2019-04-24 Nr. AB-10034-3-61-3-00893-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2169-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00893-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. kovo 12 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui. Pareiškėjas skunde citavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimus, kuriuose pasisakoma dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimo, kai ilgą laiką kalinamam asmeniui tenka ypač mažas gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tekdavo 1,8 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Vilniaus PN kamerose nebuvo užtikrinama ventiliacija, kameros vėdinamos per langus, todėl nuolat trūkdavo oro. Be to kamerose buvo skersvėjis, o žiemos metu – neigiama temperatūra. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado fobija uždaroms patalpoms, depresija, nuo kurios negali gydytis vaistais, nes yra alergiškas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 11 kv. m kameroje buvo viena dviaukštė lova ir viena vieno aukšto lova, kurioje apgyvendinami 3 kaliniai. Nebuvo vietos judėti, todėl kankino sąnarių skausmai. Vilniaus PN kalinimo sąlygos yra antisanitarinės, dušai nėra tvarkomi, dezinfekuojami, dažnai prišiukšlinti ir purvini, dėl to pareiškėjas susirgo kojų grybeliu. Nebuvo užtikrinta galimybė normaliai pavalgyti, nes kamerose prie 0,5 kv. m stalo buvo 2 kėdės, todėl nepakako vietos pavalgyti 3 asmenims. Pareiškėjui tekdavo valgyti lovoje arba ant žemės.

4. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeidžiamas privatumas, kadangi negalėjo ramiai skaityti ir rašyti, nes visuomet jautėsi stebimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamą poveikį sveikatai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija.

5. Pareiškėjas atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą papildomai nurodė, kad nesutinka su Vilniaus PN pateiktu atsiliepimu, nes atsakovas nepateikė duomenų apie kamerose esantį inventorių, t. y. dviaukštė lova – 1 vnt., vieno aukšto lova – 1 vnt., stalas – 1 vnt., kėdės – 3 vnt., kuris užima apie 8 kv. m. Nurodė, kad trūkstant laisvo gyvenamojo ploto, kameroje esantys baldai neįsiskaičiuoja į bendrą gyvenamąjį plotą, o tualeto bendras plotas nėra priskiriamas prie bendro kameros ploto. Pareiškėjas teigia, kad jis savo noru nepažeidė Vilniaus PN tvarkos, numatytos teisės aktuose. Jis nesutinka, kad kamerose yra ventiliacija, nes iš kameros ir iš lauko pusės ant langų yra grotos, todėl langai pilnai neatsidaro. Šaltuoju metu langų negalima atidaryti, nes kameroje būna neigiama temperatūra. Atsakovas neteisingai nurodo, kad dušai yra tvarkomi kaskart, kai asmenys nusimaudo, nes pareiškėjas nuėjęs į dušą randa šiukšlių, popierių, vienkartinių skustuvų, tuščių higienos priemonių.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. kovo 12 d. atliko paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN nėra kaupiami duomenys, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti informaciją apie asmenų skaičių, kurie atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose pareiškėjas atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos rėžimo reikalavimų pažeidimus. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte nustatyta, jog gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka nustatytą normatyvą, t. y. 3,6 kv. m. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinis mazgas neturėtų būti įvertintas kaip atskira patalpa, nes sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai kameros tipo patalpoje esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Kamerų tipo patalpų (drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

8. Nurodė, kad visos Vilniaus PN kamerų tipo patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), jose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose kartą į savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas su skundais dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į Vilniaus PN Ūkio skyrių nesikreipė. Be to, pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl jo laikymo Vilniaus PN nėra pagrįstos dokumentais ar teisės aktais, skunde nurodyta neturtinės žalos suma nepagrįsta, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turi būti atmestas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 800 Eur neturtinės žalos dėl to, jo buvo laikomas, jo teigimu, teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotą mažino baldai, kamerose suvaržytas judėjimas, neužtikrinti higienos reikalavimai dušuose, neveikianti ventiliacijos sistema, neužtikrintas privatumas. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamą poveikį sveikatai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, nustatė, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 d. kovo 12 d. kameros tipo patalpose: Nr. 5K (plotas 14,08 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 12 K (plotas 14,01 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 20 K (plotas 13,83 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 21 (plotas 13,82 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos).

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Taisyklėse (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.), kurių 111 punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 punktas) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 punktas). Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

13. Įvertinęs kameros tipo patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų santykį, teismas sprendė, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, nagrinėjamu atveju vertino kritiškai. Pažymėjo, kad Taisyklių 111.2 punkte įtvirtinta minimali kameros tipo patalpose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m. Vidaus tvarkos taisyklėse nenurodyta, kad į šį plotą neįskaičiuojamas jose esančių įrenginių ar baldų užimamas plotas. Įvertinęs minimalų pareiškėjui tekusį plotą kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pagal metodiką, kai iš viso patalpos ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas, teismas sprendė, kad pareiškėjui teko nuo 4,60 kv. m iki 4,69 kv. m gyvenamojo patalpos ploto. Toks plotas atitinka Taisyklių 111.2 punkte nustatytą 3,6 kv. m minimalią ribą. Todėl pareiškėjo argumentus dėl jam neužtikrinto minimalaus ploto atmetė.

14. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN kamerose nėra užtikrinama ventiliacija, žiemą būna šalta, kameros vėdinamos per langus, kurie pilnai neatsidaro, nes trukdo grotos, nurodė, kad Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visos pataisos namų patalpos įrengtos pagal Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas šiais teiginiais neturi pagrindo abejoti. Atkreipė dėmesį, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad dušai nėra tvarkomi, dezinfekuojami, dažnai prišiukšlinti ir purvini, nurodė, jog Taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015, 28 punkte nustatyti prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dušas buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į Vilniaus PN administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl teismas sprendė, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes visuomet jautėsi stebimas, nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl privatumo pažeidimo ir nuolatinio stebėjimo yra abstrakčios, nedetalizuotos, niekuo nepagrįstos, todėl teismas jas vertino kaip neįrodytas.

17. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos saugos reikalavimų pažeidimų yra abstraktūs, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Nurodė, kad iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus pateiktos pažymos ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento rašto matyti, jog pareiškėjas su individualiais skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams, nesikreipė. Be to, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. kovo 12 d., pareiškėjas nesikreipė ir į Vilniaus PN sveikatos priežiūros specialistus, nors teigia, kad į sveikatos priežiūros specialistus nuolat kreipdavosi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir higienos neatitinkančių laikymo sąlygų teismas atmetė.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė. Nurodė, kad pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Vilniaus PN, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia teismo sprendime padarytų išvadų. Todėl dėl jų teismas nepasisakė.

III. 19. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. EŽTT priimdamas sprendimus analogiškose bylose rėmėsi Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį ir baudimą ataskaitomis ir rekomendavo, kad vienam kalinčiam asmeniui tektų bent 4 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nepagrįstai rėmėsi EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kadangi joje buvo sprendžiama ne dėl kamerų tipo patalpose ploto reikalavimo, o bendrabučio tipo patalpose. Pažymi, kad teismas nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą kameroje, neatėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą.

21. Nurodo, kad atsakovas tvirtino, jog nevedama apskaita kiek tam tikru laikotarpiu kamerose buvo asmenų, tačiau teismas rėmėsi tik atsakovo nurodytais duomenimis, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jos vertinamos pareiškėjo naudai.

22. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą papildomai nurodo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo 3 asmenys, todėl iš kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, vienam asmeniui tekdavo 1,2 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas remiasi ir cituoja EŽTT sprendimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose ir teigia, kad atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, o pareiškėjo skundas tenkintinas.

23. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

24. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo pareiškėjas nenurodo. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

25. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

30. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

33. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko jam paskirtas nuobaudas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose: Nr. 5K, kurios plotas yra 14,08 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,67 kv. m); Nr. 12K, kurios plotas – 14,01 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,84 kv. m); Nr. 20K, kurios plotas – 13,83 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,68 kv. m) ir Nr. 21K, kurios plotas – 13,82 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,65 kv. m). Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo 1 dviaukštė ir 1 vieno aukšto lova, taigi kamerose buvo įrengtos 3 miegamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma kamerose konkrečiu laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje apskaičiavo kameros plotą padalindamas iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ir pagrįstai konstatavo, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, pareiškėjui teko nuo 4,60 kv. m iki 4,69 kv. m gyvenamojo ploto.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai iš kameros ploto neatėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Pažymėtina, kad netgi atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko daugiau nei 4 kv. m kameros ploto. Taigi ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

36. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (privatumo, higienos normų reikalavimų neužtikrinimo, ventiliacijos ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nurodytus pareiškėjo skundo argumentus nurodytais klausimais, ištyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė.

37. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjo nurodytose bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktas vertinimas, esant skirtingoms bylos aplinkybėms, šiuo atveju netaikytinas.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius