, bet gyvenančių šeimoje. Tai reiškia, jog ginčui aktualioje ir dabar galiojančioje GPMĮ 17 straipsnio 2 dalyje yra spraga, nes minėtas straipsnis atskirai nereguliuoja porų, nesudariusių santuokos, bet gyvenančių šeimoje, tarpusavio išlaikymo piniginių lėšų ar dovanų apmokestinimo.

Pajamos iš tokių asmenų priskiriamos apmokestinamosioms. Ginčijamame teisniame reguliavime taip pat nėra nustatyta, jog išlaikymas, kuris yra gaunamas tarpusavyje iš porų, kurios nesudarė santuokos, bet gyvena šeimoje, nepriklausomai nuo to, kur tokie asmenys gyvena, yra neapmokestinamas. Priešingai, tokios pajamos yra laikomos apmokestinamosiomis. Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas nei expresis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nei implicitiškai nereguliuoja būtent nesusituokusių porų, kaip šeimos narių vienas kitam teikiamų dovanų ir / ar išlaikymo ir ar kitokio rėmimo apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

Ginčijamame teisiniame reguliavime yra tokia teisės spraga, kuri atitinka legislatyvinės omisijos požymius. Tokia legislatyvinė omisija prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 38, 39 straipsniams.

19. Pareiškėja LVAT pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose tvirtina, kad pinigai, susiję su šiuo ginču, nėra ir niekada nebuvo jos pajamos, visos ginčo laikotarpiu gautos pajamos buvo jos šeimos pinigai ir naudoti tik šeimos poreikiams tenkinti. Pareiškėja pateikia jos šeimos kelionių, gimtadienio švenčių ir kitų akimirkų fotonuotraukas, kurios, jos teigimu, nėra laikomos papildomais įrodymais byloje, o tik detalizuoja anksčiau byloje pateiktus ir pirmoje instancijoje tirtus faktus.

20. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime palaiko argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir mano, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. liepos 26 d. sprendimo dalies tiek, kiek juo pareiškėjai paskaičiuotos papildomai į biudžetą mokėtina gyventojų pajamų mokesčio suma ir su juo susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Ginčijamu VMI sprendimu pareiškėjai papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 50 536,08 Eur GPM, 32 280,75 Eur GPM delspinigių ir 5 054 Eur GPM baudą. Sprendimas priskaičiuoti minėtas sumas iš pareiškėjos, be kita ko, grindžiamas tuo, kad laikotarpiais nuo 2010 iki 2011 m. ir nuo 2013 iki 2014 m. (toliau – ir ginčo laikotarpiai) pareiškėja iš J. P. M. ir kitų asmenų gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų (t. y. 2010 m. – 179 360,01 Lt, 2011 m. – 814 947,32 Lt, 2013 – 104 319,43 Lt, 2014 m. – 74 969,81 Lt; toliau šios pajamos – ir ginčo pajamos), nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ginčo pajamas J. P. M. skyrė savo ir pareiškėjos dukrų išlaikymui ir kad ginčo pajamoms turi būti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 26, 32 punktuose įtvirtintos lengvatos, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi papildomai į biudžetą mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pritaikęs lėšų banko sąskaitose metodą.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad: ginčo pajamos ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo pervestos; dalį šių pajamų J. P. M. pervedė asmeniškai, o dalį – kiti asmenys, tačiau su J. P. M. žinia ir (arba) jo nurodymu; J. P. M. yra nuolatinis Jungtinių Arabų Emyratų gyventojas, pareiškėjos dukrų tėvas; J. P. M. ir pareiškėja nėra ir niekada nebuvo susituokę; byloje nėra jokių duomenų, kad teismas iš J. P. M. būtų priteisęs išlaikymą pareiškėjai ar jų dukroms, taip pat pareiškėja nepateikė su J. P. M. sudarytos sutarties dėl išlaikymo. Pareiškėja paminėtų aplinkybių neginčija, tačiau mano, kad ginčo pajamos negali būti apmokestintos, nes jos priskirtinos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26, 32 punktuose numatytoms neapmokestinamoms pajamoms.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde teigia, kad (i) teismas netinkamai ištyrė įrodymus, todėl neteisingai identifikavo ginčo pajamų pobūdį ir nepagrįstai sprendė, kad šios pajamos negali būti priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms pagal GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 26, 32 punktus; (ii) nepagrįstai netenkino prašymo apklausti liudytojus; (ii) teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja ir J. P. M., nors ir nėra sudarę santuokos, tačiau gyvena šeimyninį gyvenimą, šios aplinkybės nustatymo kontekste nesivadovavo Konstitucinio Teismo doktrina; (iii) teismas netinkamai taikė GPMĮ 17 straipsnio 2 dalį, nes nepagrindė kriterijų, reikalingų tikslinės teritorijos statusui konstatuoti. Taip pat pareiškėja prašo dėl GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Atsakant į apeliacinio skundo teiginį dėl netinkamai ištirtų įrodymų, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

27. Atsakant į apeliacinio skundo teiginius dėl GMPĮ 17 straipsnio 1 dalies 26, 32 punktų taikymo, primintina, kad GPMĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas gyventojų pajamų, kurios pripažįstamos neapmokestinamosiomis pajamomis. Šio straipsnio 1 dalies 26 punkte (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad neapmokestinamosiomis pajamomis yra „paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 litų“. Šio straipsnio 1 dalies 32 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra „teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas“.

28. Pagal ginčui aktualios redakcijos MAĮ 17 straipsnio (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) 2 dalį šio straipsnio 1 dalies 32 punkte nustatytos lengvatos, taip pat 26 punkte nustatyta lengvata dovanojimo būdu iš kitų negu sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys, vaikaičiai (nuo 2010 m. gruodžio 11 d.) ir seneliai gautoms pajamoms netaikomos, jeigu gyventojo atitinkamos pajamos gautos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte („Seimas: <...> 15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“) ir 127 straipsnio 3 dalyje („mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“) įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog mokesčių nustatymas yra išimtinė įstatymų leidėjo konstitucinė kompetencija. Šiuo aspektu primintina, kad Konstitucinis Teismas dėl įstatymų leidėjo įgaliojimų nustatyti mokesčius, jų išimtis ir lengvatas yra konstatavęs, kad: apmokestinami objektai gali būti labai įvairūs (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimą); mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, tai – valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės institucijų, šių priimti sprendimai (nurodymai) yra privalomi mokesčio mokėtojams (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 17 d., 2010 m. vasario 12 d, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarime pažymėjo, kad mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, paisydamas kitų svarbių veiksnių; įstatyme, kuriame nustatytos mokesčio sąlygos, negali būti nuostatų, kuriomis mokesčius administruojančioms valstybės institucijoms būtų suteikta diskrecija, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, inter alia mokesčio mokėtojo šeimos finansinę padėtį, jos mokumą, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų skaičių ir kt., spręsti, ar konkretus mokesčio mokėtojas turi mokėti mokestį, ar yra nuo jo atleistinas; priešingu atveju, t. y. jeigu mokesčius administruojančios valstybės institucijos turėtų tokią diskreciją, būtų paneigta mokesčio, kaip įstatymu nustatyto privalomo, neatlygintinio juridinių ir fizinių asmenų mokėjimo nustatytu laiku į valstybės biudžetą, esmė.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtus konstitucinius imperatyvus, prieina prie išvados, kad nei mokesčių administratorius, nei mokestinius ginčus ikiteismine tvarka nagrinėjančios institucijos, nei teismas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų gyventojų pajamų mokesčių lengvatų, įskaitant nustatytąsias šios dalies 26 ir 32 punktuose, negali aiškinti plečiamai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste aiškindama ginčui aktualios redakcijos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktuose ir 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad:

(1) GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte įtvirtinta lengvata (i) taikoma, be kita ko, iš sutuoktinių dovanojimo būdu gautoms pajamoms (nepriklausomai nuo to, ar pajamos gautos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje), (ii) taikoma dovanojimo būdu gautoms pajamoms iš kitų gyventojų tik esant dviem būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijo 8 000 litų ir jeigu tų gyventojų nuolatinė gyvenamoji vieta nėra tikslinėje teritorijoje;

(2) asmuo, kuris siekia, kad jo pajamos nebūtų apmokestintos pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 32 punktą, turi (i) pateikti įrodymus, kad pajamos yra „teismo priteistas arba pagal sutartį gautas išlaikymas“, (ii) nepaisant paminėtų įrodymų, GPMĮ 1 dalies 32 punkte įtvirtinta lengvata netaikoma, nustačius, kad tokios pajamos gautos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar gyventojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje.

31. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos duomenis, nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė kriterijų, reikalingų tikslinės teritorijos statusui konstatuoti. Nekartojant pirmosios instancijos teismo motyvų, pritartina jo pozicijai, kad mokesčių administratorius turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą vertinti, jog ginčo laikotarpiu JAE buvo tiksline teritorija GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo aspektu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė pakankamai aktualios redakcijos GPMĮ 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtintų būtinųjų požymių, kuriais remiantis užsienio valstybė arba zona ginčo laikotarpiu galėjo būti (ne)pripažinta tiksline teritorija, t. y. (i) ginčui aktualiu laikotarpiu JAE buvo įtraukti į Finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 (2002 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 94 ir 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1K-291 redakcija) patvirtintą Tikslinių teritorijų sąrašą; (ii) JAE ginčo laikotarpiu atitiko aktualios redakcijos GPMĮ 2 straipsnio 21 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintus kriterijus.

32. Byloje nustatytas faktines aplinkybes (ginčo lėšos priklausė J. P. M., kuris ginčo laikotarpiu nebuvo pareiškėjos sutuoktinis ir buvo JAE, kuri ginčo metu buvo pripažinta tiksline teritorija, nuolatinis gyventojas) įvertinus Nutarties 30 punkte pateiktų išaiškinimų kontekste, nėra jokio pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ginčo pajamos negalėjo būti apmokestintos vadovaujantis aktualios redakcijos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 ir 32 punktais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų apklausa nepakeistų kitais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, reikšmingų GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26, 32 punktų ir šio straipsnio 2 dalies taikymui, nes, esant tokiai faktinei situacijai, kokia susiklostė šioje byloje, pagal nurodytas nuostatas ginčo lėšos negalėtų būti priskirtos neapmokestinamoms pajamoms net paminėtiems liudytojams patvirtinus, kad tarp J. P. M., pareiškėjos ir jų abiejų dukrų yra susiklostęs pareiškėjos nurodytas ryšys, o ginčo lėšos buvo skirtos pareiškėjai ir dukroms išlaikyti.

33. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta, jog santuokos nesudariusių, bet šeimoje gyvenančių porų vienas kitam skiriamas išlaikymas ir (ar) dovanos yra neapmokestinami, neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsniui, 39 straipsniui, konstituciniam lygiateisiškumo principui, teisinės valstybės principui, šeimos konstitucinei sampratai.

34. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį į Konstitucinį Teismą galima kreiptis tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Tik tokiu atveju teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas atitinka Konstituciją. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012). Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

35. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra grindžiamas jos preziumuojama legislatyvine omisija, primintina, kad tokio pobūdžio prašymas Konstituciniame Teisme gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuomet, jeigu jame yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimus).

36. Teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgdama į tai, kad pagal Konstituciją mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai ir kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, taip pat įvertinusi Konstitucijos 38, 39 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesutinka su pareiškėja, kad iš jos paminėtų Konstitucijos straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme (inter alia GPMĮ 17 str. 2 d.) nustatyti pareiškėjos nurodytą GPM lengvatą, t. y. gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinti asmens pajamų, gautų iš kito asmens, su kuriuo jie turi bendrus vaikus.

37. Atsižvelgiant į Nutarties 33–36 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl GPMĮ 17 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjos argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė