2018-10-24 Nr. AB-19366-3-64-3-00292-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2513-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00292-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2 ir 55) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 3000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. sausio 6 d. pareiškėjas iš Šiaulių TI buvo etapuotas į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Respublikinė Šiaulių ligoninė (toliau – ir Šiaulių ligoninė), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. sausio 9 d. Šiaulių ligoninėje pareiškėjas buvo laikomas naudojant specialiąsias priemones – antrankius. Pareiškėjui buvo nepatogu miegoti, jis patyrė didelius skausmus, nemigą, jautėsi pažemintas, patyrė daug nepatogumų. Pareiškėjas paaiškino, kad su antrankiais jis buvo laikomas visą laiką, išskyrus, kai buvo vedamas į tualetą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20 ir 21, 42 ir 43, 107–110) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3. Atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI buvo išnagrinėti pareiškėjo skundai dėl neteisėto specialiųjų priemonių panaudojimo jam esant Šiaulių ligoninėje.

4. Pateiktuose Šiaulių TI pareigūnų paaiškinimuose buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti saugumą ir užkardant pareiškėjo galimą bandymą pabėgti pareiškėjui viena ranka antrankiais buvo fiksuojama prie lovos. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prieš antrankių panaudojimą buvo perspėtas, tačiau tuo metu jokių prašymų, skundų ar pretenzijų neišreiškė, o pradėjo skųstis tik grįžus į Šiaulių TI.

5. Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų instrukcijų „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros“ (toliau – ir Instrukcijos) 185 punktą, antrankių panaudojimą, kaip prevencinę priemonę pareigūnai naudoti galėjo, todėl Šiaulių TI pareigūnai jiems suteikiama teise, tam tikrais momentais – nesant palatoje vieno iš pareigūnų bei lankantis toje pačioje palatoje buvusių ligoninės pacientų artimiesiems, panaudojo specialiąsias priemones (antrankius).

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo pateikta jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nebuvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, o būtent – Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 11 straipsnio 7 dalį; Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 120–124 straipsnius; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) IV skyrių (216 – 220 punktai) ir XII skyrių (221 – 224 punktai) nustatė, kad minėti teisės aktai nedraudė naudoti specialiąsias priemones (antrankius) konvojavimo metu. Pareiškėjas buvo konvojuotas į gydymo įstaigą, kurioje buvo laikomas patalpoje, kuri nebuvo įrengta laikyti suimtus asmenis.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis buvo nuolat laikomas su antrankiais (išskyrus tuos atvejus, kai jis buvo vedamas į tualetą), kaip nepagrįstus. Pareiškėjas buvo pateikęs skundą Šiaulių TI administracijai. Šiaulių TI ištyrė pareiškėjo skundą, buvo gauti konvojavimą atlikusių asmenų tarnybiniai pranešimai, pareiškėjas buvo informuotas apie jo skundo tyrimo rezultatus ir nustatytas aplinkybes (b. l. 39 ir 40, 95 ir 96). Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jam būnant Šiaulių ligoninėje antrankiai buvo naudojami visą laiką.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo prašymą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124 ir 125), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo teiginių, kad jis buvo 3 paras prirakintas prie lovos. Pareiškėjo teigimu jis neturėjo galimybės pateikti jokių įrodymų, pagrindžiančių jo žodžius, nes Šiaulių ligoninėje nėra įrengtos videokameros. Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių TI pareigūnai taip pat nepateikė jokių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai pasitikėjo pareigūnų žodžiais, tačiau nepasitikėjo pareiškėju.

13. Pareiškėjas nurodo, kad neskundė Šiaulių TI administracijos sprendimo, nes jame nebuvo nurodyta, kaip ir kur sprendimas galėjo būti skundžiamas.

14. Pareiškėjas pažymi, kad negalėjo skųstis dėl pareigūnų veiksmų, nes buvo konvojuojamas be asmeninių daiktų, o žodinių pareiškėjo prašymų pareigūnai neklausė.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 126–129) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės remiasi pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės siejo su tuo, kad Šiaulių ligoninėje jis nuolat buvo laikomas su antrankiais (išskyrus atvejus kai vesdavo į tualetą).

18. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad nebuvo visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

19. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, kad Šiaulių ligoninėje visą ginčo laikotarpį (3 paras) buvo surakintas antrankiais.

20. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje yra ginčas dėl pareiškėjo laikymo antrankiuose laikotarpio. Pareiškėjas nurodo, kad buvo nuolat prirakintas antrankiais, išskyrus atvejus, kai buvo vedamas į tualetą, o Šiaulių TI pareigūnų pateiktuose paaiškinimuose (b. l. 88–94) nurodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas antrankiuose tik periodiškai, siekiant užtikrinti kartu palatoje buvusių ligoninės pacientų, jų artimųjų ir personalo saugumą ir užkardyti galimą pareiškėjo bandymą pabėgti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad visi Šiaulių TI pareigūnai nurodo vienodas aplinkybės, paaiškinimuose nėra loginių klaidų ar akivaizdžiai melagingos informacijos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo netikėti visų Šiaulių TI pareigūnų pateiktais paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad pareiškėjas prirakintas prie lovos buvo laikomas periodiškai, tik Šiaulių TI pareigūnų nurodytais atvejais.

21. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialiųjų priemonių panaudojimas yra kraštutinė priemonė, kurios taikymas riboja žmogaus teises, todėl specialiosios priemonės (nagrinėjamu atveju – antrankiai) turi būti taikomos tik esant būtinumui. Įvertinusi byloje pateiktos medžiagos turinį, teisėjų kolegija nurodo, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinumas taikyti antrankius. Dėl Šiaulių TI pareigūnų paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kad ligoninės pacientai, kurie reiškė baimę dėl savo ir juos lankančių artimųjų saugumo, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nepateikta jokia informacija apie kartu su pareiškėju laikomus asmenis ir jų konkrečius nusiskundimus. Iš byloje esančių pareiškėjo sveikatos dokumentų įrašų negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju specialiosios priemonės buvo būtinos. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog Šiaulių TI pareigūnai neįrodė būtinumo panaudoti antrankius, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryti neteisėti veiksmai.

22. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija nurodo, kad neturinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo laikymo antrankiuose. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti pareigūnų veiksmai – antrankių panaudojimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

23. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl pareiškėjo laikymo antrankiuose būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pažeidimo ypatumus, pažymi, kad dėl antrankių panaudojimo pareiškėjui galėjo patirti fizinių ir dvasinių nepatogumų. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 3 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI pareigūnų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (atskirais trumpais periodais mažiau nei 3 parų laikotarpyje), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas kaip pakankama satisfakcija laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

26. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės aktų nuostatas dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir pripažįstama, kad Šiaulių TI pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, taikydami specialiąsias priemones ir pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimą laikyti pakankama satisfakcija, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. P. teisė Šiaulių ligoninėje į tinkamas sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Milda Vainienė