2016-11-15 Nr. AB-21687-3-64-3-01513-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1785-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01513-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4; 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ ir atsakovės I. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei I. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Telšių RATC“) kreipėsi su prašymu (b. 1. 1–5) į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovės I. R. (toliau – ir atsakovė) 134,30 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) bei 52,57 Eur pareiškėjo patirtų atstovavimo išlaidų.

UAB „Telšių RATC“ nurodė, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Telšių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nustato, kad UAB „Telšių RATC“ apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovei I. R., kuri dėl nežinomų priežasčių 134,30 Eur vietinės rinkliavos nesumokėjo.

Atsakovė atsiliepimu į prašymą prašė atmesti prašymą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad ji visiškai neturi jokių atliekų, nes jas sudegina, kompostuoja, o jei turi – jas deda į sūnaus, su kuriuo kartu gyvena, turimą konteinerį. Be to, atsakovė tvirtino, kad ji nėra gavusi mokėjimo pranešimų dėl vietinės rinkliavos. Atsakovė suformulavo prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai – valdžios galias riboja Konstitucija, bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b. 1. 54–58) patenkino pareiškėjo prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos priteisimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės I. R. 134,30 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų patenkino iš dalies – pareiškėjui iš atsakovės I. R. priteisė 14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2, 11, 12 straipsniais, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 2010 m. sausio 21 d. Tarybos sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Nuostatų 39, 33.4 punktais, 2013 m. gegužės 30 d. Tarybos sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Nuostatų 45 punktu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 2 ir 7 punktais.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Taigi vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Pareiga mokėti paminėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Tarybos 2010 m. sausio 21 d sprendimu Nr. T1-7 patvirtinti Nuostatai ir Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Nuostatai. Pagal šių teisės aktų 6 punktuose įtvirtintas teisės normų nuostatas, vietinės rinkliavos mokėtojai buvo komunalinių atliekų turėtojai, tarp jų ir visi fiziniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus).

Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas UAB „Telšių RATC“ (Tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Nuostatų 39 punktas ir 2013 m. gegužės 30 d. Tarybos sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Nuostatų 45 punktas). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, I. R. ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl ji privalėjo mokėti Telšių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą.

UAB „Telšių RATC“ pateikta pažyma patvirtina, kad atsakovė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl to susidarė 134,30 Eur įsiskolinimas. Pagal Tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Nuostatų 33.4 punktą, daugiabučio namo butų, esančių kitoje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, savininkams (valdytojams, naudotojams) buvo nustatyta 87 Lt dydžio vietinė rinkliava. Tokio dydžio vietinė rinkliava galiojo iki 2013 m. birželio 30 d., o nuo 2013 m. liepos 1 d. buvo nustatytas 106 Lt vietinės rinkliavos dydis (Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Nuostatai).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas teisingai apskaičiavo prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Atsakovė neginčijo prašomos priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo sumos, tačiau ji nesutiko, jog apskritai turėjo pareigą tokią rinkliavą mokėti. Be to, atsakovė atsiliepime tvirtino, kad ji šiukšlių iš viso neturi, kadangi jas sudegina, kompostuoja, o kas lieka – deda į kartu gyvenančio sūnaus konteinerį. Tačiau šių aplinkybių atsakovė nepatvirtino jokiais įrodymais.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje taikytinų teisės aktų aiškinimą, ta aplinkybė, jog fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti tam tikro dydžio vietinę rinkliavą, ir vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą jis gali būti atleistas tik norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Atsakovės teiginius, kad ji negavo mokėjimo pranešimų, paneigia pareiškėjo pateikti įrodymai apie atsakovei išsiųstus mokėjimo pranešimus. Be to, pagal paminėtus Nuostatus (2010 m. sausio 21 d. redakcijos 62 p., 2013 m. gegužės 30 d. redakcijos – 69 p.), negavusi mokėjimo pranešimų atsakovė turėjo pareigą pati kreiptis į pareiškėją. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „Telšių RATC“ reikalavimas priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkinamas.

Atsakovė atsiliepime prašė teismą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisinės ir teisingos valstybės principus, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį – pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, pagal kurią – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Tačiau pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje byloje nekilo abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Kaip jau paminėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vienodą administracinių teismų praktiką analogiškose (jau minėtose) bylose, išaiškinęs atsakovės ginčijamas Rinkliavų įstatymo nuostatas, vietinės rinkliavos sąvoką, todėl atsakovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas nepatenkino.

UAB „Telšių RATC“ prašė iš atsakovės priteisti 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Telšių RATC“ prašymo priteisti patirtas advokato paslaugų apmokėjimo išlaidas, atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama byla yra nesudėtinga; tas pats atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose pareiškėjui teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 14 Eur. Teismo vertinimu, tokia išvada neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teisminei praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015).

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniu skundu (b. 1. 60–64) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, jog prašyta priteisti atstovavimo išlaidų suma sudaro tik 2,03 procentų maksimaliai įmanomos priteisti sumos, todėl suma negali būti laikytina kaip neproporcingai didelė. Pažymi, jog atstovavimo išlaidas patiria išskirtinai tik dėl atsakovės kaltės, nes būtent atsakovė nemoka vietinės rinkliavos, už kurios surinkimą jis yra atsakingas. Akcentuoja, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra proporcinga jo atstovų atliktam darbui: įrodymų rinkimas, pareiškimo surašymas, pareiškimo ir priedų pateikimas teismui elektroniniu būdu, iškeltos administracinės bylos administravimas. Teigia, jog priteistinos atstovavimo išlaidos neviršija panašių (vykdymo išlaidų) įkainių, todėl laikytinos proporcingomis ir teisingomis. Taip pat pažymi, jog patirtų atstovavimo išlaidų mažinimas tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems mokėtojams, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu.

Atsakovė I. R. apeliaciniu skundu (b. 1. 74–80) prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims. Taip pat prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė teigia, jog Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo prasme ji nėra atliekų turėtoja, todėl neprivalo mokėti atliekų rinkliavos mokesčio. Akcentuoja, jog atliekų tvarkymas galimas dviem būdais: sudarant su atliekų turėtoju atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, tačiau jokia sutartis su ja nebuvo sudaryta ir nebuvo pateiktas pasiūlymas tokią sutartį sudaryti. Pabrėžia, jog nėra nei karto gavusi nustatytos formos pranešimo, kad turi sumokėti rinkliavą už atliekas. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl įrodymų pateikimo, nes konteinerio ir atliekų neturi. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams.

Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. 1. 83) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą (b. 1. 84–89) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškinama vienodai, savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai formuodamas administracinių teismų praktiką vietinės rinkliavos klausimais, dar kartą nurodė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Teigia, jog atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta, kad pagal galiojančius Nuostatus yra pagrindas atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau pareiškėjas su šiuo argumentu nesutinka, nes pirmiausia turi būti paties nekilnojamojo turto objekto savininko (valdytojo) kreipimasis, pateikiant pagrįstus duomenis, nurodytus Nuostatuose, tačiau tokio kreipimosi šiuo atveju nebuvo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs vienodą administracinių teismų praktiką analogiškose bylose, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Administracinėje byloje iškeltas ginčas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už nekilnojamojo turto objektą (butą), esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės pareiškėjo naudai 134,30 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės pareiškėjo naudai 14 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad ji nėra atliekų turėtoja, todėl vietine rinkliava apmokestinta nepagrįstai.

Atsakydama į šiuos atsakovės argumentus, kolegija pažymi, kad pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą teisės taikymo požiūriu kildina iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punkto bei Tarybos patvirtintų Nuostatų. Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad nagrinėjamu atveju vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovė pagal Nuostatus yra laikytina ginčo vietinės rinkliavos mokėtoja, negali paneigti jos nurodomi argumentai, kad jai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad ji šias atliekas tvarkėsi pati. Be to, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovės argumentai, kad jai nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl to, jog ginčo laikotarpiu jai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad ji šias atliekas rūšiuoja pati, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei ginčo laikotarpiu priklausė paminėtas nekilnojamojo turto objektas, todėl ji atitiko rinkliavos mokėtojo statusą.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė ginčo laikotarpiu negalėjo būti pripažinta „atliekų turėtoja“ paminėtų Nuostatų prasme (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.) ir negalėjo būti apmokestinta vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl atsakovės pareigos sumokėti pareiškėjo nurodytą rinkliavą.

Atsakovė apeliaciniame skunde apeliuoja ir į tai, kad Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, todėl teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios teisės normos atitikimo Konstitucijai. Atsakydama į šiuos atsakovės argumentus, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu atsakovės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju atsakovė) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (atsakovės) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai.

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus dėl teismo diskrecijos kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros teisės normos atitikimo Konstitucijai, kolegija taip pat neįžvelgia būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai.

Pareiškėjo apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės 52,57 Eur atstovavimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti jam atstovavimo išlaidas, kad šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, sumažino priteistiną sumą iki 14 Eur, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjama byla yra nesudėtinga, tas pats atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose pareiškėjui teikia nuolat, teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo mažinti priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Sprendžiant klausimą dėl nagrinėjant administracinę bylą patirtų išlaidų atlyginimo, yra svarbios proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso šalių išlaidų atlyginimą, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, yra pateikti išaiškinimai dėl nustatant priteistinas išlaidas ir konkretų jų dydį aktualių principų taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų atlyginimo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju svarbių aplinkybių visumą.

Reikia paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015 iš esmės pažymėjo, jog išnagrinėto pobūdžio (dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo) administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba labiau perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis.

Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aptariamoje byloje nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, jog administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, yra visiškai teisingas, o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai, t. y. prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 50 Lt. Tokio aiškinimo nuosekliai laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1653-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai, kaip teigia pareiškėjas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovės 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytos išvados

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovės apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniuose skunduose nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ ir atsakovės I. R. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas