2026-03-18 Nr. AB-5760-3-61-3-06072-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1742-415/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06072-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas P. B. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 25S224629 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) išdavimo.

2. Pareiškėjas, kuris yra Indijos Respublikos pilietis, skunde nurodė:

2.1. atsakovas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, nustatęs, kad pareiškėjas negali būti laikomas pastaruosius 5 metus nepertraukiamai pragyvenęs Lietuvoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 14 p.). Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas;

2.2. pareiškėjas buvo pateikęs atsakovui jo teisėto buvimo Lietuvoje be pertraukos 5 metus įrodymą ir pagrindą – leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Atsakovas suorganizavo papildomą apklausą, kurioje pareiškėjas pademonstravo puikias lietuvių kalbos žinias, paneigė bet kokius atsakovo įtarimus („inscenizacijas“) dėl galimo lietuvių kalbos nemokėjimo ir pan. Atsakovas, ieškodamas pagrindų, kaip atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, jo pareikalavo pateikti išvykimų bei gyvenimo užsienio valstybėse datas ir laikotarpius, o pareiškėjas tinkamai įvykdė šį reikalavimą, pateikė išsamų ir motyvuotą paaiškinimą;

2.3. pareiškėjas yra tarptautinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įsikūrusios Indijoje, steigėjas. Dauguma kelionių buvo susijusios su šios įmonės plėtra, tęstinumu, tarptautinio bendradarbiavimo palaikymu. Pareiškėjas pateikė atsakovui įrodymus, pagrindžiančius komandiruotes 84 dienas. Pareiškėjas neturėjo teikti komandiruotes į Indiją, Jungtinę Karalystę, Bulgariją ir Kanadą pagrindžiančių įrodymų, nes jis yra šiose valstybėse įsteigtų įmonių akcininkas ir vadovas. Pareiškėjo, kaip įmonių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ savininko ir direktoriaus, užsienyje praleistas laikas (723 dienos) neturi būti vertinamas kaip laikotarpis, praleistas už Lietuvos ribų. Pareiškėjas, atostogaudamas su šeima, užsienyje praleido 62 dienas. Tai patvirtina, kad pareiškėjas teisėtai buvo už Lietuvos ribų 869 dienas, o atsakovo Sprendime nustatyti duomenys yra klaidingi ir neišsamūs;

2.4. pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu turėjo leidimus laikinai gyventi, todėl nėra pagrindo teigti, jog jo gyvenimas Lietuvoje buvo neteisėtas. Nenustatyta, kad tarp pareiškėjui išduotų teisę gyventi Lietuvoje suteikiančių dokumentų susidarė kokios nors pertraukos;

2.5. Sprendime, viena vertus, nurodyta, kad atsakovas rėmėsi tiksliai nustatytais, patikimais duomenimis, tačiau, kita vertus, pažymėta, kad dalis duomenų, nesant galimybės nustatyti pareiškėjo atvykimo į Šengeno erdvę ir / ar išvykimo iš jos datą, nebuvo vertinami ir neturėjo įtakos apskaičiuojant laiką, pareiškėjo praleistą už Lietuvos teritorijos ribų. Atsakovas Sprendimą priėmė formaliai, neįsigilindamas į tikrąją situaciją, ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę gauti leidimą nuolat gyventi;

2.6. pareiškėjas Lietuvoje gyvena ilgiau nei 8 metus, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, Lietuvoje turi nekilnojamojo turto. Jis yra išlaikęs lietuvių kalbos valstybinį egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį egzaminą. Pareiškėją su Lietuva sieja itin artimi ekonominiai ir socialiniai ryšiai;

2.7. atsakovas Sprendime nurodė, kad atsakovas vertino duomenis apie pareiškėjo vykimą per Lietuvos Respublikos ir kaimyninių šalių išorės sieną, bet atsakovas nepateikė jokių tai pagrindžiančių duomenų. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėjas Lietuvos sieną kirto vos 5 kartus. Toks nedidelis sienos kirtimų skaičius negali būti laikomas įrodymu, kad pareiškėjas buvo išvykęs ilgesniam nei nurodytasis įstatyme laikotarpiui arba kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje nebuvo nuolatinis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nustatė, kad pareiškėjas per pastaruosius 5 metus (nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2025 m. rugpjūčio 29 d.) buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 31 mėnesį (947 dienas), todėl jis negali būti laikomas pastaruosius 5 metus nepertraukiamai pragyvenęs Lietuvoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatyme įtvirtintų sąlygų leidimui nuolat gyventi išduoti, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo minėtas jo prašymas netenkintas;

4.2. atsakovas nerengė „inscenizacijų“ dėl pareiškėjo galimo lietuvių kalbos nemokėjimo. Sprendimas nėra grindžiamas argumentais, susijusiais su pareiškėjo lietuvių kalbos mokėjimu;

4.3. atsakovas įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis dėl išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse. Pareiškėjo pateikti duomenys nepaneigė nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje;

4.4. skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas vyko į kitas valstybes, nes jis yra Indijoje įsikūrusios tarptautinės įmonės steigėjas, pagrindžia pareiškėjo vykimą į komandiruotes jo kilmės valstybėje (Indijoje), bet jos nėra sietinos su jo gyvenimu Lietuvoje, t. y. tuo metu, kai pareiškėjas vykdė funkcijas, susijusias su Indijoje įsikūrusios įmonės veiklas, jis gyveno ne Lietuvoje;

4.5. pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo, kaip įmonių savininko ir direktoriaus, užsienyje praleistas laikas neturi būti vertinamas kaip laikotarpis už Lietuvos Respublikos ribų. Kai pareiškėjo išvardytos įmonės yra įsteigtos užsienio valstybėse, pareiškėjas, vykdamas į vieną iš šių įmonių, vyksta ne į komandiruotę iš Lietuvos, bet į užsienio valstybę, turėdamas tikslą užtikrinti užsienyje įsteigtų savo įmonių veiklą, tačiau tokia veikla nesuteikia pagrindo vertinti pareiškėjo užsienyje praleistus laikotarpius kaip laiką, kai jis gyveno Lietuvoje;

4.6. atsakovas Sprendime rėmėsi ne tuo, kad pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi, bet tuo, kad pareiškėjas negali būti laikomas pastaruosius 5 metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje. Pareiškėjo skundo argumentai, jog jis nepertraukiamai turėjo leidimus laikinai gyventi, nepaneigia tokio vertinimo;

4.7. kaip nurodyta Sprendime, tie laikotarpiai, kai dėl kokių nors priežasčių nebuvo galima tiksliai nustatyti pareiškėjo atvykimo į Šengeno erdvę ar išvykimo iš jos datos, buvo neįskaičiuoti į laiką, kuri pareiškėjas praleido už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, taip pat neįskaičiuotos tos dienos, kuriomis pareiškėjas kirto Šengeno išorės sieną. Tokiu būdu laikotarpis, kurį pareiškėjas praleido už Lietuvos teritorijos ribų, apskaičiuotas taip, kaip palankiau pareiškėjui. Sprendime buvo remiamasi patikimais ir tiksliai nustatytais duomenimis, o tie laikotarpiai, kai išvykimo ir grįžimo dienos nebuvo galima nustatyti, nebuvo įskaičiuoti į laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Atsakovas šiuos duomenis nustatė pagal pareiškėjo pateiktus kelionės dokumentus (pvz., pase esančius Šengeno išorės sienos kirtimo spaudus), jo pateiktą išsamų išvykimų sąrašą ir kelionių bilietų kopijas, taip pat VSAT informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjo vykimą per Lietuvos Respublikos ir kaimyninių šalių išorės sieną;

4.8. Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir kitų teisės aktų reikalavimus, jis priimtas nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. B. P. skundą.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo ir kitų teisės aktų nuostatas.

7. Teismas pažymėjo, jog Sprendime nurodyta, kad Departamento duomenimis pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo nuo 2018 m. sausio 3 d. iki 2019 m. sausio 16 d. ir nuo 2020 m. birželio 30 d. iki šiol. Pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi (išduotus Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 3 p. pagrindu): LT7526762, galiojusį nuo 2020 m. liepos 27 d. iki 2021 m. birželio 15 d.; 760038810, galiojusį nuo 2021 m. birželio 14 d. iki 2023 m. gegužės 28 d.; 760249333, galiojusį nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki 2025 m. rugpjūčio 17 d.; 760477584, galiojantį nuo 2025 m. rugpjūčio 13 d. iki 2027 m. gegužės 17 d. Sprendime pažymėta, kad vertinant, ar pareiškėjas pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, buvo vertinti pastarųjų 5 metų nuo prašymo pateikimo dienos (t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2025 m. rugpjūčio 29 d.) duomenys ir per minėtą laikotarpį su prašymais išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktų kelionės dokumentų – Indijos paso Nr. C7181630 (išduoto nuo 2025 m. liepos 28 d. ir galiojančio iki 2035 m. liepos 27 d.) ir Nr. Z5645312 (išduoto nuo 2019 m. spalio 16 d. ir galiojančio iki 2029 m. spalio 15 d.) – kopijose esantys Šengeno išorės sienos kirtimo spaudai bei paties pareiškėjo pateiktas išsamus išvykų sąrašas ir kelionių bilietų kopijos, kuriuos jis pateikė 2025 m. spalio 6 d., taip pat vertinti VSAT informacinės sistemos duomenys.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2025 m. spalio 6 d. paaiškinime bei patvirtinime dėl išvykų sąrašo teigė, kad jis aktyviai dalyvauja kuriant verslą tarptautinių studijų srityje, atstovaudamas tarptautinę įmonę „(duomenys neskelbtini)“, prisideda prie šios įmonės pasaulinio tinklo plėtros, todėl 2020–2025 metais turėjo gana intensyviai keliauti į daugelį skirtingų šalių. Šiame paaiškinime pareiškėjas nurodė laikotarpius, datas bei kelionių trukmę. Kaip įrodymus prie šio paaiškinimo pareiškėjas pridėjo kelionių bilietų kopijas, kvietimų į susitikimus / renginius kopijas, Indijos paso su žymomis kopijas bei 2025 m. rugsėjo 23 d. prašymo VSAT kopiją.

9. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo išvada, kad pareiškėjas per 5 metus buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų daugiau nei 31 mėnesį (947 dienas) ir kad dokumentais pagrįstos yra tik 67 dienos. Teismas nesutiko su pareiškėjo atstovo argumentais, kad tos dienos, kai pareiškėjas vyko į savo įmones darbo reikalais, neturėtų būti įskaičiuojamos į nebuvimo Lietuvoje laikotarpį ir neturėtų būti traktuojamos kaip komandiruotė. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad užsieniečio komandiruočių trukmė neįskaičiuojama į šioje dalyje nustatytą ilgiausią leidžiamą buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laiką, jeigu užsieniečio nuolatinė gyvenamoji vieta lieka Lietuvos Respublikoje. Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjo išvykos nebuvo įformintos kaip komandiruotės. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad jis yra įmonių, esančių Indijoje, Jungtinėje Karalystėje, Bulgarijoje ir Kanadoje, savininkas / akcininkas, todėl pareiškėjui apskritai nereikia jokių komandiruotes pagrindžiančių įrodymų vykti į šias valstybes. Teismas šiuo aspektu sutiko su atsakovo pozicija, kad atsakovas nekvestionuoja pareiškėjo teisės į užsienio įmonių steigimą, tačiau ši veikla nesuteikia pagrindo pareiškėjo užsienio valstybėse praleistus laikotarpius vertinti kaip laiką, kai jis gyveno Lietuvoje. Teismas konstatavo, kad Sprendime pagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjas per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgiau nei 6 mėnesius iš eilės, o per 5 metų laikotarpį nebuvo išvykęs iš Lietuvos daugiau nei 10 mėnesių, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad buvo iš Lietuvos Respublikos išvykęs trumpesnį laiką, nei numatyta Įstatyme.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su leidimais laikinai gyventi ir gyvenimo Lietuvoje teisėtumu, nurodė, kad Sprendimas priimtas remiantis aplinkybėmis, jog pareiškėjas per pastaruosius 5 metus buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos daugiau kaip 31 mėnesį, o ne aplinkybėmis, kad pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi.

11. Teismas dėl Departamento rašto „Dėl informacijos suteikimo“, kuriame nurodyta, jog „Indijos pilietis P. P. bus pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus 2025-07-27“, nurodė, kad šiame pareiškėjo cituojamame rašte yra nurodyta bendro pobūdžio informacija: „Taigi, išduodant leidimą nuolat gyventi vertinama ne tik tai, ar užsienietis turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą, bet ir tai, ar užsienietis per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam kaip 6 mėnesių iš eilės, ir ar iš viso per 5 metų laikotarpį išvykos už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nesudarė daugiau kaip 10 mėnesių (300 dienų)“, taip pat nurodyta, jog „Migracijos departamentas, vykdydamas teisės aktuose jam pavestas funkcijas, kiekvieno užsieniečio situaciją vertina individualiai, atsižvelgdamas į kiekvieno atvejo faktines aplinkybes ir jų atitiktį teisės aktų reikalavimams, o sprendimus priima tik teisės aktuose nustatytų ir detaliai reglamentuotų procedūrų metu“. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą įvertinti pareiškėjo buvimo Lietuvoje bei užsienyje laikotarpius, kas nagrinėjamu atveju priimant Sprendimą ir buvo padaryta.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog pareiškėjui suorganizuotos apklausos, siekiant įsitikinti, ar pareiškėjas moka lietuvių kalbą, bei „susidaro toks įspūdis, jog Migracijos departamentas ir toliau ieškojo pagrindų, kaip atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareikalaudamas pateikti išvykimų bei gyvenimo užsienio valstybėse datas ir laikotarpius“, yra nepagrįsti ir subjektyvūs.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Sprendime pažymėta, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi su jo šiuo metu turimu leidimu laikinai gyventi. Išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas šis Sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ne anksčiau kaip praėjus 1 metams nuo šio sprendimo priėmimo dienos (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

14. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą. Be to, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas P. B. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

16.1. teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas dokumentais pagrindė tik 67 dienas, kai buvo išvykęs iš Lietuvos. Teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, rėmėsi atsakovo nepagrįstais skaičiavimais. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis pagrindė 127 dienas;

16.2. teismas laikė, kad pareiškėjo buvimas nurodytų įmonių akcininku nesuponuoja pagrindo pareiškėjo laiką, praleistą kitose šalyse, įskaičiuoti į Įstatyme nustatytą ilgiausiai leidžiamą buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką. Toks teismo sprendimas nėra pagrįstas ir motyvuotas dėl to, kad akcininkas gali būti siunčiamas į komandiruotę tik jei jis dirba įmonėje pagal darbo sutartį (pvz., generaliniu direktoriumi, darbuotoju) arba yra mažosios bendrijos narys / individualios įmonės savininkas, nes komandiruotė yra susijusi su darbo santykiais ar ūkinės veiklos vykdymu, o ne vien tik su nuosavybės teise. Kitaip tariant, akcininkas gali būti siunčiamas į komandiruotę, jeigu jis yra įmonės darbuotojas ir komandiruotė yra susijusi su jo darbo pareigomis. Pareiškėjas, būdamas nurodytų įmonių akcininku, negalėjo būti komandiruojamas, todėl jo praleistas laikas Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Kanadoje, Bulgarijoje ir Indijoje turi būti pateisinamas, taikant Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį kaip analogiją (šiuo aspektu akcentuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nurodyta teismo pareiga vykdyti teisingumą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.8 str. minima įstatymo ir teisės analogija). Pareiškėjo išvykimai iš Lietuvos buvo nulemti objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, t. y. būtinybės užtikrinti teisėtai įsteigtų ir veikiančių įmonių veiklą užsienio valstybėse;

16.3. teismas nurodė, jog tuo metu, kai pareiškėjas vykdė funkcijas, susijusias su Indijoje įsteigtos įmonės veikla, jis gyveno ne Lietuvoje, o kilmės valstybėje. Toks teismo vertinimas grindžiamas netinkamu sąvokų „laikinas buvimas užsienyje“ ir „gyvenimas užsienyje“ sutapatinimu. Pareiškėjo gyvenamoji vieta ginčo laikotarpiu buvo ir liko deklaruota Lietuvos Respublikoje, ji nebuvo pakeista ar panaikinta. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas laikinai vyko į užsienį profesiniais tikslais, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog jis tuo metu „gyveno“ kitoje valstybėje. Minėti teismo argumentai iškreipia Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies prasmę, sukuria neproporcingą ir tarptautinį verslą vykdančius asmenis diskriminuojančią praktiką. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, deklaruota gyvenamoji vieta sukuria teisinę prezumpciją, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ten, kur ji deklaruota, o teismas nepaneigė šios prezumpcijos ir ją faktiškai ignoravo;

16.4. teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog negali būti taip, kad remiamasi tiksliai nustatytais duomenimis, tačiau dalies duomenų negalima nustatyti. Teismas pripažino teisėta atsakovo praktiką remtis tik tais duomenimis, kurie, atsakovo vertinimu, yra „patikimi ir tiksliai nustatyti“, o laikotarpių, kai išvykimo ir grįžimo dienų nebuvo galima tiksliai nustatyti, neįtraukti į pareiškėjo buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų vertinimą. Dėl tokių teismo argumentų susidaro įspūdis, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nevertino jų kaip visumos, tačiau tai prieštarauja įrodymų vertinimo principams. Įrodinėjimo pareiga šioje byloje tenka viešojo administravimo subjektui. Dėl to, kad atsakovas nesugebėjo tiksliai nustatyti visų reikšmingų pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpių ir neeliminavo neaiškumų, atsakovo pateiktuose skaičiavimuose yra akivaizdžių klaidų, o nenustatyti laikotarpiai ne tik buvo nevertinami, bet ir interpretuojami pareiškėjo nenaudai, kas prieštarauja administracinio proceso teisingumo principams (šiuo aspektu akcentuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nurodyta nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bei gero administravimo principas);

16.5. teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo argumentų, ginčo aplinkybių ir įrodymų, galinčių turėti reikšmės teisingai išspręsti bylą.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo argumentai, kad jis buvo pateikęs oficialius komandiruotes patvirtinančius dokumentus dėl 127 komandiruotės dienų, yra pagrįsti klaidingais skaičiavimais. Pareiškėjo teiginiai, kad jo vykimas į Jungtinę Karalystę, Ispaniją, Kanadą, Bulgariją ir Indiją turi būti pateisinamas, nes jis į minėtas valstybes vyko kaip akcininkas, ir šiuo atveju turi būti taikoma įstatymo analogija, yra nepagrįsti, nes, pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuva, jei jis vyko į užsienį ne į komandiruotę iš Lietuvoje įsteigtos įmonės, o vykdyti kitą veiklą įvairios šalyse, įskaitant kilmės valstybę. Nei pareiškėjo teiginiai, kad išvykimai iš Lietuvos buvo nulemti objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nei gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas aptariamais laikotarpiais gyveno ne Lietuvoje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas anksčiau nesirėmė argumentais dėl gyvenamosios vietos deklaravimo (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu ir kt.), todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas ignoravo teisinę prezumpciją dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir pan. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo argumentai dėl selektyvaus duomenų vertinimo yra nepagrįsti, nes esant situacijai, kai neįmanoma nustatyti pareiškėjo išvykimo ar grįžimo datos, toks laikotarpis buvo skaičiuojamas kaip jo pragyventas Lietuvoje, t. y. vertintas pareiškėjo naudai, o tai nesukuria ydingos įrodymų vertinimo praktikos, neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir gero administravimo principams. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytinų teisės normų visetas nesuteikia pagrindo vertinti konkrečias bylos aplinkybes kitaip, nei jas vertino teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

20. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Jeigu užsienietis leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių. Užsieniečio komandiruočių trukmė neįskaičiuojama į šioje dalyje nustatytą ilgiausią leidžiamą buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laiką, jeigu užsieniečio nuolatinė gyvenamoji vieta lieka Lietuvos Respublikoje.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų šios Nutarties 16.1 ir 16.2 punktuose, kad būdamas įmonių akcininku jis negalėjo būti komandiruojamas, todėl jo praleistas laikas Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Kanadoje, Bulgarijoje ir Indijoje turi būti pateisinamas, taikant Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį kaip analogiją, pažymėtina, kad norma, kuria remiasi pareiškėjas, prašydamas ją taikyti kaip analogiją, numato specialias taisykles išimtinai komandiruotėms, taigi ji yra specialioji norma, kurią taikyti kaip analogiją, apskritai, nėra teisinio pagrindo (CK 1.8 str. 3 d.).

22. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam išvykus vykdyti funkcijas, susijusias su Indijoje įsteigtos įmonės veikla, jo deklaruota gyvenamoji vieta nepakito ir išliko Lietuvoje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ne vien deklaruota gyvenamoji vieta, bet ir tikroji reikalų padėtis, kai nustatoma, kad užsienietis faktiškai gyvena ne Lietuvoje, lemia vertinimus, ar užsienietis atitinka sąlygas leidimui nuolat gyventi Lietuvoje gauti. Atsakovas, vertindamas turimus duomenis, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas atsakovo nurodytais laikotarpiais faktiškai gyveno ne Lietuvoje.

23. Atmesdama kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, nurodytus šios Nutarties 16.4 punkte, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atitikimą anksčiau nurodytam teisiniam reguliavimui, suteikiančiam teisę gauti leidimą nuolat gyventi, pagrindžia tik patikimi ir tiksliai nustatyti duomenys. Laikotarpių, kai išvykimo ir grįžimo dienų nebuvo galima tiksliai nustatyti, įtraukti į pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje terminą nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada daroma aiškinant šios Nutarties 19 ir 20 punktuose paminėtą teisinį reguliavimą, kuris suponuoja, kad visi laikotarpiai – tiek gyvenimo Lietuvoje, tiek buvimo už jos ribų – privalo būti pagrįsti surinktais duomenimis, nes visi jie yra vertinimo dalykas leidimo nuolat gyventi išdavimo procedūrose, o kai iš surinktų duomenų nėra aiški tikroji reikalų padėtis, jie vertintini kaip neatitinkantys patikimumo standarto, todėl neleistina jais remtis apskaičiuojant aktualų pragyvenimo Lietuvos Respublikoje terminą.

24. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo argumentų, ginčo aplinkybių ir įrodymų, galinčių turėti reikšmės teisingai išspręsti bylą.

25. Pirmosios instancijos teismas rinko bei tyrė įrodymus ir įvertino visumą bylai reikšmingų aplinkybių, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių, sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. B. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Egidijus Šileikis