2017-11-22 Nr. AB-21633-3-61-3-00958-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2736-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00958-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–7), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio Lukiškių TI-K buvo laikomas itin mažo ploto perpildytose kamerose, kurių plotą, be kita ko, užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose gyvenimo sąlygos buvo antisanitarinės. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas tik sienele, kuri neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi žeminamas, kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus. Be to, skunde pareiškėjas nurodė, kad buvo neteisėtai suimtas, tuo pabloginant jo reputaciją. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 205, kuri įrengta rūsyje, buvo drėgna ir šalta, joje nebuvo radiatoriaus, dėl to pareiškėjas sušalo ir susirgo sinusitu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 24–30) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto; kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu (t. II, b. l. 40–45) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 160 dienų, iš jų 103 dienas jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas (pareiškėjui teko 2,61–2,64 kv. m. kameros ploto).

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ilgiausiai buvo laikomas kameroje Nr. 160. Pareiškėjo buvimo joje metu, Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyvų patikrinimą ir nustatė, kad kameroje Nr. 160 temperatūros, oro drėgmės, dirbtinio ir naktinio apšvietimo rodikliai atitinka higienos normų reikalavimus, langas pritaikytas natūraliam vėdinimui. Patikrinimo metu pelėsio požymių, parazitų buvimo nenustatyta, grindų paviršius buvo tinkamas valymui, tačiau konstatuotas pažeidimas dėl kameroje atsilupusių ir nubyrėjusių lubų dažų. Tokie patys pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose Nr. 285, 314, kurie grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti. Vieno patikrinimo metu kameroje Nr. 117 buvo nešvarūs langas, pažeidimas grįžtamosios kontrolės metu pašalintas. Kameroje Nr. 282 užfiksuotas naktinio apšveitimo rodiklių pažeidimas, kuris grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalintas. Kitų higienos normų pažeidimų Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nenustatė.

8. Duomenų, apie ginčui aktuliu laikotarpiu kameroje Nr. 205 Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus, byloje nėra. Atsakovės atstovas paaiškino, jog ši kamera įrengta cokoliniame aukšte. Pareiškėjas teigia, kad dėl didelės drėgmės ir žemos temperatūros kameroje Nr. 205 jam paūmėjo sinusitas, atsirado galvos skausmai, buvo atlikta rentgenograma. Bylos duomenimis, pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikytas vieną dieną, t. y. 2014 m. lapkričio 12 d. Iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančių įrašų matyti, kad 2014 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl skausmo kaktos srityje, teigė sloguojantis apie savaitę, prašė atlikti veido daubų fluorografą, o 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėjui nustatytas ūmus sinusitas, paskirti vaistai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikymo sąlygos galėjo daryti įtaką pareiškėjo sinusito paūmėjimui.

9. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas darė išvadą, jog dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CP 6.271 str.). Tuo tarpu žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja CK 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d.).

11. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 800 Eur.

III. 12. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 51–53), kuriame prašo tenkinti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

13. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo pateiktais dokumentais ir neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, todėl buvo šališkas. Lukiškių TI-K pateikti paaiškinimai yra prieštaringi, jais yra sumenkinamas pažeidimų mastas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai neverti pareiškėjo prašomos priteisti žalos sumos.

13.2. Lukiškių TI-K kameros negali atitikti vėdinimo ir temperatūros reikalavimų, nes, jeigu kamera yra vėdinama per langą, temperatūra joje nukrenta. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 160 nebuvo pelėsio, tačiau tuo pačiu nustatė, jog šioje kameroje yra atsilupę ir nubyrėję lubų dažai, o taip yra būtent dėl pelėsio buvimo. Pirmosios instancijos teismas neatliko kitų Lukiškių TI-K kamerų būklės tyrimo.

13.3. Viso kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną žalą, į tai neatsižvelgė ir vertino tik minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimą.

13.4. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios kameros plotą buvo pažeista ne 103 dienas, o viso buvimo Lukiškių TI-K metu, t. y. 160 dienų.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 56–59) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui minimalios ploto normos, higienos reikalavimų bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, sveikatos pablogėjimo, taip pat iš to, kad buvo neteisėtai sulaikytas.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 103 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, privatumas naudojantis tualetu, nustatyti higienos normų pažeidimai, kurie tikėtinai galėjo turėti įtakos sinusito paūmėjimui, priteisė pareiškėjui 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, šį savo nesutikimą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, o vertindamas žalos dydį neatsižvelgė į nustatytą privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, minimali kameros ploto norma buvo pažeista viso jo buvimo Lukiškių TI-K metu, be to, pirmosios instancijos teismas įvertino tik kameros Nr. 160 būklę, tačiau joje nustatytus higienos pažeidimus vertino neteisingai, o kitų kamerų būklės tyrimo neatliko.

19. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nereiškia. Atsakovo atstovas apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė laikotarpį, kuriuo pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, ar tinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl higienos reikalavimų pažeidimo ir ar teisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais.

20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

21. Pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurį kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nesudarant jam tinkamų kalinimo sąlygų konkrečiu laikotarpiu – nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą išdėstytas prašymas išreikalauti duomenis apie vėlesnį (t. y. po 2015 m. balandžio mėnesio) pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K netenkintinas, kadangi šie duomenys šioje byloje sprendžiant dėl neturtinės žalos nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio priteisimo pareiškėjui neturi teisinės reikšmės.

22. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas: 2014 m. lapkričio 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 9 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2014 m. lapkričio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys; 2014 m. lapkričio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 167, kurios plotas – 7,94 kv. m, kameroje buvo 3 asmenys; 2014 m. lapkričio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 205, kurios plotas – 6,90 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2014 m. lapkričio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 160, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 7 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2015 m. balandžio 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 282, kurios plotas – 7,82 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 9 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. balandžio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 314, kurios plotas – 7,58 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 15 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. balandžio 16 d. išvyko į Kybartų pataisos namus.

23. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 160 dienų, iš kurių – 103 dienas, pažeidžiant pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, esą suimtajam turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nėra pagrįsti. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m).

24. Pastarajame įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas („Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, pareiškėjo atžvilgiu mažesnis jam tenkantis plotas nei 3 kv. m. galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis dienomis, kuriomis teisėjų kolegija pripažįsta esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą“) (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pažeidimo laikotarpiu (t. y. 103 dienas) kamerų gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas, kuriame jis galėtų laisvai judėti, buvo pakankamai mažas.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netyrė Lukiškių TI-K kamerų būklės pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog „kamerose gyvenimo sąlygos ir higienos normos yra antisanitarinės, patalpos yra avarinės būklės“, tačiau nedetalizavo jokių konkrečių kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, higienos reikalavimų pažeidimų, nepateikė šiuos jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti higienos reikalavimų pažeidimų pobūdį, nenurodė, kaip konkrečiai dėl to buvo pažeistos jo teisės. Taigi šie pareiškėjo nusiskundimai buvo abstraktūs. Nepaisant to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertino Lukiškių TI-K kamerų Nr. 117, Nr. 160, Nr. 282 ir Nr. 314, kuriose ginčo laikotarpiu, be kita ko, buvo laikomas pareiškėjas, būklę bei konstatavo, kad kamerose buvo atsilupusių ir nubyrėjusių lubų dažų, buvo nešvarūs langai, užfiksuotas naktinio apšveitimo rodiklių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. posėdyje tikslindamas skundą pareiškėjas papildomai nurodė, jog kameroje Nr. 205, kuri įrengta rūsyje, buvo drėgna ir šalta, joje nebuvo radiatoriaus, dėl to pareiškėjas sušalo ir susirgo sinusitu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo naudai bei sprendė, jog nesat duomenų, kad pareiškėjo laikymo metu kameroje Nr. 205 drėgmės ir temperatūros rodikliai atitiko higienos normų reikalavimus bei esant įrodymams, patvirtinantiems pareiškėjo argumentus, tikėtina, kad laikymo sąlygos galėjo daryti įtaką pareiškėjo sinusito paūmėjimui.

27. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo paaiškinimų bei neatliko Lukiškių TI-K kamerų būklės tyrimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

28. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu, be kita ko, nustatė, jog visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad, nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė šios pareiškėjo teisės pažeidimą, tačiau į jį neatsižvelgė apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos žalos dydį. Tuo tarpu vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 3 arba 8 straipsnių prasme (žr. EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)), todėl į šį pažeidimą (įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą) turi būti atsižvelgiama, vertinant pareiškėjo patirtos žalos dydį.

29. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

30. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

31. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

33. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).

34. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 1 250 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 250 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys