2K-120/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-120/2013

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02031-2008-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.8.;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. I. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda. Šiuo nuosprendžiu ji buvo nuteista pagal 220 straipsnio 1 dalį – 25 MGL dydžio (3 250 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 35 MGL dydžio (4 550 Lt) bauda. Iš T. I. priteista Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 3 867,22 Lt turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir T. I. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 220 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl T. I. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kasaciniu skundu skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios T. I. gynėjo apeliacinis skundas dėl jos nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

T. I. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, t. y. ji, būdama UAB „B.“ generaline direktore ir atsakinga už įmonės ūkinę-finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei įmonės veiklą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsniu „Mokesčių mokėtojo pareigos”, privalėdama laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeisdama to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“;

Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 15 straipsnio 1 dalies nuostatą, kur numatyta, kad „mokesčio mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“; 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kurioje nurodyta, kad „apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis <...>, kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas ...“; 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 407 patvirtintų „Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių“ nuostatas, nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. Neringoje, (duomenys neskelbtini), vykdydama ūkinę finansinę veiklą bei veikdama per įmonės vyr. buhalterę R. S., nesuvokusią jos nusikalstamos veikos pobūdžio, siekdama išvengti 3867 Lt pridėtinės vertės mokesčio, tyčia UAB „B.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už maitinimo paslaugas gautų 25 351,82 Lt pajamų ir į 2008 metų gegužės-rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie PVM apmokestinamąją vertę bei pardavimo PVM ir elektroniniu būdu laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d. jas pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, būtent:

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „B.“ 2008 m. gegužės mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai” neparodė PVM apmokestinamosios vertės 6 030 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 920 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 920 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „B.“ 2008 m. birželio mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai“ neparodė PVM apmokestinamosios vertės 8 789 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 1 341 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 341 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „B.“ 2008 m. liepos mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai“ neparodė PVM apmokestinamosios vertės 3 588 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 547 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 547 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktoje UAB „B.“ 2008 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijos (forma FR0600) 18 eilutėje „PVM apmokestinami tiekimai“ neparodė PVM apmokestinamosios vertės 6 945 Lt bei 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ neparodė 1 059 Lt pardavimo PVM ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 1059 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Tokia savo veika T. I. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktose 2008 m. gegužės-rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą įrašė neteisingus duomenis.

Nuteistoji T. I. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 220 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto). Byla išnagrinėta neišsamiai, šališkai, aptarta ir įvertinta tik dalis specialisto D. Stražinsko parodymų, nuosprendyje subjektyviai įvertinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nepagrįsti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistosios parodymus, juos aptardamas tik iš dalies, ir vadovavosi išimtinai suinteresuotos bylos baigtimi specialistės V.

Vinksienės parodymais. Teismas nepagrįstai rėmėsi šios specialistės išvada, kad privalėjo būti išrašyta atskira sąskaita suteiktoms nuolaidoms. Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnis numato, kad apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius. Teismas, motyvuodamas, kad R-Keeper programos čekiai dar kartą papildomai turi būti įtraukti į apskaitą, privalėjo šį teiginį pagrįsti teisės aktais, o ne vadovautis prielaidomis ir specialistės pamąstymais. Specialistė pati pripažino, kad jei ginčijama suma būtų pagrįsta pažymomis, įsakymais, nurašymais, nebūtų pažeidimų, t. y. pripažįsta, kad papildomi 26 562 Lt pajamų nebuvo gauta, o tai užfiksuota ir programos R-Keeper fiskalinėje atmintyje.

Iš esmės šis faktas patvirtintas ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas abstrakčiai pasisakė dėl skirtingų specialistų D. Stražinsko ir V. Vinksienės išvadų dėl 13 963,67 Lt gautų pajamų už parduotus patiekalus ir 12619,1 Lt įplaukas iš „nemokėtojų" pajamų, motyvuodamas, kad specialistas D. Stražinskas nurodo, jog atsiradę nesutapimai paaiškėtų analizuojant čekius. Nuosprendyje remiamasi specialistės išvadomis, kad įmonė apskaito tik fiskalinius čekius, o į R-Keeper programą įvedinėjo viską, tačiau akivaizdu, kad pagal programos fiskalinę atmintį šios ginčijamos sumos nėra gautos, todėl neaišku, kodėl tai traktuojama kaip nusikalstama veika.

Specialisto D. Stražinsko rašytiniuose paaiškinimuose ir nuteistosios parodymuose detaliai bei išsamiai nurodytos ir paaiškintos gautos sumos, specialistės padarytos klaidos, tai nurodyta ir advokato rašytinėje baigiamojoje kalboje. Teismas nepagrįstai rėmėsi specialistės išvada, jog nuolaidų sumos, kurios buvo pritaikytos darbuotojams už maitinimą ir užregistruotos apskaitos programoje R-Keeper, nebuvo pripažintos nuolaidomis, o tariamai gautomis pajamomis. Surinktų įrodymų visuma ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis preziumuoja aplinkybę, kad T.

I. nežinojo, jog duomenys yra neteisingi, neturėjo tikslo išvengti mokesčių, todėl jos veiksmuose neįrodytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Neįrodyta aplinkybė, kad ji sąmoningai siekė pateikti mokesčių inspekcijai žinomai neteisingai įrašytus duomenis. Todėl nuosprendyje neatskleistas ir neįrodytas BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos kaltininko tyčios turinys. Kasatorė taip pat pažymi, kad jai inkriminuota veika padaroma veikimu, o ji nuteista už neveikimą (nesurašymą atitinkamų įsakymų, pažymų, nurašymų, tai būtų patvirtinę programos R-Keeper nefiskalinės atminties duomenis, kurių pagrindu buvo padarytos specialistės prielaidos).

Neveikimas yra BK 221 straipsnio objektyvusis požymis, kuris kasatorei nėra inkriminuotas. Nuteistoji teigia, kad ginčytina ir aplinkybė, ar ji yra tinkamas nusikalstamos veikos subjektas, ir tai, kad ji žinojusi ir supratusi, jog mokesčių inspekcijai pateikiami duomenys neteisingi, nes duomenis ji teikė iš programos R-Keeper duomenų, jų neiškraipydama. Papildomai duomenis tikrino, suvedinėjo ir teikė mokesčių administratoriui buhalterė R. S., kuri buvo paskirta įsakymu ir buvo tiesiogiai atsakinga už įmonės buhalterinę veiklą.

Apygardos teismas nutartyje klaidingai įvertino PVM įstatyme nustatytas prievoles išrašyti PVM sąskaitas ir deklaruoti bei sumokėti PVM mokestį kas mėnesį, remiantis tuo metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 84 straipsnio 1 dalimi. Nuteistoji teigia, kad įmonė, skirtingai nei konstatuojama Klaipėdos apygardos teismo nutartyje, išrašė PVM sąskaitą už suteiktas maitinimo paslaugas ir „nemokėtojams“ ne nuo tariamai gautos sumos, o nuo sumos su nuolaida, kuri ir buvo sumokėta. Taigi apmokėjimas už suteiktas paslaugas nebuvo atidedamas, kaip klaidingai teigiama nutartyje.

Įmonė išrašė 2008 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą, mokesčių administratoriui nurodžius ir tariamai nustačius, kad yra pagal jų skaičiavimus neapskaitytos 25 351,81 Lt dydžio pajamos, siekiant išvengti galimumų baudų ir delspinigių. Tačiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tai nebuvo nusikalstamu būdu gautos pajamos, todėl šiuo atveju keltinas klausimas tik dėl administracinės atsakomybės ir deklaracijų tikslinimo, nes tai vertintina kaip techninė klaida, kuri pagal PVM įstatymą gali būti tikslinama penkerių metų laikotarpiu.

Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir mokesčių administratorius VMI 2005 m. gruodžio 7 d. išaiškinime Nr.(18,17-31-l)-R-10865 3, 4, 5 punktuose.

Atsiliepimu į nuteistosios T. I. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog abiejų apeliacinės instancijos teisme apklaustų specialistų nuomonės dėl 2009 m. balandžio 14 d. specialisto išvados Nr. 5-3/31 yra skirtingos, tačiau akivaizdu, kad specialistas D. Stražinskas nepaneigė to, jog tiriamuoju laikotarpiu UAB „B." buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos 13 963,67 Lt gautos pajamos už parduotus patiekalus ir 12 619,10 Lt įplaukos iš „nemokėtojų" pajamų, o tik nurodė, kad šie duomenys yra gauti iš skirtingų kompiuterinės programos ataskaitų, kurių skirtingas tikslas. Tai, kad UAB „B." laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. apskaitos registruose neužregistravo įplaukų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 3867,22 Lt, baudžiamojoje byloje patvirtina 2009 m. balandžio 14 d. specialisto išvada Nr. 5-3/31, taip pat apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė V. Vinksienė. Minėtos įplaukos už maitinimo paslaugas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pagrįstai pripažintos PVM objektu, nes pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, vykdomas už atlygį ekonominės veiklos metu, o klientų maitinimas, net neišrašius PVM sąskaitos faktūros ar kito dokumento, laikomas paslauga.

Prokuroras taip pat teigia, kad BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties paneigimas savaime nepaneigia BK 220 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo. UAB „B." į apskaitos registrus įtraukus ne visas pajamas, taip mokesčių administratoriui pateikiant žinomai neteisingus duomenis, T. I. pagrįstai pripažinta kalta, padariusi BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes būtent ji, UAB „B." generalinė direktorė, aptariamu laikotarpiu buvo atsakinga už įmonės ūkinę–finansinę veiklą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis), be to, ji pati 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 08/07 nustatė, kad ataskaitas apie suteiktas paslaugas bei patiekalų kainas pateikia generalinė direktorė.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo kasatorė, nepatvirtina teismo pažeidimų ir šališkumo, o teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. I. kalta ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą bei pagrįstai jį atmetė.

Kasacinis skundas netenkintinas

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

Kasatorė kasaciniame skunde teismų sprendimus iš esmės ginčija dviem aspektais:

1. Kasatorės manymu, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jos veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes, pasak kasatorės, jos veikoje nėra neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo sudėties požymių.

2. Kasatorės nuomone teismai, pripažindami ją kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo, bylą išnagrinėjo neišsamiai, šališkai, savo sprendimuose neišdėstė įrodymų, kuriais buvo grindžiamos teismų išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, pasak kasatorės, tokiu būdu teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka bei faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatytą tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia dviejų veiksmų padarymu: neteisingų duomenų apie fizinio ar juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ar jų panaudojimą įrašymu į atitinkamus dokumentus ir tokių dokumentų su juose įrašytais neteisingais duomenimis pateikimu tam tikrai valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 straipsnio 1 dalis) laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai atitinkamai valstybės įgaliotai institucijai yra pateikiami tam tikri dokumentai inter alia deklaracijos su juose įrašytais neteisingais duomenimis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš dokumentų, kuriame turi būti nurodomi duomenys apie asmens pajamas, turtą ir jų panaudojimą ir kuris turi būti pateiktas Valstybinei mokesčių inspekcijai, yra pridėtinės vertės mokesčio deklaracija. Neteisingų duomenų į minėtą deklaraciją įrašymą ir kartu mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (jo dalies) išvengimą gali lemti ir netinkamas juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas, kai inter alia apskaitos dokumentuose, kuriais yra grindžiama pridėtinės vertės mokesčio deklaracija, nėra nurodomos visos šio mokesčio apskaičiavimui ir sumokėjimui reikšmingos ūkinės operacijos, pvz., susijusios su pajamų gavimu.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nuteistoji T. I., būdama UAB „B.“ generaline direktore, UAB „B.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už maitinimo paslaugas gautų 25 351,82 Lt pajamų (čekių ir „nemokėtojų“). Taip pat nustatyta, kad dėl to Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateiktose 2008 m. gegužės-rugpjūčio mėnesių pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose buvo nurodyti neteisingi duomenys apie pridėtinės vertės apmokestinamąją vertę ir pardavimo pridėtinės vertės mokestį, – tokiu būdu buvo išvengta mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio 3867,22 Lt. Taigi kasatorės veikoje buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, objektyvūs požymiai. Tokia teismų išvada kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo kilęs klausimas, ar už maitinimo paslaugas gautos 25 351,82 Lt įplaukos laikytinos pridėtinės vertės mokesčio objektu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2009 m. balandžio 14 d. specialisto išvada Nr.5-3/31, specialistės V. Vinksienės apeliacinės instancijos teisme duotais paaiškinimais, išanalizavęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas konstatavo, kad už maitinimo paslaugas gautos 25 351,82 Lt įplaukos laikytinos pridėtinės vertės mokesčio objektu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Kolegijos nuomone, šios išvados nepaneigia ir apeliacinės instancijos teisme duoti specialisto D. Stražinsko paaiškinimai. Nepagrįsti yra ir kasatorės argumentai, kad ji nuteista už neveikimą (atitinkamų įsakymų, pažymų, nurašymų nesurašymą, tai būtų patvirtinę programos R-Keeper nefiskalinės atminties duomenis, kurių pagrindu buvo padarytos specialistės prielaidos), nors jai inkriminuota veika padaroma veikimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad priešingai, nei teigia kasatorė, iš bylos medžiagos matyti, jog ji yra nuteista ne už neveikimą, o už aktyvių veiksmų, apibūdinančių nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio objektyviuosius požymius, padarymą, t.y. neteisingų duomenų apie UAB „B.“ pajamas įrašymą į pridėtinės vertė mokesčio deklaracijas ir šių deklaracijų pateikimą Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad ginčytina aplinkybė, ar nuteistoji yra tinkamas nusikalstamos veikos subjektas, nes papildomai duomenis tikrino, suvedinėjo ir teikė mokesčių administratoriui buhalterė R. S., kuri buvo paskirta įsakymu ir buvo tiesiogiai atsakinga už įmonės buhalterinę veiklą. Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nuteistoji T. I., kaip UAB „B.“ generalinė direktorė, būdama tiesiogiai atsakinga už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir ataskaitų pateikimą, nepateikusi bendrovės buhalterei visų duomenų apie įvykdytas ūkines operacijas, nurodė jai užpildyti, pasirašyti ir elektroniniu būdu persiųsti pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui. Taigi tokiu būdu nuteistoji, pasinaudodama buhaltere, įrašė į pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie jos vadovaujamos bendrovės pajamas ir šias deklaracijas pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui. Taigi konstatuotina, kad nuteistoji teismų yra teisingai pripažinta nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektu.

BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus nėra pagrindo abejoti tuo, jog kasatorė suvokė, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui yra teikiamos pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos su jose įrašytais neteisingais duomenimis apie jos vadovaujamos bendrovės pajamas, kad dėl to bus išvengta dalies pridėtinės vertės mokesčio į biudžetą sumokėjimo, ir norėjo taip veikti.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, kasatorės veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami kasatorę kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neišsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, buvo šališki. Tai, kad teismų išvados yra kitokios, nei jos, pasak kasatorės, turėtų būti, savaime nereiškia teismų šališkumo. Teismai savo sprendimuose išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismų išvados dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių buvimo kasatorės veiksmuose, šiuos savo sprendimus tinkamai motyvavo. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios T. I. kasacinį skundą atmesti .

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius