2020-09-09 Nr. AB-16078-3-61-3-05585-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-877-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05585-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo E. V. (E. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir E. V. (E. V.), trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A., dėl administracinių aktų, paveldėjimo liudijimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir AAVA) 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 38-6343, kuriuo J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) atkurtos nuosavybės teisės į 3,90 ha žemės, dalį dėl 0,78 ha žemės; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 1999 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 85-2547, kuriuo J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) atkurtos nuosavybės teisės į 26,70 ha žemės ir į 19,40 ha miško, dalį dėl 2,886 ha žemės; 3) pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Not. Nr. 2-3394 dalį, kuria E. V. paveldėjo: 111,6000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 2,886 ha; 1,34 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,0800 ha; 813 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,4800 ha; 3,7300 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,2200 ha; 4) taikyti restituciją ir grąžinti valstybės nuosavybėn: dalį 3,7218 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,2195 ha (E. V. dalis), dalį 1,3729 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,0820 ha (E. V. dalis), dalį 7,6471 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,4515 ha (E. V. dalis), dalį 81,8317 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 2,8981 ha (E. V. dalis); 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus (toliau – ir NŽT Varėnos skyrius) vedėjo 2012 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1426 2.2.4 papunktį, kuriuo E. V. buvo nutarta išmokėti 119,32 Eur (412 Lt); 6) taikyti restituciją ir priteisti iš E. V. 119,32 Eur (412 Lt), įpareigojant pinigus pervesti į AB Swedbank esančią Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sąskaitą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į P. P. valdytą žemę pateikė pretendentai: J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. S., A. S., T. Č., H. Č., V. S.. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 1998 m. kovo 2 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė 160 ha žemės, iš jų 70 ha miško, iš jų 13,20 ha miško (duomenys neskelbtini). Iš viso tiek VAVA, tiek AAVA sprendimais (duomenys neskelbtini) rajonuose pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaimuose valdytą žemę – 204,98 ha. 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2-3394, pagrindu J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausiusius žemės sklypus paveldėjo A. Z., K. P., R. V., J. V., J. V., E. V. ir L. S..

3. Ginčas byloje nagrinėjamas tik dėl atsakovui E. V. priklausančios žemės dalies, kadangi jis paveldėjo 22,750 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 1,052 ha, 111,60 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 8,11 ha, 3,73 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,22 ha, 1,34 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,08 ha, 8,13 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,48 ha. Dėl kitiems pretendentams tenkančių ginčo žemės sklypų dalių Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi ši administracinė byla dalyje buvo nutraukta (pareiškėjui atsisakius nuo prašymo reikalavimų), kitoje dalyje teismas patvirtino Taikos sutartį tarp šalių.

4. Pretendentams į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę AAVA ir VAVA sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 204,98 ha žemės, t. y. 54,98 ha daugiau nei nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje, o tai reiškia, jog nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos pažeidžiant minėtas teisės akto nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į didesnį, nei 150 ha žemės (įskaitant miško ir vandens telkinius) plotą. Kadangi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra grąžinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą, todėl dėl likusios dalies J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) vardu vėliausiai priimtų sprendimų dalys turi būti panaikintos, kadangi būtent šių administracinių aktų pagrindu atkurtos nuosavybės teisės pažeidžia Atkūrimo įstatymo nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į didesnį, nei 150 ha žemės (įskaitant miško ir vandens telkinius) plotą.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog ginčijami žemės sklypai, iki tol priklausę valstybei, grąžinti be pagrindo, pretendentas (šiuo atveju E. V.) praturtėjo nepagrįstai. Ginčas kilo dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo nuosavybės atkūrimo procese, kurių pažeidimas reikštų, kad pažeisti ir valstybės interesai, nes valstybinė žemė nuosavybės teisių atkūrimui neatlygintinai perleista nesant įstatyme numatytų pagrindų. Neteisėtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais valstybės turtas nepagrįstai perduotas privačion nuosavybėn, panaikinimas yra viešojo intereso dalis. Teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas, kaip konstitucinė vertybė, yra reikšmingas visai visuomenei, todėl prokuroras administracinėje byloje turi teisę reikšti reikalavimus panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų priimtus įsakymus ir sprendimus.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad neteisėtais ginčijamais administraciniais aktais J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir kitiems pretendentams – J. S., A. S., T. Č., H. Č., J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) natūra grąžinti bendro 54,98 ha ploto žemės sklypai, iš kurių J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausiusios dalies 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. 2-3394) pagrindu, dalis šiuo metu priklauso atsakovui E. V.. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio 3 dalimi savininkas turi teisę visais atvejais išreikalauti tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį daiktą, kai daiktas valdytojo neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra.

7. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais restitucijos taikymą, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti pripažinta negaliojančia ir 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2-3394 dalis dėl E. V. paveldėto l11,6000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 2,886 ha; 1,34 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 0,0800 ha; 813 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 0,4800 ha; 3,7300 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 0,2200 ha. Atitinkamai, iš atsakovo grąžintina valstybės nuosavybėn: dalis 3,7218 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,2195 ha (E. V. dalis); dalis 1,3729 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,0820 ha (E. V. dalis); dalis 7,6471 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,4515 ha (E. V. dalis); dalis 81,8317 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 2,8981 ha (E. V. dalis) bei E. V. už žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto trūkumą išmokėta suma – 119,32 Eur.

8. Atsakovas NŽT su patikslintu prašymu sutiko iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo nurodyti prašyme.

9. Atsakovas E. V. (toliau – ir atsakovas) patikslintą prašymą prašė atmesti.

10. Atsakovas nurodė, jog yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) įpėdinis. J. S. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurtos 1997–2000 metais. Atsakovo nuomone, materialaus teisinio intereso gynimo terminas praleistas ir prašo taikyti senatį. Pareiškėjo skundžiami administraciniai aktai priimti 1999–2012 m., t. y. yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, teismas, nagrinėjantis bylą, turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

11. Atsakovas teigė, kad atsižvelgiant į nustatytą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką, tuometinėms (duomenys neskelbtini) rajonų agrarinės reformos tarnyboms buvo žinoma, kad P. P. žemės sklypas, atsižvelgiant į dabartinį administracinį paskirstymą, išsidėstęs dvejuose rajonuose – (duomenys neskelbtini). Nustatyta tvarka apylinkių agrarinės reformos tarnybos pagal pretendentų pateiktus prašymus turėjo sudaryti asmenų ir žemės plotų suvestines (kiekvienai grupei pagal kaimus). J. S. žemėtvarkos tarnybos nenurodė, kad ji pateiktų papildomus dokumentus ar kreiptųsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadų, kad žemėtvarkos institucijoms nebuvo žinoma faktinė aplinkybė apie istoriškai buvusių savininko žemės plotų išsidėstymą dvejuose rajonuose ir grąžinamos žemės plotus. Žemės sklypai dvejuose rajonuose suprojektuoti taip, kad bendrame plote jungtųsi į vieną. Atsakovui, paveldėjusiam žemės sklypus, yra žinoma, kad pretendentė siekė susigrąžinti savo asmeninę žemę – 50 hektarų, gautą kaip kraitį, ir motinos P. P. žemę, valdytą iki nacionalizacijos. J. S. ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos į jai tenkančią P. P. nuosavybės teise iki 1940 m valdytą žemės plotą ir jos pačios asmeninės nuosavybės teise iki 1940 m. valdytą žemės plotą, todėl laikytina, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas J. S. atžvilgiu nebuvo pažeistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris reikalauja, jog būtų užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, o visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos veiktų remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Todėl teiginys, kad iki 1940 metų šeima, valdžiusi daugiau kaip 400 hektarų žemės, atkuriant nuosavybės teisę į žemę ir jai grąžinant 204 ha, praturtėjo nepagrįstai, yra nekorektiškas, net atsižvelgiant į įstatyminę nuostatą dėl grąžinamo turto apribojimų.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu prokuroro prašymą tenkino, t. y. panaikino AAVA 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 38-6343, kuriuo J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) atkurtos nuosavybės teisės į 3,90 ha žemės, dalį dėl 0,78 ha žemės; panaikino VAVA 1999 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 85-2547, kuriuo J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) atkurtos nuosavybės teisės į 26,70 ha žemės ir į 19,40 ha miško, dalį dėl 2,886 ha žemės; pripažino negaliojančia 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Not. Nr. 2-3394 dalį, kuria E. V. paveldėjo: 111,6000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 2,886 ha; 1,34 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,0800 ha; 813 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,4800 ha; 3,7300 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,2200 ha; taikė restituciją ir grąžino valstybės nuosavybėn iš atsakovo E. V.: dalį 3,7218 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,2195 ha (E. V. dalis), dalį 1,3729 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,0820 ha (E. V. dalis), dalį 7,6471 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,4515 ha (E. V. dalis), dalį 81,8317 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 2,8981 ha (E. V. dalis); panaikino NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1426 2.2.4. papunktį, kurio E. V. buvo nutarta išmokėti 119,32 Eur (412 Lt); taikė restituciją ir priteisė iš E. V. 119,32 Eur (412 Lt), įpareigojant pinigus pervesti į AB Swedbank esančią NŽT sąskaitą.

13. Teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į P. P. valdytą žemę pateikė pretendentai: J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. S., A. S., T. Č., H. Č., V. S.. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 1998 m. kovo 2 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmė turintį faktą, kad P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdė 160 ha žemės, iš jų 70 ha miško, iš jų 13,20 ha miško (duomenys neskelbtini) 1998 m. liepos 10 d. pretendentai į P. P. nuosavybės teisių atkūrimą sudarė susitarimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę, pagal kurį J. S. tenka 25,00 ha žemės, A. S. tenka 24,99 ha žemės, J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) tenka 16,67 ha žemės, T. S. tenka 16,67 ha žemės, H. Č. tenka 16,67 ha žemės, J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) tenka 50,00 ha žemės. Iš viso tiek VAVA, tiek AAVA sprendimais (duomenys neskelbtini) rajonuose pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į P. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaimuose valdytą žemę – 204,98 ha. Taigi, natūra be pagrindo grąžinti iš viso 54,98 ha ploto žemės sklypai minėtiems pretendentams. 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2-3394, pagrindu J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausiusius žemės sklypus paveldėjo A. Z., K. P., R. V., J. V., J. V., E. V. ir L. S..

14. Teismas nurodė, kad šioje proceso stadijoje kilo ginčas tik dėl vienam pretendentui E. V. priklausančios žemės dalies, kadangi jis paveldėjo 22,750 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 1,052 ha, 111,60 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 8,11 ha, 3,73 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,22 ha, 1,34 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,08 ha, 8,13 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,48 ha. Dėl kitiems pretendentams tenkančių ginčo žemės sklypų dalių Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi šios administracinės bylos dalis buvo nutraukta (pareiškėjui atsisakius nuo prašymo reikalavimų), kitoje dalyje teismas patvirtino taikos sutartis tarp šalių.

15. Teismas nustatė, kad NŽT Varėnos skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3VĮ- (14.3.2.)-1426 „Dėl privačios žemės sklypo kadastro duomenų keitimo ir nustatyto žemės ploto skirtumo kompensavimo“ buvo pakeisti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys, kadangi kadastriniais matavimais nustatytas plotų skirtumas viršijo leistinumo ribas (plotų skirtumas – 0,4829 ha, leistinas plotų skirtumas – 0,2851 ha). Kadastriniais matavimais nustatytas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas – 7,6471 ha. Šiuo įsakymu taip pat nurodyta, be kita ko, kompensuoti E. V. už nustatytą žemės sklypo 0,0285 ha ploto trūkumą, kurio vertė – 119,32 Eur (412 Lt) ir ši suma 2013 m. gegužės 2 d. buvo pervesta atsakovui E. V..

16. Teismas aptarė Atkūrimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką šiuo klausimu ir konstatavo, kad šiuo atveju pretendentams į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę AAVA ir VAVA sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 204,98 ha žemės, t. y. 54,98 ha daugiau nei nustatyta Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje, o tai reiškia jog nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į didesnį, nei 150 ha žemės (įskaitant miško ir vandens telkinius) plotą.

17. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra grąžinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą, todėl ginčijamos J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) vardu vėliausiai priimtų sprendimų dalys naikintinos, kadangi būtent šių administracinių aktų pagrindu atkurtos nuosavybės teisės pažeidžia Atkūrimo įstatymo nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į didesnį nei 150 ha žemės (įskaitant miško ir vandens telkinius) plotą.

18. Teismas sprendė, kad neteisėtais ginčijamais administraciniais aktais (AAVA 1999 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 38-6343 dėl 0,78 ha žemės; VAVA 1999 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 85-2547 dėl 2,886 ha žemės) J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) natūra grąžinti minėti žemės sklypai, iš kurių J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausiusios dalies 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. 2-3394) pagrindu, dalis šiuo metu priklauso atsakovui E. V..

19. Teismas padarė išvadą, kad panaikinus ginčijamus administracinius aktus (jų dalis), pripažintina negaliojančia ir dalis 2003 m. birželio 5 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2-3394 dėl E. V. paveldėto l11,6000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 2,886 ha; 1,34 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 0,0800 ha; 813 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 0,4800 ha; 3,7300 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies – 0,2200 ha.

20. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis restitucijos taikymą (CK 1.80, 4.96, 6.145, 6.146 str.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-518/2011, 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007 ir kt.), konstatavo, kad iš atsakovo, panaikinus minėtus administracinius aktus (jų dalis) ir Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, grąžintina valstybės nuosavybėn: dalis 3,7218 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,2195 ha (E. V. dalis); dalis 1,3729 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,0820 ha (E. V. dalis); dalis 7,6471 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 0,4515 ha (E. V. dalis); dalis 81,8317 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), t. y. – 2,8981 ha (E. V. dalis) bei E. V. už žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto trūkumą išmokėta suma – 119,32 Eur.

21. Teismas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog ginčijami žemės sklypai iki tol priklausę valstybei, grąžinti be pagrindo, pretendentas praturtėjo nepagrįstai. Ginčas kilo dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo nuosavybės atkūrimo procese, kurių pažeidimas reikštų, kad pažeisti ir valstybės interesai, nes valstybinė žemė nuosavybės teisių atkūrimui neatlygintinai perleista nesant įstatyme numatytų pagrindų. Neteisėtų administracinių aktų (jų dalies) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais valstybės turtas nepagrįstai perduotas privačion nuosavybėn, panaikinimas yra viešojo intereso dalis. Teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimas, kaip konstitucinė vertybė yra reikšminga visai visuomenei, todėl prokuroras administracinėje byloje turi teisę reikšti reikalavimus panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų priimtus įsakymus ir sprendimus.

22. Teismas, nagrinėdamas atsakovo argumentus dėl termino prokurorui kreiptis į teismą, siekiant apginti viešąjį interesą, praleidimo, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas kreiptis į teismą su skundu dėl sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585-2005, 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tik nuo to momento, kai yra surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir nuo jo pradedama skaičiuoti kreipimosi į teismą termino pradžia.

23. Teismas nurodė, kad tapatų Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino skaičiavimo aiškinimą pateikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, privalo patikrinti, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

24. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, lėmusios prokuroro sprendimą imtis ginti viešąjį interesą teismo tvarka, paaiškėjo tik 2015 m. spalio 26 d. Kauno apygardos prokuratūroje gavus NŽT Varėnos skyriaus prašymą Nr. 3SD-6518-(14.3.7) spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į dalį P. P. valdytos 204,98 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 26 d., todėl terminas prašymui paduoti nėra praleistas.

III. 25. Atsakovas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmesti.

26. Atsakovas pažymi, kad nurodė, jog vykstant žemės grąžinimo procesui, J. S. buvo įsitikinusi, kad grąžinimas vyko pagal istorinį faktą, kad pati J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 55 ha žemės, o likusieji 150 ha žemės buvo grąžinti kaip jos motinos P. P. buvusi nuosavybė. Tik bylų nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad NŽT nevertino duomenų, kad J. S. buvo 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininkė, o nuosavybės teisės atkūrimo procesas vyko į buvusios savininkės P. P. nuosavybės teise valdytą žemę. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtino Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikoje nustatytas žemės reformą vykdančių institucijų pareigas, žemėtvarkos tarnybos pagal turimus dokumentus, išlikusius istorinius planus į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises ir dokumentuose fiksuotiems žemės plotams pagal šiandieninį administracinį paskirstymą esantiems skirtinguose rajonuose, turėjo pareigą, o ne teisę sprendimus priimti vadovaujantis įstatymu ir poįstatyminiais aktais bei tvirtinant dokumentus dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimo apimtis ir projektuojant žemės sklypus, patikrinti į kokius plotus atkuriamos nuosavybės teisės ir informaciją pateikti kadastrinių vietovių žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiančios įmonėms. Į administracinę bylą žemėtvarkos institucijos pateikė nuosavybės teisių atkūrimo bylas, kuriose kiekvieno pretendento atžvilgiu surašytos pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą reglamentuojančiais norminiais aktais ne pretendentų susitarimas dėl atkuriamos nuosavybės pasidalinimo tarp pretendentų yra pagrindas atkurti nuosavybės teises į žemę ar projektuoti žemės sklypus. Valstybinė institucija, jei pateiktų dokumentų nuosavybės atkūrimui nepakanka ar jie yra ydingi, privalo apie tai informuoti pareiškėją, išsiaiškinti visas aplinkybes, įskaitant ir apie nuosavybės teisių atkūrimui trūkstamus dokumentus arba apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose padarytas klaidas.

27. Atsakovas nurodo, kad prokuroras apsiribojo tik nuosavybės teisių atkūrimo proceso faktų išdėstymu, tačiau administracinėje byloje nėra nurodytų aplinkybių, kodėl susidarė tokia situacija, kad nuosavybės teisės į žemę pretendentams atkurtos į didesnį, nei 150 ha plotą: ar tai žemėtvarkos institucijų klaida, tuomet turėjo būti išsiaiškinta ir tai, kaip bus atlyginama neteisėtais veiksmais padaryta žala. Šiuo atveju liko neaišku kodėl žemėtvarkos institucijos viršijo norminiais aktais suteiktus įgaliojimus ir sprendimais pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo, įtakos procesui neturėjo, žemės sklypus paveldėjo po pretendentės mirties. Be to, faktinės aplinkybės po nuosavybės teisių atkūrimo rodo, kad po sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo sklypai buvo perprojektuojami, atskiriami, koreguojami jų plotai. Atsakovas daro išvadą, kad žemėtvarkos skyrius vadovavosi duomenimis apie J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) asmeninės nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusius 55 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir P. P. 160 ha, kuomet juridinį faktą nustatė teismas sprendimu, kitu atveju NŽT negalėjo nesuskaičiuoti pretendentams grąžinamo žemės ploto, kuris viršija 150 ha.

28. Atsakovas pažymi, kad viešojo administravimo srityje yra taikomas atsakomybės už priimtus sprendimus principas ir administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas, būdamas įpėdiniu, šiuo atveju yra sąžiningas įgijėjas. Administracinėje byloje netyrus priežasčių kodėl viešojo administravimo subjektams sprendimais atkūrus nuosavybės teises buvo viršyti įstatymu leidžiami grąžintinos žemės plotai, nebuvo sprendžiamas atsakomybės ir jos paskirstymo klausimas. Atsakovas laikosi nuomonės, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais (byla Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 49426/09), byla Žilinskienė prieš Lietuvą (Nr. 57675/09), byla Grigaliūnienė prieš Lietuvą (Nr. 42322/09), byla Tumeliai prieš Lietuvą (Nr. 25545/14) ir kt.).

29. Atsakovas nurodo, kad administracinėje byloje neanalizuotas sprendimų atkurti nuosavybės teisę pagal pretendentų prašymus teisėtumas ir pagrįstumas – tiek prašymas, tiek teismo sprendimas dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais yra siejamas su jų priėmimo data. Nuo pirmųjų sprendimų atkurti nuosavybės teises 1998 metais iki paskutinių – 2000 metais, iki 2015 metų žemėtvarkos institucijoms nekilo abejonių dėl priimtų sprendimų teisėtumo. 2014 m. Šalčininkų rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1377- 371/2014 pagal ieškovų T. Č., H. Č., J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. S. ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi tvarkos nustatymo. Šalys, siekdamos taikaus susitarimo byloje, kreipėsi į notarų biurą dėl mainų sutarties, savininkams susikeičiant turimas žemės sklypo dalis atskiruose sklypuose ir taip išsprendžiant sklypų, priklausančių vienam savininkui skaičiaus sumažinimą ir dalių konkrečiame žemės sklype padidinimą. Tam buvo reikalingas žemėtvarkos institucijų derinimas dėl žemės ūkio paskirties žemės perleidimo ir papildomo įsigijimo. Derinimas baigėsi NŽT 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr.3SD-6518-(14.3.7) Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriui dėl neteisėtumo nuosavybės teisių atkūrimo viršijus maksimalų leistiną žemės plotą – 150 ha. Atsakovo nuomone, sprendžiant ginčo situaciją, turėjo būti nurodyta kada ir kas netinkamai atliko pareigas ir kodėl netinkamai įformintas nuosavybės teisių atkūrimas tiek valstybės atžvilgiu, tiek pretendentų atžvilgiu – kodėl nuosavybės atkūrimo procesiniai dokumentai įforminti neatsižvelgiant į pretendento prašymą atkurti nuosavybę dviejų savininkų atžvilgiu.

30. Atsakovas pažymi, kad teismo prašė taikyti senaties terminus ir prašymus atmesti. Atsakovas nėra pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jis – pretendentės įpėdinis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o visa viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti teisės normų reikalavimus. Apie tai, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pažeistas įstatymas, prokurorą informavo pati sprendimą priėmusi institucija – NŽT Varėnos žemėtvarkos skyrius. Pati žemėtvarkos institucija niekada nesiėmė jokių kontrolės veiksmų ar iniciatyvos pašalinti nustatytus pažeidimus. Prašymas dėl administracinių aktų, priimtų 1999 metais, t. y. prieš šešiolika metų, revizijos, pateikiamas 2015 metais, nors CK 1.125 straipsnis numato bendrą 10 metų senaties terminą, kuris būtų pakankamas stabiliems teisiniams santykiams įtvirtinti. Teismų praktikoje, įvertinus ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali būti atsisakyta ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokurorui kreipiantis į teismą nepraleistas vieno mėnesio terminas, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 30 straipsnis taip pat riboja administracinių aktų peržiūros terminus dešimčia metų, šis terminas negali būti atnaujintas, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Teismas šių aplinkybių sprendime neaptarė.

31. Atsakovas nurodo, kad teismas 2018 m. gegužės 9 d. patvirtino taikos sutartis, kuriomis atsakovai įsipareigojo grąžinti dalį žemės sklypo, tačiau nutartyje tvirtinant taikos sutartis padaryti rašymo apsirikimai dėl taikos sutartimi K. P., L. S., J. V., J. V., R. V., A. Z. įsipareigojimų dėl restitucijos taikymo ir įsipareigojimų grąžinti konkrečių žemės sklypų dalis. Vadovaujantis ABTĮ 96 straipsniu, šie rašymo apsirikimai turėtų būti ištaisyti.

32. Atsakovas teigia, kad siekdamas sudaryti taikų susitarimą administracinėje byloje, stengėsi išsiaiškinti klausimus dėl žemės sklypų suformavimo, gauti prašomą su žemės sklypų suformavimu ir nuosavybės atkūrimu informaciją, tačiau NŽT prašomos informacijos nepateikė net teismo įpareigota, paaiškindama, kad turi tik archyvines bylas, nors Viešojo administravimo įstatymas institucijai nustato ne teisę, o pareigą pradėti administracinę procedūrą ir pateikti išsamią informaciją, susijusią su klausimų, kurių sprendimas deleguotas įstatymu, sprendimu.

33. Pareiškėjas prokuroras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Pareiškėjas nurodo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-42-308/2017 nenustatė juridinio fakto, kad J. S., gim. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 55 ha žemės, kuriuos padovanojo jos motina P. P., tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams šioje ginčo situacijoje vyko išimtinai į P. P. nuosavybės teise valdytą žemę. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pretendentams į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę AAVA ir VAVA sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 204,98 ha žemės, t. y. 54,98 ha daugiau, nei nustatyta Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje, o tai reiškia, jog nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos pažeidžiant minėtas Atkūrimo įstatymo nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į didesnį, nei 150 ha žemės (įskaitant miško ir vandens telkinius) plotą. Teismas sprendime aiškiai nurodė, jog pažeidimas padarytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, pažeistos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio l dalis ir 6 straipsnio l dalis, todėl priimti neteisėti AAVA ir VAVA sprendimai. Taigi teismas objektyviai ir aiškiai konstatavo, koks ir kokioje srityje teisės pažeidimas yra padarytas, bei koks administracinis aktas yra neteisėtas. Ginčo situacijoje pakanka, kad teismas, išanalizavęs visas aplinkybes bei patikrinęs įrodymus, priimtų motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą esamai situacijai įvertinti ir konstatuoti administracinių aktų neteisėtumą. Kiti atsakovo išvardinti veiksmai, yra kitos, ne administracinės bylos, o žalos atlyginimo bylos dalykas. Atsakovas, kaip ir kiti atsakovai bylos nagrinėjimo metu iš esmės pripažino, jog nuosavybės teisės į P. P. nuosavybės teise turėtą žemę atkurtos į 54,98 hektarais didesnį žemės plotą, nei numatyta Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio l dalyje ir 6 straipsnio l dalyje.

35. Pareiškėjas nesutinka, kad yra praleistas pareiškimo padavimo senaties terminas. 150 ha limitas buvo nustatytas originalioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje ir nebuvo keičiamas. Ginčo situacijoje šis limitas buvo viršytas net 54,98 ha, todėl nustatytų pažeidimų apimtis yra itin didelė. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo šioje situacijoje stabilumą ir aiškumą, nustatytų pažeidimų apimtį, 10 metų senaties institutas negali būti taikomas. Teismas teisingai nusprendė, kad šiuo atveju reikšmingos aplinkybės, lėmusios prokuroro sprendimą imtis ginti viešąjį interesą teismo tvarka, paaiškėjo 2015 m. spalio 26 d. Kauno apygardos prokuratūroje gavus NŽT Varėnos skyriaus prašymą Nr. 3SD-6518-(14.3.7) spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į dalį P. P. valdytos 204,98 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Kadangi prokuroras su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. per vieną mėnesį, terminas prašymui paduoti nėra praleistas.

36. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. NŽT išdėsto faktines aplinkybes, susijusias su ginču ir pažymi, kad NŽT siūlė pretendentams administracine tvarka panaikinti ar patikslinti sprendimus, o kai to nepavyko padaryti – buvo kreiptasi į prokuratūrą su prašymu apginti viešąjį interesą. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, NŽT Varėnos skyrius ir Šalčininkų skyrius, pretendentams siūlė panaikinti ar patikslinti vėliausiai kiekvieno pretendento atžvilgiu priimtus sprendimus, kadangi priimant vėliausius sprendimus buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) turto paveldėtojams nebuvo siūlyta panaikinti sprendimų administracine tvarka, kadangi dėl žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės J. S., yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio administracine tvarka panaikinti NŽT neturi teisės. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi NŽT buvo priskirtos sprendimų dėl valstybinės žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių perleidimo priėmimo ir žemės sandorių sudarymo funkcijos, todėl NŽT nebegali ginti viešojo intereso, kadangi priešingu atveju ginčytų savo pačios sudarytus sandorius. NŽT nurodo, kad pretendentai buvo supažindinti su visais sprendimais iki juos priimant. Savo sutikimą su planuojamais priimti sprendimais pretendentai patvirtino parašais sprendimų projektuose. Pretendentai sudarė atskirus susitarimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. P. iki nacionalizacijos valdytus 150 ha (duomenys neskelbtini) kaime ir 54,99 ha (duomenys neskelbtini) kaime, taigi akivaizdu, kad pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises į 204,99 ha žemės, t. y. į didesnį, nei leidžiama buvusio savininko valdytos žemės plotą. NŽT nuomone, pretendentai, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę turėjo žinoti apie Atkūrimo įstatyme nustatytą ribojimą, tačiau sutiko su akivaizdžiai neteisėtų sprendimų priėmimu. Atsižvelgiant į pretendentų veiksmus, teisinio reguliavimo šioje situacijoje stabilumą ir aiškumą, nustatytų pažeidimų apimtį, pretendentų lūkesčių nebūtų galima pripažinti teisėtais ir gintinais ieškinio senaties institutu. Todėl šiuo atveju prioritetas teiktinas pažeistų valstybės interesų gynimui ir ieškinio senaties terminas netaikytinas.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra pagrindas panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 4 d. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 23 d. individualių administracinių aktų dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į 0,78 ha ir 2,886 ha žemės dalis ginčų žemės sklypuose, bei ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu po to sekusį šio turto paveldėjimą ir taikyti restituciją.

40. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo – prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, pripažino, jog ginčijamos individualių administracinių aktų dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir vėlesnis šio turto paveldėjimas yra neteisėti, nes nuosavybės teisės į šį turtą buvo atkurtos nesant teisinio pagrindo, todėl individualius administracinius aktus bei sandorį panaikino ir taikė restituciją, minėtus žemės sklypus grąžinant valstybės nuosavybėn.

41. Apeliacinį skundą pateikė vienas iš atsakovų – E. V.. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą keletu aspektų. Visų pirma, skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, dėl kokių priežasčių buvo priimti neteisėti sprendimai, bei nesprendė atsakomybės už priimtus sprendimus taikymo klausimo; antra, keliamas klausimas dėl terminų administraciniams aktams apskųsti ir senaties taikymo; trečia, nurodoma, kad vadovaujantis EŽTT sprendimais, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo; ketvirta, akcentuojama, kad atsakovui nebuvo pateikti dokumentai, kurie leistų sudaryti taikos sutartį.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

44. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum (lot. visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pasisakęs, kad pagal specialų, nuosavybės teisių restitucijos teisinius santykius reglamentuojantį Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Šiame įstatyme yra specialių sąlygų (apribojimų), taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), todėl Atkūrimo įstatymas vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius.

45. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra gražinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą mišką arba vandens telkinį, bet ne į didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo vietovėje esančią žemę. Ši nuostata, nustatanti maksimalią nuosavybės teisių atkūrimo ribą - 150 ha, įstatymo leidėjo nebuvo keičiama.

46. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai, remdamasis Atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, konstatavo, kad šiuo atveju pretendentams į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę AAVA ir VAVA sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 204,98 ha žemės, t. y. 54,98 ha daugiau nei nustatyta Atkūrimo įstatymo, o tai reiškia jog nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į didesnį, nei 150 ha žemės (įskaitant miško ir vandens telkinius) plotą. Tokiu būdu sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į viršijantį Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą plotą, prieštarauja šio Įstatymo nuostatai, yra neteisėti iš esmės ir tai yra pakankamas pagrindas juos panaikinti. Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos yra viešasis interesas, kurį pagrįstai gina pareiškėjas.

47. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, dėl kokių priežasčių buvo priimti neteisėti sprendimai, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų aplinkybių nustatymas negali daryti įtakos ginčijamų individualių administracinių aktų teisėtumui, kadangi šie individualūs administraciniai aktai buvo pripažinti neteisėtais iš esmės. Neteisėtų sprendimų priėmimo priežastys turėtų teisinę reikšmę sprendžiant juos priėmusių pareigūnų atsakomybės ar žalos atlyginimo klausimus, tačiau šie klausimai nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad byloje nebuvo sprendžiamas atsakomybės už neteisėtų sprendimų priėmimą klausimas, pažymi, kad administracinė byla buvo nagrinėjama pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, todėl šioje byloje pagrįstai buvo sprendžiami pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimai. Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą, byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Formuluodamas skundo (prašymo) dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovo, kuris turtą įgijo neatlygintinai, t. y. paveldėjo, patirtos žalos atlyginimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų patyrė žalą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, tačiau tam jie turi apsispręsti ginti savo teises būtent tokiu būdu ir laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

49. Nors atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo praleistas naikinamasis terminas administraciniams aktams apskųsti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo. Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu į administracinį teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Taigi šioje byloje būtina nustatyti, ar buvo praleistas ginčijamų individualių administracinių aktų apskundimo terminas.

50. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju - prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Toks termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika.

Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą, ir nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-335-08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-370-525/2019).

51. Byloje nustatyta, kad pradiniai duomenys dėl teisės aktų, reguliuojančių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, šioje byloje nagrinėtų pažeidimų Kauno apygardos prokuratūroje buvo gauti 2015 m. spalio 26 d., į teismą kreiptasi 2015 m. lapkričio 26 d., duomenų, kad prokuroras delsė atlikti kokius nors veiksmus, byloje nepateikta, taigi terminas prašymui paduoti nebuvo praleistas, ir , atitinkamai, nėra pagrindo taikyti ABTĮ 30 straipsnyje numatyto naikinamojo termino.

52. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat laikosi nuomonės, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais (byla Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 49426/09), byla Žilinskienė prieš Lietuvą (Nr. 57675/09), byla Grigaliūnienė prieš Lietuvą (Nr. 42322/09), byla Tumeliai prieš Lietuvą (Nr. 25545/14) ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtose EŽTT bylose nebuvo vertinamas sprendimų pripažinimo negaliojančiais teisėtumas ir pagrįstumas, bet keltas klausimas dėl viešo intereso poreikių ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyros užtikrinimo taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra prašoma atlyginti žalą, kilusią atsakovui dėl galimai neteisėtų institucijos veiksmų.

53. Dėl atsakovo argumentų, kad jam nebuvo pateikti dokumentai, kurie leistų sudaryti taikos sutartį, pažymėtina, kad šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi, tačiau tam būtina visų ginčo šalių gera valia ir kompromiso siekimas. Kaip matyti iš šioje byloje esančių dokumentų, su kitais atsakovais - pretendentais į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę ar jų palikuonimis – taikos sutartys buvo sudarytos ir pateiktų dokumentų šiems asmenims apsisprendimui dėl grąžinamų žemės sklypų vietų, jų įvertinimo ir kitų aplinkybių užteko. Iš bylos nagrinėjimo proceso eigos negalima padaryti išvados, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ar nesudarė sąlygų ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. Šalių deryboms nepavykus, taikos sutarties nesudarymas neturi tiesioginės įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria buvo patvirtintos taikos sutartys tarp kitų ginčo šalių ir bylos dalis nutraukta, nebuvo nustatytu terminu apskųsta instancine tvarka, yra įsiteisėjusi ir galiojanti, todėl joje esančių galimų rašymo apsirikimų ir netikslumų taisymas galimas tik ABTĮ 96 straipsnyje numatyta tvarka sprendimą priėmusio teismo, o ne nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

54. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo E. V. (E. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius