2020-02-19 Nr. AB-3935-3-61-3-00366-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-292-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00366-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. L. ir A. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. L., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir A. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. L., skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. L. (toliau – ir pareiškėja) ir A. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 92 000 Eur žalos atlyginimą, kurią patyrė dėl ilgalaikių pasimatymų su J. D. nesuteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjos sutuoktinis J. D. buvo nuteistas aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius 10 metų atliekant kalėjimo režimu Lukiškių TI-K. Skundo padavimo metu J. D. jau yra atlikęs daugiau nei 6 metus ir 7 mėnesius laisvės atėmimo bausmės. Per šį laikotarpį pareiškėjams nė karto nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su J. D.. Lukiškių TI-K atsisakymą suteikti ilgalaikius pasimatymus motyvavo tuo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nenumatė ir nenumato nuteistojo teisės į ilgalaikį pasimatymą, tol, kol J. D. kali Lukiškių TI-K. Pareiškėjos nuomone, toks draudimas yra diskriminacinis. Dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo tiek pareiškėja, tiek jos sūnus A. D. atitolo nuo sutuoktinio ir tėvo, nes per trumpuosius pasimatymus neužtenka paprastų, žmogiškų santykių, bendravimo, pokalbių, spręsti šeimos reikalus. Nesudarant galimybės ilgalaikiams pasimatymams prasidėjo šeimos byrėjimas, sūnus patyrė neigiamų išgyvenimų, suprastėjo fizinė ir emocinė sveikata. Dėl patirtų didelių išgyvenimų, nerimo, pergyvenimų patirtą neturtinę žalą pareiškėjai prašė kompensuoti pinigais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau ši norma nenustato galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų. Ši teisės norma yra imperatyvi, reiškianti, kad kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama suteikti iki vienos paros pasimatymus. Pareiškėja nėra nurodžiusi, kokių veiksmų ji ėmėsi, siekdama įgyvendinti savo teisę gauti ilgalaikius pasimatymus. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju neturtinės žalos priteisimui nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjų A. L. ir A. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. L., skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai A. L. ir pareiškėjui A. D., atstovaujamam įstatyminės atstovės A. L., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K po 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad J. D. nuo 2011 m. birželio 23 d. bausmę atlieka Lukiškių TI-K. Pareiškėja su 2017 m. balandžio 26 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikio pasimatymo su J. D. skyrimo. Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 22-133 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, remdamasis tuo, kad BVK nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, nenumato galimybės turėti ilgalaikių pasimatymų. Šiuo pagrindu pareiškėjos prašymą buvo atsisakyta patenkinti.

7. Teismas nurodė, kad iš BVK 85 straipsnio, reglamentuojančio paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, matyti, kad nuteistieji neturi teisės gauti ilgalaikių pasimatymų. Ši teisės nuostata numato teisę į vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius (BVK 85 str. 1 d. 2 p.).

8. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

9. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje T. V. prieš Lietuvą, kuriame teismas nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas).

10. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K, spręsdamas pareiškėjos prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo su J. D., turėjo vadovautis Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje, nors BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma, kuria vadovaujantis paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau nenustatanti galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų, nepripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo negaliojanti ar pakeista pareiškėjos kreipimosi į Lukiškių TI-K metu.

11. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu, o vaikui su jo tėvu, todėl atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, ginčo kontekste nėra reikšminga. Ši aplinkybė negali būti prioritetiškai svarbesnė už teisės kalinamiems asmenims palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais užtikrinimą įkalinimo įstaigose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Taigi Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

12. Teismas vertino, kad pareiškėjų prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma už atsisakymą suteikti ilgalaikius pasimatymus 6 metus ir 7 mėnesius yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų (įrodymų), jog teisės į ilgalaikį pasimatymą nesuteikimas padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjų fizinei ar psichinei sveikatos būklei (pareiškėjai šiuo aspektu pagrįsdami žalą apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais), į tai, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą laikėsi galiojančios BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, o ne sąmoningai, be jokios priežasties nesuteikė teisės į ilgalaikį pasimatymą, į pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei rėmėsi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais ir priteisė 500 Eur kompensaciją kiekvienam iš pareiškėjų.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjų prašymo suteikti ilgalaikį pasimatymą netenkino Lukiškių TI-K administracija, todėl būtent šio subjekto tiesioginiais veiksmais pareiškėjams buvo padaryta žala. Pareiškėjai skunde nenurodė, kokiais neteisėtais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) veiksmais pareiškėjams buvo padaryta žala. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjai Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio nuostatos prasme neįrodė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė. Pareiškėjams nepateikus įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendė ir išaiškino, kad prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. 15. Pareiškėjai A. L. ir A. D., atstovaujamas įstatyminės atstovės A. L., apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjų naudai 92 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą jų patirtos neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjai tvirtina, kad jiems nesudarius galimybės pasimatyti su sutuoktiniu ir tėvu jie patyrė didelę moralinę skriaudą, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Pablogėjo tiek fizinė, tiek dvasinė sūnaus būklė, jam pasidarė sunku susikaupti, jis prarado norą sportuoti, bendrauti su mokytojais. Dėl mažamečio sūnaus išgyvenimų pareiškėja taip pat patyrė dvasinę skriaudą. Teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos pasekmes, skiriama piniginė satisfakcija turėtų būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti patirtą skriaudą, tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjų atveju pažeidžiant tarptautinės teisės aktus atsisakyta patenkinti pareiškėjų prašymą suteikti ilgalaikius pasimatymus, sukeliant žalingas pasekmes pareiškėjų sveikatai, o teismas tai įvertino neadekvačiai, priteisdamas per mažą neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teikdami apeliacinį skundą pareiškėjai nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjų skundas yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Bylos ginčo dalykas – 92 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjams A. L. ir A. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl ilgalaikių pasimatymų su J. D. nesuteikimo Lukiškių TI-K.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde nurodytus argumentus konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu, o vaikui su jo tėvu, todėl atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjų prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma už atsisakymą suteikti ilgalaikius pasimatymus 6 metus ir 7 mėnesius yra akivaizdžiai per didelė, ją sumažino iki 500 Eur ir priteisė po šią sumą kiekvienam iš pareiškėjų.

21. Iš pareiškėjų pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta jų patirtos neturtinės žalos atlyginimo suma (po 500 Eur). Pareiškėjų nuomone, jų patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 92 000 Eur dydžio suma.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jų teismui pateiktus argumentus dėl neturtinės žalos pasekmių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

24. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad dalis pareiškėjų skundo argumentų dėl neturtinės žalos pasekmių yra nepagrįsti.

25. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjams priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (po 500 Eur), pareiškėjų nurodomus apeliacinio skundo argumentus dėl jų patirtų dvasinių psichologinių išgyvenimų, moralinės skriaudos, emocinės depresijos, bei sūnaus fizinės ir dvasinės būklės, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

26. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma už atsisakymą suteikti ilgalaikius pasimatymus 6 metus ir 7 mėnesius Lukiškių TI-K su pareiškėjos sutuoktiniu yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų (įrodymų), jog teisės į ilgalaikį pasimatymą nesuteikimas padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjų fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą laikėsi galiojančios BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, o ne sąmoningai, be jokios priežasties nesuteikė teisės į ilgalaikį pasimatymą, į pažeidimo trukmę.

28. Atsižvelgus į pareiškėjų subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į pažeidimo trukmę, galiojančias BVK nuostatas, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjams priteistas neturtinės žalos atlyginimas (po 500 Eur) yra adekvatus atsakovo atstovo padarytam pažeidimui ir pareiškėjų patirtai žalai.

29. Nors pareiškėjai prašo priteisti 92 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjams turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl neturtinės žalos nustatymo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. L. ir A. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. L., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius