Legislator Case Law & Legislation
2013-06-27 Nr. AB-3103-3-61-3-03420-2012-7 AI generated

2013-06-27 Nr. AB-3103-3-61-3-03420-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-06-27 Nr. AB-3103-3-61-3-03420-2012-7
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį – po 196,63 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

Legislator headnote

AI generated

2013-06-27 Nr. AB-3103-3-61-3-03420-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8674(11) (toliau – ir Sprendimas).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"

Administracinė byla Nr. A438-1739/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03420-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3), (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas:

1) patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį – po 196,63 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1167,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;

3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8674(11) (toliau – ir Sprendimas).

Skunde nurodė, kad jam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu buvo paskirta 807,65 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija už tarnybą. Teisės aktų nustatyta tvarka taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas 360 Lt, su kuriuo pensijos dydis – 1167,65 Lt. Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta valstybinė pareigūnų pensija. Teigė, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir, kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo S. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas ir 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, buvo nustatytas atitinkamų valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas ir mokėjimas. Pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, pensija buvo perskaičiuojama ir išmokama pagal galiojančių ir teisėtų norminių teisės aktų nustatytą tvarką. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjui pensija buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl jo teisės nebuvo pažeistos. Taigi ir priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė, o pateikė S. Ž. pensijos bylos Nr. 20677 kopiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo S. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o pareiškėjui valstybinė pensija buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį esant pagrįstoms sąlygoms. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 str. nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Vadovaudamasis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir remdamasis byloje esančia medžiaga, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti šios pareiškėjo skundo dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas kartu prašė panaikinti Sprendimą. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu VRM atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. VRM, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomi teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, VRM, vadovaudamasi teisės normomis veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti ir šį pareiškėjo reikalavimą nėra, kadangi Sprendimas yra teisėtas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, nevisiškai išnagrinėjo skundo reikalavimus ir netinkamai aiškino atitinkamuose Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai papildomai akcentuoja, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti skundžiamą ministerijos atsakymą į pareiškėjo prašymą ir atitinkamus jos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka perskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją laikė teisėtais ir pagrįstais, nepažeidžiančiais nei jo teisių ir/ar teisėtų interesų, nei tuo metu galiojusių teisės aktų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VRM 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo S. Ž.“ pareiškėjui buvo paskirta 807,65 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 12). VRM 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 11SP-1224 pareiškėjui nutarta nuo 2008 m. balandžio 19 d. mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 13). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. gruodžio 17 d. pažymos apie 2010 – 2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-6261 matyti, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 6, 18). 2012 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą ir prašė mokėti jam paskirto dydžio pensiją ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 15). VRM 2012 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 1D-8674(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ informavo pareiškėją, kad nuo 2010-01-01 pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 priedą, koeficientas – 0,8316, pensija – 971,02 Lt. (b. l. 4-5, 16–17) Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d, nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, pareiškėjas S. Ž. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį – po 196,63 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1167,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8674(11). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo S. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su jo byloje priimtu apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, argumentuodamas iš esmės tuo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimto nutarimo pagrindu VRM turėjo perskaičiuoti jam nuo 2010 m. sausio 1 iki dabar mokamos ir pagal Laikinąjį įstatymą ribojamos pensijos dydį, nes Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo taikymas, sumažinant pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat teigia, jog sumažinus jam mokamą pensiją yra pažeidžiama jo teisė į nuosavybę, saugoma tiek Konstitucijos, tiek tarptautinių teisės aktų. Be to, pareiškėjo tikinimu, Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, neanalizavo aukščiau minėtų aplinkybių bei motyvų ir nenurodė jokių savo priežasčių dėl kurių nebuvo atsižvelgta į minėtas aplinkybes bei motyvus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, todėl naikinti jo priimto sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (1167,65 Lt * 0,8316; žr. b. l. 4) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamą reikalavimą priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį po 196,63 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys