2019-01-03 Nr. AB-296-3-62-3-02497-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-24-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02497-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. G. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8S-281-(14.8.3.) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 8SD-4143-(14.8.94.) (toliau – ir Raštas); 3) panaikinti NŽT 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. 1SS-1954-(7.5.); 4) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,0859 ha E. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) atkūrimo pareiškėjai J. G. suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietovėje.

Pareiškėja nurodė, kad ji termino ginčijamam NŽT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimui Nr. 8S-281-(14.8.3.) apskųsti nepraleido. Tačiau jei teismas spręstų priešingai, pareiškėja prašė atnaujinti terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos teigimu, atsakovas pats buvo prisiėmęs įsipareigojimus panaikinti ginčijamą Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka ir netgi ėmėsi veiksmų tam įgyvendinti, tačiau vėliau persigalvojo ir Sprendimą naikinti atsisakė. Atsakovas, įsipareigodamas panaikinti ginčijamą Sprendimą, patvirtino, kad jis yra tarpinis, o ne galutinis, ir tik informuodamas, kad persigalvojo, Sprendimui suteikė galutinio akto reikšmę, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šio momento. Pareiškėja sąžiningai tikėjosi, jog atsakovas panaikins ginčijamą Sprendimą.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas nustatė, kad ginčijamas NŽT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 8S-281-(14.8.3.) buvo priimtas 2016 m. balandžio 25 d., kuriuo buvo nuspręsta J. J. už nuosavybės teises atlyginti pinigais (1 911 Eur). Pareiškėja su šiuo atsakovo Sprendimu nesutiko ir siekė, jog NŽT nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pareiškėjai J. G. (J. J. įpėdinei) priklausiusį žemės plotą išnagrinėtų iš naujo ir priimtų naują sprendimą. Pareiškėja teigė, jog nepraleido termino ginčijamam aktui apskųsti, kadangi atsakovas įsipareigojo panaikinti ginčijamą Sprendimą pats. Nors skunde pareiškėja nenurodė, kada ji gavo ginčijamą Sprendimą, tačiau iš prie skundo pridėto NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. rašto „Dėl informacijos suteikimo“ matyti, kad Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas gegužės 5 d. raštu Nr. 8SD-2668-(14.8.94.), taip pat nustatyta, kad jau 2016 m. gegužės 24 d. ji pateikė prašymą pervesti paveldėtą piniginę kompensaciją į jos banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, sprendė, jog apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjai tapo žinoma 2016 m. gegužės 24 d., kai ji kreipėsi dėl piniginės kompensacijos pervedimo į jos banko sąskaitą. Tačiau į teismą ji kreipėsi tik 2018 m. spalio 29 d. t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjos nesikreipimas į teismą, laukimas ir tikėjimasis, kad nereikės kreiptis į teismą, kadangi atsakovas pasižadėjo pats panaikinti jos netenkinantį sprendimą, vertintina kaip tik nuo pareiškėjos valios, nuo jos pačios pasirinkto elgesio modelio ginti galimai pažeistas savo teises, priklausanti, subjektyvi aplinkybė, kuri negali būti laikoma svarbia termino atnaujinimo priežastimi.

Reikalavimą panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8S-281-(14.8.3.), kuriuo J. J. už likusią atkurti turėtos žemės dalį, t. y. 0,0859 ha, atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais teismas laikė pagrindiniu, sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjai, o reikalavimus panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 8SD-4143-(14.8.94.); panaikinti NŽT 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. 1SS-1954-(7.5.); bei įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,0859 ha E. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) atkūrimo pareiškėjai J. G. suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietovėje, išvestiniais reikalavimais, todėl neatnaujinęs termino dėl Sprendimo apskundimo, teismas nurodė, kad teisinių pasekmių nebesukurs išvestinio pobūdžio pareiškėjos reikalavimai.

Taip pat teismas nurodė, kad ginčijamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštas „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 8SD-4143-(14.8.94.) yra informacinio pobūdžio, nes šiuo raštu pareiškėja buvo tik informuota, kad ji neturi teisės gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, kad nuosavybės teisės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, J. J. į likusį 0,0859 ha žemės plotą yra pagrįstai atkurtos atlyginat pinigais, taip pat nurodoma, kad pareiškėjos 2016 m. gegužės 24 d. pateiktas prašymas pervesti paveldėtą piniginę kompensaciją į jos banko sąskaitą pakartotinai bus perduotas NŽT Finansų ir strateginio planavimo skyriui dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą žemę išmokėjimo. Teismas nurodė, kas šiame rašte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui) ir šis raštas jokių pareiškėjai teisinių pasekmių nesukėlė, todėl negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

III. Pareiškėja J. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, jog terminas Sprendimui apskųsti yra atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja skunde detaliai ir argumentuotai išdėstė, jog atsakovas iš pradžių laikėsi neteisėtos praktikos ir nuosavybės teises ekvivalentinę natūrą pasirinkusiems piliečiams per prievartą atkūrinėjo piniginėmis kompensacijomis. Atsakovas pripažino, jog tokia jo praktika buvo neteisėta ir prisiėmė įsipareigojimus panaikinti sprendimą dėl atkūrimo administracine tvarka bei nuosavybės teises pareiškėjai atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Atsakovas turi teisę pats administracine tvarka pasinaikinti sprendimą, o prisiėmęs tokius įsipareigojimus, atsakovas suformavo pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad panaikins neteisėtą Sprendimą ir nuosavybės teises pareiškėjai atkurs lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

Pareiškėja pažymi, kad Raštu yra nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų, jis sukelia jai teisinius padarinius, todėl teismas nepagrįstai jį laikė informacinio pobūdžio dokumentu. Raštas yra individualus administracinis aktas, taigi ginčas dėl jo yra nagrinėtinas teisme.

Pareiškėjos vertinimu, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje atsakovo raštai, kuriais atsisakoma nuosavybės teises atkurti piliečio prašomu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu, yra laikomi individualiais administraciniais aktais ir todėl pripažįstami galinčiais būti skundo administraciniam teismui objektu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Viena esminių tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra skundo pateikimas per įstatymo nustatytus terminus. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjai tapo žinoma 2016 m. gegužės 24 d., kai ji kreipėsi dėl ginčijamu sprendimu paveldėtos piniginės kompensacijos pervedimo į jos banko sąskaitą, tačiau į teismą ji kreipėsi tik 2018 m. spalio 29 d. todėl, akivaizdu, kad pareiškėja buvo praleidusi 30 dienų terminą kreiptis į teismą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. <...> Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-152/2011, kt.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytų skundo padavimo termino praleidimo aplinkybių, pažymi, kad pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, jos argumentai, kad ji tikėjosi, jog atsakovas pats administracine tvarka panaikins Sprendimą laikytini nepagrįstais, kadangi nėra duomenų, jog atsakovas suformavo pareiškėjai pagrįstą lūkestį, kad ginčijamas Sprendimas bus panaikintas. Kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėja objektyviai negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nenustatyta.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame Rašte pareiškėja buvo informuota, kad ji neturi teisės gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, tačiau minėto Rašto NŽT direktoriui neskundė, t. y. nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinį, ištyrusi prie jo pridėtus dokumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir skundą atsisakė priimti, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė