2019-07-10 Nr. AB-14157-3-61-3-00487-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4655-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (G. K.) (toliau – ir prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-9 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės vado K.-B. keliama grėsme jo gyvybei. Apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) išvyko 2005 m. vasarą, nes jam grėsė pavojus gyvybei. Paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, kai jam buvo 35–38 m. ((duomenys neskelbtini)) ir aikštelėje įvyko automobilių, kuriuos į aikštelę atvežė (duomenys neskelbtini) grupuotės narys G., vagystė. Dėl šios vagystės buvo persekiojami visi aikštelės darbuotojai. Pareiškėjas po automobilių vagystės turtą perrašė žmonai, išsiskyrė ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), kur gyveno apie penkerius metus, vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini) dėl į (duomenys neskelbtini) atvykusios grupuotės, ten pabuvo apie pusmetį ir tada atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad gali būti persekiojamas ir dėl vykusio susišaudymo, kurio metu sužeistas K., nors pats neturėjo jokio vaidmens šio susišaudymo metu, dirbo aikštelėje, prie kurios grupuotės vadas buvo sužeistas. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl jo buvimo automobilių aikštelėje minėtų įvykių metu jis gali būti siejamas su dalyvavimu susišaudyme.

3. Pareiškėjas teigė, kad K. dėl automobilių vagystės nužudė G. ir U., kurie buvo minėtos grupuotės nariais. Atsakovas 2019 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. (15/6-5) (toliau – ir Išvada) nurodė, kad informacijos apie (duomenys neskelbtini) grupuotės narį U. nebuvo rasta, tačiau rasta informacija apie S. U., pravarde (duomenys neskelbtini), gerai žinomą kriminalinį autoritetą, kilusį iš (duomenys neskelbtini), kuris mirė (duomenys neskelbtini) m. savo namuose dėl spėjamai perdozavimo arba inkstų nepakankamumo. Kadangi pareiškėjo giminaičiai palaidoti netoli (duomenys neskelbtini) ir jis jame ne kartą lankėsi, atsakovas vertino, jog pareiškėjui yra žinoma ši informacija, tačiau tai nėra jo asmeninė patirtis. Pareiškėjas nesutiko su tokia Migracijos departamento išvada ir papildomai pažymėjo, kad nelogiška tikėti viešai skelbiama realia kriminalinio pasaulio nario mirties priežastimi, kadangi U., pareiškėjo įsitikinimu, buvo nužudytas dėl automobilių vagystės.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertindamas atskirų faktinių aplinkybių visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje ginčijamu sprendimu nesuteikė, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas paaiškino, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas apie aplinkybes, tariamai susijusias su automobilių vagyste, yra nenuoseklus, be to, tikėtina, paremtas viešai skelbiama informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjas taip pat negalėjo nurodyti, kokius persekiojimo veiksmus patyrė praeityje ir įvardinti priežastinio ryšio tarp vagystės bei jo paties. Atsižvelgiant į tai, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų jo nurodyti veiksmai, t. y., kad jo gyvybei gresia pavojus dėl to, jog (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės vadas K.-B. sieja pareiškėją su automobilio vagystėmis ir automobilio apšaudymu, dėl ko jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta.

7. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos apie savo keliones į (duomenys neskelbtini). Paklausus, ar nuo 2004 m. yra vykęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nurodė, jog ilgesniam laikui vyko tik kartą – 2018 m., jog praneštų mamos draugėms apie jos mirtį. Kartais valandai apsipirkti apsilankydavo (duomenys neskelbtini). Patikslinus, ar kada nors keliaudavo ilgesniam laikui nei valandai, pareiškėjas nurodė, kad ne. Nurodžius, jog turimais duomenimis (duomenys neskelbtini) jis užtrukdavo ir keletą mėnesių, pvz., 2009 m. prieglobsčio prašytojas pripažino važiuodavęs ir ilgesniems laikotarpiams, pareiškėjas atsisakė paaiškinti, kokiu tikslu važiuodavo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas vertino, kad pareiškėjo dažnos ir ilgai trunkančios kelionės į (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog jokios persekiojimo grėsmės pareiškėjas ten vykdamas nejautė.

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nurodė skirtingas asmens tapatybės dokumento netekimo versijas, negalėjo paaiškinti, kodėl nesiekė įteisinti savo buvimo Lietuvoje. Apklausos metu paklausus, dėl kokių priežasčių neprašė prieglobsčio Lietuvoje nuo 2004 m., jis atsakė turėjęs leidimą gyventi, todėl tam nebuvo būtinybės. Pareiškėjas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas grąžinimo į (duomenys neskelbtini) sprendimas ir jis neteko teisėto pagrindo būti Lietuvoje, be to, būdamas Lietuvoje jis neteisėtai siekė gauti naujus (duomenys neskelbtini) dokumentus. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo asmenybę neigiamai charakterizuoja ir tokios aplinkybės, jog nuo 2013 m. iki 2018 m. jis ne kartą buvo baustas už įvairius administracinius nusižengimus – pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, vagystes iš parduotuvių.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas galimą persekiojimą sieja su tuo, jog (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) dirbo automobilių aikštelėje, iš jos buvo pavogti (duomenys neskelbtini) grupuotės nariams priklausę automobiliai, ir dėl to su juo norima susidoroti. Pasak pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderis K.-B. jam norėjo atkeršyti už pasikėsinimą.

12. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta versija nebuvo nuosekli ir neprieštaringa. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti, kada įvyko vagystės, dėl kurių siekiama su juo susidoroti. Savo teiginius pareiškėjas grindė tuo, jog dėl šios vagystės buvo nužudyti G. ir U.. Tuo tarpu pagal Migracijos departamento surinktą informaciją iš pareiškėjo kilmės šalies nebuvo gauta duomenų apie jo nurodomą G. nužudymą ir S. U. sąsajas su (duomenys neskelbtini) grupuote. Apie S. U. gyvenimo aplinkybes (kriminalinę patirtį) pareiškėjas galėjo žinoti iš viešai prieinamos informacijos, taip pat dėl to, kad yra ne kartą lankęsis (duomenys neskelbtini), iš kur yra kilęs U. ir kur jis yra žinomas, ten gyvena pareiškėjo motinos draugės ir palaidota nemažai giminaičių. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė racionaliai pagrindžiamo G. ir U. galimo nužudymo istorijos su jo paties persekiojimu. Taip pat pareiškėjas negalėjo aiškiai įvardinti jo persekiojimo ryšio su pasikėsinimu į (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderį K.-B.. Pasikėsinimas, Migracijos departamento duomenimis, įvyko dar (duomenys neskelbtini) m., t. y. 4–5 m. iki automobilių vagystės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas patirtą persekiojimą iš esmės grindė tik prielaida, jog su (duomenys neskelbtini) grupuote susiję žmonės apie 5 m. po to, kai jis atvyko į (duomenys neskelbtini) (skaičiuojant, kad atvyko į (duomenys neskelbtini) po minėtos vagystės (duomenys neskelbtini) m., tai būtų apie (duomenys neskelbtini) m.), buvo atvykę jo ieškoti. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl mano, jog (duomenys neskelbtini) grupuotė ieškojo būtent jo ir norėjo su juo susidoroti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjo paaiškinimai grindžiami viešai žinoma informacija, o ne jo asmenine patirtimi.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas lankosi (duomenys neskelbtini), kartais ir po kelis mėnesius, įrodo, kad pats pareiškėjas realiai galimo susidorojimo nevertina. Be to, pareiškėjas dėl pabėgėlio statuso ilgai į atitinkamas institucijos nesikreipė, nors Lietuvoje buvo nuo 2004 m. Aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvoje yra ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus (pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, vagystes iš parduotuvių), kaip pats nurodė, bandė Lietuvoje neteisėtai gauti (duomenys neskelbtini) dokumentus, teismui sukėlė abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo ir pateikiamų paaiškinimų patikimumo.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikytina neįvykdyta, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Vertindamas pareiškėjo prašymo suteikti papildomą apsaugą pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašymą suteikti papildomą apsaugą grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti prieglobstį, t. y. tuo, kad kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei iš (duomenys neskelbtini) grupuotės. Atmetęs pareiškėjo argumentus dėl minėtos grėsmės, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo dėl papildomos apsaugos suteikimo.

III. 16. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, dėl ko nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, prieštaringas, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė pakankamai nuoseklų ir išsamų pasakojimą dėl baimės patirti persekiojimą savo kilmės valstybėje, o įvertinus faktą, kad patys įvykiai, dėl kurių jis vis dar jaučia grėsmę, įvyko beveik prieš dvidešimt metų, galimi netikslumai įvardijant datas. Mano, kad jo pasakojimas yra patvirtintas atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, priežastinis ryšys tarp jo, G. ir U. nužudymo bei grėsmės patirti susidorojimą yra akivaizdus, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikoma abejonės privilegija.

18. Pareiškėjo nuomone, G. ir U. nužudymas pagrindžia jam kylančią grėsmę taip pat būti nužudytam, kadangi jie buvo nužudyti kaip siejami su automobilio vagyste bei susišaudymu asmenys, o pareiškėjas automobilio vagystės metu dirbo apsauginiu toje aikštelėje. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus bei aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl nepagrįstai atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertinta skundžiamo sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas iš grupuotės dėl jo siejimo su automobilio vagyste bei pasikėsinimo į grupuotės vadą, o tai nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas bei pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, kad teismui pripažinus, jog yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į rusų kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jo pasakojimas yra nenuoseklus, prieštaringas, o nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi.

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018).

31. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme kilmės šalyje būti nužudytam (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, kurie siekia keršto dėl automobilio vagystės ir susišaudymo, kurio metu buvo sužeistas grupuotės vadas K.-B..

33. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais bei darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su atsakovo išvadomis, kurioms pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie persekiojimą galimai paremtos vieša informacija apie (duomenys neskelbtini) kriminalinį pasaulį, bet ne asmenine patirtimi. Pažymėtina, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo teigimu, patvirtinančios baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) grupuotės narių, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra pavirtintos jokiais kitais įrodymais, tuo tarpu paties pareiškėjo paaiškinimai nėra nei detalūs, nei nuoseklūs, nei, vertinant visus byloje surinktus įrodymus, bent pakankamai neprieštaringi (žr. nutarties 12 p.).

35. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl baimės patirti persekiojimą ar būti nužudytam nesutampa su jo elgesiu: pareiškėjas dažnai keliaudavo į (duomenys neskelbtini), ten praleisdavo ne tik valandą, kaip pats teigė, bet ir keletą mėnesių (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 19–21, 73–74); būdamas Lietuvoje nuo 2004 m. prieglobsčio paprašė tik 2019 m., nors leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2017 m. sausio 3 d. pareiškėjui 2016 m. gruodžio 15 d. deklaravus išvykimą į (duomenys neskelbtini) (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 3–4); Valstybinės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 2 d. priėmus sprendimą Nr. 21/19-172-11 dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas dėl tarptautinės apsaugos nesikreipė (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 17); iš 2019 m. sausio 21 d. apklausos protokolo matyti, jog jis būdamas Lietuvoje neteisėtai siekė gauti naujus (duomenys neskelbtini) dokumentus (asmens bylos Nr. RUS1105 b. l. 85). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad iš pareiškėjo apklausų turinio matyti, jog baimę būti persekiojamu ar nužudytu jis iš esmės grindžia subjektyviu situacijos vertinimu. Pareiškėjas nurodė praeityje persekiojimo veiksmų nepatyręs, tačiau apklausos metu kartodamas, jog buvo persekiojamas, nieko apie tai apklausą atlikusiems specialistams nepasakojo, priežasčių nenurodė, paaiškinti, kokiu tikslu jo buvo ieškoma ar galimai tebeieškoma, negalėjo. Visa tai sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ateityje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo pasakojimui taikytinos abejonės privilegijos, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti abejonės privilegijos principą, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

37. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3182-624/2019).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė