2017-11-24 Nr. AB-21841-3-61-3-03845-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1302-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03845-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3; 57.1.1; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 7 d. jis laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 268, Nr. 320, Nr. 404 ir Nr. 405. Pažymėjo, kad minėtose kamerose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų.

3. K. N. akcentavo, kad Lukiškių TI-K jis buvo baudžiamas kankinant. Nežmoniškos kalinimo sąlygos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniui bei pažeidė pareiškėjo teises į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir pareiškėjo, kaip žmogaus, teisės, pažemino jo garbę bei orumą.

4. K. N. nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro bei vienam asmeniui privalomo 5 kv. m minimalaus kamerų ploto.

5. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, jis nuolat jautė baimę ir apatiją.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi teisės aktuose nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir teisės aktuose nurodytas inventorius.

8. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Jiems duodamas reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su juridiniais asmenimis, atliekančiais vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat iš valstybės biudžeto gavus tam skirtų lėšų. Neretai patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka iš naujo atlikti remontą.

9. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais ir reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Teigė, kad K. N. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 2, 7–8, 18, 21–22, 25, 27–28 d. ir 2015 m. kovo 1 d. buvo pažeista pareiškėjo K. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą šioje byloje nagrinėjamą laikotarpį, t. y. 2015 m. vasario 3 d. pareiškėjas kartu su dar 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,38 kv. m, 2015 m. vasario 7–8 d. – jis kartu su dar 4–5 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 17,02 kv. m, 2015 m. vasario 18 d. K. N. ir dar 3 asmenys buvo laikomi kameroje, kurios plotas – 7,31 kv. m, 2015 m. vasario 21–22 d. pareiškėjas ir dar 2 asmenys buvo laikomi kameroje, kurios plotas – 7,30 kv. m, 2015 m. vasario 25 d. ir nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 1 d. jis kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,76 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu K. N. iš viso 10 parų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, numatytas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo‘ 1.3.1 punkte, kad vienam asmeniui nustatytas plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (toliau tekste – ir ĮSAK Nr. V-124).

12. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, ir konstatavo, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo patirto Lukiškių TI-K pažeidimo trukmė (10 parų) leidžia pažeidimą vertinti kaip trumpalaikį. Be to, nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, daugeliu atveju truko tik po vieną ar dvi paras, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė K. N. orumą.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas dėl gyvenamosios aplinkos sąlygų (temperatūros, drėgmės, apšvietimo) ginčo laikotarpiu su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiu jis kamerose, kuriose buvo laikomas K. N., patikrinimų neatliko. Teismas nurodė, kad iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, jog visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu. Teismas atkreipė dėmesį, kad įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad K. N. nurodytos aplinkybės, susijusios su tamsa, drėgme ir šalčiu, yra gana abstrakčios ir negali būti laikomos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Be to, Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Pareiškėjui nesiskundus dėl kalinimo sąlygų, Lukiškių TI-K negali pateikti įrodymų.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsižvelgęs į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį (10 parų), taip pat į tai, kad byloje, remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, nenustatyta, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ginčo laikotarpiu būtų kilusios rimtos pasekmės K. N. fizinei ar psichinei sveikatai, teismas vertino, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 16. Pareiškėjas K. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad kalinamas netinkamomis sąlygomis, patyrė dvasinius skausmus, pažeminimą, depresiją, galimybių sumažėjimą, teisės į privatų gyvenimą bei nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, kurios piniginiu ekvivalentu nėra įmanoma įvertinti. Teigia, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies nuostatos.

18. K. N. pažymi, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė jo prašymus, skundus ir atsakymus į juos.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareikėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose yra labai didelė, dažnai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų. Taigi, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereiktų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio K. N. galėtų patirti neturtinę žalą.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 153–158) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (gyvenamojo ploto minimalią 3, 6 kv. m normą pagal ĮSAK Nr. V-124), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

25. Apeliantas prašo priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

26. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų, aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

27. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytu šios nutarties 14 punkte, kad pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų: temperatūros, drėgmės, apšvietimo kalinimo metu nesiskundė, kartu papildomai priduria, kad Visuomenės sveikatos centras yra atlikęs patikrinimus gretimose kamerose, pavyzdžiui kameroje Nr. 398 toks patikrinimas buvo atliktas 2015 m. kovo 4 d. panašiu laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K. Patikrinimo metu Visuomenės sveikatos centras užfiksavo tinkamą oro temperatūrą (22 °C), o išmatavęs santykinę oro drėgmę ir dirbtinę apšvietą, konstatavo, kad rodikliai atitinka nustatytus reikalavimus (b. l. 66–67).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo nurodytų apeliacinio skundo argumentų (17–18 punktai).

29. Apeliaciniame skunde K. N. nurodo naują, pasak apelianto, pažeidimą – laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė jo prašymus, skundus ir atsakymus į juos, nedetalizuodamas, kuriuo metu ir kokius konkrečiai jo prašymus, skundus Lukiškių TI-K administracija skaitė.

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016 ir kt.).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas patirto Lukiškių TI-K pažeidimo trukmė (10 parų) buvo trumpalaikė su atitinkamomis pertraukomis, daugeliu atveju truko tik po vieną ar dvi paras (b. l. 155). Tam tikromis dienomis pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, kai kada nurodytų 10 dienų laikotarpiu, pavyzdžiui, 2015 m. vasario 7 d., pareiškėjui teko 3,4 kv. m, t. y. trūko labai nedaug iki nustatytos minimalios ploto normos (3,6 kv. m). Atitinkamais laikotarpiais, pavyzdžiui 2015 m. sausio 13 d.–14 d., kameroje, kurios plotas yra 26,81 kv. m, pareiškėjas buvo vienas, o 2015 m. sausio 16 d. jis buvo perkeltas į kamerą, kurios plotas 31,61 kv. m, ir joje buvo tik trys asmenys, t. y. kiekvienam asmeniui teko daugiau kaip 10 kv. m ploto; 2015 m. vasario 4 d. K. N. buvo perkeltas į kamerą, kurios plotas – 29,44 kv. m. Šioje kameroje pareiškėjas buvo dvi dienas (b. l. 7).

32. Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą, atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, šviežiu oru, vėdinimu, šildymo tinkamumu, galimybe pasinaudoti pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Minėta, kad Visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad drėgmė, šiluma, apšvietimas tikrintose gretimose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas kalinimo metu jokių skundų neteikė, jam atvykus ir vėliau buvo teikiama nemokama medicininė pagalba.

33. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neneigė suteikiamų galimybių būti lauke, pasivaikščioti gryname ore ir kitų aplinkybių, susijusių su taikomu kalinimo režimu.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjui su pertraukomis būnant Lukiškių TI-K, jam 10 dienų buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma (3.6 kv. m. ploto). Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant nustatytą gyvenamojo ploto normą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų, pergyvenimus, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui pažeidimo pripažinimas buvo nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisiant 90 Eur neturtinei žalai atlyginti.

36. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas K. N. prašo atlyginti jam patirtas teismo išlaidas, tačiau jis tinkamo prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas negali įvertinti prašymo atlyginti patirtas išlaidas pagrįstumo, todėl pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. Pažymėtina, kad šis teismo procesinis sprendimas neužkerta kelio K. N. ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantį prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 45 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui K. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo K. N. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė