2019-01-23 Nr. AB-2326-3-62-3-01406-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-182-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-10406-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad l nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 8 d. d. buvo laikomas LAVL 12 skyriaus 226 kameroje. Šioje kameroje buvo netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, nebuvo stalo, prie kurio pareiškėjas galėtų rašyti ir valgyti. Dušas įrengtas antisanitarinėmis sąlygomis, nes jame nebuvo veidrodžio, todėl skusdamasis pareiškėjas galėjo susižaloti, rūbų pakaba įrengta pačioje dušo patalpoje. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo pateiktoje kad nuotraukoje veidrodis paprasčiausiai yra padėtas ant čiaupo, nors jo realiai pareiškėjo kalinimo metu nebuvo. Atvykus į LAVL, iš pareiškėjo buvo paimta arbata bei kiti maisto produktai ir padėti į daiktų saugojimo sandėlį. Nors LAVL parduotuvėje leidžiama nusipirkti arbatos ir maisto produktų, tačiau pareiškėjas to padaryti negalėjo dėl areštuotos sąskaitos. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui priteistina neturtinės žalos atlyginimas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 8 d. buvo gydomas 12D3/p pastato kamerų tipo patalpoje Nr. 226. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus (toliau – ir VSC) specialistai 2017 m. kovo 29 d. tikrino 12D3/p pastato kamerų tipo patalpos Nr. 226 apšvietimą, pažeidimų nebuvo nustatyta. Ligoninėje pacientų gyvenamosios patalpos įrengtos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, kiekvienoje palatoje kiekvienam pacientui įrengta po spintelę asmeniniams daiktams laikyti arba yra spinta, atskira spintos dalis ar kabykla viršutiniam drabužiams kabinti, reikalavimo pacientą aprūpinti veidrodžiu nėra numatyta, tačiau pacientų patogumui gydomuosiuose skyriuose veidrodžiai yra įrengti. Atsakovas nurodė, kad atvykus į LAVL asmeniui atliekama jo asmens krata ir daiktų apžiūra. Iš atvykusio asmens paimti daiktai užfiksuojami Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole, tačiau iš pareiškėjo jokie daiktai paimti nebuvo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl paimtos arbatos ir kitų maisto produktų vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas, todėl neturtinė žala jam nepriteistina.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 8 d. buvo gydomas 12 D 3/p pastato kamerų tipo patalpoje Nr. 226. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, nes atsakovas neužtikrino tinkamo gyvenamosios patalpos apšvietimo, neaprūpino stalu, netinkamai įrengė dušo patalpas bei atvykimo dieną paėmė iš pareiškėjo maisto produktus.

7. Teismas akcentavo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimais. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualios kameros dirbtinė apšvieta VSC specialistų buvo tikrinta 2017 m. balandžio 29 d. (pastaba: VSC 2017 m. balandžio 4 patikrinimo akte nurodyta, kad kameros Nr. 226 dirbtinė apšvieta buvo tikrinta 2017 m. kovo 29 (žr. b. l. 16)) ir atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl stalo (pareiškėjo teigimu, jo kameroje nebuvo), nehigieniškų dušo patalpų (pareiškėjo teigimu, jose nebuvo veidrodžio, viršutinius drabužius reikėjo kabinti toje pačioje dušo patalpoje). Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – Higienos norma HN 47:2011) ir sprendė, kad LAVL palatose nėra privaloma įrengti stalą. Teismas pažymėjo, kad nei minėta higienos norma, nei Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja dušinių įrengimo, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad veidrodis įrengtas sanitarinio mazgo patalpoje virš kriauklės, o VSC patikrinimo aktuose nurodyta, jog šalia dušo patalpų yra pagalbinė patalpa, kur persirengiantys asmenys gali pasikabinti drabužius.

10. Pareiškėjo teiginius dėl paimtų maisto produktų jo kratos atvykimo į LAVL metu teismas atmetė, nes pareiškėjo kratos protokole buvo nurodyta, jog iš pareiškėjo asmens kratos ir daiktų patikrinimo metu nieko nepaimta, pareiškėjas pretenzijų neturi.

11. Įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (LAVL) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 12. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą ir iš naujo, priimti naują sprendimą, nes LAVL pažeidinėjo teisės aktus. Pareiškėjas tvirtina, kad jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnyje, t. y. nepatogumus, orumo pažeminimą, emocinę depresiją.

14. Atsakovas Lietuvos , atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, o priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui A. L. už tai, kad jis nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 8 d. buvo kalinamas LAVL teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė LAVL ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog LAVL neveikė pagal teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

23. Pareiškėjas skunde teigė, kad jo teisės kalint LAVL buvo pažeistos, nes kameroje trūko dirbtinio apšvietimo, nebuvo stalo, duše nebuvo veidrodžio ir tinkamos vietos drabužiams kabinti, atvykimo dieną per kratą iš pareiškėjo buvo paimta arbata ir maistas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos argumentus, byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ar aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu kaip nors būtų pažeistos pareiškėjo teisės, bei konstatavo, kad laikant pareiškėją LAVL buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

24. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

25. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertintas kiekvienas pareiškėjo argumentas dėl jo laikymo LAVL sąlygų, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde apibendrintai teigia, kad LAVL neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo kalinimo LAVL sąlygų vertinimą. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, su kuriomis, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus laikymo sąlygų neatitikimus, pirmosios instancijos išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindė, o skunde nurodytų jo laikymo LAVL sąlygų nesusiejo su konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimu ir neigiamu poveikiu.

26. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

27. Byloje nenustačius LAVL neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pareiškėjui pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė