2017-06-14 Nr. AB-11957-3-61-3-01200-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-541-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01200-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. B. ir T. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. B. ir T. B. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai T. B. ir T. B. su 2017 m. balandžio 11 d. skundu, įvardytu prašymu, pasirašytu tik pareiškėjo, kreipėsi į teismą, prašydami apginti jų teisėtą nuosavybę į žemę, panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 4, leisti valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypu, kaip žemės ūkio ir namų valdos objektu, bei pareiškėjams iš Vilniaus rajono savivaldybės priteisti 330 Eur padarytai žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjų T. B. ir T. B. skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo skundui keliamus reikalavimus, 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi nustatė jiems terminą iki 2017 m. gegužės 2 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašyme nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pateikti 30 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą arba motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei nurodyti, kokią dalį iš prašomos priteisti 330 Eur sumos sudaro turtinė ir kokią dalį neturtinė žala ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus.

II. Pareiškėjas T. B., vykdydamas teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį, pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Nurodė, kad jis nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. balandžio 2 d. buvo išvykęs į užsienį, o 2017 m. vasario 20 d. skunde prašė teismo posėdį organizuoti ne anksčiau kaip 2017 m. balandžio mėnesio viduryje. Pažymėjo, kad teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis leidžia pakartotinai kreiptis į teismą. Akcentavo, kad jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų, 2017 m. pareiškėjai iš žemės produkcijos galėtų gauti apie 10 000 Eur pajamų ir tai yra jų nuostoliai, dėl kurių vėliau gali būti kreipiamasi į teismą, tačiau buvo prašoma atlyginti 330 Eur turtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjų T. B. ir T. B. skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo skundui keliamus reikalavimus, 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjams nustatė terminą iki 2017 m. gegužės 12 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti skundą ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pasirašytą abiejų pareiškėjų, skunde suformuluoti reikalavimus taip, kad teismas galėtų priimti vieną iš sprendimų rūšių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje. Pareiškėjai buvo įpareigoti prašyti panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 133(1)-8004-(2531), Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 4, įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją leisti valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypu, kaip žemės ūkio ir namų valdos objektu, priteisti 330 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, o atsakovais skunde nurodyti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir Vilniaus rajono savivaldybę, kurią atstovauja Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

III. Pareiškėjai T. B. ir T. B., vykdydami teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį, pateikė abiejų pareiškėjų pasirašytą dokumentą, kuriame nurodė, kad atsiima prašymą jiems iš Vilniaus rajono savivaldybės priteisti 330 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, ir prašė apginti jų teisėtą nuosavybę į žemę, panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 133(1)-8004-(2531) ir Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 4 bei įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją leisti pareiškėjams valdyti, naudotis ir disponuoti žemės sklypu, kaip žemės ūkio ir namų valdos objektu. Pažymėjo, kad jiems priklausantis žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 5794-41, kaip žemės ūkio ir namų valdos paskirties nuosavybė, buvo perduotas Z. K..

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjų T. B. ir T. B. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir jų patikslintą skundą atsisakė priimti bei nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, patikslintą skundą ir sumokėtą žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad pareiškėjai iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir šioje byloje 2017 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau, nepašalinus skundo trūkumų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2595-208/2017 jų skundas buvo laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjams. T. B. ir T. B. minėtoje administracinėje byloje buvo nustatyti trūkumai: 1) pateikti teismui du skundo egzempliorius su tinkamai suformuluotais skundo reikalavimais; 2) aiškiai išdėstyti skundo aplinkybes ir nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus; 3) sumokėti žyminį mokestį arba pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo; 4) pasirašyti skundą privalo ir pareiškėja T. B.; 5) nurodyti, ar pareiškėjai pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. ir 2017 m. gegužės 3 d. nutartyse nustatyti skundo trūkumai iš esmės buvo pašalinti, sprendė pareiškėjų prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skunde nurodė, jog ginčijamą Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 4 gavo 2017 m. sausio 24 d. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad su skundu į teismą pareiškėjai pirmą kartą kreipėsi 2017 m. vasario 20 d., t. y. nepraleidę nustatyto vieno mėnesio skundžiamo akto apskundimo termino, tačiau jų skundas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu, nepašalinus skundo trūkumų. Pakartotinai į teismą T. B. ir T. B. kreipėsi tik 2017 m. balandžio 6 d. Termino skundui paduoti praleidimo priežastį pareiškėjai nurodė vieno iš jų, t. y. T. B., išvykimą į užsienį 2017 m. kovo 1 d.–balandžio 2 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pakartotinai teismui pateikė skundą su tais pačiais trūkumais, kurie jau buvo nustatyti minėtoje administracinėje byloje Nr. I-2595-208/2017 ir kurių pareiškėjai per nustatytą 14 dienų terminą nepašalino, o nutarties, kuria jų skundas buvo laikomas nepaduotu, neskundė.

Teismas, nagrinėjamoje byloje nutartimi nustatydamas skundo trūkumus, išaiškino, kad prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys ir pridėti tai patvirtinantys įrodymai, tačiau pareiškėjai kartu su prašymu nepateikė T. B. išvykimą patvirtinančių įrodymų ir nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių T. B. savarankiškai kreiptis į teismą su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus atitinkančiu skundu. Atsižvelgęs į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjo T. B. išvykimas į užsienį negali būti laikomas svarbia priežastimi atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjams nepateikus įrodymų, sutrukdžiusių per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, teismas negalėjo vertinti, ar priežastys, dėl kurių terminas buvo praleistas, buvo svarbios, todėl T. B. ir T. B. prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti buvo atmestas, o jų skundą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, buvo atsisakyta priimti. Teismas pareiškėjams išaiškino, kad atsisakymas priimti skundą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą.

IV. Pareiškėjai T. B. ir T. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo atnaujinti skundo padavimo terminą ir patikslintą skundą priimti.

Pareiškėjai paaiškina, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Pažymi, kad pareiškėjas T. B. dar iki kreipimosi į teismą su 2017 m. vasario 20 d. skundu bei teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties priėmimo turėjo įsigytą kelionės bilietą į (duomenys neskelbtini). Apie išvykimą į užsienį pareiškėjas žodžiu įspėjo teismo kanceliarijos darbuotojus bei rašte, pateiktame su skundu, prašė teismo posėdžio neskirti anksčiau kaip 2017 m. balandžio mėnesio viduryje. Nurodo, kad į (duomenys neskelbtini) skrido prižiūrėti anūkės, kol jo išsiskyrusi dukra atliks stažuotę. Anūkės priežiūra užsitęsė iki 2017 m. balandžio mėnesio pradžios.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų T. B. ir T. B. skundą, nustačius, kad yra praleistas jo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Ginčo dėl to, kad prašomas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 4, kuriame buvo nagrinėjamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. A33(1)-8004-(2531) pagrįstumas, pareiškėjams buvo įteiktas 2017 m. sausio 24 d. Taigi, skundas teismui dėl minėtų aktų panaikinimo teismui turėjo būti paduotas iki 2017 m. vasario 24 d. įskaitytinai. Tai reiškia, kad 2017 m. balandžio 4 d. (RN359799972LT) išsiųsdami skundą teismui dėl Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 4 panaikinimo bei išvestinių reikalavimų, T. B. ir T. B. buvo praleidę skundo padavimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymo dėl žalos atlyginimo buvo atsisakyta. Aplinkybė, kad dėl minėto sprendimo panaikinimo į teismą pirmą kartą buvo kreiptasi su 2017 m. vasario 20 d. skundu, tačiau jis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu, nesudaro pagrindo išvadai, kad į teismą pareiškėjai kreipėsi nepraleidę termino.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais valstybės institucijų sprendimais bei nesutikdamas su jų turiniu, operatyviai šiuos sprendimus ginčyti.

Termino skundui paduoti praleidimą pareiškėjai motyvuoja tuo, kad pareiškėjas T. B. dar iki kreipimosi į teismą su 2017 m. vasario 20 d. skundu bei teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties priėmimo turėjo įsigytą kelionės bilietą į (duomenys neskelbtini) ir apie tai informavo teismą. Kartu su atskiruoju skundu pateikti kelionės bilietai patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. išskrido į (duomenys neskelbtini) ir iš jo grįžo 2017 m. balandžio 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis dėl skundo trūkumų pašalinimo pareiškėjams buvo įteikta 2017 m. vasario 25 d., tačiau jie per nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino. Be to, net ir T. B. būnat užsienyje, skundo trūkumus galėjo pašalinti pareiškėja, o jeigu pati to negalėjo padaryti – įgalioti tai padaryti kitus asmenis. Priežasčių, kurios pareiškėjai T. B. būtų sutrukdžiusios per nustatytą terminą pašalinti skundo trūkumus, nėra nurodyta. Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. ir T. B. nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, sutrukdžiusios laiku kreiptis teisminės gynybos ir taip efektyviai apginti galbūt pažeistas teises. Kitų objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, jie nenurodė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų delsimas kreiptis į teismą negali būti laikomas rūpestingu, sąžiningu, atidžiu elgesiu, atitinkančiu pakankamai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjams piktnaudžiauti savo teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. B. ir T. B. nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jų subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jų valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti T. B. ir T. B. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų T. B. ir T. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė