2017-11-15 Nr. AB-21069-3-63-3-02310-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1093-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02310-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. su skundu, kurį vėliau patikslino, pateikdamas atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą (toliau skundas ir jo papildymas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 5 d., nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. kovo 17 d., nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. kovo 27 d. ir nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. birželio 2 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje (toliau – Areštinė) sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimų ir higienos normų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui.

3. V. L. nurodė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimų, neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas ir tai labai kenkė regėjimui. Kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip sudarant konfliktines situacijas. Areštinės kameros neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 ir 67 punktų reikalavimų: jose nebuvo įrengti unitazai, nebuvo higienos reikmenų lentynėlių, patalynė nebuvo keičiama kartą per savaitę, o minkštasis inventorius nebuvo padengtas skysčiams nepralaidžia medžiaga.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes jis atskirtas nuo gyvenamosios patalpos tik sienele, duše nebuvo galimybės atsisėsti, kamerose esantys stalai buvo nepatogūs.

5. V. L. pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 12 d. jam lūžo kojos čiurna ir pėda, tačiau Areštinės pareigūnai nedavė ramentų ir jo nelaikė kameroje, pritaikytoje neįgaliesiems. Be to, pareiškėjas turėjo miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, o tai sudarė ypatingus nepatogumus, kadangi jis negalėjo užlipti ir nulipti, negalėjo išeiti pasivaikščioti į lauką, negalėjo tinkamai pasinaudoti tualetu, nusiprausti ir valgyti prie Areštinės kameroje buvusio stalo.

6. Pareiškėjo teigimu, jis 2014 m. gruodžio 23 d. turėjo būti etapuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir iki automobilio turėjo šokinėti ant vienos kojos bei neštis savo daiktus. Paslydęs ant ledo, V. L. griuvo ir tik parašęs skundą Klaipėdos apskrities VPK viršininkui, buvo nuvežtas į Klaipėdos respublikinę ligoninę, kur buvo rekomenduota operacija, tačiau jis buvo parvežtas atgal į Areštinę ir etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

7. V. L. nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, emocinę depresiją, pažeminimą, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, jis tapo dirglus, nervingas, jaučia aplinkos baimę.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad V. L. teismui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl pažeidimų žodžiu ar raštu būtų skundęsis Klaipėdos apskrities VPK administracijai ar kitoms institucijoms. Atsakovo atstovas tokių duomenų taip pat neturi.

10. Klaipėdos apskrities VPK pažymėjo, kad atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjo laikymo Areštinės kamerose sąlygos atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo neatitikimų yra susiję su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šie higienos normos reikalavimai neturi būti taikomi.

11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos tokios sąlygos. Duomenys apie tai, ar asmuo buvimo policijos areštinėje metu save nurodo rūkančiu ar nerūkančiu, nėra kaupiami.

12. Visi Areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu ir gauti išskalbtą patalynę. Pareiškėjui galimybė pasinaudoti dušu galėjo būti nesuteikta tik tuo atveju, jeigu jis buvo Areštinėje trumpiau nei 7 dienas.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo bendro kameros ploto yra atskirti 1,2 m aukščio pertvara, juose įrengta atskira oro šalinimo sistema, medicinos punktas, yra baldai ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.

14. Klaipėdos apskrities VPK akcentavo, kad V. L. buvo suteikta neatidėliotina ir būtina medicinos pagalba, 2014 m. gruodžio 14 d. dėl kulnikaulio lūžio jis buvo nuvežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas buvo gydomas vaistais, 2014 m. gruodžio 23 d. jį konsultavo Klaipėdos respublikinėje ligoninės specialistas, o vėliau V. L. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

15. Atsakovas nenustatė, kad dėl laikymo Areštinėje pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės ar kad jis Areštinėje buvo laikomas blogesnėmis sąlygomis, nei kiti sulaikyti asmenys.

16. Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. 17. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas areštinėje nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. vasario 5 d. atskirais laikotarpiais buvo laikomas iš viso 15 parų, iš kurių 3 paras jis buvo laikomas nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą kameroje Nr. 24, nes vienam laikomam asmeniui kameroje teko 4,875 kv. m. V. L. Areštinėje taip pat buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., iš viso 49 paras, iš kurių nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą jis buvo laikomas 3 paras Areštinės kameroje Nr. 34, nes vienam laikomam asmeniui kameroje teko 4,79 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad 2015 m. iš viso 6 paras buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl jis patyrė neturtinę žalą.

19. Teismas akcentavo, kad higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos higienos norma HN 37:2009, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., o ne pareiškėjo nurodyta Lietuvos higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. ir reglamentavusi laisvės atėmimo vietų higienos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad jie paneigia V. L. teiginius dėl Areštinės kamerų neatitikties higienos normoms.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad sanitariniai mazgai Areštinėje yra įrengti laikantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo atsiliepime ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis arba konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Klaipėdos apskrities VPK nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta V. L. teisė privačiai pasinaudoti tualetu ir kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė nepatogumų. Kilusias abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas V. L., įrengti taip, kad jis galėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir nepatirti nepatogumų.

21. Įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo tinkamai ir laiku suteikta medicininė pagalba. Teismas pažymėjo, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos, galbūt atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas turėtų reikšti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. Nėra abejonių, kad dėl kojos lūžio V. L. galėjo patirti judėjimo nepatogumų, tačiau tokie nepatogumai kilo ne dėl Klaipėdos apskrities VPK neteisėtų veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui medicininės pagalbos. Byloje nesant duomenų, kuriame dviaukštės lovos aukšte jis miegojo ir pareiškėjui teigiant, kad jam teko miegoti antrame lovos aukšte, teismas sprendė, jog užlipimas į antro aukšto lovą jam galėjo būti fiziškai sudėtingesnis. V. L. argumentą, jog jis turėjo būti laikomas neįgaliesiems skirtoje kameroje, teismas vertino kaip nepagrįstą, kadangi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis dėl kulnikaulio lūžio tapo neįgalus.

22. V. L. teigiant, kad jis yra nerūkantis, tačiau kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir atsakovui šios aplinkybės nepaneigus, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti padarytas pažeidimas. Teismas sprendė, jog užlipimas į antro aukšto lovą pareiškėjui, kuris buvo traumuotas, galėjo būti fiziškai sudėtingesnis.

23. Įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę – 6 paras su pertraukomis V. L. buvo laikomas Areštinėje nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, V. L. patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas dėl medicininės ar psichologinės pagalbos nesikreipė, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, teismas konstatavo, kad teisingas ir proporcingas V. L. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 250 Eur ir šią sumą jam priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK.

III. 24. Pareiškėjas V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti visiškai.

25. Apeliantas paaiškina, kad neužtikrinant privatumo, jis, naudodamasis tualetu, iš tikrųjų patyrė nepatogumų. Teigia, kad pareigūnai galbūt tyčia nevykdo savo įsipareigojimų ir taip pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį. V. L. akcentuoja, kad Areštinėje yra kamera, skirta neįgaliesiems, tačiau jis galbūt tyčia šioje kameroje nebuvo laikomas. Tyčiniais pareiškėjas vertino ir atsakovo atstovo veiksmus dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei skiriant jam antrąjį lovos aukštą.

26. V. L. pažymi, kad atsakovo atstovas, priešingai nei nurodo, jam ramentų nedavė. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė vieną valandą, kuri ir taip nėra pakankama, pasivaikščioti lauke, kadangi be ramentų jam sunku judėti.

27. Atsakovo atstovas 2014 m. gruodžio 14 d. jo nevežė pas gydytojus konsultacijai.

28. Pasak apelianto, iš pareigūnų elgesio su juo, pareigūnų asmenybės vertintinos neigiamai (konkrečiai pareigūnų ar jų padarytų pažeidimų nenurodo).

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. L. apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, objektyviai įvertino faktines bei teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų Klaipėdos apskrities VPK neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

33. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 72–79) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

35. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų, aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 25–28 punktuose pareiškėjo nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

36. Apeliantas teigia, kad pažeidimai, susiję su privatumo neužtikrinimu naudojantis tualetu, jo laikymas kamerose su rūkančiais asmenimis bei skyrimas miegoti dviaukščių lovų antrame aukšte, buvo pareigūnų padaryti tyčia. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo šiuos pareiškėjo nurodytus nepatogumus jau yra įvertinęs ir pripažinęs atitinkamais pažeidimais ( b. l. 77 – 78). Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad jo atžvilgiu pareigūnai tyčia sudarė jam nepatogumus, todėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 ir kt.).

38. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai, kurie siejami su pareigūnų tyčiniais veiksmais galimai neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, sulaikytojo laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis bei nukreipimą miegoti į dviaukštę lovą antrame aukšte apeliacinės instancijos teisme atskirai nenagrinėtini. Kartu pažymėtina, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų traktuojamas kitaip nei kiti sulaikytieji asmenys, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginį, kad jis buvo laikomas su rūkančiais, vertino jo naudai. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintą Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 22 punktą asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų yra sudaromos sąlygos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis, taip pat nėra duomenų, jog jis būtų pageidavęs būti laikomas kartu su nerūkančiais ir, kad tokios sąlygos, jei pareiškėjas buvo pareiškęs pageidavimą, nebuvo sudarytos.

40. Vertinant apelianto teiginį, kad jam, turinčiam traumą, nebuvo sudaryta tinkama galimybė vieną valandą, kuri ir taip nėra pakankama, pasivaikščioti lauke, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad pareiškėjui būtų trukdoma būti gryname ore. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog judėti galėjo, tik ribotai (b. l. 85).

41. Dėl V. L. teiginio, kad galimai jo tyčia nelaikė kameroje, kuri skirta neįgaliesiems, pažymėtina, kad neįgalusis – asmuo, kuriam įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Pareiškėjas tokio statuso nebuvo įgijęs, todėl šis jo argumentas atmestinas. Kartu pažymėtina, kad apelianto abstrakti neigiama nuomonė apie pareigūnų asmenybes, nevertintina.

42. Apelianto skundai, susiję su jo manymu netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. Vertinant apelianto teiginį, kad 2014 m. gruodžio 14 d. jo nevežė pas gydytojus konsultacijai, pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. buvo nuvežtas į VšĮ Klaipėdos universitetinę ligoninės skubios pagalbos skyrių, kur jo koja buvo imobilizuota gipso langete ir gydytojas rekomendavo atvykti planinei konsultacijai po 10 dienų (b. l. 64–68), o ne gruodžio 14 d., kaip nurodo apeliantas. Be to, gruodžio 23 d. apeliantas buvo hospitalizuotas ligoninėje (b. l. 6–9), jam buvo duoti ramentai (b. l. 17; Vyr. slaugytojos 2015 m. gruodžio 15 d. pranešimas).

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per visą jo nurodytą laikotarpį (nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. birželio 2 d.) su atskiromis pertraukomis buvo areštinėje. Laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. vasario 5 d. buvo laikomas iš viso 15 parų (su atitinkama pertrauka), iš kurių tris paras jis buvo laikomas nežymiai pažeidžiant nustatytą 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą kameroje Nr. 24 – vienam laikomam asmeniui kameroje 2015 m. vasario 2–5 d. teko 4,87 kv. m (b. l. 15). Pareiškėjas taip pat areštinėje buvo nuo 2015 m. kovo 4 d. iki pareiškėjo nurodytos 2015 m. birželio 2 d. su pertraukomis – viso 33 paras (b. l. 4, 16). Pareiškėjui būnant kameroje Nr. 34 tris paras nuo gegužės 26 d. iki gegužės 29 d. teko 4,79 kv. m. ploto (b. l. 16). Taigi pareiškėjas iš viso per jo nurodytą laikotarpį su pertraukomis nuo 2014 m gruodžio 11 d. iki 2015 m. birželio 2 d. buvo laikomas 48 paras, iš kurių 6 paras pareiškėjui nežymiai trūko ploto iki nustatytos 5 kv. m minimalios gyvenamojo ploto normos. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui teisė į privatumą nebuvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį, t. y. 48 dienas.

44. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisinamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma 3000 Eur suma. Minėta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 72–79) pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymo Areštinėje neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (48 dienas neužtikrinta teisė į privatumą, 6 paras neužtikrinta teisė į nustatytą minimalią 5 kv. m. gyvenamojo ploto normą – gyvenamasis plotas buvo 0,13 – 0,21 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, sukelti nepatogumai dėl naudojimosi dviaukšte lova), į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma laikytina tinkama kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai bei šioje nutartyje nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė