2020-08-19 Nr. AB-15155-3-62-3-01464-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-867-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01464-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 8SD-80-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Atsakymas) dalį, kurioje teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, pareiškėjui S. M. bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais; 2) panaikinti NŽT 2018 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 1SS-724-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, taip pat kuri pareiškėjui bus grąžinta natūra, pareiškėjui S. M. bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais; 3) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjui tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui dar nėra atkurtos (iš jos paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste ir natūra galimos grąžinti žemės plotą atkūrimui natūra), atkūrimo pareiškėjui S. M. suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis (V. V. M. teisių perėmėjas) turi teisę atsikurti nuosavybės teises į dalį J. A. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės. Pareiškėjas nesutiko su NŽT Kauno miesto skyriaus Atsakymo ir NŽT Sprendimo dalimis, kuriose nurodoma, jog į likusią neatkurtą dalį nuosavybės teisės bus atkuriamos pinigine kompensacija ir nebus atkurtos naujo žemės sklypo suteikimu bei nebus grąžinta natūra. Skundžiamos Atsakymo ir Sprendimo dalys yra neteisėtos, nes atsakovas pareiškėjo iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo, kad jo pasirinktu būdu nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra arba lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje nėra galimybės ir nepasiūlė pasirinkti kitą būdą.

Atsakovas nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų nuosavybės teises atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, skundžiamos Atsakymo ir Sprendimo dalys pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, asmenų lygiateisiškumo principą. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose, nesant ginčo, jog pilietis prašyme aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vertinant, jog atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytų procedūrų, buvo laikoma, kad nuosavybės teisės atkurtinos natūra, arba lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Be to, teismų praktikoje privatus asmuo yra laikomas silpnesniąja puse, todėl teisė aiškinama jo naudai, o teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvialentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, todėl atsakovo atsisakymas atkurti nuosavybės teises pastaruoju būdu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovui buvo aiški pareiškėjo valia, nes jis yra įrašytas į eilę naujam žemės sklypui Kauno mieste gauti.

Ginčijamomis Atsakymo ir Sprendimo dalimis atsakovas staiga, nesąžiningai pakeitė poziciją ir atsisakė nuosavybės teises atkurti pareiškėjo prašomu būdu. Atsakovui neinformavus, jog nėra galimybės nuosavybės teises atkurti jo pasirinktu būdu, pareiškėjas neteko galimybės iki įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., patikslinti savo valią. Pareiškėjo žiniomis objektyvių galimybių atkurti nuosavybės teises lygiaverčiais žemės sklypais yra. Išreiškė nuomonę, kad atsakovas Atsakyme ir Sprendime neteisingai traktuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus precedentus, be to, tokia praktika yra pavienė.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad ginčijamais aktais pareiškėjas buvo informuotas, jog už likusį neatkurtą buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos Kauno mieste turėtos žemės dalį bus atlyginta pinigais. Toks administracinės procedūros veiksmas neprieštarauja jokiems teisės aktams, jį priėmė kompetentingas subjektas, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus. Neginčijo, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. A. iki nacionalizacijos Apnarų kaime, Pažaislio valsčiuje turėtos 2 ha žemės pateikė žemės savininko vaikai: V. V. M., K. A., J. A. ir K. P. K., ir kad pretendentai prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę nurodė atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad institucija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlė pareiškėjui pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau šią pareigą įvykdė vėliau, NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-7059 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“. Todėl jokių teisėtų lūkesčių institucija pretendentui nesukėlė. Ginčijamu Atsakymu ir Sprendimu NŽT pareiškėją pagrįstai informavo, kad už likusį valstybės išperkamai žemei priskirtą žemės plotą bus atlyginama pinigais, nes jis nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalį. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuojama, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos nenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra ir netapatino nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant lygiavertį žemės sklypą su nuosavybės teisių atkūrimu ekvivalentine natūra. Išreiškė nuomonę, kad ginčijami raštai yra informaciniai, nesukeliantys teisinių pasekmių, galutinis sprendimas dar nėra priimtas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Atsakymo ir Sprendimo dalis, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, ir įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei V. V. M. tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

6. Teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 19 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. A. žemę pateikė jo dukra V. V. M. (toliau – ir pretendentė), nurodydama, jog kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą, yra: brolis J. A., sesuo K. P. K. ir brolis K. A.. Prašyme nurodytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra. V. V. M. (mirusi) teisių perėmėjas pareiškėjas S. M. 2017 m. gruodžio 6 d. prašymu kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydamas už 0,12 ha skirti naują žemės sklypą Kauno mieste ir už likusią neatkurtą dalį parengti išvadą į Kauno r. Mastaičių k. v. Prašyme taip pat nurodė, jog pasilieka teisę, kol nebus parengta išvada, keisti rajoną ir kadastrinę vietovę. Ginčijamais Atsakymu ir Sprendimu pareiškėjui buvo atsakyta, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose konstatuojama, kad Atkūrimo įstatyme „ekvivalentinės natūros“ būdas nenumatytas, NŽT laikosi pozicijos, kad piliečiams, kurių prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir šis būdas iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeistas, už valstybės išperkamą žemę, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bus atlyginama pinigais. Be kita ko, pažymėta, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2014 m. liepos 12 d. raštu V. V. M. informavo apie galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Priminė, kad V. V. M. (mirusi) yra įrašyta į piliečių sąrašą, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai Kauno mieste (eilės Nr. 75), todėl priėjus eilei pareiškėjas, kaip įpėdinis bus pakviestas rinktis naują žemės sklypą Kauno mieste. Taip pat informavo, kad įvertinus jam eilės tvarka pasirinkto perduodamo neatlygintinai naujo žemės sklypo plotą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui patvirtintų laisvos (neužstatytos) ir grąžintinos natūra žemės sklypų plotą, už likusį V. V. M. neatkurtą buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos Kauno mieste turėtos žemės dalį gali būti atlyginta tik pinigais.

7. Teismas nurodė, kad ginčijamais Atsakymu ir Sprendimu atsisakyta tenkinti prašymą atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės plotu (ekvivalentine natūra), iš esmės motyvuojant tuo, kad pretendentės pirminiame prašyme (1991 m.) nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, nenumatytas šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme, o įstatymo nustatytu terminu jos valia patikslinta nebuvo, todėl už likusią neatkurtą turėtos žemės valdos dalį bus atlyginta pinigais.

8. Teismas pažymėjo, kad 1991 m. gruodžio 19 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas) 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Dėl to teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog pretendentų prašymuose nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme.

Pretendentė prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo aiškiai išreiškė valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Tačiau Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. pretendentei siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytas įpareigojimas pretendentės atžvilgiu nebuvo įvykdytas – kitas atlyginimo būdas raštu nebuvo pasiūlytas.

Nurodyti atsakovo veiksmai vertinti kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikyti netinkamais, pažeidžiančiais pretendentų atkurti nuosavybę teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas.

9. Vertinant atsakovo veiksmus, teismas konstatavo, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama 2008–2010 metų sprendimus „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. V. M.“, kuriais atkūrė nuosavybės teises žemės sklypais, grąžinant natūra, leido pretendentei (jos įpėdiniui pareiškėjui) pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pretendentei bei pareiškėjui teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės institucija įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusį neatkurtą žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas. 2008–2010 metais priimti administraciniai aktai patvirtina, kad nuosavybės teisės pretendentei jau buvo atkuriamos natūra – grąžinant turėtoje vietoje žemės sklypus. Kauno skyrius 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 8SD-4946-(14.8.94.) pareiškėją informavo, kad pagal V. V. M. prašyme išreikštą valią, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra gali būti tęsiama, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje. Pretendentės prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą. Taigi, iki 2017 m. rugsėjo 18 d. atsakovas pripažino, jog pretendentės išreikšta valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo yra galima. Esant paminėtoms aplinkybėms ir argumentams, konstatuota, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti pretendentei nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu, o pareiškėjas turi teisę, jog į pretendentei neatkurtą dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos lygiaverčiu žemės sklypu.

10. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad atsakovas tik 2014 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pretendentę, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo keitimo lygiaverčiu miško plotu. Pastebėta, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Tačiau pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė. Bylos duomenys patvirtino, kad šia teise pretendentė nepasinaudojo ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė, todėl institucijos pareiga tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises.

11. Dėl nurodytų priežasčių ir argumentų skundžiamų sprendimų dalys, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti bei prieštaraujantys sprendime paminėtiems aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

12. Teismas pažymėjo, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nagrinėjamu atveju pretendentė atkurti nuosavybės teises V. V. M. yra mirusi, pareiškėjas S. M. yra jos įpėdinis. Todėl atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pretendentei tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, V. V. M. atkūrimo (ABTĮ 88 str. 4 p.).

13. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 15 str., 21 str.), kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo ir tai yra vyraujanti bei nuosekli praktika analogiško pobūdžio bylose. Atsakovo atsiliepime nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (Nr. A-2055-525/2016 ir Nr. A-662-525/2017) nustatytos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, nes vienu atveju, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pretendentė nebuvo įtraukta į sąrašus Piliečių pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai miestuose ir kaimo vietovėse, kitu atveju – pareiškėjos nebuvo išreiškusios valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, todėl teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į atsakovo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Be to, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika paneigia atsakovo atstovės išreikštą nuomonę, jog ginčijami Atsakymas ir Sprendimas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui.

14. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo ginčijami Atsakymas ir Sprendimas buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatų, neatsižvelgiant į pretendentės išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pažeidžiant pareiškėjo teisėtus lūkesčius, todėl naikintini (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, V. V. M. atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje (ABTĮ 88 str. 4 p.).

III. 15. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, kad priėmus Atkūrimo įstatymą, jis nebenumatė turto grąžinimo ekvivalentine natūra, išpirkimo, valstybės vienkartinių išmokų suteikimo, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ją pareikšti. Jeigu nustatytais terminais minėti piliečiai nepatikslino savo pareikštos (nepareiškė) valios, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį institucija, priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgijo teisę šiems piliečiams atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Pagal iki 2003 m. balandžio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT.

17. Dėl pirmosios instancijos teismo teiginio, kad NŽT privalėjo raštu iki 2013 m. kovo 1 d. pasiūlyti pareiškėjui kitus įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, atsakovas pabrėžia, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka ir patiems pretendentams. Teisės aktai nenumatė ir nenumato pareigos institucijai nuolat informuoti piliečius apie nuosavybės teisių atkūrimą, tuo labiau raštu.

18. Atsakovas nurodo, kad NŽT pareigą už valstybės išperkamą žemę pasiūlyti pareiškėjui kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus įvykdė, tai patvirtina NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-7059 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sureagavęs į pateiktus pasiūlymus. Taigi pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo apie galimybę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisės atkūrimo būdą nei pretendentės 1991 m. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau tokia galimybe jis nepasinaudojo. Todėl manytina, kad jokių teisėtų lūkesčių institucija pretendentui (jo įpėdiniui) nesukėlė.

19. Atsakovo teigimu, remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebeturi teisės parinkti kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo kaip atlyginimas pinigais.

20. Mano, kad atsakovas Atsakymu ir Sprendimu informavo apie būsimą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ši informacija buvo pateikta iki galutinio nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sprendimo – atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, toks administracinės procedūros veiksmas neprieštarauja teisės aktams, jį priėmė kompetentingas subjektas, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus.

21. Pareiškėjas S. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėjo teigimu, teismo išvada, kad būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas teigia, kad tai atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjo manymu, atsakovo nurodomos teismų praktikos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo šios bylos faktų, be to, atsakovas teismų praktiką supranta neteisingai.

23. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad atsakovui, net ir galiojant Atkūrimo įstatymui, buvo aiški pareiškėjo valia, kad nebuvo pagrindo prašyti pareiškėjo patikslinti valią dėl būdo ar ją pakeisti, o atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. neinformavo raštu pareiškėjo, kad galimybių nuosavybės teises atkurti minėtu būdu nėra, ar kad pareiškėjo prašyme išreikšta valia atsakovui yra neaiški bei nepasiūlė rinktis kitų būdų ar tikslinti išreikštą valią. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tuo atveju, jeigu institucija delsė ir iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo piliečio, kad nuosavybės teisių jo parinktu būdu atkurti galimybių nėra ir iki minėtos datos nepasiūlė piliečiui kitų nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų ir dėl šios priežasties pilietis praleido terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. patikslinti / pakeisti valią dėl būdo, jam dėl to neturi kilti neigiamų teisinių padarinių.

24. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas pirmą kartą nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą pareiškėjui pasiūlė keisti tik 2014 m. lapkričio 12 d. raštu ir keisti buvo siūloma ne todėl, kad pareiškėjo pasirinktas būdas ekvivalentinė natūra atsakovui būtų neaiškus ar kad juo nebūtų galimybių atkurti nuosavybės teisių.

25. Pareiškėjo manymu, atsakovas nevykdo savo įsipareigojimo ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas nustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus administracinių aktų panaikinimo pagrindus, todėl skundžiamos Atsakymo ir Sprendimo dalys panaikintos teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą prašyme nurodytu būdu – ekvivalentine natūra, arba lygiaverčiu žemės sklypu.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino atsakovo NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 8SD-80-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir NŽT 2018 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 1SS-724-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalis, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei V. V. M. tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios Apnarų k., Pažaislio valsčiuje (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

29. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme numatyto atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą turtą būdo – ekvivalentine natūra nebenumatė Atkūrimo įstatymas, nesutiko su teismo išvada, kad jis laikytinas tapačiu Atkūrimo įstatyme numatytam atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė būdui lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu; nurodė, kad pareiškėjas nepasinaudojo siūlymu, kuris buvo pateiktas 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-7059 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebeturi teisės parinkti kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo kaip atlyginimas pinigais, o ginčijamus raštus vertino kaip informaciją apie ateityje būsimus sprendimus.

30. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į esminius bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme principus, pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.‏‏‎ Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams <...> (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015 ir kt.).‏‏‎

31. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija papildomai jų nenagrinėja, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų esminių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų.

32. Teismas, spręsdamas dėl anksčiau (pretendento prašymo pateikimo metu) galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatyto vieno iš atlyginimo būdų – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyto atlyginimo lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu būdo tapatumo (t. y. iš esmės reiškiančio tą patį atlyginimo būdą), rėmėsi minėtų nuostatų aiškinimo ir taikymo nuosekliai suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-587/2014).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Apelianto nurodomose bylose (administracinė byla Nr. A-2055-525/2016 ir Nr. A-662-525/2017) pateikiamas Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas nėra reikšmingas aktualios administracinių teismų praktikos formavimui, bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegijai nėra nurodyta pagrįstų argumentų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl poreikio ir galimybių suformuotai vyraujančiai praktikai keisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-146/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017), naujam precedentui kurti.

33. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d., galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu, pagrįstai atsakovo 2014 m. lapkričio 12 d. rašte išdėstytą siūlymą dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu vertino kaip pretendento galimybę pasirinkti nurodytą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, kuri jo neįpareigoja ir neapriboja jo teisės bei teisėtų lūkesčių atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu.

34. Atmestinu laikytinas apelianto argumentas, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebeturi teisės parinkti kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo kaip atlyginimas pinigais, nes atsakovą – instituciją, kuriai pavesta nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, saisto Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas įpareigojimas nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų šią pareigą tinkamai įvykdęs. Tik tuo atveju, kai yra tinkamai išsiaiškinta pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir nėra galimybės šią valią realizuoti, atsakovas gali spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

35. Apelianto teiginys, kad ginčijamais raštais pareiškėjas buvo tik informuotas apie sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurie bus priimti ateityje ir jų pagrindu kils teisinės pasekmės, nepaneigia pareiškėjo teisės ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme ginčijant šiuos raštus, nes jais yra parenkamas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Kartu tai reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros kitais būdais, kurie pareiškėjo manymu atitiktų jo pareikštą valią, toliau nebus vykdomas. Kai tokia teisinė situacija neatitinka pareiškėjo teisėtų interesų, jie gali būti ginami skundžiant atsakovo sprendimus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta ikiteismine tvarka, o ja pasinaudojus – ir reiškiant skundą teisme.

36. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias Atkūrimo įstatymo nuostatas, rėmėsi suformuotais teismų praktikos precedentais, sprendimo motyvuose argumentui atsakė į visus atsakovo atsikirtimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė