2024-03-04 Nr. CB-1464-2-08-3-00633-2023-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

DOK-516

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00633-2023-2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Egidijos Tamošiūnienės,

susipažinusi su 2024 m. vasario 6 d. paduotu atsakovo R. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Panevėžio apylinkės teismas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo VĮ Registrų centro ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo R. S. 3679,79 Eur nepagrįstai įgytų lėšų, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje (50 punktas) pažymėjo, kad atsakovui „ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko dėl paties atsakovo aktyvių veiksmų. Atsakovas nurodė, kad jam ilgalaikio darbo išmoka buvo paskirta ir išmokėta dar 2019 m. Atsakovas 2022 m. vasario 14 d. ieškiniu inicijavo darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu. Teismui darbo sutarties nutraukimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažinus neteisėtu, atsakovui, be kita ko, buvo priteista DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija, tuo pačiu išnyko ir pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo išmoką iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Todėl ieškovas ne tik išmokėjo atsakovui DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją, bet grąžino Ilgalaikio darbo išmokų fondui iš šio fondo lėšų atsakovui nepagrįstai išmokėtą sumą, kas reiškia, kad ieškovas sumokėjo, o atsakovas gavo iš esmės tą pačią funkciją atliekančią kompensaciją du kartus.“

Kasaciniu skundu atsakovas R. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad teismai netinkamai taikė nepagrįsto praturtėjimo teisės normas. Ilgalaikio darbo išmokos klausimas galėjo būti keliamas tik darbo byloje dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir jam mokėtinos kompensacijos, t. y. išmokų (tarp jų ir ilgalaikio darbo išmokos) įskaitymo į atsakovui mokėtiną kompensaciją.

2. Kai tą patį santykį reguliuoja dvi teisės normos, kurių viena yra bendresnio pobūdžio, o kita - speciali, atsižvelgiama į teisėje galiojantį principą, kad prioritetą turi specialioji teisės norma. Ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir grąžinimo tvarka yra detalizuota specialiame Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme (toliau - GDDTNIDIĮ), o konkrečiai – šio įstatymo 9-16 straipsniuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarime Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – IDIF nuostatai) yra tiesiogiai įtvirtinta: „Po ilgalaikio darbo išmokos paskyrimo nustačius, kad buvo pateikti neteisingi duomenys, tarp darbuotojo ir to paties darbdavio per 3 mėnesius po atleidimo iš darbo sudaryta nauja darbo sutartis (kai Teritorinis skyrius apie sudarytą naują darbo sutartį informuojamas pavėluotai) ar darbo ginčą nagrinėjančios institucijos įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką darbdavys grąžina į Ilgalaikio darbo išmoką fondo atsiskaitomąją sąskaitą“ (IDIF nuostatų 19 punktas). Todėl ieškovo ir atsakovo teisinius santykius dėl ilgalaikio darbo išmokos teisės įgijimo, skyrimo ir grąžinimo reguliuoja tik specialieji įstatymai, bet ne bendrosios privatinės teisės normos. Taigi, pagal GDDTNIDIĮ ir IDIF nuostatus, pareiga grąžinti ilgalaikio darbo išmoką įstatyme nustatytais atvejais yra nustatyta tiesiogiai ir išimtinai konkrečiai darbdaviui, o darbuotojui nėra nustatyta jokių su tuo susijusių pareigų ar prievolių (kasacinio skundo 18-22 punktai).

3. Net ir pripažinus, kad šiuo atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas galėjo būti taikomas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, nes nebuvo nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Atsakovas nėra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų, nes ieškovas nepriėmė sprendimo dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, šios išmokos neišmokėjo ir neatliko šios išmokos mokėjimo kontrolės. Ieškovas tik dėl savo paties kaltės neįgyvendino savo teisių taip, kad išvengtų nuostolių – ieškovas savo darbuotoją (atsakovą) atleido iš darbo pažeisdamas teisės aktus. Esant aiškiai nustatytiems teisių gynimo būdams darbo ginče ir administracinėje teisenoje, nei ieškovas, nei pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrindė, kad ieškovas savo teisių negalėjo apginti kitais būdais.

4. Teismai pažeidė draudimą išreikalauti darbo užmokesčiui prilyginamas išmokas. Šis draudimas yra nustatytas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Atsakovo iš valstybės gautas turtas yra DK 57 straipsnio 9 dalyje nustatyta su darbo santykiais susijusi išmoka, kurią civilinis įstatymas draudžia išreikalauti. Šio instituto netaikymą teismai nepagrįstai siejo su atsakovo nesąžiningumu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties ir sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti D. G. 83 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus) žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą 2024 m. vasario 5 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 188.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Egidija Tamošiūnienė