2016-04-14 Nr. AB-8253-3-62-3-00435-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1323-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00435-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 4–7) prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 10 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, jog kalinimo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. buvo vežiojamas (etapuojamas) iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą kankinančiomis sąlygomis. Transporte, kuriame buvo vežamas, nebuvo saugos diržų, kabinose trūkdavo vietos, buvo priverstas stovėti, pareigūnai demonstruodavo ginklus, konvojavimo metu jis negalėdavo pasinaudoti tualetu, tekdavo važiuoti vienoje patalpoje kartu su daiktais. Automobiliuose žiemą būdavo šalta, trūko vėdinimo, ne vieną kartą konvojavimo metu pareiškėjui buvo pasidarę silpna, pradėdavo skaudėti nugarą. Tokiu būdu buvo žeminamas pareiškėjo orumas, jis patyrė stresą, nepilnavertiškumo jausmą, nežmoniškas kančias, nepatogumus. Etapavimo metu į 2 kv. m patalpą būdavo sutalpinama po 12 asmenų su kiekvieno asmeniniais daiktais. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinė žalą, prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų iki 2012 m. kovo 30 d. (t. I, b. l. 14–16).

Nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Jeigu konvojuojamieji nepažeidžia reikalavimo su savimi turėti ne daugiau kaip 30 kg asmeninių daiktų, jų pervežimo sąlygos nepažeidžia esminių pervežimo reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis konvojaus taisyklių 134 punktu. Apie tai daromas įrašas konvojaus žiniaraštyje. Dėl ginklų, atsakovas nurodė, jog pagal konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojus yra Viešojo saugumo pajėgų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą. Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu (II t., b. l. 55–60) pareiškėjo D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė konvojavimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Viešojo saugumo tarnyba prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 31 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytas ir ginčas nagrinėtas nuo 2012 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas teigė, kad specialiuosiuose automobiliuose jam neužtekdavo vietos, dėl to jam yra tekę stovėti. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. viso buvo konvojuojamas 36 kartus. Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kurių tinkamumą konvojuoti asmenis patvirtina byloje pateikti duomenys – registracijos liudijimai, techninės apžiūros rezultatų kortelės ir spec. automobilio skirtų konvojuojamiesiems pervežti schemos. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 punktas) kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius ir kelionės žiniaraščius, matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. konvojavimo metu nebuvo viršijamas.

Visam viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis, tai patvirtina byloje esantys ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai ir dirbtinės apšvietos matavimo protokolai.

Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtino, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 36 kartus, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Priešingai, iš minėtų kelionių žiniaraščių matyti, jog konvojaus transportas būna nuolat tikrinamas prieš išvažiavimą ir kelionės metu, tačiau pastabų skundžiamais etapavimais, konvojaus pareigūnai negavo. Taip pat paminėta, jog kelionės žiniaraščiuose žymimos pastabos, apie nutikusius įvykius, ar pastabas konvojavimo metu. Pagal bylos duomenis matyti, jog vieno konvojavimo metu vienam konvojuojamajam pasidarė bloga, todėl konvojaus pareigūnai sustojo ir iškvietė greitąją pagalbą blogai besijaučiančiam asmeniui, konvojus toliau tęsė kelionę tik po to, kai blogai pasijautusiam konvojuojamajam buvo suteikta medicininė pagalba, tai patvirtino kelionės žiniaraštyje atliktas įrašas. Įvertinus šias aplinkybes, teismas manė, jog viešojo saugumo tarnyba užtikrina tinkamas konvojavimo sąlygas ir deramai reaguoja į konvojuojamųjų pastabas. Pareiškėjo teiginiai, kad transporto priemonės blogai funkcionavo, šių argumentų nepagrindė, nenurodė konkrečių datų, kuomet specialusis autotransportas buvo sugedęs, kitų tinkamą specialiųjų automobilių techninę būklę paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Jeigu konvojuojamieji nepažeidžia reikalavimo su savimi turėti ne daugiau kaip 30 kg asmeninių daiktų, jų pervežimo sąlygos nepažeidžia esminių pervežimo reikalavimų. Byloje nebuvo duomenų, jog ginčijamais etapavimais konvojuojamieji vežėsi didesnius nei 30 kg kiekius daiktų, ar dėl to turėjo pastabų konvojaus pareigūnams. Iš byloje pateiktų specialiųjų automobilių kamerų schemų matyti, kad daugumoje transporto priemonių bagažo skyrius buvo, jo nebuvo tik keturiuose automobiliuose. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų daiktų pervežimo. Tačiau pagal Taisyklių 146 punkte įtvirtintą specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą, specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių. Pareiškėjo teiginiai, jog dėl vietos stokos būdavo verčiamas stovėti, nes daiktai būdavo sudedami ant suolų, nepagrįsti jokiais įrodymais, dėl to atmesti. Nebuvo pagrindo konstatuoti Viešojo saugumo tarnybos neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, kad specialiame konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai. Kelių eismo taisyklėse yra nurodyta, jog saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti (Kelių eismo taisyklės 196 p.). Byloje buvo atsakovo pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, tai patvirtina Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių, išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės. Šie duomenys byloje patvirtino, jog atsakovas, atstovaujamas Viešojo saugumo tarnybos, nepažeidė konvojavimo taisyklių ir užtikrino pareiškėjo saugumą jo konvojavimo metu, o specialieji automobiliai, kuriais buvo vežamas pareiškėjas, buvo techniškai tvarkingi ir tinkami naudojimui.

Atsakovo atstovas pateikė duomenis į bylą – spec. automobilių kėbulo kamerų skirtų konvojuojamiesiems pervežti schemas, kuriose matyti, jog kiekviename automobilyje, kuriuo buvo vežamas pareiškėjas, tiek šildymo, tiek ventiliacijos įrenginiai yra įrengti, bei pavaizduota, kuriose konkrečiose automobilių vietos, jie įrengti. Byloje pateikti registracijos liudijimai, Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtino, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, pilnai atitinka techninius reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepateikti konkretūs skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pareigūnai iš pareiškėjo tyčiodavosi, rodydami ginklą. Taisyklių 121 punkte nustatyta, kad konvojaus pareigūnų elgesys su konvojuojamaisiais grindžiamas teisėtumo principu. Draudžiama konvojuojamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis (Taisyklių 123 punktas). Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas, todėl pagal Konvojavimo taisyklių 3 ir 221 punktus konvojuojamųjų lydėjimas privalo būti ginkluotas. Daryta išvada, kad pareiškėją lydintys pareigūnai pagrįstai turėjo ginklus. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Įvertinus kelionės žiniaraščiuose esančius duomenis, nenustatyta, kad pareiškėjas teikė pretenzijas dėl jo įžeidinėjimo ar nepagarbaus elgesio, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su nepagarbiu pareigūnų elgesiu, atmestini kaip neįrodyti.

Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai patvirtino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pasikeitimo punktuose konvojuojamieji buvo vedami į tualetą ir apie tai pažymėta kelionių žiniaraščiuose. Tai rodė, kad konvojuojamųjų prašymų teisė pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta tinkamai.

Administracinėje byloje nėra duomenų jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis bloga sveikatos būkle. Byloje esantys kelionės žiniaraščiai patvirtino, kad pareiškėjas neteikė pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Minėtų aplinkybių visuma nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie nugaros skausmą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti.

Žalos atlyginimą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų reglamentuoja CK. Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.250 straipsniais. Šiuo atveju, neturtinės žalos padarymas sietinas su viešojo administravimo subjekto neteisėtu neveikimu ir specialiuoju įstatymu, numatančiu neturtinės žalos atlyginimą, t. y. Viešojo administravimo įstatymu. Byloje nesant duomenų, jog specialieji automobiliai, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, buvo perpildyti ar neatitiko konvojavimo reikalavimų, nenustačius aplinkybių, jog konvojaus pareigūnai nepagarbiai elgėsi su pareiškėjų, nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.

Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl nenustačius byloje neteisėtų veiksmų, nėra sąlygų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos viešajai atsakomybei kilti.

Be to, surinkti duomenys byloje nepatvirtino, kad pareiškėjas būtų kreipęsis konvojavimo metu į konvojaus viršininką ir pateikęs jam skundą žodžiu ar raštu, tokiu būdu nesiimdamas aktyvių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Konvojavimo taisyklių 137 punktas įpareigoja konvojaus viršininką apie tokius kreipimusis daryti įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau žiniaraščiuose tokių įrašų nėra. Taip pat, pagal konvojaus taisyklių 107 punkte nustatytą konvojuojamųjų priėmimo į specialųjį ar kitokį transportą tvarką, jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Tačiau administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs pretenziją minėtiems pareigūnas dėl konvojavimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų jo konvojavimų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas vertintas kaip nepagrįstas, dėl to atmestas.

III. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 65) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 10 000 Eur neturtinės žalos.

Mano, kad etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą kankinančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur. Prašo atsižvelgti į visas išdėstytas aplinkybes, tinkamai įvertinti padarytą dvasinę skriaudą ir kompensuoti materialiai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 69–70) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinių bei procesinių normų nepažeidė ir nėra pagrindo sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas taikė senaties terminą laikotarpiui iki 2012 m. kovo 31 d., dėl likusio laikotarpio darė išvadą, kad konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų jo konvojavimų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo atsižvelgti į visas aplinkybes, tinkamai įvertinti padarytą dvasinę skriaudą ir kompensuoti materialiai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 21–193; II t., b. l. 2–48), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iki 2012 m. kovo 30 d. konvojavimo metu galimai pareiškėjo pažeistų teisių gynimui taikytinas ieškinio senaties terminas, nes skundas teismui paduotas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 punkte numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (pagal spaudą ant voko (I t., b. l. 12) – 2015 m. kovo 30 d.). Atsižvelgiant į tai, teismas įvertino pareiškėjo konvojavimo atvejus, kurie nepatenka į senaties terminą, o būtent nuo 2012 m. kovo 31 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 21–37; II t., b. l. 5–42, 48). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl saugos diržų, bagažo skyriaus, vėdinimo ir šildymo sistemų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ir Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015). Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, pareiškėjas buvo priverstas stovėti, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, o pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai, siekdami pažeminti ar pasityčioti, rodydavo kovinius ginklus, be jo paties paaiškinimo, nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

Pareiškėjo teiginius, kad konvojavimo metu nebūdavo išleidžiamas į tualetą, taip pat paneigia byloje pateikti kelionės žiniaraščiai: juose nurodomas laikas, kada konvojavimo metu asmenys buvo išvedami į tualetą (I t., b. l. 167). Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Nei viename iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų ar pareigūnų elgesio, teikęs prašymus.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan