2015-12-08 Nr. BB-5037-1-20-9-00183-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-556-693/2015 Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00183-2013-0 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.27.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam V. K.,

gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžio išteisintojo V. K. baudžiamojoje byloje.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį 10 MGL (376 Eur) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendis panaikintas. V. K. pagal BK 290 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

V. K. išteisintas dėl kaltinimų tuo, kad 2013 m. vasario 13 d., apie 13.50 val., Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vestibiulyje, Marijampolėje, Gedimino g. 2, užgauliais ir įžeidžiančiais žodžiais „tu ta S., kandžiulnykų globėja“ išplūdo pareigas einančią Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorę V. S., taip įžeidė savo pareigas atliekantį valstybės tarnautoją.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji V. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, nes išteisinamąjį nuosprendį pagrindė neišsamiai ir šališkai įvertintais įrodymais, veikos padarymo aplinkybes išdėstė tendencingai ir neobjektyviai.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, jog veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas, nes išsakyti žodžiai neturėjo realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmeniui, kuriam jie buvo taikomi. Šis apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis formuotų ydingą praktiką. Tai reikštų, kad asmenys galėtų visai nepagrįstai menkinti, užgaulioti valstybės tarnautojus ar viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis neva prisidengdami nemandagumu.

Apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu pripažinta, kad V. K., išreikšdamas nepasitenkinimą prokurorės procesine veikla, turėjo teisę prokurorę, kuriai keliami itin aukšti reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos, įžeidinėti nepagrįstais kaltinimais. Toks teismo sprendimas neužkerta kelio ateityje ne tik teisės, bet ir moralės normoms prieštaraujantiems veiksmams, skatina V. K. nebaudžiamumo pojūtį. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į išteisinamojo duotų parodymų teisme turinį ir teiginius, kuriais jis toliau naudoja įžeidžiančią retoriką apie pareigūnę.

Specialisto išvadoje byloje nurodyta, kad tam tikrą įžeidžiantį atspalvį pasakyme „kandžiulnykų globėja“ vis dėl to galima įžvelgti, nes bendraujant su oficialiu asmeniu vartojama nenorminė leksika, bet tai greičiau nemandagumo, šiurkštumo, blogo išsiauklėjimo apraiška, nes ne pati pareigūnė yra pavadinama pejoratyvine leksika, o jos globa įvardijama kaip susijusi su tokio pobūdžio asmenimis. Prokuratūros patalpose bendraujant su pareigūne nemandagūs pasakymai vertintini neigiamai, nes prasilenkia su bendrosiomis elgesio normomis, bet vargu ar jie laikytini įžeidimais.

Tačiau kasatorė pabrėžia, kad esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas ir kam tie žodžiai išsakomi (pvz., ta pati frazė, išsakyta „Caritas“ darbuotojui ir teisėtvarkos institucijos pareigūnui, turės visiškai skirtingą prasmę ir potekstę). Tikrovės neatitinkantys ir objektyviais faktais nepagrįsti duomenys žemina valstybės tarnautojų garbę ir orumą, pakerta pasitikėjimą jais, tuo pačiu ir institucija. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, kad nenustatyta, jog įžeidžiančius žodžius būtų girdėję kiti asmenys, nes liudytojos R.

Š., A. A., R. K. negalėjo nurodyti, kokius tiksliai įžeidžiančius žodžius V. K. išsakė nukentėjusiajai prokurorei V. S. Aplinkybė, kad įžeidimas buvo išsakytas tik valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o kiti asmenys jo negirdėjo, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 290 straipsnį. Be to, nors liudytojos negalėjo atkartoti V. K. pasakytos frazės pažodžiui, liudytoja R. Š. aiškiai girdėjo V. K. sakant lyg „pijokų, kandžiulnykų“, „pijokų kažkas“. Išteisintasis V.

K. pats patvirtino, kad jis garsiai šaukė. Ta aplinkybė, kad liudytoja R. Š. nesuprato visų V. K. žodžių, kai jis šaukė, nesudaro pagrindo teigti, kad ji negirdėjo kaip yra įžeidinėjama nukentėjusioji V. S. Liudytoja R. Š. nurodė, kad V. K. kalbėjo piktai, pakeltu tonu, gestikuliavo rankomis ir iš jo veido mimikos buvo galima suprasti, kad jis įpykęs, kažkuo nepatenkintas, liudytoja R. K. – kad būdama raštinėje girdėjo vestibiulyje V. K. balsą, kuris buvo pakeltas ir gana stiprus, girdėjosi triukšmas, liudytoja A. A.

– kad būdama įstaigos laiptinėje girdėjo garsų vyrišką balsą, V. K. tonas buvo pakeltas, garsus girdėjo net pro uždarytas vestibiulio duris. Šių liudytojų parodymai yra išsamūs, nuoseklūs viso proceso metu, neprieštarauja kitiems įrodymams byloje, duoti BPK nustatyta tvarka įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei prisiekus duoti teisingus parodymus.

Kasatorė pažymi, kad asmuo gali būti įžeidžiamas ne tik žodžiu, bet ir gestais, arba ir viena, ir kita gali būti naudojama kartu, siekiant sustiprinti žodžių įžeidžiamą turinį. Daugkartinis žeminančių, niekinančių žodžių naudojimas taip pat sustiprina jų įžeidžiamą turinį bei parodo ir patvirtina kaltininko tikslą įžeisti asmenį, kuriam šie žodžiai išsakomi. Akivaizdu, kad tokiais savo žodžiais, kuriuos V. K. išsakė stipriai pakeltu, piktu tonu ir rankų gestais, V. K. įžeidė valstybės pareigūną. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad V. K. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip elgtis (įžeisti savo pareigas atliekančią pareigūnę). Išteisintasis V. K. atėjęs į valstybės instituciją, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūrą, netrukus įžeidė prokurorę, tą patvirtina byloje esantis apžiūros protokolas, nuotraukos, vaizdo įrašas. V. K. nebuvo išprovokuotas, nes tik priėjus, pasisveikinus ir V. S. prisistačius, išteisintasis įžeidžiančiu ir pakeltu tonu pasakė: „A, tai čia tu ta S., kandžiulnykų globėja“. Faktai apie tai, kad V. K. nebuvo patenkintas prokurorės priimtu sprendimu, netinkama ikiteisminio tyrimo kontrole ir pan., nereiškia, kad naudodamasis savo teise į saviraiškos laisvę jis gali įžeidinėti konkrečius valstybės pareigūnus dėl jų atliekamų funkcijų. Nepasitenkinimas tam tikrų institucijų ar jų darbuotojų veikla, sprendimais turi būti reiškiamas laikantis įstatymų, o ne įžeidžiant ir nepagrįstai apkaltinant. Net ir teismo posėdžio metu V. K. nepagrįstai tvirtino, kad V. S. atliko tyrimą, vadovaudamasi visiškai girtos liudytojos D. K. parodymais. Taigi jis ir toliau nepagrįstais teiginiais kaltino prokurorę, nepateikdamas jokių tai patvirtinančių įrodymų. Prokurorų funkcija – prisidėti prie teisingumo vykdymo, o tinkamai jį atlikti būtinas visuomenės pasitikėjimas. Nurodyti V. K. teiginiai menkina pasitikėjimą ne tik konkrečia prokurore – nukentėjusiąja, bet ir visa prokuratūra, kaip institucija.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad V. K. veiksmais pareigūnei buvo padaryta didelė moralinė žala, nes civilinio ieškinio nukentėjusioji nepareiškė. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad pareikšti civilinį ieškinį yra asmens teisė, bet ne pareiga. Aplinkybė, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio nepareiškė, nemažina nusikalstamos veikos pavojingumo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad po V. K. pasakytų įžeidžiančių žodžių prokurorė V. S. atrodė sutrikusi, išbalusi, susijaudinusi, įžeista. Nukentėjusioji jautėsi stipriai įžeista, bet civilinio ieškinio nereiškė ne todėl, kad nepatyrė moralinės žalos, o vien dėl to, kad pasitiki Lietuvos Respublikos teisingumo sistema ir mano, kad teismo paskirta bausmė bus adekvati patirtai moralinei žalai kompensuoti.

Kasatorė teigia, kad V. K. veikoje nustatyti visi BK 290 straipsnyje numatyto nusikalstamo požymiai: veika – pareigūno įžeidimas žodžiu, išvadinus jį jo orumą žeminančiais ir užgauliais žodžiais; kaltė – tiesioginė tyčia, nes V. K. suvokė, kad pareigūnė atlieka teisėtus veiksmus (t. y., nagrinėjo V. K. pareiškimą), o išsakydamas dėl jos atliekamų teisėtų veiksmų įžeidžiančius žodžius, norėjo taip elgtis ir siekė ją įžeisti; motyvas – siekis įskaudinti, įžeisti ir pakenkti savo pareigas atliekančios pareigūnės autoritetui. Skundo argumentus kasatorė grindžia nuorodomis į kasacinės instancijos teismo praktiką taikant BK 290 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-525/2011, 2K-421/2007, 2K-287/2011, 2K-215-303/2015 ir kt.).

Nukentėjusiosios V. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 290 straipsnio taikymo

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti įrodymų tyrimą, juos įvertinti ir padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kitų proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-895/2015).

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui.

Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami prieš pareigūnus pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia minėtų asmenų garbę bei orumą. Svarbu ir tai, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar įvykio dalyviai buvo negatyviai nusiteikę vienas prieš kitą, ar kaltininkas nebuvo išprovokuotas taip elgtis ir pan.

Kita vertus, BK 290 straipsnio nuostata įstatymo leidėjas valstybės tarnautojų ar kitų viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų galimybę vykdyti savo pareigas ir normalią jų veiklą užtikrina kraštutinėmis priemonėmis (ultima ratio), būtent dėl to, kvalifikuojant asmens veiksmus, kiekvienos atskiros bylos aplinkybes reikia vertinti itin atidžiai veikos pavojingumo aspektu. Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė (BK 11 straipsnio 1 dalis), kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apžiūros protokole, nuotraukose ir vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, liudytojų R. Š., kuri stovėjo netoliese V. S. ir V. K., liudytojų A. A. ir R. K., kurios negalėjo nurodyti, kokius tiksliai įžeidžiančius žodžius V. K. pasakė prokurorei, parodymus, nustatė, kad vieną kartą V. K. pareigūnei pasakytos frazės kiti asmenys negirdėjo. Spręsdamas apie pasakytos frazės „kandžiulnykų globėja“ turinį, šis teismas, remdamasis Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvada byloje, konstatavo, kad pareigūnė nebuvo įvardyta žodžiu „kandžiulnykas“, jai tik buvo prikišama tokių asmenų globa, dėl to šių žodžių junginio panaudojimas bendraujant su oficialias pareigas einančiu asmeniu yra nemandagumo išraiška, o ne jo įžeidimas.

Įvertinęs V. K. pasakytų žodžių turinį, tai, kad frazė buvo pasakyta vieną kartą, ir aplinkybes, kuriomis ji buvo pasakyta, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi aukščiau nurodytų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nes, priimdamas naują nuosprendį, nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, ir įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2014, 2K-476/2014 ir kt.).

Kasatorės nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015 negali būti laikoma precedentu šioje byloje, nes joje nustatytos bylos aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į šios bylos aplinkybes, kadangi kaltininkas policijos pareigūnus išplūdo įvairiais necenzūriniais, jų garbę bei orumą žeminančiais žodžiais ir tai darė intensyviai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios V. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas