2017-11-28 Nr. AB-22231-3-61-3-03480-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1010-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03480-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. A. K. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas pakeisti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą, papildomai šiame punkte nurodant, kad nepripažinus, jog K. A. K. padarė šiurkštų ar kitokių Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimų, panaikinama VRK 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 32 dalis, t. y. panaikinama sprendimo 3.3 punkto dalis, kuria nuspręsta paskelbto reportažo kainą įtraukti į K. A. K. politinės kampanijos finansavimo ataskaitą ir finansavimo apskaitos žiniaraštį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo K. A. K. skundą ir nutarė nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjui sumokėtą 22,5 Eur žyminį mokestį, taip pat išaiškino pareiškėjui teisę skundą paduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 2, 4 dalimis, 21 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2, 3, 4 dalimis ir sistemiškai įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą priėjo prie išvados, kad VRK sprendimai, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų Įstatymo pažeidimą, yra skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tai, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimas skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pareiškėjui buvo nurodyta VRK 2017 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. 2-552(2.11.S) Dėl 2017 m. balandžio 12 d. LNK programoje rodyto reportažo apie kandidatą K. A. K. kainos nustatymo politinės reklamos įkainiais.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo reikalavimus bei aktualias teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad byla nepriskirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, o skundas turėtų būti paduodamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

III. Pareiškėjas K. A. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele ir galutine instancija nagrinėja tik ginčus dėl VRK sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką nustato atitinkami rinkimų ar Referendumo įstatymai. Šiuo atveju ginčas kilo dėl apie pareiškėją parodyto reportažo (ne)pripažinimo politine reklama ir būtent šiame kontekste buvo svarstomi visi klausimai, todėl skundas ir turėjo būti paduotas laikantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos apskundimo tvarkos, kadangi pagal kompetenciją tokio pobūdžio ginčas priskirtinas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

2. Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas nenustato, kad kitokie VRK sprendimai, kuriais pažeidimas nepripažįstamas šiurkščiu, turėtų būti skundžiami pagal Įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatytą taisyklę. Įstatymas taip pat nereglamentuoja, kaip turėtų būti skundžiami VRK sprendimai, kurie iš esmės nėra priimti tiesiogiai esamam ar buvusiam politinės kampanijos dalyviui, tačiau pasekmes sukels būtent jam.

3. VRK sprendimas negali būti skundžiamas Įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka, kadangi VRK sprendimas nėra priimtas tiesiogiai pareiškėjui. Pareiškėjas negali būti tas subjektas, kuris turėtų teisę tokia tvarka apskųsti VRK sprendimą, kadangi joks sprendimas, kuriame būtų konstatuota, jog pareiškėjas šiurkščiai ir nešiurkščiai pažeidė ar nepažeidė Įstatymo nuostatas, pareiškėjui nėra priimtas. Pareiškėjas realiai turi gintis tik nuo neigiamų pasekmių, kurios kils jam, skundą paduodamas bendra tvarka. Priešingas minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas pažeistų jo teisę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises.

4. VRK 2017 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. 2-552(2.11.S) nurodyta, kad skundas dėl priimto sprendimo gali būti paduodamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo paskelbimo. Toks VRK nurodymas jau pats savaime yra klaidinantis, kadangi apygardos administraciniam teismui skundai paprastai paduodami per vieną mėnesį, o skundų padavimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui terminai yra gerokai trumpesni. VRK pareiškėjui tinkamai neišaiškino skundo padavimo tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo K. A. K. skundą dėl atsakovo Vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 pakeitimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi su skundu, prašydamas pakeisti minėtą atsakovo sprendimą, kuriuo atsakovas pritarė, jog 2017 m. balandžio 12 d. LNK programoje rodytas reportažas apie kandidatą K. A. K. politinės reklamos įkainiais būtų kainavęs (duomenys neskelbtini) Eur (1 p.); nepripažinti, kad 2017 m. balandžio 23 d. naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Anykščių–Panevėžio rinkimų apygardoje Nr. 49 metu Lietuvos centro partijos kandidato K. A. K. naudai paskleidus paslėptą politinę reklamą, buvo šiurkščiai pažeistas Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas (2 p.). Sprendimas priimtas vadovaujantis Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 6 ir 7 dalimis, 23 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į atsakovo Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 28 d. pažymą Nr. 3-70(1.2) Dėl 2017 m. balandžio 12 d. LNK programoje rodyto reportažo apie kandidatą K. A. K. kainos nustatymo politinės reklamos įkainiais.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byla pagal pareiškėjo skundą yra teisminga Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 20 str. 2 ir 4 d.; 21 str. 1 d. 3 p.; Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 23 str. 2, 3 ir 4 d.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl šios bylos teismingumo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis tik įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių kreipimosi į teismą sąlygų – paduoti skundą teismui, kuriam ginčas yra teismingas, t. y. kuris yra kompetentingas nagrinėti ginčą.

ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus skundus, kurie priskirti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Apygardos administracinio teismo kompetencija yra nustatyta ABTĮ 17 ir 20 str. Pažymėtina, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Atskirajame skunde teisingai nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele ir galutine instancija nagrinėja tik ginčus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką nustato atitinkami rinkimų ar Referendumo įstatymai, dėl tokių Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų, kurių apskundimo tvarka nustatyta konkrečiuose ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 119 straipsnio 1 dalyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 124 straipsnio 1 dalis) išvardintuose įstatymuose. Ginčai dėl kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo nagrinėtini bendrąja ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. skundai pirmąja instancija nagrinėjami apygardų administraciniuose teismuose (pvz., 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R492-8/20; 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R552-3/2014; 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R556-10/2014; 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R-33-756/2015).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad šiame teisme nagrinėjami skundai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų, kuriais pripažinta, jog buvo padaryti šiurkštūs Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimai, nurodyti šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017).

Nagrinėjamoje byloje yra aktualios Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 23 straipsnio nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti pažeidimai, kurie pripažintini šiurkščiais, o 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio Įstatymo pažeidimą, priima Vyriausioji rinkimų komisija. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir gavusi paaiškinimus, turi teisę priimti sprendimą, kad pažeidimas nebuvo šiurkštus. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą politinės kampanijos dalyvis per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo gavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo paskelbimo (Įstatymo 23 str. 4 d.). Tai reiškia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundžiami tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, kuriais yra nustatoma, kad politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą (-us). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R552-12/2014).

Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, jo ginčijamame atsakovo sprendime nenustatyti šiurkštūs pažeidimai, priešingai, – nepripažinta, kad buvo šiurkščiai pažeistas Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas. Pažymėtina, kad atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei nustatytas faktines bylos aplinkybes pagal pateiktą medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjo skundas dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo pakeitimo turėjo būti paduotas tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo skundo teismingumo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepripažintina teisinga, todėl nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip neteismingą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, panaikinama, o skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo išspręsti klausimą iš esmės – priimti jo (pareiškėjo) skundą nagrinėti, tačiau vadovaujantis ABTĮ 33 straipsniu skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina pareiškėjo atskirojo skundo prašymo priimti skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo K. A. K. skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė