A-520-2767-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2767/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00006-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, bei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. L.) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Kauno VGTPT patenkinti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 26 d. prašymą Nr. TP-1-(2.1)-3568 (toliau – ir Prašymas) suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 1000 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. lapkričio 26 d. jis kreipėsi į Kauno VGTPT, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010. Nurodė, jog Kauno VGTPT pateikė 2011 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 3P-1764/2011, kuria teismas atsisakė priimti jo surašytą kasacinį skundą, nurodydamas, jog kasacinį skundą turi surašyti advokatas, jei kasatorius neturi aukštojo teisinio išsilavinimo. Tačiau Kauno VGTPT skundžiamu 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839 atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, kadangi antrinė teisinė pagalba jam yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pareiškėjas nurodė, jog, priimdamas skundžiamą aktą, atsakovas grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, reikalaujančias smulkiai nurodyti prašymo esmę, pateikti argumentuotus motyvus, sprendimo teisinį pagrindą, taip pat buvo pažeistas 3 dienų sprendimo priėmimo terminas bei jo teisės, nes sprendimas buvo atsiųstas neregistruotu laišku, paviešinant su juo susijusią asmeninę informaciją (rastas jo kaimynės atidarytame voke), pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) 17 straipsnio 3 dalies, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 42 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, valstybės garantuojama teisinė pagalba šiuo metu jam yra teikiama tik dviejose bylose, t. y. pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT) 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-3368-11 ir Vilniaus VGTPT 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-3368-1.

Pareiškėjas pažymėjo, jog minėtoje civilinėje byloje, kurioje prašė suteikti teisinę pagalbą surašyti kasaciniam skundui, teikti teisinę pagalbą apeliaciniam skundui surašyti Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-793-935 buvo paskirtas advokatas J. L., tačiau jis apeliacinio skundo neparengė, nedalyvavo nė viename teismo posėdyje, nesusipažino su byla, net nebandė su juo susitikti, neatsakė į jo daugkartinius prašymus. Pareiškėjo manymu, advokatas buvo suinteresuotas jo neginti, nes civilinė byla buvo dėl kitos advokatės G. R. veiksmų apskundimo. Teigė, jog savo neveikimu advokatas J. L. pažeidė Lietuvos advokato priesaiką, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) reikalavimus, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas), kuris garantuoja pareiškėjui teisę į valstybės garantuojamą kvalifikuotą teisinę pagalbą. Taip pat nurodė, jog advokatas J. L. šiurkščiai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnių nuostatas, garantuojančias jo teisę į objektyvų ir nešališką teismą; teisę pasinaudoti efektyvia teisinės pagalbos priemone, draudimą diskriminuoti dėl socialinių ir kitų priežasčių. Pareiškėjo teigimu, dėl advokato J. L. kaltės jis pralaimėjo bylą apeliacinėje instancijoje ir jam buvo užkirsta teisė į kasaciją. Pareiškėjas nurodė, jog advokatas J. L., nevykdydamas pareigų, šiurkščiai pažeidė jo teises ir interesus ir sukėlė turtinę ir neturtinę žalą. Teigė, jog Kauno VGTPT nesiėmė reikiamų veiksmų tam, kad užtikrintų jo teisę į garantuojamą teisinę pagalbą, neįpareigojo advokato vykdyti jam paskirtų įpareigojimų, ignoravo jo prašymus, šiais veiksmais jam sukėlė turtinę ir neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad materialinę žalą sudaro pašto išlaidos ir išlaidos už skundų, kurie buvo pateikti į įvairias valstybės institucijas, vertimus. Materialinė žala susidaro iš išlaidų, kurių pareiškėjas turėjo sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2008 metų. Moralinė žala, pareiškėjo teigimu, pasireiškė negatyviomis pasekmėmis dėl to, kad baigiasi terminai paduoti skundą teismui, tačiau ginčas iki šiol liko neišspręstas, nes neteikiama teisinė pagalba. Be to, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas jam padarė neturtinės žalos, nes jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos labiau negu numatyta įstatymuose. Skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš atsakovo neveikimo, nurodė, jog neteikdamas jam antrinės teisinės pagalbos, atsakovas sukėlė pareiškėjo nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, valdžios organais, teisingumu. Pareiškėjo vertinimu, jam padaryta turtinė žala sudaro 1000 Lt, neturtinė – 2000 Lt.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog skundžiamu 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, kad sprendimo priėmimo momentu V. S. antrinė teisinė pagalba 2011 m. priimtais sprendimais buvo teikiama penkiose skirtingose bylose: 2011 m. lapkričio 11 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9.)-S-3368-11 civilinėje byloje dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr.(1.9.)-S-1508-11 civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr.(1.9.)-S-2075-11 civilinėje byloje dėl įgaliojimų nuginčijimo ir žalos atlyginimo; 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9.)-S-947-11 civilinėje byloje dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-85-301/2011 apskundimo; 2011 m. rugpjūčio 10 d. Kauno VGTPT sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-T-453-3291 (su vėlesniais pakeitimais) administracinėje byloje apskundžiant Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. raštą Nr. 77. Tarnybos nuomone, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, kadangi duomenų apie tai, kad pagal skundžiamame sprendime išvardytus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra užbaigta ar nutraukta, Kauno VGTPT, priimdama skundžiamą sprendimą, neturėjo, todėl pagrįstai preziumavo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui yra teikiama visose penkiose bylose. Pažymėjo, jog Tarnyba, atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Teigė, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Kauno VGTPT praleido įstatymo nustatytą terminą sprendimui priimti. Pažymėjo, jog informaciją apie Vilniaus VGTPT pareiškėjui teikiamą antrinę teisinę pagalbą gavo 2011 m. gruodžio 13 d., todėl kitą dieną priėmusi Sprendimą, Tarnyba nepraleido nustatytų terminų.

Nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl advokato J. L., kuris buvo 2010 m. kovo 25 d. Kauno VGTPT sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-793-935 paskirtas pareiškėjui teikti teisinę pagalbą, veiksmų. Nurodė, jog gavusi pareiškėjo skundą Tarnyba 2010 m. liepos 15 d. raštu Nr. 0-2(1.5)-2069 kreipėsi į advokatą J. L., prašydama paaiškinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Gavusi advokato paaiškinimą, 2010 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 0-2-(1.5)-2616 atsakė į pareiškėjo skundą bei išaiškino pareiškėjui bendradarbiauti su paskirtu advokatu bei pateikti jo prašomus papildomus dokumentus, reikalingus apeliaciniam skundui parengti. Atsakovas nurodė, jog Tarnyba, 2010 m. spalio 18 d. gavusi iš pareiškėjo papildomus dokumentus, juos 2010 m. spalio 19 d. raštu Nr. 0-2-(1.5)-3519 persiuntė advokatui J. L.. Teigė, jog daugiau nusiskundimų, susijusių su advokato J. L. veiksmais pareiškėjui teikiant antrinę teisinę pagalbą pagal Kauno VGTPT sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-T-793-935, pareiškėjas Tarnybai neišreiškė. Atsakovo teigimu, Kauno VGTPT tinkamai kontroliavo advokato J. L. veiklą, t. y. tiek, kiek leido sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos. Teigė, jog dėl advokato paslaugų kokybės Tarnyba negali būti atsakinga, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą iš atsakovo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas kaip neatitinkantis civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839, įpareigojo atsakovą išnagrinėti 2011 m. lapkričio 30 d. Kauno VGTPT gautą pareiškėjo V. S. prašymą Nr. TP-1-(2.1)-3568 iš naujo. Skundo dalį dėl kitų reikalavimų atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839 priėmimo metu galiojo visi penki sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, t. y. 2011 m. lapkričio 11 d. Vilniaus VGTPT sprendimas Nr. (1.9.)-S-3368-11, 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimas Nr.(1.9.)-S-1508-11, 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimas Nr.(1.9.)-S-2075-11, 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimas Nr. (1.9.)-S-947-11, 2011 m. rugpjūčio 10 d. Kauno VGTPT sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-453-3291. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą aplinkybę (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose), VGTPT neprivalo, o tik turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui. VGTPT, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu privalo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t. y. motyvuotai išdėstyti, kodėl ji naudojasi iš minėto punkto kylančia teise.

Nustatė, jog iš skundžiamo Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839 turinio matyti, jog vienintelis motyvas ir pagrindas, dėl ko buvo nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S., buvo tai, kad jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, todėl teismas konstatavo, jog Kauno VGTPT pažeidė Viešojo administravimo įstatyme numatytus reikalavimus individualiame administraciniame akte nurodyti priimamo sprendimo motyvus. Darė išvadą, jog Kauno VGTPT sprendimas yra formalaus pobūdžio atsisakymas teikti teisinę pagalbą, nes nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas, minėti pažeidimai sudaro pagrindą jį panaikinti.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog Kauno VGTPT kontroliavo advokato J. L. veiklą tiek, kiek leido sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, o dėl advokato paslaugų kokybės Tarnyba negali būti atsakinga. Konstatavo, jog Kauno VGTPT nėra tas subjektas, kuriam turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už advokato J. L., pareiškėjo nuomone, netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Teismas pažymėjo, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.

III. Atsakovas Kauno VGTPT apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Kaip jau ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama: ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (pvz., 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009).

2) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas tiesiogiai nenumato kriterijų, kuriais vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali pasinaudoti teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Aplinkybes ar kriterijus, į kuriuos atsižvelgdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įgyvendina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytą diskrecijos teisę, pirmiausia suponuoja valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principai – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, taikaus ginčų sprendimo prioriteto, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, bei šio instituto paskirtis (ginant teisėtus interesus suteikti teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia).

3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009 konstatavo, jog atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu jokių papildomų argumentų nereikia, užtenka konstatuoti atitinkamo kiekybinio rodiklio egzistavimą. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-71/2011 Tarnybos elgesį, kai ji atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytu pagrindu konstatuoja tik kiekybinio rodiklio egzistavimą, yra pripažinęs teisėtu bei konstatavęs, kad tokio sprendimo naikinti kaip neteisėto nėra pagrindo.

Pareiškėjas V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą arba priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba nepripažįsta teismo autoriteto ir visada naudojasi teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas iš esmės kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 pagal pareiškėjo 2011 m. lapkričio 26 d. prašymą Nr. TP-1-(2.1)-3568. Pareiškėjas skundu prašė panaikinti šį Sprendimą ir įpareigoti Kauno VGTPT patenkinti jo 2011 m. lapkričio 26 d. prašymą Nr. TP-1-(2.1)-3568 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 1000 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus, t. y. panaikino Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839, įpareigojo atsakovą išnagrinėti 2011 m. lapkričio 30 d. Kauno VGTPT gautą pareiškėjo prašymą Nr. TP-1-(2.1)-3568 iš naujo, o kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo Sprendimo priėmimo metu galiojo penki sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, priimti skirtingose bylose, tačiau vien dėl to atsakovas negalėjo nuspręsti atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, o turėjo atlikti objektyvų ir išsamų visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimą ir tada priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo ar neteikimo. Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniu skundu apskundė Kauno VGTPT, nurodydama, kad nesutinka su sprendimo dalimi, kuria panaikintas Sprendimas ir įpareigota Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes Sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, vadovaujantis valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo neapskundė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kurių pagrindu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Būtina vadovautis įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; kt.). Be to, pažymėtina, kad teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bylose, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis yra panašios, nustatė, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytu pagrindu (Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose), privalo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t. y. motyvuotai išdėstyti, kodėl atsakovas įgyvendina bei naudojasi iš minėto punkto kylančia teise. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota nuostata, kad faktinė aplinkybė, jog teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, savaime nenulemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje pagrįstumo, o tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-71/2011; 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-2973/2011; 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1653/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, neanalizavo ir nevertino, ar pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų teisių ir įstatymų ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba, neanalizavo aplinkybių, susijusių su konkrečioje byloje, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, susidariusia teisine situacija, bylos proceso stadija, kurioje pareiškėjas prašė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nepripažinti atsakovo Sprendimo teisėtu ir pagrįstu.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl asmenų, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vykdydama minėtą įstatymo nuostatą, nagrinėja ir pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodoma 2000 Lt neturtine žala. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad vadovaudamasis humaniškumo ir teisingumo principais teismas gali priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dėl priimto Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3568-4839, kurį pirmosios instancijos teismas panaikino, buvo padaryta 2000 Lt neturtinė žala, kad tarp pareiškėjo nurodomos žalos ir atsakovo veiksmų, priimant Sprendimą, yra priežastinis ryšys. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.271 straipsnyje. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde (jo papildyme), kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, akcentavo advokato J. L. veiksmus, teigė, kad šis advokatas piktavališkai ir šiurkščiai pažeidė jo įstatymines teises ir interesus, nevykdydamas savo įsipareigojimų, ir tokiu būdu padarė žalą, atsakovas nesiėmė reikiamų veiksmų tam, kad būtų užtikrintas pareiškėjo teisės į garantuojamą teisinę pagalbą laikymasis, neįpareigojo advokato vykdyti jam paskirtus įsipareigojimus, ignoravo pareiškėjo kreipimusis. Dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas. Tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinimas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo) ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, pripažintina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas Kauno VGTPT kontroliavo minėto advokato veiklą tiek, kiek leido sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, nepagrįsta.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė