2020-12-15 Nr. BB-6352-1-01-1-56821-2018-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-271-976/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56821-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.6;

1.2.23.1.1; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu trejiems metams; BK 259 straipsnio 1 dalį areštu 20 parų; BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. lapkričio 29 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl M. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jis dėl šios nusikalstamos veikos išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 259 straipsnio 1 dalį, subendrintos visiško sudėjimo būdu ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams dvidešimčiai dienų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad 2018 m. lapkričio 29 d. ryte, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų – kokaino, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute Kaune, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia S. B. sudavė daugybę smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, taip pat į veidą, spardė kojomis į įvairias kūno vietas, griebė už plaukų ir per prievartą parklupdė ant žemės, metė S. B. į galvos sritį alaus skardinę ir išpylė jai ant galvos alų, tokiais savo itin žiauriais fiziniais veiksmais žalodamas, ne mažiau kaip dėl trijų poveikių, padarė S. B. poodines kraujosruvas veide, akių vokuose, taip nežymiai sutrikdė jai sveikatą. Dėl M. M. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų S. B. buvo sutrikdyta psichikos sveikata ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2. M. M. taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. 11.35 val., būdamas bute Kaune, (duomenys neskelbtini), laikė 7 vnt. tablečių „Lorazepam Polta“, turinčių savo sudėtyje psichotropinės medžiagos – lorazepamo, kurios masė 0,0175 g, jas 2018 m. lapkričio 29 d. 11.35 val. įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, M. M. prie savęs laikė 8 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių psichotropinės medžiagos – lorazepamo, kurio masė 0,020 g, kurias gabeno su savimi vykdamas Kaune nuo (duomenys neskelbtini) namo iki Vytauto pr. 91, po to, 2018 m. lapkričio 29 d. apie 14.36 val., Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate Kaune, Vytauto pr. 91, šią medžiagą asmens kratos metu pateikė policijos pareigūnams.

3. M. M. taip pat išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Dėl šios dalies kasacinių skundų negauta.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmesta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo dalis ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė, ir bylą M. M. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Nuteistojo M. M. bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas. Kauno apygardos teisme M. M. bylą išnagrinėjo trijų teisėjų kolegija, į kurios sudėtį įėjo šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja A. Vingilė, kuri kitoje baudžiamojoje byloje priėmė M. M. apkaltinamąjį nuosprendį, nors nagrinėjant bylą nebuvo ištirtos itin svarbios teisingam sprendimui priimti aplinkybės, nebuvo pašalinti esminę reikšmę kaltės nustatymui turintys prieštaravimai, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas. Kasatoriaus teigimu, tai rodo, kad šioje byloje teisėja A. Vingilė galėjo būti neobjektyvi M. M. atžvilgiu, be to, galėjo paveikti ir kitus du teisėjų kolegijos narius.

4.2. Teismai, pripažindami M. M. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal šią normą atsako tas, kas kankindamas ar kitaip itin žiauriai nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų. Kankinimu laikomi tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.).

Nesunkus sveikatos sutrikdymas itin žiauriai siejamas tiek su žalojimo būdu, tiek su kitomis aplinkybėmis, kurios liudija ypatingą nusikaltimo ir kaltininko žiaurumą. Paprastai itin žiauriais pripažįstami veiksmai, kuriais tyčiojamasi iš nukentėjusiojo, todėl jam sukeliamos dvasinės kančios, kai sužalojimai padaromi itin skausmingu būdu arba nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų. Kasatoriaus teigimu, šioje byloje teismai nieko panašaus nenustatė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kad nukentėjusioji S. B. buvo kankinama, kad fizinis smurtas prieš ją tęsėsi ilgą laiką.

Priešingai, kadangi teismas neakcentavo, kiek laiko truko smurtiniai veiksmai, galima manyti, jog nuteistajam inkriminuoti veiksmai truko trumpai. Dėl to nukentėjusiajai dvasinės kančios kilti negalėjo, nes tam paprasčiausiai nebuvo laiko. Vienintelis teismų konstatuotas nuteistojo veiksmus kvalifikuojantis požymis – ypatingas žiaurumas. Tačiau ne mažiau kaip trimis poveikiais nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nepatvirtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta itin žiauriai, nerodo išskirtinio nusikalstamos veikos įvykdymo būdo.

Nors teismai nustatė, kad dėl panaudoto smurto sutriko nukentėjusiosios sveikata, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo nuteistojo veiksmuose įžvelgti itin žiaurų jų pobūdį. Be to, aplinkybė, kad dėl kaltinime išvardytų nuteistojo smurtinių veiksmų – daugybės kumščiais suduotų smūgių į įvairias kūno vietas, spardymo nukentėjusiajai buvo tik nežymiai sutrikdyta sveikata, leidžia abejoti, ar tokie veiksmai apskritai buvo atlikti. Pats nuteistasis M. M. neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją ar norėjęs ją sužaloti ir nėra pagrindo teigti, kad jis numatė ar galėjo numatyti itin žiaurų savo veiksmų pobūdį, jog nukentėjusiajai bus nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Teismai priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nustatė selektyviai vertindami įrodymus, iš esmės remdamiesi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, kad nukentėjusiosios psichikos sveikata buvo sutrikdyta dėl M. M. veiksmų, ignoruodami aplinkybę, kad nukentėjusiosios psichika galėjo sutrikti ne tik dėl patirto smurto, kuris nebuvo ypatingas ar kuo nors išskirtinis, bet ir dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinių medžiagų vartojimo ar kitų priežasčių.

4.3. Nesant BK 138 straipsnyje nurodytų padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo, buvo pagrindas svarstyti atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį klausimą. Tačiau pagal BK 140 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik tada, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius (BK 140 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis ir nukentėjusioji nebuvo šeimos nariai, jų nesiejo šeiminiai santykiai. Be to, nukentėjusioji jokia forma neišreiškė noro ar iniciatyvos, kad dėl jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo prieš M. M. būtų pradedamas ikiteisminis tyrimas. Dėl to net ir pripažinus, kad nuteistasis yra kaltas dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, nėra pagrindo jį traukti baudžiamojon atsakomybėn.

4.4. Teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami M. M. kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes nuteistojo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kaltinime nurodytas „Lorazepam Polta“ yra vaistinis preparatas, savo sudėtyje turintis psichotropinės medžiagos – lorazepamo. Nuteistasis M. M. savo kaltės nepripažino ir tvirtino, kad vaistus pirko vaistinėje, turėdamas receptą. Toks šių medžiagų įgijimas nelaikytinas neteisėtu ir kartu nusikalstamu. Tai, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios neteisėtai laikyti ar gabenti psichotropines medžiagas, patvirtina teismų nuosprendžiuose aprašytos aplinkybės. Nuteistasis nemanė, kad daro nusikalstamą veiką, tablečių neišmetė, nepaslėpė ir buvo įsitikinęs, kad policijos pareigūnai išsiaiškins, jog tabletes jis yra įsigijęs legaliai.

4.5. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir atsakyti į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas dėl M. M. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 259 straipsnio 1 dalį atmetamas.

4.6. Teismų nuosprendžiuose padarytos išvados neparemtos įrodymų visumos vertinimu, o nuteistojo kaltė iš esmės grindžiama prielaidomis ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais M. M. kaltinančiais parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, taip pat iš jų išvestiniais policijos pareigūnų, nukentėjusiosios artimųjų ir draugės parodymais. Tuo tarpu nuteistajam palankūs nukentėjusiosios ir liudytojo E. B. parodymai teismų atmesti remiantis tik prielaida, kad pasimatymų su nuteistuoju metu buvo susitarta duoti jam naudingus parodymus. Teismai nepašalino byloje esančių esminių prieštaravimų ir, vertindami įrodymus, nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, kad M. M. gydęs psichiatras jam buvo paskyręs „Tiapridal“ ir „Tranxene“, t. y. vaistus, kurie kaip ir lorazepamas yra benzodiazepinų grupės vaistai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma apklausti ekspertą, siekiant išsiaiškinti, ar buvo galimybė vaistinėje įsigyti tos pačios grupės vaistus. Tačiau tai nebuvo padaryta. Kartu ekspertas būtų galėjęs atakyti į klausimus ir padėti teismui išsiaiškinti nukentėjusiosios laikino psichikos sveikatos sutrikimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neapklausė buto Kaune, (duomenys neskelbtini), savininko, taip nepatikrino vieno iš pirmosios instancijos teismo motyvų, dėl kurių kritiškai buvo įvertinti liudytojo E. B. parodymai.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos A. Vingilės dalyvavimas ankstesnėje byloje, jos M. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis savaime nėra aplinkybės, rodančios teisėjos šališkumą. Tai, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nusprendė atlikti įrodymų tyrimą, taip pat nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo šališkai. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl teisėjai A. Vingilei pareikšto nušalinimo, tinkamai vadovavosi procesinėmis nuostatomis ir padarė pagrįstą išvadą, kad teisėjos nušalinimui pakankamų aplinkybių nuteistojo gynėjas nenurodė. Kasatoriaus nuomonė apie galimai egzistuojančią galimybę teisėjai paveikti kitus baudžiamąją bylą nagrinėjančius teisėjų kolegijos narius pagrįsta spėjimais ir prielaidomis.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje detaliai motyvavo ir išdėstė argumentus, pagrindžiančius M. M. kaltę dėl nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymo. Teismų ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis prieš nukentėjusiąją atliko visus jam inkriminuotus smurtinius veiksmus. Nėra pagrindo nesutikti su teismų konstatuotu itin žiauriu veikos padarymo būdu, nes nustatydami šią aplinkybę teismai įvertino visus bylos duomenis.

5.3. Kasaciniame skunde keliama tokia pat versija, kurią nuteistojo gynėjas kėlė apeliaciniame skunde, kad M. M. gydėsi pas psichiatrą ir jam buvo paskirti vaistai, kurie priklauso tai pačiai vaistų grupei kaip ir lorazepamas, todėl jis galėjo būti įsigytas vietoj šių vaistų. Tačiau kasatoriaus nurodytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, jog vaistai buvo įgyti teisėtai, juolab kad šie vaistai skirti skirtingiems susirgimams gydyti ir nelaikytini analogais. Nuteistojo gynėjo versija, kad nuteistasis vaistines medžiagas įsigijo turėdamas receptą, buvo analizuota ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir atmesta kaip nepagrįsta, atsižvelgiant į paties nuteistojo parodymus.

5.4. Teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir esminių BPK pažeidimų nepadarė, ištyrė visus surinktus įrodymus, juos tarpusavyje sugretino ir pripažino pakankamais M. M. kaltei pagrįsti. Teismai rėmėsi ne tik liudytojų, bet ir nukentėjusiąją gydžiusių medikų parodymais, išvadomis, taip pat liudytojų pateikta vaizdine medžiaga, patvirtinančia tarp jų ir nukentėjusiosios vykusius pokalbius, taip pat rašytiniais įrodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais bei procesinius veiksmus atlikusių pareigūnų paaiškinimais. Nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiosios, liudytojų parodymams teismai būtų taikę kitokias taisykles nei kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuteistojo kaltė yra įrodyta remiantis visa bylos medžiaga.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo M. M. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Kasaciniame skunde keliamas nuteistajam M. M. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 259 straipsnio 1 dalies) klausimas. Tačiau dalis skundo argumentų skiriami įrodymų vertinimo klausimams (pavyzdžiui, nukentėjusiosios, atskirų liudytojų parodymams, ekspertizės aktui), savaip juos interpretuojant, ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes ir neigiant M. M. kaltę, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo ir įrodymų vertinimo

9. Kasaciniame skunde M. M. nuteisimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra ginčijamas dviem aspektais. Viena vertus, kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais M. M. kaltinančiais parodymais ir iš jų išvestiniais bylos įrodymais, o M. M. teisinančius įrodymus (liudytojo E. B., nukentėjusiosios teisme duotus parodymus) nepagrįstai atmetė. Kita vertus, kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančio požymio „itin žiauriai“, nustatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, netinkamo inkriminavimo M. M., teigiant, kad nuteistajam inkriminuoti veiksmai ir nukentėjusiajai nustatytas sveikatos sužalojimų mastas neleidžia daryti išvados dėl itin žiauraus veikos pobūdžio.

10. Kasatoriaus argumentai dėl nepagrįsto M. M. nuteisimo dėl S. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo atmestini kaip nepagrįsti.

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).

12. Patikrinus skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad juose atliktas įrodymų vertinimas tokių esminių trūkumų neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nustatant nukentėjusiosios S. B. sužalojimo aplinkybes nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad teismai būtų ignoravę ir neaptarę kokių nors svarbių ir esminių bylos aplinkybių, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.

13. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodymų turinys, jų vertinimo motyvai ir padarytos pagrįstos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje M. M. sudavė S. B. daugybę smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, taip pat į veidą, spardė kojomis į įvairias kūno vietas, griebė už plaukų ir per prievartą parklupdė ant žemės, metė S. B. į galvos sritį alaus skardinę ir išpylė jai ant galvos alų, ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. M. kaltę dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Nuosprendyje taip pat aptarta gynybos kelta versija, kad nukentėjusiąją S. B. sumušė ne M. M., o kita mergina, kurią nakties metu atvežė nuteistojo draugas, ir ji motyvuotai atmesta. Teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais – ikiteisminio tyrimo metu duotais bei teisiamajame posėdyje ištirtais nukentėjusiosios S. B. parodymais, kuriuose ji nurodė, kad buvo sumušta M. M., ir juos patvirtinančiais kitais bylos įrodymais (nukentėjusiosios motinos, sesers, buvusios kolegės parodymais, jų tarpusavio susirašinėjimuose užfiksuotais duomenimis) vadovaujasi, o kitus bylos įrodymus – paties nuteistojo, liudytojo E. B., nukentėjusiosios teisme duotus pakeistus parodymus atmeta kaip nepagrįstus.

14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl M. M. kaltumo dėl S. B. nesunkaus sužalojimo ir kodėl nuteistojo M. M. gynėjo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai šiuo aspektu negali būti laikomi pagrįstais. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasaciniame skunde nurodomi asmenys, kurių parodymai (paaiškinimai), kasatoriaus nuomone, turėjo būti ištirti apeliacinės instancijos teisme, t. y. apklaustas buto Kaune, (duomenys neskelbtini), savininkas, taip pat dar kartą apklaustas liudytojas E. B., siekiant patikrinti jo ankstesnius parodymus, taip pat apklaustas ekspertas, siekiant išsiaiškinti nukentėjusiosios psichikos sveikatos sutrikdymo priežastis. Tačiau pažymėtina, kad, ir be šių asmenų apklausų (ar pakartotinių apklausų), teismams pakako duomenų nustatant nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes. Tik teismo kompetencijai priklauso nuspręsti, kurie iš bylos duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka asmens kaltumui konstatuoti.

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam M. M. inkriminuoti smurtiniai veiksmai negalėjo S. B. sukelti psichikos sutrikimo, kvalifikuoto kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kad nukentėjusiosios psichika galėjo sutrikti ir dėl kitų priežasčių, kurios nėra susijusios su smurto prieš ją panaudojimu (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinių medžiagų vartojimo). Dėl to kasatorius kelia klausimą dėl netinkamo priežastinio ryšio tarp M. M. veikos ir kilusių padarinių byloje nustatymo. Tačiau šie kasatoriaus teiginiai paremti tik prielaidomis ir yra deklaratyvūs. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nustatė tinkamai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai S. B. padaryti sveikatos sutrikdymai konstatuoti specialisto išvadoje ir ekspertizės akte. 2018 m. gruodžio 18 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad S. B. konstatuotos poodinės kraujosruvos veide, akių vokuose, padarytos keliais bukais daiktais, trimis ar daugiau trauminių poveikių, padarytos galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. 2019 m. vasario 26 d. – kovo 25 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatuota, kad M. M. veiksmais nukentėjusiajai S. B. buvo sutrikdyta psichikos sveikata, t. y. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. S. B. psichikos sutrikimai įvertinti kaip 2018 m. lapkričio 29 d. nusikalstamų veiksmų prieš ją pasekmė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje ištirti įrodymai – teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, nukentėjusiosios S. B. motinos V. B., sesers I. G., gydytojos psichiatrės K. D. parodymai, nukentėjusiosios susirašinėjimų su L. P. ir J. K. duomenys, iš kurių matyti, kad po įvykio nukentėjusioji buvo psichologiškai paveikta, jautėsi prislėgta, įsibaiminusi, patyrė stiprias reakcijas į stresą, patvirtina, jog nukentėjusiosios psichikos sveikata sutriko būtent dėl M. M. prieš ją panaudoto smurto. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad specialisto ir ekspertų išvados yra aiškios, kategoriškos, padarytos remiantis byloje surinkta medžiaga, todėl jų pagrįstumas dėl S. B. padaryto sveikatos sutrikdymo pobūdžio ir masto nekelia jokių abejonių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms teismų išvadoms.

16. Darytina išvada, kad šioje byloje nustatydami nukentėjusiosios S. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir vertindami surinktus įrodymus teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo M. M. veiksmus neteisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

17. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal šią normą, kai kaltininko veika sukeliant nesunkų sužalojimą ar susargdinant dėl jos įvykdymo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kvalifikuojant veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nesunkaus sužalojimo ar susargdinimo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nesunkiai sužaloja ar susargdina kitą žmogų itin žiauriai. Šis požymis taip pat yra vienas iš nužudymą (BK 129 straipsnis) bei sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnis) kvalifikuojančių požymių.

18. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-235-222/2016 ir kt.). Itin žiaurų nusikalstamos veikos pobūdį taip pat gali lemti kaltininko veiksmų kryptingumas ir tyčia (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193-507/2015). Šios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje požymis „itin žiauriai“ dažniausiai nustatomas nužudymo bylose, kai kito žmogaus gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-72-746/2015, 2K-316-1073/2018 ir kt.). Tuo tarpu bylose dėl sveikatos sutrikdymo itin žiaurus nusikaltimo padarymo būdas paprastai konstatuojamas, kai kitas žmogus sunkiai sužalojamas, pavyzdžiui, pilant jam ant kūno verdantį vandenį, apipilant veidą sieros rūgšties tirpalu, daug kartų duriant peiliu į veidą, kaklą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2011, 2K-213/2014, 2K-193-507/2015).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje nuteistajam M. M. inkriminuotų panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį ir specialistų nustatytus objektyvius fizinio smurto požymius – nukentėjusiosios kūno sužalojimus, jų kiekį (nustatytos poodinės kraujosruvos akių vokuose, padarytos keliais bukais daiktais, trimis ar daugiau trauminių poveikių) nėra pagrindo konstatuoti M. M. veikos ar paties nuteistojo ypatingo žiaurumo, kartu daryti išvados dėl nusikaltimą kvalifikuojančio požymio „itin žiauriai“, kaip jis aiškinamas teismų praktikoje, buvimo nuteistojo veikoje.

20. Pažymėtina, kad nesutiktina su teismų padaryta išvada, jog šiuo atveju nukentėjusiajai padaryti sužalojimai veido srityje, t. y. poodinės kraujosruvos veide, akių vokuose, atsižvelgiant į jų mastą, byloja apie itin žiaurų sveikatos sutrikdymo būdą. Bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusiajai S. B. padaryti minėti kūno sužalojimai specialistų buvo įvertinti kaip atitinkantys tik nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiosios psichikos sutrikimas, kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, konstatuotas kaip pasekmė po M. M. smurtinių veiksmų prieš ją. Be to, nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad M. M. atliko tokius veiksmus, jog nukentėjusiajai sukeltų kuo stipresnį skausmą, pažymėtina, kad fizinis skausmas, jo stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. M. inkriminuoti smurtiniai veiksmai, t. y. smūgiai kumščiais į įvairias kūno vietas, spardymas, griebimas už plaukų, alaus skardinės metimas į galvą, atsižvelgiant į nukentėjusiajai nustatytus objektyvius kūno sužalojimus, šiuo konkrečiu atveju nėra tie veiksmai, kuriuos būtų galima laikyti itin skausmingais, sukėlusiais nukentėjusiajai dideles fizines kančias. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pagal byloje nustatytas aplinkybes, atlikdamas prieš nukentėjusiąją jam inkriminuotus smurtinius veiksmus, M. M. neabejotinai suvokė tokių savo veiksmų padarinius, kad gali būti sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, ir to siekė, tačiau konstatuoti nuteistojo tyčią sužaloti nukentėjusiąją itin žiauriai nėra pagrindo.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes M. M. veika, kuria nukentėjusiajai tyčia nesunkiai sutrikdyta sveikata, nelaikytina padaryta itin žiauriai, t. y. nėra šią veiką kvalifikuojančio požymio, nustatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, kvalifikavę nuteistojo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo M. M. veika kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

22. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Perkvalifikavus M. M. veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei atsižvelgus į teismų sprendimuose nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, M. M. skirtina bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Dėl BK 259 straipsnio 1 dalies taikymo

23. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Šioje byloje M. M. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, bute Kaune, (duomenys neskelbtini), laikė 7 vnt. tablečių „Lorazepam Polta“, turinčių savo sudėtyje psichotropinės medžiagos – lorazepamo, kurios masė 0,0175 g, taip pat prie savęs laikė ir gabeno 8 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių psichotropinės medžiagos – lorazepamo, kurio masė 0,020 g, jas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Kasatorius, neginčydamas disponavimo minėtomis psichotropinėmis medžiagomis fakto, nurodo, kad nuteistasis M. M. lorazepamo tabletes įgijo ir jomis disponavo teisėtai. Dėl to, anot kasatoriaus, nuteistojo veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.

24. Pažymėtina, kad psichotropinė medžiaga lorazepamas yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą III sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai. Į šį sąrašą įtrauktų paruoštos formos medžiagų fizinis asmuo turi teisę įsigyti vaistinėse pagal galiojantį receptą sveikatos priežiūros ar veterinarijos tikslams (Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad tokių medžiagų, leidžiamų vartoti sveikatos priežiūros tikslams, įsigijimas yra neteisėtas tuo atveju, kai tokia veika vykdoma nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. jei šios medžiagos įsigyjamos ne vaistinėse, ne pagal galiojantį, suklastotą receptą ir pan. (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107/2006).

25. Nagrinėjamoje byloje teismai išsamiai aptarė ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertino nuteistojo parodymus, M. M. asmens sveikatos istoriją ir nuosprendžiuose motyvuotai atmetė gynybos versiją, kad nuteistasis buvo gydomas lorazepamu, todėl tabletes, savo sudėtyje turinčias šios psichotropinės medžiagos, įsigijo teisėtai, pagal gydytojo receptą. Kaip teisingai nuosprendžiuose nurodė teismai, aplinkybė, kad psichotropinė medžiaga lorazepamas yra neuždrausta, vartojama kaip medikamentas ir jos galima įsigyti vaistinėse, nepaneigia fakto, kad M. M. šias medžiagas laikė neteisėtai, neturėdamas nei jų įsigijimą, nei teisėtą vartojimą patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, kad dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie pakartojami kasaciniame skunde, jog M. M. anksčiau gydęs psichiatras jam buvo paskyręs kitus vaistus, kurie priklauso tai pačiai grupei kaip ir lorazepamas, todėl lorazepamas galėjo būti įsigytas vietoj šių vaistų, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pasisakė ir padarė išvadą, kad šie teiginiai niekuo neparemti, pagrįsti tik prielaidomis. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė aiškią išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog M. M. lorazepamu disponavo neteisėtai. Teisėjų kolegija pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

26. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 259 straipsnio 1 dalis – M. M. pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys taip pat patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo

27. Kasaciniame skunde teigiama, kad M. M. bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, nes šio teismo teisėjų kolegijos teisėja A. Vingilė anksčiau nuteisė M. M. kitoje byloje ir tai kelia abejonių teisėjos objektyvumu.

28. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-150-689/2019 ir kt.). Pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti teisėjos A. Vingilės šališkumą nagrinėjant M. M. bylą apeliacinės instancijos teisme nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais.

29. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui dalyvauti nagrinėjant kelias vieno ir to paties kaltinamojo bylas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-496/2013). Be to, įsiteisėjęs nuosprendis kitoje byloje negali būti nušalinimo pagrindas nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-942/2017). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pats faktas, jog teisėja A. Vingilė, anksčiau nuteisusi M. M. kitoje baudžiamojoje byloje, nagrinėjo šią jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, savaime nereiškia teismo nešališkumo principo pažeidimo. Kartu teisėjos A. Vingilės šališkumo (neobjektyvumo) šioje byloje nereiškia ir tai, kad, kitoje baudžiamojoje byloje šiai teisėjai priėmus M. M. apkaltinamąjį nuosprendį, nagrinėjant tą bylą apeliacine tvarka buvo nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.).

30. Pažymėtina ir tai, kad, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, M. M. ir jo gynėjui pareiškus nušalinimą teisėjai A. Vingilei tuo pačiu pagrindu, kuris nurodytas kasaciniame skunde, kiti du bylą nagrinėję teisėjų kolegijos teisėjai tokį nušalinimą teismo posėdyje išsprendė įstatymo nustatyta tvarka, laikydamiesi BPK 59 straipsnyje nurodytų taisyklių, ir priimtoje nutartyje išdėstė aiškius motyvus, kodėl teisėjai A. Vingilei pareikštas nušalinimas atmestinas. Kasatoriaus argumentas, kad teisėja A. Vingilė galėjo paveikti kitus du bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjus, deklaratyvus ir nesudaro pagrindo abejoti šių teisėjų nešališkumu.

31. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo šališku.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžius.

M. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti už šią nusikalstamą veiką laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir M. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams dvidešimčiai dienų.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Rima Ažubalytė