2025-09-17 Nr. AB-14541-3-61-3-01292-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-13-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01292-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 35

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ ir atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ skundą atsakovui Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Olympic Casino Group Baltija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2022 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. DIE-114 (toliau – ir Įsakymas) 2.2, 3–5 punktus ir juos pagrindžiančius motyvus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. kas metus organizuoja „gyvo“ pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“ (toliau – ir Turnyras). Pareiškėjas paskelbė pranešimus apie organizuojamą Turnyrą savo svetainėje su informacija apie patekimo į Turnyrą sąlygas, Turnyro taisykles, apmokėjimo tvarką, apgyvendinimo sąlygas ir paties Turnyro istorinį kontekstą bei apimtį. Pareiškėjas teigė, kad 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ir ALĮ) 10 straipsnio 19 dalies redakcija, kuria uždraustos aktyvios rinkodaros priemonės, kurios skatina lošimą. Tarnyba skundžiamu Įsakymu konstatavo pareiškėjo padarytą ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų pažeidimą ir skyrė jam baudą, siekdama atgrasyti pareiškėją nuo teisės aktų pažeidimų. Pareiškėjo nuomone, skundžiamu Įsakymu jam pritaikytos poveikio priemonės dėl ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimo negalėjo būti skirtos, nes Įsakymas priimtas pažeidžiant neplaninių specialiųjų patikrinimų tvarką, atsakovui klaidingai interpretuojant ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimus, savo konsultacijomis klaidinant pareiškėją.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo paskleistą informaciją, kaip patenkančią į ALĮ 10 straipsnio 19 dalies draudimą. Įsakymu paskirtos poveikio priemonės, pareiškėjo vertinimu, pažeidžia ALĮ 291 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ALĮ 292 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 37 straipsnį. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas buvo priimtas neatlikus pagrindinių procedūrų dėl ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimo: pavedimas patikrinti buvo duotas dėl Turnyro organizavimo, o ne dėl publikacijų; pažeidimas nustatytas be tyrimo; atsakovas neatliko veiksmų, siekdamas nustatyti, ar paskelbtos publikacijos yra / nėra skatinimas lošti; pažeidimas nustatytas už patikrinimo vietos ribų; iš Įsakymo turinio neaišku, kokia buvo pažeidimo trukmė, nėra užfiksuota pažeidimo pabaiga, nėra pasisakyta, nuo kada turi būti laikoma, kad vyko pažeidimas; pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Pareiškėjas nurodė, kad jo interneto svetainės nėra nurodytos tarp vietų, kuriose gali būti atliktas patikrinimas, todėl visi įrodymai, kuriuos atsakovas surinko svetainėje https://lt.olympic-poker.com, yra surinkti neteisėtai ir negali būti naudojami pažeidimui patvirtinti. Be to, atsakovas pažeidimą 2021 m. rugsėjo 9 d. rašte identifikavo kaip pažeidimą svetainėje www.olybet.lt, tačiau Įsakyme vertinamos publikacijos svetainėje https://lt.olympic-poker.com. Pareiškėjo teigimu, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs visas patikrinimo procedūras, pareiškėjas būtų galėjęs skųsti atsakovo pavedimą patikrinti, pašalinti publikacijas anksčiau, konsultuotis su atsakovu dėl kitų publikacijų, patikrinimo metu rinkti ir teikti jį išteisinančius įrodymus, tačiau šių pareiškėjo teisių atsakovas neužtikrino. Pareiškėjo vertinimu, Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. DIE-803 „Dėl Ūkio subjektų, organizuojančių azartinius lošimus, didžiąsias, mažąsias loterijas ir žaidimus žaidimo automatais patikrinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priežiūros tarnybos organizuojamų patikrinimų taisyklių (toliau – ir Patikrinimo taisyklės) 81.5 papunktį, VAĮ 33 straipsnio 11 dalį, gero administravimo principą.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, nubausdamas pareiškėją, neatsižvelgė į ALĮ 10 straipsnio 19 dalies normos pakeitimų tikslus, išskirtus įstatymų leidėjo. Pakeitimas buvo nukreipęs į anksčiau azartinius lošimus organizuojančių bendrovių naudotas aktyvias priemones, t. y. specialias akcijas, pasiūlymus ir panašias priemones, skirtas pritraukti naujus vartotojus susikurti paskyrą arba siekiant paskatinti turimus vartotojus įnešti lėšų į lošimo sąskaitas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Turnyras nepriklauso šioms kategorijoms, o yra pokerio entuziastams skirtas renginys, į kurį susirenka ilgamečiai pokerio žaidėjai, turintys lėšų dalyvauti Turnyre bei jame besivaržantys ne vien dėl materialaus, tačiau ir dėl sportinio intereso. Pasak pareiškėjo, tokiai tikslinei auditorijai paskatinimo dalyvauti turnyre nereikia, o skelbime tebuvo pateikta bendra informacija.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimai nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomi, nes Lietuvos Respublika turi informuoti Europos Komisiją apie kiekvieno techninio reglamento projektą iki jo priėmimo (Direktyvos 2015/1535 5 straipsnis), o atsakovas nepateikė įrodymų, kad apie ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimą buvo pranešta.

6. Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, pažeidė ALĮ 291 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą, nes pareiškėjas, siekdamas išvengti bylinėjimosi su atsakovu, pašalino publikacijas iš viešos prieigos nedelsiant po to, kai sužinojo, jog atsakovas jas vertina kaip pažeidžiančias ALĮ nuostatas. Be to, atsakovas, esant naujam reguliavimui, Įsakymu paskyrė pareiškėjui poveikio priemonės iki Tarnybos konsultacijų pasikeitimo.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Kontrolės skyriaus 2021 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. IVL-1201 „Dėl pokerio turnyro „Žvejo iššūkis“ užfiksuota ir iš ekrano nuotraukų matyti, jog lošimo organizatorių internetiniuose puslapiuose www.betsafe.lt ir www.olybet.lt (https://lt.olympic-poker.com/olympic_poker_club) skelbiama skatinanti informacija apie planuojamą turnyrą „Žvejo iššūkis“, kviečiama jame dalyvauti. Tarnyba 2021 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 2E-1096 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti informaciją, susijusią su Turnyro organizavimu. Taip pat šiuo raštu atsakovas atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad interneto svetainėje www.olybet.lt skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“ pažeidžia ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas, nes skatina dalyvauti lošime, ir rekomendavo nutraukti draudžiamos informacijos skelbimą. Atsakovo pažymėjo, kad 2021 m. spalio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. IVL-1365 „Dėl pokerio turnyro „Žvejo iššūkis“ įvertinimo“ nurodyta, jog pareiškėjo interneto svetainėje www.olybet.lt paspaudus ties „Olympic Poker club“, nukreipiama https://lt.olympic-poker.com, kur naujienų skiltyje 2021 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas paskelbė informaciją apie planuojamą pokerio turnyrą „Betsafe Žvejo iššūkis sugrįžta“ su kvietimu dalyvauti, vilioja „didesniais priziniais fondais“. Informacija fiksuota 2021 m. spalio 1 d., 2021 m. spalio 7 d. Taip pat tarnybiniame pranešime nurodyta, kad skelbiama informacija apie Turnyrą siekiama atkreipti dėmesį į lošimo organizatoriaus pasiūlą, tai, atsakovo nuomone, laikytina skatinimu dalyvauti lošimuose, todėl jos skelbimas draudžiamas pagal ALĮ 10 straipsnio 19 dalį.

9. Atsakovas pažymėjo, kad 2021 m. spalio 11 d. buvo pradėtas pareiškėjo neplaninis specialusis patikrinimas, pareiškėjas buvo aiškiai informuotas, kur ir kokia informacija buvo skelbiama, kuri galimai pažeidė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus, todėl skundo argumentai, kad Įsakymas priimtas neužtikrinus pagrindinių procedūrų, yra nepagrįsti. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas Įsakymu išplėtė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies aiškinimą, įsigaliojus ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimams, teikė prieštaringas ir klaidinančias konsultacijas ūkio subjektams, tačiau absoliutus draudimas skatinti lošėjus dalyvauti lošimuose įsigaliojo 2021 m. liepos 1 d., 2021 m. gegužės 20 d. priėmus Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIV-337. Pasak atsakovo, nors ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje nenurodytas baigtinis skatinančios dalyvauti lošimuose informacijos ir skatinamųjų lošti priemonių sąrašas, tačiau tokiomis priemonėmis (be ALĮ nurodytų specialių renginių, bandomųjų lošimų, akcijų, nuolaidų, dovanų) laikoma bet kokio pobūdžio informacija ar veiksmai, kuriais lošimų organizatorius ar kiti asmenys siekia atkreipti dėmesį į lošimo organizatorių ir jo teikiamas paslaugas, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti lošimuose. Skatinimas dalyvauti lošimuose bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis (lošimo organizatorių interneto svetainėse, lošimo vietose, socialiniuose tinkluose ir kt.) yra draudžiamas. Atsakovo įsitikinimu, negali būti toleruojami tokie veiksmai, kuomet lošimo organizatoriai pareiškėjo interneto svetainėse skelbia informaciją apie konkursus, turnyrus, žaidimus ar kitokio pobūdžio informaciją, kuria siekiama atkreipti asmenų, potencialių klientų (lošėjų) dėmesį ir priminti jiems apie pareiškėjo organizuojamus konkursus, kas vertintina kaip informacija, skatinanti lošti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies prasme.

10. Dėl pareiškėjui apskaičiuotos baudos atsakovas nurodė, kad skirdamas pareiškėjui baudą vadovavosi ALĮ nustatytų baudų apskaičiavimo aprašo, patvirtinto Priežiūros tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. DIE-257 (toliau – Aprašas), 5 punktu, pagal kurį baudos dydis apskaičiuojamas trimis etapais Aprašo II skirsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas teigė, kad pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskyrė 25 000 Eur baudą. Atsakovo nuomone, Įsakymas yra priimtas atsižvelgiant į VAĮ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodomus administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimams, t. y. Įsakyme nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Todėl, vertinant Įsakymo turinį, nėra jokio pagrindo teigti, kad jis yra nepagrįstas ir (ar) neteisėtas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarnybos 2022 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. DIE-114 2.2, 3–5 punktus. Teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualias faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į Tarnybos organizuojamų patikrinimų taisykles, patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. DIE-803 „Dėl Ūkio subjektų, organizuojančių azartinius lošimus, didžiąsias, mažąsias loterijas ir žaidimus žaidimo automatais, patikrinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), pažymėjo, kad Tarnyba, priešingai nei teigė pareiškėjas, atliko pažeidimo vertinimo procedūrą. Tarnyba, 2021 m. rugsėjo 3 d. gavusi informaciją, 2021 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. IVL-1201 pranešė, kad planuojamo rengti pokerio turnyro „Žvejo iššūkis“ organizavimas galimai prieštarauja lošimų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams ir buvo pasiūlyta kreiptis į lošimo organizatorių su prašymu pateikti su Turnyru susijusią informaciją. Tarnyba 2021 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 2E-1096 kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad Tarnyba atlieka planuojamo rengti Turnyro, kuris skelbiamas svetainėse www.betsafe.lt ir www.olybet.lt, vertinimą, papildomai pažymėjo, jog pareiškėjo interneto svetainėse skelbiama informacija apie turnyrą skatina dalyvauti lošime, pažeidžia ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas, todėl Tarnyba rekomendavo nutraukti draudžiamos informacijos skelbimą ir paprašė pateikti paaiškinimą, kodėl interneto svetainėse yra skelbiama skatinanti lošti informacija. Tarnybos direktoriaus 2021 m. spalio 11 d. pavedimu Nr. PT-30-(7.3) Tarnybos darbuotojai buvo paskirti atlikti neplaninį specialųjį pareiškėjo patikrinimą, siekiant nustatyti, kaip jis laikosi ALĮ bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių azartinių lošimų organizavimo tvarką (Priežiūros tarnybos Kontrolės skyriaus 2021 m. spalio 11 d. tarnybinis pranešimas Nr. IVL-1365 „Dėl pokerio turnyro „Žvejo iššūkis“ įvertinimo“), nuo 2021 m. liepos 4 d. iki patikrinimo pabaigos. 2021 m. gruodžio 21 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. PT1-31, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į organizuojamą pokerio Turnyrą, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti Turnyre, laikytina skatinančia dalyvauti lošimuose informacija, todėl pareiškėjo skelbimas galimai pažeidė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui patikrinimo aktas buvo išsiųstas 2021 m. gruodžio 22 d., nustatant terminą atsiliepimui pateikti. Gavusi atsiliepimą Tarnyba 2022 m. sausio 20 d. priėmė įsakymą DIE-27 2.2 „Dėl atlikto UAB „Olympic casino group Baltija“ neplaninio specialiojo patikrinimo pagal 2021 m. spalio 11 d. pavedimą patikrinti Nr. PT-30-(7.3)“, kurio 2.2 punkte konstatavo, jog pareiškėjo interneto svetainėje https://lt.olympic-poker.com skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į organizuojamą pokerio turnyrą, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti turnyre, laikytina skatinančia dalyvauti lošimuose informacija, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas galimai pažeidė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus (draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose), bei nutarta pareiškėjo neplaninio specialiojo patikrinimo medžiagą dėl nurodytų ALĮ pažeidimų perduoti Tarnybos Patariamajai komisijai sprendimui dėl baudos skyrimo ir jos dydžio nustatymo priimti. Patariamoji komisija 2022 m. vasario 18 d. išvadoje Nr. IVL-271 nurodė, kad pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į organizuojamą pokerio Turnyrą, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti Turnyre, laikytina skatinančia dalyvauti lošimuose informacija, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus (draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose) ir pasiūlyta jam skirti 25 000 Eur baudą. Tarnybos direktorius 2022 m. vasario 24 d. priėmė ginčijamą Įsakymą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su Tarnybos padarytais procedūriniais pažeidimais, nurodė, kad vien praleistas Taisyklių 46 punkte nustatytas terminas nesudaro pagrindo konstatuoti viso patikrinimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad Turnyro organizavimas apima ir informacijos apie tokį turnyrą paskelbimą, kviečiant jame dalyvauti, todėl Tarnyba, tikrindama Turnyro organizavimą, turėjo teisę tikrinti, ar pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“ atitinka ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus. Teismas vertino, kad tiek rugsėjo 3 d., tiek rugsėjo 24 d. Tarnybos konsultacijose buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje yra nustatytas absoliutus draudimas skatinti dalyvauti lošimuose. Konsultacijose buvo paminėta, kad skatinimu laikoma bet kokio pobūdžio informacija ar veiksmai, kuriais lošimų organizatorius ar kiti asmenys siekia atkreipti dėmesį į lošimo organizatorių ir jo teikiamas paslaugas, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti lošimuose, todėl teismas nurodė, jog konsultacijos negali būti laikomos klaidinančiomis ar prieštaringomis. Teismas akcentavo, kad net tuo atveju, jei vadovaudamasis apibendrintomis konsultacijomis pareiškėjas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas suprato savaip, aplinkybės, jog jo veiksmai laikytini prieštaraujančiais įstatymui, pareiškėjui buvo aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškintos individualiu Tarnybos 2021 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 2E-1096.

15. Teismas pažymėjo, kad be pirmiau nurodytų dviejų konsultacijų ir Tarnybos 2021 m. rugsėjo 10 d. rašto Nr. 2E-1096 pareiškėjas taip pat buvo gavęs Tarnybos 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. 2E-1138 „Dėl azartinių lošimų organizatorių skelbiamos reklamos ir skatinimo dalyvauti lošimuose“, kuris ne tik dar kartą paneigia pareiškėjo teiginius dėl aiškios ir nedviprasmiškos Tarnybos pozicijos nebuvimo, bet ir paaiškina Tarnybos poziciją dėl siekiamo balanso tarp konsultavimo ir poveikio priemonių taikymo. Tarnyba šiame rašte aiškiai nurodė, kad nustačiusi, jog viešai skelbiamos informacijos ar veiksmų, kurie neatitinka ALĮ reikalavimų, faktą, Tarnyba visų pirma raštu informuoja tokios informacijos skleidėją ar veiklą vykdantį subjektą apie informacijos ar vykdomos veiklos galimus neatitikimus teisės aktų reikalavimams ir rekomenduoja juos nedelsiant pašalinti. Ūkio subjektui nereaguojant į konsultaciją, konsultaciją suteikęs Priežiūros tarnybos darbuotojas, užfiksavęs teisės aktų reikalavimus neatitinkančios informacijos skleidimo ar vykdomos veiklos faktą, perduoda informaciją pagal kompetenciją įvertinti Tarnybos skyriui, atsakingam už patikrinimo ar tyrimo pradėjimą. Tarnyba taip pat nurodė, kad tikrinimo inicijavimas dėl kiekvieno galimo azartinių lošimų reklamos ar skatinimo dalyvauti lošimuose fakto būtų nesuderinamas nei su minimalios ir proporcingos ūkio subjektų veiklos priežiūros naštos principu, nei su metodinės pagalbos teikimo principu, todėl vadovaujantis ALĮ poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio) (paskutinė priemonė), t. y. kai ūkio subjektas atsisako geranoriškai pašalinti pažeidimus. Tarnyba rašte taip pat pažymėjo, kad ALĮ yra aiškiai įtvirtintas absoliutus draudimas skatinti dalyvauti lošimuose ir nurodė, jog Tarnybos atstovas 2021 m. rugsėjo 10 d. el. paštu visoms nuotolinius lošimus organizuojančioms bendrovėms nurodė, kodėl bus pradedami patikrinimai.

16. Teismas akcentavo, kad vien tai, jog Tarnyba, prašydama jai trūkstamos papildomos informacijos iš pareiškėjo, pažodžiui nenurodė, kad, nepaisant pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 16 d. atsakymo, atlieka patikrinimą ir dėl publikacijų, nereiškia, jog toks patikrinimas negalėjo būti atliktas, nes 2021 m. spalio 27 d., 2021 m. lapkričio 18 d., 2021 m. lapkričio 29 d. ir 2021 m. gruodžio 3 d. raštų tikslas buvo ne informuoti pareiškėją apie patikrinimo apimtį, o gauti trūkstamą informaciją. Patikrinimo apimtis buvo apibrėžta 2021 m. spalio 11 d. pavedime patikrinti Nr. PT-30-(7.3), nurodant, kad bus tikrinama, kaip UAB „Olympic Casino Group Baltija“ laikosi ALĮ bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių azartinių lošimų organizavimo tvarką (Priežiūros tarnybos Kontrolės skyriaus 2021 m. spalio 11 d. tarnybinis pranešimas Nr. IVL-1365 „Dėl pokerio turnyro „Žvejo iššūkis“ įvertinimo“).

17. Teismas nurodė, kad teikdamas atsiliepimą į patikrinimo aktą pareiškėjas neginčijo patikrinimo apimties ir pavedime patikrinti nurodytos patikrinimo vietos. Tai patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog tikrinimas apima ir jo interneto svetainėse patalpintas publikacijas, susijusias su Turnyru. Pareiškėjas patikrinimo metu nekvestionavo, kad jam buvo žinoma, jog patikrinimas apima ir interneto svetainėje paskelbtų publikacijų atitikties ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatoms patikrinimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teismui skirtuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, susijusius su patikrinimo apimtimi ir vieta, teismas nevertino kaip įrodančius, jog pareiškėjo teisės ginti savo interesus buvo apribotos, ir todėl jie nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu.

18. Spręsdamas dėl ALĮ 10 straipsnio 19 dalies aiškinimo ir taikymo, teismas pažymėjo, kad šioje normoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas absoliutus skatinimo lošti draudimas. Tą patvirtina ir įstatymo projekto aiškinamajame rašte išdėstyta įstatymo leidėjo pozicija, kurioje (Aiškinamojo rašto 1 dalis) nurodoma, kad skatinimas dalyvauti lošimuose gali būti nukreiptas tiek esamiems klientams, tiek ir siekiant pritraukti naujų lošėjų. Aiškinamojo rašto 4 dalyje nurodyta, kad projektu siūloma nustatyti draudimą skatinti lošti bet kokia forma ir priemonėmis, tai yra draudimą bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, įskaitant specialius renginius, bandomuosius lošimus, akcijas, nuolaidas, dovanas ir panašaus pobūdžio skatinamąsias priemones, skatinančius dalyvauti lošimuose ar nuotoliniuose lošimuose. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų interpretavimas, neva naująja redakcija yra apribotas tik aktyvių priemonių (specialių akcijų, pasiūlymų, skirtų naujiems vartotojams pritraukti) naudojimas, nėra pagrįstas nei Įstatymo tekstu, kuriame expressis verbis (tiesiogiai) yra nurodytas draudimas bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, nei įstatymo leidėjo valia, kuri, kaip matyti iš aiškinamojo rašto, taip pat apėmė bet kokios skatinimo formos ir priemonių draudimą.

19. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusi ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcija, kuri, lyginant ją su prieš tai galiojusia, įtvirtino griežtesnius skatinimo lošti apribojimus (t. y. nustatė absoliutų skatinimo draudimą). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad draudimas skatinti lošti taikytinas ir nuotolinio lošimo paslaugoms, darė išvadą, kad šis draudimas traktuotinas kaip visuomenės paslaugos taisyklė 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535 prasme ir jai taikytinos šios direktyvos ir ją įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 957 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatos, pagal kurias apie pakeitimą nustatyta tvarka turėtų būti notifikuojama Europos Komisija ir kitos valstybės narės, o projekto priėmimas turėtų būti atidėtas trims mėnesiams, kad Europos Komisija ir kitos valstybės narės galėtų tinkamai susipažinti su siūlomu reglamentavimu bei, esant poreikiui, pateikti nuomonę. Teismas akcentavo, kad šią poziciją patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (žr., pvz., 2020 m. spalio 22 d. sprendimo byloje Nr. C-275/19 48 punktą, 2016 m. vasario 4 d. sprendimo byloje Nr. C‑336/14 75 punktą).

20. Teismas akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, jog Europos komisija būtų buvusi notifikuota apie aptariamą pakeitimą. Priešingai, iš viešai prieinamos informacijos (www.lrs.lt) matyti, kad 2021 m. gegužės 5 d. aptariamą įstatymo pakeitimą svarstant Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitete (pagrindiniame komitete) buvo nepritarta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupės išvadoms dėl tokio notifikavimo būtinybės; taip pat matyti, kad Lietuvos Respublika Europos Komisiją dėl ALĮ pakeitimų yra notifikavusi pranešimais 2020/242/LT; 2018/251/LT; 2017/206/LT; 2015/248/LT ir 2014/63/LT, tačiau nei vienas jų nėra susijęs su aptariamu draudimo skatinti lošti pakeitimu (https://ec.europa.eu/growth/toolsdatabases/tris/lt/search/?trisaction=search.results#).

21. Teismas, atsižvelgdamas į ESTT praktiką (2016 m. vasario 4 d. Sprendimo byloje Nr. C‑336/14 67 punktas; 2017 m. vasario 1 d. sprendimo byloje Nr. C‑144/16 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, 2020 m. spalio 22 d. sprendimo byloje Nr. C-275/19 53 punktas) ir vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimas jam negalėjo būti taikomas dėl to, jog Europos Komisija nebuvo notifikuota, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet poveikio priemonė atsakovui buvo taikyta už ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, įsigaliojusios nuo 2021 m. liepos 1 d., pažeidimą. Kadangi šis įstatymo pakeitimas turėjo būti notifikuotas Europos Komisijai, nes jis pagal ESTT praktiką yra susijęs su „informacinės visuomenės paslauga“, kaip ji apibrėžiama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 2 punktą, tačiau to nebuvo padaryta, teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nacionalinis teismas negali taikyti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, įsigaliojusios nuo 2021 m. liepos 1 d., o tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje negali būti konstatuotas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimas ir atitinkamai – taikomos sankcijos.

22. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas panaikino Tarnybos 2022 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. DIE-114 2.2, 3–5 punktus. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašymas, panaikinus šiuos punktus, naikinti ir juos pagrindžiančius motyvus, yra perteklinis, todėl nesprendžiamas.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo motyvus, susijusius su ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymu; 2) papildyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo motyvus, konstatuojant, kad priimant Tarnybos direktoriaus Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, susijusios su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu ir teisingu procesu.

24. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus: 1) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 2) pridėti prie bylos naujus įrodymus (dr. D. B. 2023 m. sausio 16 d. mokslinę išvadą); 3) kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo dėl šių klausimų: 1. Ar valstybei narei jau esant pranešusiai apie įstatymo nuostatą, kaip techninį reglamentą, nepranešimas apie naują, reikšmingai platesnę, šios nuostatos redakciją pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnį, atitiktų Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą? 2. Ar ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostata yra techninis reglamentas Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio požiūriu? 3. Ar praplėtus draudimą skatinti lošti taip, kaip tai padaryta pagrindinėje byloje, Lietuvos Respublika privalėjo notifikuoti Europos Komisiją apie techninio reglamento pakeitimą pagal Direktyvą 2015/1535? 4. Ar nacionalinis teismas, nustatęs, kad Europos Komisijai nebuvo pranešta apie techninį reglamentą ar jo pakeitimą iki jo priėmimo ir įsigaliojimo pagal Direktyvą 2015/1535 5 straipsnį, nacionalinis teismas ar valstybės institucijos turi teisę taikyti tokio techninio reglamento nuostatas privačių asmenų atžvilgiu?

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas rezoliucinės dalies požiūriu padarė teisingas išvadas, tačiau pareiškėjas teikia apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo: a) motyvų, susijusių su ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymu; b) motyvų, kuriais pateisinti atsakovo atlikti procedūriniai pažeidimai (nekaltumo prezumpcijos ir tyrimo pradėjimo bei atlikimo); c) dėl motyvų, kad skundžiamas Įsakymas priimtas neturint bylos medžiagos ir nenustačius konkretaus pažeidimo, nebuvimo.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas skundžiamame sprendime ALĮ 10 straipsnio 19 dalies normas taikė, nors ir konstatavo, jog jų taikyti pareiškėjo atžvilgiu negalima. Teismas sprendime nepasisakė dėl to, jog pareiškėjo internetinei svetainei nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusi ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcija negali būti taikoma, nes šio įstatymo straipsnio dalies pakeitimas nustatyta tvarka turėjo būti notifikuotas Europos Komisijai. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo veiksmai pagal ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatą, galiojusią iki 2021 m. liepos 1 d., buvo teisėti. Tačiau byloje susiklostė situacija, kai nauja ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcija negalėjo būti taikyti, kol ji nėra notifikuota, bet byloje vis tiek buvo pritaikyta. Pareiškėjas mano, kad teismas šiuo atveju taikydamas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies normas, pažeidė materialiosios teisės normas, nes jas taikyti pareiškėjo atžvilgiu yra draudžiama. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas tokią rezoliucinę dalį, kokią priėmė skundžiamame sprendime, galėjo priimti ir netaikęs ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvados dėl neva teisėto Tarnybos atlikto patikrinimo yra klaidingos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog Tarnybos inicijuotas pareiškėjo patikrinimas buvo atliekamas pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių tokių patikrinimų terminus bei procedūrą, nuostatas. Tačiau teismas be jokių motyvų atmetė pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba keturiomis dienomis pavėlavo surašyti tarnybinį pranešimą ir taip reikšmingai pažeidė Patikrinimo taisyklių 46 punktą. Teismas nenurodė, kodėl minėtą pažeidimą vertino kaip mažareikšmį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šis pažeidimas nėra vienintelis procedūrinis pažeidimas, tačiau jis yra reikšmingai susijęs su pareiškėjo suvokimu apie tyrimo apimtį (pavedime patikrinti, surašytame pavėluotai, nebuvo paminėta, kad bus atliktas patikrinimas pareiškėjo svetainėje, todėl jis negalėjo teikti savalaikių paaiškinimų). Pareiškėjo nuomone, Tarnybos pažeidimų gausa atliekant patikrinimą sudarė pagrindą teigti, jog patikrinimas nebuvo atliktas remiantis įstatymo viršenybės (VAĮ 1 str. 4 p.) bei gero administravimo principais, todėl ir termino patikrinimui pradėti pažeidimas turėjo būti savarankiškas pagrindas Įsakymą pripažinti neteisėtu.

28. Pareiškėjas teigia, kad pavedimas patikrinti buvo duotas dėl Turnyro organizavimo, o ne dėl publikacijų, todėl jis negalėjo būti patrauktas atsakomybėn. Pareiškėjas pažymi, kad leidžiant Tarnybai vykdyti patikrinimus platesne apimtimi, nei pati Tarnyba apibrėžė pavedime patikrinti, būtų pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir teisinio tikrumo principai. Pareiškėjas akcentuoja, kad patikrinimo vietas Tarnyba įprastai nustato gana konkrečiai ir tiksliai, todėl Tarnybai nustačius fizinę patikrinimo vietą dėl Turnyro, pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad pareigūnai dar tirs ir virtualią pareiškėjo svetainę. Teismas, konstatavęs priešingai, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir pažeidė teisinio tikrumo principą bei ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime privalėjo pasisakyta dėl to, jog Tarnyba neturėjo bylos medžiagos ir negalėjo pagrįsti, kokie įrodymai buvo pagrindas surašyti Patikrinimo aktą, Patariamosios komisijos išvadą. Pareiškėjas pažymi, kad jeigu Tarnyba negali pagrįsti, kokių dokumentų pagrindu buvo priimtas Įsakymas, todėl negali būti užtikrinta, kad pareiškėjas galėjo pasisakyti dėl visų tyrimo / patikrinimo įrodymų. Tarnyba įrodinėja aplinkybes, nepateikdama visų dokumentų, nepridėdama tarnybinio pranešimo prie bylos medžiagos, nesuteikdama pareiškėjui galimybių susipažinti su visais Tarnybos disponuojamais įrodymais, be to, Tarnyba, disponuodama turima bylos medžiaga, nesaugo ūkio subjekto komercinių paslapčių ir tokiu būdu pažeidžia asmens duomenų apsaugos nuostatas. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje nepasisakoma dėl minėtos bylos medžiagos pateikimo ir kitų duomenų saugojimo pažeidimų, yra neteisėta ir keistina.

30. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime taip pat nepagrįstai nekonstatavo Tarnybos padaryto nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad Tarnybos pareigūnai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes išankstinę nuomonę susiformavo dar iki visų aplinkybių ištyrimo. Tarnyba dar nebuvo priėmusi skundžiamo Įsakymo, bet jau pareiškėją laikė kaltu dėl ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatų pažeidimo.

31. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas Įsakymas turėjo būti panaikintas ir dėl to, jog jame nėra konstatuotas aiškus ir nedviprasmiškas pažeidimas. Pasak pareiškėjo, Tarnyba Įsakyme nesirėmė pačiomis publikacijomis, nes nenurodė jų konkrečios buvimo vietos ir nepagrindė, kas konkrečiai šiose publikacijose neva pažeidžia ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas. Teismas, pritardamas skundžiamo Įsakymo išvadai, sudarė prielaidas formuotis ydingai teismų praktikai, kai ūkio subjektai gali būti pripažinti kaltais valstybės institucijai iki galo neįrodžius konkrečių ūkio subjektų padarytų teisę pažeidžiančių veikų. Paliekant teismo sprendimo motyvus dėl abstraktaus pažeidimo patvirtinimo, ūkio subjektai nežino, kaip konkrečiai jiems elgtis, nes jie nežino, kaip tikslinti savo elgesį, siekiant visapusiško jų veiksmų teisėtumo.

32. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimo motyvai yra ir gali būti apeliacijos objektu, nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies. Todėl pareiškėjo vertinimu, jis turi teisę prašyti apeliacinės instancijos teismo pakeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus pažeidžiančias teismo sprendimo išvadas.

33. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

34. Atsakovas nurodo, kad skundžia teismo sprendimo dalį, kuria teismas konstatavo, jog ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, įsigaliojusios 2021 m. liepos 1 d., pakeitimas turėjo būti notifikuotas Europos Komisijai. Taip pat atsakovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nacionalinis teismas negali taikyti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, įsigaliojusios nuo 2021 m. liepos 1 d., tokiu būdu kvestionuodamas Lietuvos Respublikos Seimo priimto norminio teisės akto ir jo priėmimo procedūros teisėtumą.

35. Atsakovas sutinka, kad Europos Komisijos techninio reglamento duomenų bazėje nėra duomenų apie tai, jog Lietuvos Respublika būtų pateikusi Europos Komisijai pranešimą apie ALĮ Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-392, tačiau šiuo atveju, atsakovo nuomone, nebuvo jokio pagrindo tai daryti, nes draudimas skatinti lošti nėra naujai įtrauktas į ALĮ. Iki ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo (Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-392) toks draudimas jau buvo nustatytas įstatyme ir galiojo, tačiau jo formuluotė buvo susijusi su konkrečių skatinimo būdų ir priemonių, kurie draudžiami, išvardijimu. Po įstatymo pakeitimo draudimas buvo sugriežtintas ir išplėstas, įtraukta nuostata dėl draudimo „bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis“ skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, pateikti galimi skatinimo pavyzdžių pavyzdžiai, kurie savo esme panašūs į anksčiau galiojusioje ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijoje išvardintas priemones ir būdus, taip pat įtraukiama abstrakti sąvoka „panašaus pobūdžio skatinamosios priemonės“. Atsakovas pažymi, kad Europos Komisija apie iki 2021 m. liepos 1 d. galiojusioje ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijoje įtvirtintą draudimą skatinti dalyvauti lošimuose konkrečiais įstatyme išvardintais būdais buvo informuota ir jau 2014 m. liepos 14 d. pateikė rekomendacijas, kad komerciniai pranešimai negali skatinti dalyvauti lošimuose. Atsakovo teigimu, tai, kad iki 2021 m. liepos 1 d. galiojusioje ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijoje buvo įtvirtintas draudimas skatinti dalyvauti lošimuose konkrečiais įstatyme išvardintais būdais, apie tokį reglamentavimą buvo informuota Europos Komisija, todėl Lietuvos Respublikos Seimui, priimant Pakeitimo įstatymą, nebuvo pakeista techninio reglamento taikymo sritis nei laiko atžvilgiu, nei teritoriškai, todėl nagrinėjamu atveju apie tokius pakeitimus neprivaloma pranešti Europos Komisijai.

36. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo procedūros metu Lietuvos Respublikos Seime taip pat buvo svarstomas klausimas dėl informavimo Europos Komisiją, o būtent, Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (Pagrindinio komiteto) išvadoje Nr. 2021 m. gegužės 5 d. Nr. 109-P-19 „Dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-392“ nepritarta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupės pasiūlymui apie Įstatymo projektą pranešti Europos Komisijai, nes skatinimo lošti veikla yra vienašališka, savo iniciatyva organizuojama veikla, kuriai nėra būtinas lošėjo ar potencialaus kliento valios išreiškimas ar prašymas. Taigi, nesant Direktyvoje (ES) 2015/1535 (2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL 2015 L 241, p. 1) nurodytų informacinės visuomenės paslaugos požymių visumos (nėra „asmeniško paslaugų gavėjo prašymo“ požymio), nėra ir pagrindo apie Projektą pranešti Europos Komisijai. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetas 2021 m. gegužės 5 d. pateikė pagrindinio komiteto išvadą Nr. 109-P-19 (nors ir remdamasis kitais pagrindais), kad nėra pagrindo apie Projektą pranešti Europos Komisijai.

37. Atsakovo teigimu, teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, iš esmės neteisėtai vertino Lietuvos Respublikos Seimo priimto ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo įstatymo ir šio įstatymo priėmimo procedūros teisėtumą, kas priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) kompetencijai. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad apie ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimus turėjo būti pranešta Europos Komisijai, todėl nepagrįstai panaikino Tarnybos Įsakymo 2.2, 3–5 punktus ir priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

38. Atsakovas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime lošimo paslaugą sulygino su skatinimo dalyvauti lošimuose veikla, todėl padarė klaidingą išvadą, jog „lošimo“ paslauga, kuri teikiama tik esant lošėjo prašymui ir kuri pagal ALĮ ne visada teikiama nuotoliniu būdu (ALĮ 3 str.), taip pat skatinimo veikla, kuri vykdoma tik lošimo organizatoriaus iniciatyva, yra ta pati informacinės visuomenės paslauga bei patenka į aukščiau minėtos Direktyvos 2015/1535 taikymo sritį.

39. Atsakovas laikosi pozicijos, kad teismo argumentas, jog nagrinėjamoje byloje nacionalinis teismas negali taikyti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, įsigaliojusios 2021 m. liepos 1 d., nes apie tokį ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimą turėjo būti pranešta Europos Komisijai, kad nagrinėjamoje byloje negali būti konstatuotas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimas ir atitinkamai – taikomos sankcijos, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

40. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba nepaneigė, jog ALĮ 10 straipsnio 19 dalis patenka į techninio reglamento sąvoką ir kad apie jį turi būti pranešta Europos Komisijai. Pažymi, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalis pasikeitė reikšmingai, todėl buvo privaloma apie naujo turinio draudimą pranešti Europos Komisijai (įstatymo redakcijos skiriasi tiek turinio, tiek teritoriniu požiūriu, normos pakeitimai taip pat yra susiję su rizika vartotojų sveikatai).

42. Pareiškėjas nurodo, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies netaikymo klausimas patenka į administracinių teismų kompetenciją. Tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas nutarė nepranešti apie ALĮ 10 straipsnio 19 dalį, yra reikšminga tik tiek, kiek gali būti aktualūs tokio nepranešimo motyvai. Pareiškėjo nuomone, aplinkybę, jog Europos Sąjungos teisės reikalavimų neišpildė Lietuvos Respublikos Seimas, nepašalina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareigos palikti galioti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. užkirsti kelią Europos Sąjungos teisės pažeidimui.

43. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį dėl motyvų, susijusių su ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymu, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

44. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista ALĮ 10 straipsnio 19 dalies priėmimo procedūra, todėl pareiškėjo atžvilgiu ši nuostata buvo pritaikyta teisėtai, o teismo sprendimo motyvai dėl ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymo yra aktualūs ir vienareikšmiškai svarbūs ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymo prasme.

45. Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalis nustato absoliutų draudimą skatinti dalyvauti lošimuose. Teismui ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos normos formuluotė jos aiškumo aspektu nekėlė jokių abejonių. Taigi, šioje teisės normoje akivaizdžiai įtvirtinta imperatyvi elgesio taisyklė, inter alia (be kita ko) draudžianti bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skatinti dalyvauti lošimuose.

46. Atsakovas pažymi, kad, vertinant ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatą, negalima jos aiškinti nepagrįstai susiaurinant, t. y. negalima teigti, kad draudžiami tik lošimo organizatoriaus organizuojami specialūs renginiai, bandomieji lošimai, akcijos, nuolaidas, dovanos, kadangi, aiškinant lingvistiškai, žodis „įskaitant“ sieja sakinio dalį, esančią po šio žodžio, su pirmąja sakinio dalimi. ALĮ nenurodytas baigtinis skatinančios dalyvauti lošimuose informacijos ir skatinamųjų lošti priemonių sąrašas, todėl tokiomis priemonėmis gali būti laikoma bet kokio pobūdžio informacija ar veiksmai, kuriais lošimų organizatorius ar kiti asmenys siekia atkreipti dėmesį į lošimo organizatorių ir jo teikiamas paslaugas, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti lošimuose. Atsakovas nurodo, kad šiai bylai yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-469/2022, kurioje pasisakoma apie tai, kad lošimo paslaugų skatinimu laikytini bet kokie veiksmai, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantys apsispręsti dalyvauti lošimuose.

47. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad turnyro organizavimas apima ir informacijos apie tokį turnyrą paskelbimą, kviečiant jame dalyvauti, todėl Tarnyba, tikrindama Turnyro organizavimą, turėjo teisę tikrinti, ar pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“ atitinka ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o vien tai, kad buvo praleistas Patikrinimo taisyklių 46 punkte nustatytas terminas, nesudaro pagrindo konstatuoti viso patikrinimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad Tarnyba neturi atlikto patikrinimo medžiagos, yra atmestini kaip nepagrįsti, nes visi duomenys buvo pateikti su atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo 2.2, 3–5 punktų ir juos pagrindžiančių motyvų pagrįstumo ir teisėtumo.

49. Tarnybos direktoriaus Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į organizuojamą pokerio turnyrą, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti turnyre, laikytina skatinančia dalyvauti lošimuose informacija, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pažeidė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus (Įsakymo 2.2 punktas); nutarta skirti Bendrovei 25 000 Eur baudą (3 punktas); Bendrovė įspėta apie galimą licencijos sustabdymą (4 punktas) ir nustatytas terminas pažeidimui pašalinti (5 punktas).

50. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo 2.2, 3–5 punktų panaikinimo tenkino ir juos panaikino.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2022 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus, susijusius su ALĮ 10 straipsnio 19 dalies taikymu, taip pat papildyti minėto teismo sprendimo motyvus, konstatuojant, kad priimant Tarnybos direktoriaus Įsakymą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, susijusios su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu ir teisingu procesu. Pareiškėjas taip pat prašo pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

52. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo 2.2, 3–5 punktų panaikinimo atmesti, taip pat atmesti prašymą pareiškėjui iš Tarnybos priteisti bylinėjimosi išlaidas.

V. 53. Nagrinėjama byla buvo sustabdyta dėl kitos teisme nagrinėtos analogiškos administracinės bylos Nr. A-11-415/2025 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02655-2022-7).

54. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą Nr. A-11-415/2025 pagal pareiškėjo UAB „Unigames“ apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Unigames“ skundą atsakovui Tarnybai dėl įsakymo panaikinimo. Nurodytoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2022 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. DIE-314 „Dėl atlikto UAB „Unigames“ neplaninio specialiojo patikrinimo pagal 2021 m. spalio 14 d. pavedimą patikrinti Nr. PT-36-(7.3)“, kuriuo UAB „Unigames“, be kita ko, skirta 12 662 Eur bauda už ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimą.

Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kurį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė 2025 m. kovo 13 d. (Nr. C-120/24) (toliau – ir ESTT prejudicinis sprendimas). Atnaujinusi bylos nagrinėjimą minėtoje byloje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ESTT pateiktus išaiškinimus, 2025 m. balandžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-11-415/2025 konstatavo, kad į ALĮ 10 straipsnio 19 dalį naująją redakciją buvo įtraukti nauji / papildomi reikalavimai, kaip tai suprantama pagal ESTT prejudicinio sprendimo 52 punkte nurodytą jurisprudenciją, palyginti su ankstesnio ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi, todėl apie teisės normos pakeitimą, įtvirtintą šioje byloje taikytinoje ALĮ 10 straipsnio 19 dalyje, turėjo būti pranešta pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. rugsėjo 15 d. direktyvos (ES) 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, taigi darytina išvada, kad Komisijai nepateiktas techninis reglamentas – Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo (2001 m. gegužės 17 d.

įstatymas Nr. IX-325, įsigaliojęs 2021 m. gegužės 20 d.) – projektas, t. y. neįvykdyta Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. rugsėjo 15 d. direktyvos (ES) 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ginčui aktualia ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi dėl notifikavimo pareigos nevykdymo prieš pareiškėją negalima remtis ir tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Lošimų priežiūros tarnyba nepagrįstai pareiškėjo veiksmus kvalifikavo kaip ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimą ir nepagrįstai pareiškėjui taikė ALĮ 10 straipsnio 19 dalies reikalavimus.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2025 m. birželio 4 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos Nr. eA-13-821/20245 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01292-2022-3) nagrinėjimą, administracinę bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2025 m. rugpjūčio 27 d. 10 val., taip pat iki 2025 m. birželio 25 d. pasiūlė pareiškėjui ir atsakovui pateikti papildomus paaiškinimus.

56. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2025 m. birželio 12 d. buvo gauti atsakovo papildomi paaiškinimai, kuriose prašoma išnagrinėti administracinę bylą, atsižvelgiant į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus ir atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų. Atsakovas taip pat prašo, atsižvelgiant į atsakovo argumentus dėl Tarnybos veiksmų (nėra jokių neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant sprendimą pareiškėjo atžvilgiu ir taikant tuo metu galiojusias ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas) teisėtumo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, netenkinti pareiškėjo prašymo priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi išlaidas.

57. Atsakovas, įvertinęs ESTT prejudicinį sprendimą, teigia, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatos, priimtos 2021 m. gegužės 20 d. ALĮ 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIV-337, apie jas nenotifikavus Europos Komisijos, negali būti taikomos. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo motyvų, jog buvo pažeistos pagrindinės procedūros, susijusios su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu ir teisingu procesu, pažymi, kad apeliaciniame skunde Tarnyba visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas konstatavo, jog pareiškėjo teismui skirtuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, susiję su patikrinimo apimtimi ir vieta, nelaikytini įrodančiais, kad pareiškėjo teisės ginti savo interesus buvo apribotos, ir todėl jie nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Tarnybos direktoriaus Įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu šioje apimtyje. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų dėl procedūrinių pažeidimų. Atsakovas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodo, kad priimdamas Įsakymą, vadovavosi tuo metu galiojančiomis ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatomis (Tarnyba neturėjo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti įstatymų leidėjo priimtu ir galiojančiu norminiu teisės aktu, abejoti šio norminio teisės akto priėmimo procedūros teisėtumu).

58. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2025 m. birželio 26 d. buvo gauti pareiškėjo paaiškinimai dėl ESTT prejudicinio sprendimo, kuriuose jis prašo ne tik palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Įsakymas panaikintas, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pateikti motyvai dėl tariamo pažeidimo, bet ir pasisakyti dėl kitų atsakovo padarytų pažeidimų, nes tokiu būdu atsakovas turėtų teismo gaires dėl savo veiklos, o pareiškėjas – lūkestį, kad jo pamatinės ir procedūrinės teisės bus užtikrintos.

59. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 30 d. nutartyje patvirtino jo argumentų (Tarnyba klysta neigdama, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalis yra techninis reglamentas; ALĮ 10 straipsnio 19 dalis pasikeitė reikšmingai, todėl buvo privaloma apie naujo turinio draudimą pranešti; apie naujo turinio draudimą skatinti nebuvo pranešta; Tarnyba demonstruoja nepagarbą valdžių padalijimo principui) pagrįstumą. Pareiškėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje, kurioje konstatavo, kad Įsakymas, kuriuo nustatytas pažeidimas, yra neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime negali būti palikti galioti motyvai, kuriais pritarta pažeidimo nustatymui, kai toks pažeidimas negalėjo būti svarstomas, be to, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse byloje Nr. A-11-415/2025 ir Nr. eA-55-492/2025, pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos sprendimai ir atsakovo įsakymai panaikinti pilna apimtimi, todėl tokia teisinė baigtis turi būti ir nagrinėjamu atveju – Tarnybos įsakymas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinti pareiškėjo skundžiama dalimi.

60. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo jo atžvilgiu, nurodo, kad atsakovui buvo žinoma, jog ALĮ 10 straipsnio 19 dalis netaikytina pareiškėjo atžvilgiu teisinė norma, be to, pažymi, kad atsakovas 11 mėn. galiojant naujajai ALĮ 10 straipsnio 19 daliai skyrė virš 12 baudų už šio įstatymo pažeidimą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovui, kaip ir visiems asmenims bei valdžios institucijoms, galioja visi teisės aktai, o ne tik tie, kurie tiesiogiai reguliuoja konkrečią valstybinės institucijos atsakomybės sritį, todėl atsakovas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), Europos Sąjungos teisės aktuose ir nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintą reguliavimą bei įvertinti, sutinkamai su konkrečių teisės aktų hierarchine galia, kokios teisės normos taikytinos, o kokios nėra taikytinos.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismui išaiškinus šioje byloje, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalis netaikytina, atsakovas galėjo vadovautis teismo sprendimu ir neteikti apeliacinio skundo, tačiau jį pateikė, t. y. patvirtino, kad sąmoningai priėmė sprendimą vadovautis ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi, kuri netaikytina pareiškėjo atžvilgiu ir gynė savo poziciją, todėl atsakovo pareiga atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas negali būti paneigta jo įrodinėjamu teisės aktų hierarchijos nežinojimu. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad kiti jo argumentai, išdėstyti apeliaciniame skunde, atskleidžia, jog atsakovas daro sistemines klaidas interpretuodamas savo diskreciją riboti pareiškėjo veiklą per vykdomus patikrinimus ir tyrimus, neatsižvelgia į komercinių paslapčių ir ikiteisminio tyrimo medžiagos apsaugos nuo atskleidimo reikalavimus, nepraneša atsakomybėn traukiamiems asmenims apie bylų nagrinėjimą, neišklauso atsakomybėn traukiamų asmenų, organizuoja slaptus bylų nagrinėjimo posėdžius žodinio proceso tvarka ir tokių posėdžių neprotokoluoja.

Pasak pareiškėjo, tokių pažeidimų yra daugiau, tačiau atsakovas nei vienoje byloje su pareiškėju nėra pateikęs įrodymų, kad jis galėjo susipažinti su visa bylos medžiaga, ar kad visa bylos medžiaga perduota teismui, taip pat atsakovas nedaro bylų apyrašo ir pareiškėjui tenka spėlioti – kokių įrodymų pagrindu iš tikrųjų buvo nustatytos aplinkybės, kurios tapo atsakovo priimamų įsakymų ir nutarimų pagrindu. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad už tai atsakovui Regionų administracinis teismas jau yra skyręs baudą, tačiau jis toliau laikosi savo praktikos neteikti visos bylos medžiagos nei pareiškėjui, nei teismui.

Taigi, itin formalus požiūris, neatsižvelgimas į kitus teisės aktus, nei ALĮ ir Tarnybos direktoriaus įsakymai, lemia aplinkybę, kad atsakovas tik baudžia, bet nevykdo viešojo administravimo, kuris spręstų rinkos ir socialines problemas.

VI. 61. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

62. Dėl bylos ribų pažymėtina, kad ginčas kilo tik dėl Tarnybos Įsakymo 2.2, 3–5 punktų ir juos pagrindžiančių motyvų dalių, todėl teisėjų kolegija pasisako tik šiais aspektais.

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo ginčijamus Įsakymo 2.2, 3–5 punktus panaikino sutikdamas su pareiškėjo skundo argumentu, kad ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pakeitimas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. liepos 1 d.) pareiškėjui negalėjo būti taikomas dėl to, jog nebuvo notifikuotas Komisijai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nacionalinis teismas negali taikyti minėtos ALĮ 10 straipsnio 19 dalies redakcijos, o tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje negali būti konstatuotas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimas ir atitinkamai – taikomos sankcijos.

64. Su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu aiškinimu nesutinkantis atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai)). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

66. Nagrinėjamoje byloje ginčijamo Įsakymo 2.2 punkte konstatuota, kad pareiškėjo interneto svetainėje skelbiama informacija apie pokerio turnyrą „Žvejo iššūkis“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į organizuojamą pokerio turnyrą, įtikinti, paraginti asmenis dalyvauti turnyre, laikytina skatinančia dalyvauti lošimuose informacija, taip pažeidžiant ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatą.

67. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje precedentinę reikšmę turi šios nutarties 54 punkte nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-11-415/2025, kadangi nagrinėjamu atveju taip pat vertinami Įsakymo punktai, kuriais pripažinus, jog buvo pažeistos ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatos (konkrečios bendrovės interneto svetainėje paskelbiant informaciją, kuria siekiama atkreipti dėmesį į pokerio turnyrą, įtikinti, paraginti asmenis jame dalyvauti), bendrovei buvo paskirta bauda. Kadangi nutarties 54 punkte minėtoje byloje taip pat buvo sprendžiama dėl minėtos teisės nuostatos taikymo, šioje byloje, nenustačiusi pagrindo nesivadovauti teisės aiškinimo taisykle, suformuotoje iš esmės analogiškoje byloje, teisėjų kolegija vadovausis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-11-415/2025 pateiktais išaiškinimais.

68. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A-11-415/2025 buvo pripažinta, jog iš esmės analogišku atveju Tarnyba prieš pareiškėją negalėjo remtis ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi, dėl neįvykdytos notifikavimo pareigos. Atitinkamai ir nagrinėjamu atveju ginčijami Tarnybos Įsakymo punktai, priimti remiantis ALĮ 10 straipsnio 19 dalimi (dėl to, kad bendrovės interneto svetainėje užfiksuota skelbta informacija skatino svetainės lankytojus dalyvauti jos organizuojamame turnyre, taip pažeidžiant ALĮ 10 str. 19 d. nuostatą), negalėjo būti pripažinti teisėtais, todėl turėjo būti panaikinti. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino byloje taikytas ALĮ 10 straipsnio 19 dalies nuostatas ir pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba nagrinėjamoje byloje negalėjo konstatuoti ALĮ 10 straipsnio 19 dalies pažeidimo, ir pagrįstai panaikino Įsakymo 2.2, 3–5 punktus.

69. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais buvo atmesti jo argumentai dėl atsakovo procedūrinių pažeidimų.

70. Įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl atsakovo procedūrinių pažeidimų, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti detaliai motyvuotai (šie motyvai nėra kartojami) pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog Tarnyba atliko pažeidimo vertinimo procedūrą (Tarnyba rekomendavo nutraukti informacijos skelbimą, pareiškėjui pateiktas patikrinimo aktas bei nustatytas terminas atsiliepimui pateikti ir kt.). Kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog vien Taisyklių 46 punkte nustatyto termino praleidimas nesudaro pagrindo konstatuoti viso patikrinimo neteisėtumo. Atsakant į pareiškėjo teiginį dėl pavedimo tikrinti apimties, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog turnyro organizavimas apima ir informacijos apie tokį turnyrą paskelbimą, kviečiant jame dalyvauti, ir sprendė, jog Tarnyba turėjo teisę tikrinti pareiškėjo interneto svetainėje skelbiamos informacijos atitikimą teisės aktų reikalavimams. Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų atmetami.

71. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamos Įsakymo dalys turėjo būti panaikintos dėl visos tyrimo medžiagos nebuvimo ir konkretaus pažeidimo nenustatymo. Pažymėtina, jog į bylą teismo reikalavimu buvo pateikta visa tyrimo medžiaga, kuria remiantis buvo priimtos ginčijamos Įsakymo dalys ir ją detaliai įvertino (sprendimo dalyje „Byloje nustatytos faktinės aplinkybės“). Tarnyba atsakydama į teisėjos paklausimą pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad pateikė visą medžiagą, o pareiškėjas, tvirtindamas, jog ginčijamos Įsakymo dalys turėjo būti panaikintos, kadangi byloje nėra visos tyrimo medžiagos, be subjektyvių samprotavimų, nepateikia jokių šio teiginio įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad kiti pareiškėjo argumentai nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymo dalį.

72. Kiti proceso dalyvių apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

73. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Proceso dalyvių apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

74. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime pateikia nuomonę, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui neturėtų būti priteisiamos.

75. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

76. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

77. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nuomonė, kad bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepriteistinos, paneigtų „pralaimėjęs moka“ principą, proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kyla reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. KT45-A-N3/2021). Kreipimosi į teismą tikslas yra ne tiesiog dalyvauti teismo procese, o pasiekti norimą rezultatą; kreiptis į teismą siekiant apginti savo teises yra beprasmiška, jei galiausiai atsiduriama blogesnėje padėtyje nei prieš bylinėjimąsi; ex post facto (po fakto) atsisakymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra kliūtis teisei kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-50-1047/2024).

78. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, jis neturi teisės į žyminio mokesčio ir išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą, atlyginimą. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą ir prašymą teismui atlyginimą.

79. Atstovavimo išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą ir prašymą teismui, pagrįsti pareiškėjas pateikė advokato suteiktų paslaugų ataskaitą, sąskaitą faktūrą MA Nr.2022-10-089 12 314,78 Eur sumai, kurioje nurodyta 4 731,10 Eur suma už atsiliepimo parengimą, taip pat 834,90 Eur sąskaitą faktūrą Nr.2023-04-124 už prašymo parengimą, taip pat apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.

80. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, į bylos trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą (pareiškėją atstovaujantis advokatas pareiškėją atstovavo ir kitose panašaus pobūdžio bylose), įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat į tai, jog dalis Įsakymo (2.1 punktas) buvo skundžiamas kitoje administracinėje byloje, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nutaria, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina iki 4 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies, priteisiant pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Olympic Casino Group Baltija“ iš atsakovo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė