2025-04-16 Nr. AB-6755-3-64-3-00019-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-331-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00019-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. C. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą skundo teikimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. KS-03-08 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir 2023 m. kovo 7 d. sprendimas); 3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) raštą „Dėl skundo“ (toliau – ir Raštas); 4) panaikinti visus Agentūros priimtus raštus, lydinčius 2023 m. kovo 7 d. sprendimo priėmimo procedūrą.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą skundo teikimo terminą, paaiškino, kad 2023 m. kovo 7 d. Agentūra priėmė sprendimą įpareigoti jį grąžinti skolą. 2023 m. balandžio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją su skundu, prašydamas panaikinti 2023 m. kovo 7 d. sprendimą. Išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo skundą, Ministerija priėmė Raštą. Pareiškėjas nurodė, kad, galbūt dėl darbuotojo atliktos techninės klaidos, Ministerija laiku ir tinkamai neinformavo jo apie priimtą Raštą. Savo iniciatyva susisiekęs su Ministerijos atstovais, apie Rašto priėmimo aplinkybę pareiškėjas sužinojo tik 2023 m. spalio 28 d.

Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2024 m. liepos 10 d. Agentūra kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš pareiškėjo skolą ir palūkanas (administracinė byla Nr. eI3-2230-362/2025). Teikdama teismui prašymą, Agentūra įvardijo, kad pareiškėjas neskundė Sprendimo. Pareiškėjas teigė, kad minėta aplinkybė leidžia teigti, jog Ministerija taip pat tinkamai neinformavo Agentūros apie priimtą Raštą.

Remdamasis įvardytomis aplinkybėmis, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jis praleido skundo teikimo terminą dėl priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai, priimdami 2025 m. sausio 16 d. nutartį, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. kovo 7 d. Agentūra priėmė sprendimą pritaikyti pareiškėjui 15 578,20 Eur vertės paramos susigrąžinimo sankciją. 2023 m. balandžio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją su skundu, prašydamas panaikinti 2023 m. kovo 7 d. sprendimą. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Ministerija, priimdama Raštą, konstatavo, kad, priimdama 2023 m. kovo 7 d. sprendimą, Agentūra tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis. Taip pat, priimdama Raštą, Ministerija išaiškino pareiškėjui aplinkybę, jog pareiškėjas savo pasirinkimu turi teisę skųsti Raštą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui, Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka administracinių ginčų komisijai arba ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos.

Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, 2023 m. spalio 28 d. gavęs Raštą, įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas turėjo teisę apskųsti Raštą iki 2023 m. lapkričio 28 d. Siekdamas apskųsti minėtą Raštą, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu tik 2025 m. sausio 7 d. Remdamasis nustatytais duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido skundo teikimo terminą.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo teikimo terminą, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo įvardytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti minėtą terminą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl, žinodamas Rašto skundimo tvarką, jis laiku ir tinkamai nesikreipė į teismą. Taip pat pareiškėjas neįvardijo jokių aplinkybių, sudariusių jam objektyvias kliūtis tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę / institucinę gynybą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, turėdamas pareigą būti aktyvus ir rūpestingas, pareiškėjas, gavęs Raštą, turėjo aktyviai ginti savo galbūt pažeistas teises, tačiau to nedarė. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas savo valia tinkamai nerealizavo savo teisės teikti teismui skundą ir praleido skundo teikimo terminą dėl subjektyvių priežasčių.

III. Pareiškėjas M. C., teikdamas atskirąjį skundą, prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutartį; 2) atnaujinti pareiškėjui praleistą skundo teikimo terminą; 3) perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas teigia, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, pareiškėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido skundo teikimo terminą dėl subjektyvių priežasčių. Pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, teikdamas skundą, jis nurodė objektyvias skundo teikimo termino praleidimo priežastis. Atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas apribojo pareiškėjo galimybes ginti savo pažeistas teises teisme.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas aktyviai negynė pažeistų teisių. Pareiškėjas pabrėžia, kad, siekdamas apskųsti 2023 m. kovo 7 d. sprendimą, 2023 m. balandžio 5 d., nepraleisdamas įstatymuose nustatyto skundo teikimo termino, jis operatyviai kreipėsi į Ministeriją. Pareiškėjas nurodo, kad Ministerijos atstovai suklaidino jį dėl Rašto įteikimo momento (nurodydami, kad jie siunčia Raštą pakartotinai). Vertindamas, kad jis praleido skundo teikimo terminą, pareiškėjas neskundė Rašto. Sąžiningai elgdamasis teismo proceso metu, pareiškėjas neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių laisvių – teisės kreiptis į teismą – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 16 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas.

Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido skundo teikimo terminą dėl subjektyvių priežasčių, ir atsisakė atnaujinti pareiškėjui skundo teikimo terminą bei priimti pareiškėjo skundą. Nesutikdamas su skundžiama nutartimi, pareiškėjas kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymų nustatytos tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymų įtvirtintų skundų teikimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

Bendruosius skundų (prašymų, pareiškimų) teikimo administraciniams teismams terminus nustato ABTĮ 29 straipsnio nuostatos. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog, teikdamas skundą, jis praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytą skundo pateikimo terminą. Iš esmės, pareiškėjas prašo teismo atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą, nurodydamas, kad jis praleido minėtą terminą dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad praleisto skundo pateikimo termino atnaujinimo institutą reglamentuoja ABTĮ 30 straipsnio nuostatos. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Aiškindamas minėtas ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, įstatymų leidėjas siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Tai reiškia, kad teismas gali atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą tik išimtiniais atvejais, kai pareiškėjas praleidžia minėto termino praleidimo priežastys buvo svarbios, objektyvios ir sudarė pareiškėjui kliūtis laiku kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-5-662/2025; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas praleisto skundo pateikimo termino atnaujinimo klausimą, teismas vertina pareiškėjo elgesį pagal rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo bei operatyvumo standartus. Nagrinėdamas minėtą klausimą, teismas taiko ne vidutinius, o individualius sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).

Įvertinusi administracinės bylos įrodymus, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro svarbias priežastis atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas teigia, jog apie Rašto priėmimą jis sužinojo 2023 m. spalio 28 d. Taigi, sužinojęs apie Rašto priėmimą, pareiškėjas turėjo teisę skųsti Raštą teismui iki 2023 m. lapkričio 28 d. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktomis išvadomis, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas neįvardijo jokių aplinkybių, sudariusių jam objektyvias kliūtis minėtu laikotarpiu tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą ir skųsti Raštą teismui tiek pačiam, tiek naudojantis advokato teisine pagalba. 2023 m. spalio 28 d. gavęs Raštą, pareiškėjas, turėdamas pareigą aktyviai ir rūpestingai ginti pažeistas teises, turėjo savu laiku ginti galbūt pažeistas teises, tačiau to nedarė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką subjektyvus termino skaičiavimo suvokimas nėra laikoma svarbia aplinkybe, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-293-502/2019, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-191-602/2020).

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis. Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su Rašto neįteikimu Agentūrai, el. laiškų turiniu, nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjo praleistą skundo pateikimo terminą ir priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 16 d. nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo M. C. atskirąjį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 16 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė