74082583-e606-482d-ac3f-b1f1aa709ff9 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2A-458-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-587-3-00347-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 27.7; 44.2; 44.5.2.17 (S)                               LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 9 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto vaistinė“ ir atsakovo P. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1303-524/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto vaistinė“ ieškinį atsakovui P. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J.

G.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje sprendžiama dėl žalos, kildinamos iÅ¡ juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nevykdymo bei iÅ¡ laidavimo sutarties įmonės vardu sudarymo, atlyginimo.IeÅ¡kovas BUAB „Miesto vaistinė“ kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinęs teismo posėdžio metu, prašė priteisti iÅ¡ atsakovo P. G. 1 230 032,63 Lt žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad nuo pat UAB „Miesto vaistinė“ įregistravimo 2003 m. kovo 25 d. atsakovas buvo Å¡ios bendrovės vienintelis akcininkas ir direktorius. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi UAB „Miesto vaistinė“ iÅ¡kelta bankroto byla. Su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo kreipėsi ne pats įmonės vadovas, nors jis turėjo tokiÄ pareigÄ , nustatytÄ Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, o įmonės kreditoriai. Jau 2010 m. gruodžio 31 d.

UAB „Miesto vaistinė“ buvo nemoki, nes turėjo 634 232 Lt vertės turto, o vien įsiskolinimas (pradelsti įsipareigojimai) kreditoriui UAB „Limedika“ sudarė 501 625,09 Lt. Didžioji dalis UAB „Miesto vaistinė“ kreditorių reikalavimų susidarė bÅ«tent po to, todėl darytina iÅ¡vada, jog kreditoriai patyrė žalÄ bÅ«tent dėl to, kad bendrovės vadovas, bendrovei tapus nemokia, neiÅ¡kėlė bendrovei bankroto bylos, o toliau vykdė nuostolingÄ bendrovės veiklÄ .

Be to, UAB „Miesto vaistinė“, atstovaujama atsakovo, 2009 m. gegužės 6 d. su AB DNB banku sudarė laidavimo sutartį Nr. 06/423-1201-L1, pagal kuriÄ UAB „Miesto vaistinė“ įsipareigojo visu savo turtu atsakyti bankui, jei atsakovas ir jo sutuoktinė J. G. netinkamai vykdys savo prievoles pagal jų su banku 2006 m. lapkričio 10 d. sudarytÄ kredito sutartį Nr. 06/423-1201 dėl 700 000 Lt paskolos vartojimo reikmėms suteikimo. Laidavimo sutarties sudarymo dienÄ atsakovas su sutuoktine ir bankas sudarė susitarimÄ dėl 2006 m. lapkričio 10 d. kredito sutarties sÄ lygų pakeitimo, jame kredito suma buvo nustatyta 174 260,17 EUR.

Atsakovo ir jo sutuoktinės su UAB „Miesto vaistinė“ nesiejo jokie Å«kiniai komerciniai santykiai, taigi atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, įmonės atžvilgiu veikė nesÄ Å¾iningai ir neprotingai, nebuvo savo vadovaujamai įmonei lojalus. IÅ¡ balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad UAB „Miesto vaistinė“ buvo netinkama laiduotoja, nes jau 2008 metais veikė nuostolingai. IÅ¡ 2009 m. kovo 31d. ir 2009 m. birželio 30 d. balansų matyti, kad UAB „Miesto vaistinė“ vien per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai daugiau kaip du kartus virÅ¡ijo turimo ilgalaikio turto vertę, be to, įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, kas prieÅ¡tarauja Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 ir 4 dalims.

Jau laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ buvo nustatyta, kad kredito gavėjo negrÄ Å¾into kredito suma sudaro 601 685,50 Lt, iÅ¡ kurių 11 797,74 Lt pradelsta skola, 14 972,42 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palÅ«kanų bei 321,08 Lt delspinigių. Kredito gavėjams negrÄ Å¾inus skolos, bankas pareiÅ¡kė 161 697,30 EUR kreditinį reikalavimÄ UAB „Miesto vaistinė“ bankroto byloje. Administratorius bandė laidavimo sandorį nuginčyti teisme, tačiau ieÅ¡kinys buvo atmestas (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-545-123/2013, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-438/2014).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies ir priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 277 622,44 Lt (80 405,02 Eur) žalos atlyginimo; kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė. Vertindamas atsakovo, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės sÄ lygas, teismas rėmėsi formuojama teismų praktika ir pažymėjo, kad vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nevykdymas dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Žala nėra preziumuojama, jos dydį privalo įrodyti ieÅ¡kovas.

Teismų praktikoje pažymėta, kad įmonei, o taip pat ir kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė bankroto procese negali padengti. IeÅ¡kovui teigiant, kad bankroto byla įmonei turėjo bÅ«ti keliama 2010 metais, teismas, vertindamas kilusios žalos faktÄ ir dydį, vertino 2009 m. kovo 31 d.dienai sudarytÄ Ä¯monės balansÄ , kuriame nurodytas įmonės turtas – 1 254 197 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 111 873 Lt.

Ä®vertinus įmonės finansinius duomenis už 2010 metus (įmonės turtas – 643 232 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 892 188 Lt), teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog įmonė neteko turto, bet taip pat sumažino ir kreditinius reikalavimus. Palyginęs 2011 m. rugpjūčio 2 d. balanso eilutes ,,per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai‘‘, nustatė, jog 2010 m. jie buvo 892 188 Lt vertės, o 2011 m. – 854 427 Lt vertės, t. y. 37 761 Lt didesni, tačiau 2010 m. yra nurodoma turto vertė 643 232 Lt, t. y. 128 403 Lt didesnė nei 2011 m. rugpjūčio 2 d.

Todėl palyginus 37 761 Lt didesnius kreditinius reikalavimus su įmonės turto 128 403 Lt didesne mase, negalima padaryti išvados, jog dėl nesikreipimo 2010 metais įmonei buvo padaryta žala. Nuo ieškovo įrodinėjamos datos 2010 metų iki bankroto bylos iškėlimo 2011 m. rugpjūčio 2 d. praėjo nedidelis laiko tarpas ir įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai neįrodo, jog per septynių mėnesių laikotarpį kreditiniai reikalavimai iš esmės išaugo. Paminėti finansinės atskaitomybės dokumentai įrodo, jog nuo 2009 metų mažėjant įmonės turto vertei, mažėjo ir įmonės kreditiniai reikalavimai, todėl šios ieškinio dalies nėra pagrindo tenkinti.

Ä®vertinęs kreditoriaus UAB ,,Limedika‘‘ kreditorinio reikalavimo dydį (2011 m. rugsėjo 14 d. buvo apskaičiuotas 639 229, 80 Lt ir 107 571, 40 Lt delspinigių) bei jo susidarymo aplinkybes (jis susidarė UAB ,,Limedika” tiekiant prekes pagal 2009 m. gruodžio mėn. pirkimo-pardavimo sutartį, kuri numatė 90 dienų atsiskaitymo atidėjimo terminÄ ), teismas sprendė, kad įsiskolinimas Å¡iam kreditoriui didėjo nuo 2010 m. kovo 10 d., todėl negalima padaryti iÅ¡vados, jog Å¡io kreditoriaus reikalavimo dydis yra susijęs priežastiniu ryÅ¡iu su tuo, kad atsakovas nesikreipė 2010 m. dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Vertindamas atsakovo atsakomybę dėl 2009 m. gegužės 6 d. laidavimo sutarties UAB „Miesto vaistinė“ vardu su AB DNB banku sudarymo, teismas pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu atsakovas save nurodė įmonės direktoriumi, nors tuo metu įmonę atstovavo kaip akcininkas, kuris nebuvo nusiÅ¡alinęs nuo įmonės valdymo, nes 2009 metais pasiraÅ¡inėjo įmonės balansus, pasirašė ir pačiÄ laidavimo sutartį. Tiek akcininkas, tiek direktorius iÅ¡ esmės tais pačiais pagrindais atsako įmonei.

Vien tai, kad laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo įregistruotas įmonės direktoriumi, nepaÅ¡alina jo civilinės atsakomybės kreditoriams, kadangi juridinio asmens dalyviams taip pat kyla atsakomybė už nesÄ Å¾iningų (kaltų) veiksmų atlikimÄ (CK 2.50 str. 3 d.). Sprendžiant klausimÄ dėl juridinio asmens dalyvio veiksmų sÄ Å¾iningumo, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sÄ Å¾iningumo kriterijai. 2009 metais laidavus įmonės vardu už atsakovo asmeninę 700 000 Lt paskolÄ , suteiktÄ dar 2006 m. lapkričio 10 d., akivaizdu, kad atsakovui buvo žinoma, jo, kaip fizinio asmens, turtinė padėtis, kuri 2009 metais nebuvo gera, nes bankas pareikalavo laidavimo.

IÅ¡ laidavimo sutarties matyti, kad ji nebuvo atlygintinė, todėl Å¡iuo sandoriu įmonė tik papildomai įsipareigojo už pagrindinį skolininkÄ , negaudama jokio atlygio. Toks sandoris negali bÅ«ti vertintinas kaip įprastos Å«kinės komercinės rizikos sandoris. Å iuo sandoriu įmonės akcininkas prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei rizikÄ , juo įmonei sukeltos neigiamos turtinės pasekmės, kurios yra susijusios priežastiniu ryÅ¡iu su atsakovo veiksmais - BUAB „Miesto vaistinė“ bankroto byloje yra patvirtintas 277 622,44 Lt AB DNB banko kreditorinis reikalavimas.

Todėl Å¡iÄ sumÄ priteisė iÅ¡ atsakovo kaip žalos atlyginimÄ . III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai IeÅ¡kovas BUAB „Miesto vaistinė“ apeliaciniame skunde praÅ¡o pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovo 952 410,19 Lt žalos ir ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. IeÅ¡kovas pateikė įrodymus, kad jau 2010 m. gruodžio 31 d.

įmonė buvo nemoki, nes turto vertė buvo 643 232 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudarė 501 625,06 Lt, todėl atsakovas pažeidė pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo.2. Nesutiktina su teismo iÅ¡vada, kad įmonės finansiniai dokumentai įrodo, jog nuo 2009 metų mažėjant įmonės turto vertei, mažėjo ir įmonės kreditoriniai įsipareigojimai. IÅ¡ finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad per 2010 metus įmonės turtas sumažėjo 406 090 Lt, o įsipareigojimai sumažėjo tik 245 400 Lt, įmonė patyrė 198 051 Lt nuostolį.

Per 2011 metus iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės turtas sumažėjo 128 406 Lt, o įsipareigojimai 37 361 Lt bei įmonė patyrė 91 045 Lt nuostolį. Tai įrodo, kad nuo 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sumažėjo 91‘045 Lt daugiau nei įmonės įsipareigojimai.3. IeÅ¡kovas pateikė teismui kreditorinių reikalavimų suvestinę, iÅ¡ kurios matyti, kad po 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės kreditoriniai reikalavimai padidėjo 346 047,61 Lt. Atsakovui laiku įvykdžius pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kreditoriniai reikalavimai nebÅ«tų padidėję 346 047,61 Lt, įmonė nebÅ«tų patyrusi 91 045 Lt nuostolį, taip sumažindama galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Todėl teismas nepagrįstai netenkino dalies ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti iÅ¡ atsakovo 952 410,19 Lt žalos, atsiradusios dėl atsakovo nesikreipimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo 2010 metais. Atsakovas atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys tenkintas ir ieÅ¡kinį atmesti visiÅ¡kai; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ Ä¯ skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. IeÅ¡kovas nurodo, kad nuo 2010 m. gruodžio 31 d.

įmonė tapo nemokia, todėl nuo Å¡io momento atsirado pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Tačiau atsakovas įmonės vadovu tapo tik nuo 2011 m. kovo 10 d. (laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 4 d. iki 2011 m. kovo 10 d. direktore buvo O. N.). Todėl iki įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas tik kelis mėnesius turėjo susipažinti su įmonės veikla, jos finansine padėtimi, juolab, kad įmonė visÄ laikÄ vykdė veiklÄ .2. IeÅ¡kovas nepagrįstai patirtus nuostolius dėl nesikreipimo į teismÄ iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ sieja su kreditorinių reikalavimų dydžiu.

IeÅ¡kovas neįrodė ne tik žalos padarymo (iÅ¡augusi konkreti skolų suma dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku), bet ir jos dydžio bei priežastinio ryÅ¡io su atsakovo veiksmais. Atsakovas P. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo 80 405,02 Eur (277 622,44 Lt) žalos ir ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas visai nevertino, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-545-123/2013 nustatytos aplinkybės, jog įmonės įstatai nedraudė įmonei bÅ«ti laiduotoja, buvo priimtas akcininko sprendimas dėl sutikimo laiduoti, nes atsakovas iÅ¡ banko gautÄ kreditÄ ketino panaudoti vaistinės perkėlimui į nuosavas patalpas Klaipėdos miesto centre.

Lietuvos apeliacinis teismas, revizuodamas minėtÄ sprendimÄ , 2014 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-438/2014 taip pat konstatavo, kad laidavimo sutarties nėra pagrindo vertinti kaip nenaudingo įmonei. Minėtuose teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės dėl kreditavimo ir laidavimo sutarčių vertinimo turi prejudicinę galiÄ Å¡ioje byloje.2. Teismas klaidingai vertino tiek 2006 m. lapkričio 10 d. kreditavimo sutartį, tiek ir 2009 m. gegužės 6 d. laidavimo sutartis sudarytas su AB DNB banku, todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ .

Pagal Å¡iÄ kreditavimo sutartį tarp AB DNB banko ir P. G. bei J. G. bankas suteikė kredito gavėjams 700 000 Lt kreditÄ vartojimo reikmėms, nors kreditas buvo panaudotas UAB „Modernika“, kuriai priklausė patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kur ir buvo perkelta ieÅ¡kovo veikla, akcijų pirkimui. Tad kreditas buvo panaudotas ieÅ¡kovo reikmėms, kurios dėka jis galėjo veiklÄ plėsti. Laidavimo sutartis 2009 metais buvo sudaryta banko reikalavimu, prasidėjus pirmiesiems krizės požymiams, prieÅ¡ingu atveju bankas bÅ«tų nutraukęs kreditavimo sutartį.3.

Byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, jo nesÄ Å¾iningumas, sudarant laidavimo sutartį, todėl nėra privalomųjų sÄ lygų civilinei atsakomybei atsirasti. Laidavimo sutartis nebuvo nenaudinga įmonei, nėra duomenų, kad sandorio sudarymo metu bendrovė veikė nuostolingai arba turėjo nepakankamai turto, tad atsakovas neatliko nesÄ Å¾iningų (neteisėtų) veiksmų atsakovo atžvilgiu.

4. IeÅ¡kovas reikalavimÄ atlyginti įmonei padarytÄ Å¾alÄ grindžia atsakovo, kaip įmonės vadovo, deliktine civiline atsakomybe, kuriÄ sukėlė jo veikimas (laidavimo teisiniai santykiai) ir neveikimas (bankroto bylos neiÅ¡kėlimas), o teismas ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteisė žalos atlyginimÄ ne kaip iÅ¡ įmonės vadovo, bet kaip iÅ¡ įmonės akcininko. Ä®monės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatÅ«s. Teismas be pagrindo peržengė byloje pareikÅ¡tus ieÅ¡kinio reikalavimus, nesilaikė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimų bei pažeidė atsakovo teisę į gynybÄ .

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę, kai Å¡is nevykdo CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų pareigų ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, aiÅ¡kinimo ir taikymo klausimai.Apeliaciniai skundai netenkintini.             IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla UAB „Miesto vaistinė“, dėl įmonės bankroto iÅ¡kėlimo kreipėsi įmonės kreditorius.

Atsakovas buvo įmonės steigėjas ir akcininkas, kuris, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 25 d. iki 2004 m. liepos 16 d. bei nuo 2011 m. kovo 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. ėjo ir direktoriaus pareigas. 2009 m. gegužės 6 d. atsakovas, atstovaudamas BUAB „Miesto vaistinė“, įmonės vardu sudarė su AB DNB banku (buvęs AB DnB NORD bankas) laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo visu įmonės turtu atsakyti bankui, jei jis ir jo sutuoktinė J. G. netinkamai vykdys savo prievoles pagal jų su banku 2006 m. lapkričio 10 d. sudarytÄ kredito sutartį Nr. 06/423-1201 su visais jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais dėl 700 000 Lt paskolos vartojimo reikmėms suteikimo.

Ä®monės bankroto byloje yra patvirtintas AB DNB banko kreditorinis reikalavimas, kilęs iÅ¡ laidavimo sutarties, 277 622,44 Lt sumai. IÅ¡ viso kreditorinių reikalavimų dydis yra 1 230 032,63 Lt suma (2014 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje ieÅ¡kovo pateikti duomenys), kuriÄ ieÅ¡kovas ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovo kaip žalos atlyginimÄ už netinkamÄ pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo vykdymÄ (Ä®BÄ® 8 str. 1 d.) bei įmonei nuostolingo sandorio sudarymÄ (CK 2. 87 str.).Dėl ieÅ¡kovo apeliacinio skundoIeÅ¡kovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti žalos dalį dėl įmonės vadovo nesikreipimo į teismÄ Ä¯monei keliant bankroto bylÄ , tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (taip pat ir finansinės atskaitomybės dokumentus) ir nepagrįstai sprendė, jog žala įmonei dėl nesikreipimo laiku į teismÄ keliant bankroto bylÄ nekilo.

Tokiems ieÅ¡kovo argumentams pritartina tik iÅ¡ dalies.Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimÄ dėl nesikreipimo į teismÄ keliant įmonei bankroto bylÄ , pagrįstai atsakovo veiksmus vertino kaip įmonės administracijos vadovo, kadangi kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali bÅ«ti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas).

Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytÄ Å¾alÄ taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Byloje yra duomenys, kad laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 4 d. iki 2011 m. kovo 8 d. de jure įmonei vadovavo O.

N. (Juridinių asmenų registro iÅ¡raÅ¡as). Tačiau iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad atsakovas įmonės vardu pasiraÅ¡inėjo 2009 m. gegužės 6 d. laidavimo sutartį, tvirtino įmonės 2009 m. kovo 31 d. bei 2009 m. birželio 30 d. balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas, įvardindamas save įmonės direktoriumi, kas leidžia konstatuoti, kad atsakovo veiksmai vertintini kaip de jure vadovo. Todėl atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovo teikti argumentai, kad atsakovas įmonės vadovu tapo tik nuo 2011 m. kovo 10 d. ir tik kelis mėnesius iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo ėjo įmonės vadovo pareigas, dėl ko neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su įmonės veikla, jos finansine situacija, atmestini kaip faktiÅ¡kai nepagrįsti bei nepaneigiantys atsakovui, kaip vadovui, taikytinų pareigų ir civilinės atsakomybės sÄ lygų.

Kita vertus, pastebėtina, kad atsakovas buvo ir įmonės akcininkas, todėl jam ir kaip įmonės savininkui kyla Ä®BĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga, juo labiau, kad iÅ¡ minėtų aplinkybių matyti, kad jis nuolatos sekė įmonės finansinę padėtį.Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas nesikreipus į teismÄ kelti nemokiai įmonei bankroto bylÄ , svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado tokia pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pažymėtina, kad paprastai įmonės balanso duomenys yra vienas iÅ¡ įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo bÅ«senos, kaip ji apibrėžiama Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje. IÅ¡ skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino ne tik 2010 bei 2011 metų įmonės finansinę padėtį, bet taip pat ir Å¡io klausimo iÅ¡sprendimui neaktualiÄ 2009 metų įmonės turtinę padėtį. Analizuojant ieÅ¡kinyje (taip pat ir apeliaciniame skunde) įrodinėtÄ aplinkybę, kad atsakovo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo kilo bÅ«tent po 2010 m. gruodžio 31 d., reikÅ¡minga ir aktuali tampa 2010 m. pabaigoje buvusi įmonės finansinė bÅ«klė.

IÅ¡ byloje esančio 2011 m. rugpjūčio 2 d. balanso duomenų matyti, kad 2010 m. įmonės turtÄ sudarė 643 232 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 892 188 Lt, pagal 2011 m. rugpjūčio 2 d. pelno (nuostolio) ataskaitÄ Ä¯monė 2010 m. buvo patyrusi 198 051 Lt nuostolį. IeÅ¡kovo pateikta 2014 m. gegužės 14 d. pažyma dėl BUAB „Miesto vaistinė“ pradelstų 501 625,09 Lt įsiskolinimų UAB „Limedika“ 2010 m. gruodžio 31 d. pagrindžia, kad įmonė jau buvo nemoki, kadangi vien Å¡i pradelstų įsiskolinimų suma akivaizdžiai virÅ¡ijo pusę į įmonės balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės (643 232 Lt : 2 = 321 616 Lt).

Tačiau iÅ¡ dalies galima sutikti su atsakovo aiÅ¡kinimu ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad įmonės įsiskolinimai UAB „Limedika“, sudarę 2010 m. pabaigoje daugiau kaip 50 proc. visų įsipareigojimų, tęsėsi jau netrumpÄ laikÄ , dėl ko iÅ¡ Å¡alių tolesnio bendradarbiavimo galima daryti prielaidÄ , jog tokia situacija abi Å¡alis tenkino. Tokiu atveju, atmetus įmonės pradelstus įsipareigojimus Å¡iam kreditoriui, nebÅ«tų pagrindo pripažinti įmonę esant nemokumo bÅ«senoje.

Tai iÅ¡ esmės yra nurodęs ir pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, tai neÅ¡alina įmonės nemokumo bÅ«senos egzistavimo. Todėl, vertinant ieÅ¡kovo argumentus ir vis tik darant iÅ¡vadÄ , jog pareiga inicijuoti bankroto bylÄ 2011 m. pradžioje jau egzistavo, pažymėtina, kad vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), per se dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad atsakomybė už pavėluotÄ kreipimÄ si dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali bÅ«ti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina nustatyti bendros iÅ¡augusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Todėl Å¡iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kovo teikiamas praÅ¡ymas priteisti iÅ¡ atsakovo už Ä®BÄ® 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos nevykdymÄ Å¾alÄ - visų kreditorinių reikalavimų sumÄ , apskritai neatitinka teismų praktikoje formuojamų žalos dydžio nustatymo principų tokio pobÅ«džio bylose.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo veiksmų (nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo) bei žalos nebuvimÄ , pagrįstai nurodė žalos dydžio nustatymo principÄ (įmonės įsiskolinimų dydis pareigos inicijuoti bankroto bylÄ atsiradimo metu bei jų pokytis iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo inicijavimo), tačiau Å¡iuo aspektu iÅ¡samiau nepasisakė, kÄ pagrįstai nurodo apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas. Pripažinus pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimÄ , ir esant byloje pakankamai duomenų minėtoms faktinėms aplinkybėms įvertinti, detaliau pasisakytina dėl žalos fakto.IÅ¡ ieÅ¡kovo į bylÄ pateiktų duomenų (kreditoriniai reikalavimai bei jų suvestinė) matyti, kad pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos atsiradimo momentu (2010 m. gruodžio 31 d.) įmonės visÄ skolÄ sudarė 648 873,19 Lt, skola UAB „Limedika“ pagal administratoriaus suvestinės duomenis sudarė 501 625,09 Lt.

Tačiau, remiantis 2014 m. gegužės 14 d. pažymos duomenimis, matyti, kad bendra įmonės skola 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Limedika“ sudaro 654 190,44 Lt, o ne kaip nurodyta suvestinėje 501 625,09 Lt suma, pastaroji suma yra tik pradelsta skolos šiam kreditoriui dalis. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad įmonės įsipareigojimų, atsiradusių dar iki 2010 m. gruodžio 31 d., bendra suma buvo ne 648 873,19 Lt, bet 801 438,54 Lt (648 873,19 Lt+152 565,35 Lt) ir būtent ši suma laikytina įmonės įsipareigojimų suma, jau buvusia 2010 m. gruodžio 31 d.

Kaip minėta, bylose dėl pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimo vadovas (savininkas) atsako tik iÅ¡augusių skolų suma. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovo pateiktos kreditorinių reikalavimų suvestinės duomenis detalizuojantys dokumentai (juos patikrinus) - PVM sÄ skaitos faktÅ«ros, sutartys, pagrindžiantys įmonei suteiktas paslaugas, prekes 2011 m., leidžia spręsti, kad įmonės įsipareigojimai nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo (2011 m. rugpjūčio mėn.) iÅ¡augo apytiksliai 190 000 Lt.

Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties, ieškovo bankroto byloje buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma 969 770,13 Lt (beje, pats ieškovas pareiškime dėl ieškinio dalyko patikslinimo nurodo, kad iš šios sumos AB bankas Snoras 86 963,30 Lt kreditorinis reikalavimas nelaikytinas žala, nes su juo atsiskaityta, o tokiu atveju kreditorinių reikalavimų suma dar sumažėja - iki 882 807 Lt). Šioje sumoje vien UAB „Limedika“ reikalavimas yra 746 801,20 Lt.

Atsakovas buvo laidavęs už įmonės skolas UAB „Limedika“ ir Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1176-513/2012 priteisė UAB „Limedika“ naudai iÅ¡ atsakovo, kaip laiduotojo už UAB „Miesto vaistinė“ prievoles, 200 000 Lt skolos. Todėl yra pagrindas manyti, kad Å¡iam kreditoriui tokio dydžio skolos dalis (ar bent jos dalis) bus iÅ¡ieÅ¡kota iÅ¡ atsakovo. Atsižvelgiant į tai ir turint omenyje, kad jau iki pareigos inicijuoti bankroto bylÄ egzistavo 801 438,54 Lt įsipareigojimų kreditoriams suma, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteisti ieÅ¡kovui žalos atlyginimÄ ir tuo atveju, jei konstatuoti pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimÄ , nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Å¡iÄ reikalavimo dalį, priėmė iÅ¡ esmės teisingÄ sprendimÄ . Dėl atsakovo apeliacinio skundo             Kaip minėta, iÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas, veikdamas UAB „Miesto vaistinė“ vardu ir pasiraÅ¡ydamas kaip direktorius, 2009 m. gegužės 6 d. sudarė su AB DNB banku laidavimo sutartį, kuria įmonė įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jei atsakovas ir jo sutuoktinė netinkamai vykdys prievoles pagal jų su banku 2006 m. lapkričio 10 d. sudarytÄ kredito sutartį Nr. 06/423-1201 dėl 700 000 Lt paskolos suteikimo vartojimo reikmėms.

Kredito gavėjams neįvykdžius paskolinių įsipareigojimų bankui, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo patvirtintas AB DNB banko 562 301,44 Lt kreditorinis reikalavimas. Tačiau Å¡ios atsakovo skolos, už kuriÄ laidavo įmonė, dalis yra padengta trečiųjų asmenų, todėl bankas prašė sumažinti minėtÄ kreditorinį reikalavimÄ iki 277 622,44 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas 277 622,44 Lt sumai, Å¡iÄ sumÄ pirmosios instancijos teismas iÅ¡ atsakovo yra priteisęs skundžiamu sprendimu.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas bylos ribas, žalÄ nepagrįstai priteisė iÅ¡ jo, kaip iÅ¡ įmonės akcininko, nes ieÅ¡kovas reikalavimÄ atsakovui atlyginti žalÄ grindė įmonės vadovo civiline atsakomybe (CK 6.245 str. 4 d.). Su tokiu apelianto argumentu nesutiktina.                          IÅ¡ skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmų, sudarant laidavimo sutartį, teisėtumÄ , akcentavo tiek įmonės vadovui, tiek akcininkui bÅ«dingų įsipareigojimų įmonei nevykdymÄ , tad teigti, kad priteistÄ Å¾alÄ grindė atsakovo, iÅ¡skirtinai vien tik kaip akcininko, veiksmų neteisėtumu, nėra pagrindo.

Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo įmonės akcininkas, kuris nebuvo nusišalinęs nuo įmonės valdymo, pasirašė atitinkamus įmonės balansus, laidavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad tiek akcininkas, tiek direktorius atsako iš esmės tais pačiais pagrindais, leidžia pritarti atsakovo argumentams, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, jog skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 str. 3 d. ir CK 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir kt.).

Tačiau vien Å¡is netikslumas nesuponuoja vertinimo, kad konstatuojant kylančiÄ civilinę atsakomybę buvo sprendžiama dėl atsakovo tik kaip akcininko statuso.             Jau pirmiau Å¡ioje nutartyje yra minėtos teisminės praktikos taisyklės, kad tuo atveju, jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio kompetencijai, bet bÅ«dingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas, o nagrinėjamu atveju vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų pasiraÅ¡ymas, laidavimo sutarties bÅ«tent kaip įmonės direktoriaus pasiraÅ¡ymas leidžia pripažinti, kad atsakovas veikė kaip faktinis įmonės vadovas (ABÄ® 37 str. 12 d. 2 p.).

Taigi, ir tokiu atveju atsakovui bÅ«tų taikomos įmonės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos. Apie vadovo veiksmų neteisėtumÄ ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 str.) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Pažymėtina, kad ir ieÅ¡kinyje atsakovo atsakomybė dėl laidavimo sutarties sudarymo buvo kildinama iÅ¡ CK 2.87 straipsnyje nustatytos lojalumo įmonei pareigos pažeidimo.

Todėl, nors pirmosios instancijos teismas dėstė taip pat ir argumentus dėl akcininko civilinės atsakomybės sÄ lygų, nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su CK 2.50 straipsnio 3 dalies aiÅ¡kinimu ir jos taikymu ginčo iÅ¡sprendimui.              Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto, kaip įmonės vadovo, veiksmų (ne)teisėtumÄ , jų atitikimÄ Ä¯statymo leidėjo valiai bei draudimams, pritaria ieÅ¡kovo bei pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas, veikdamas kaip įmonės vadovas ir neatlygintinai įmonės vardu laiduodamas už savo paties kaip fizinio asmens bei sutuoktinės prisiimtus įsipareigojimus bankui, pažeidė lojalumo juridiniam asmeniui pareigÄ , draudimÄ painioti juridinio asmens turtÄ su savo turtu, nevengė asmeninių bei juridinio asmens interesų prieÅ¡prieÅ¡os.

Tai, kad pagal kredito sutartį, už kurios įsipareigojimų vykdymÄ laidavo ieÅ¡kovas, įgytos lėšos buvo, atsakovo teigimu, panaudotos įmonės veiklai, įsigyjant naujas patalpas, nesuponuoja iÅ¡vados, kad jam, kaip faktiniam įmonės vadovui ir atsakingam už jos veiklÄ (veiklos tęstinumÄ ) asmeniui to turėjo pakakti, vertinant sudaromo sandorio rizikingumÄ Ä¯monės turtiniams interesams. Juo labiau, kad Å¡ios rizikos įvertinimas nebuvo sudėtingas – reikėjo įsivertinti iÅ¡ esmės tik savo paties galimybes grÄ Å¾inti kreditÄ bankui.

Akivaizdu, kad jo veiksmų rezultate įmonei žala kilo – ji turi atsakyti už asmenines atsakovo ir jo sutuoktinės prievoles bankui.              Kaip vienÄ iÅ¡ apeliacinio skundo argumentų apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo civilinei atsakomybei kilti bÅ«tinas sÄ lygas, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nevertindamas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-545-123/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-438/2014) konstatuotų faktinių aplinkybių dėl laidavimo sutarties įmonei naudingumo.

Teisėjų kolegija atmeta Å¡iuos argumentus. Visų pirma, ir atsakovo nurodytame Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusiame 2013 m. vasario 18 d. sprendime konstatuota, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, „...veikė tik savo asmeniniais interesais ir jis buvo nelojalus įmonei (CK 2.87 str.), tačiau administratorius jam pretenzijų ar ieÅ¡kinio nereiÅ¡kia“. Antra, toje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas pripažinti laidavimo sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, taigi, ar sandoris kaip toks jo sudarymo metu laikytinas neatitinkančiu įmonės tikslų ar sudarytas virÅ¡ijant valdymo organų kompetencijÄ , o ne tai, ar jo rezultate žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – kredito sutarties sÄ lygų nevykdymo – įmonei yra/bus padaryta.              Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta iÅ¡vada, kad Å¡ioje dalyje visos sÄ lygos atsakovo civilinei atsakomybei egzistuoja.

Sudarydamas laidavimo sandorį įmonės vardu, veikdamas kaip faktinis įmonės vadovas, atsakovas akivaizdžiai buvo interesų konflikte, o jo veiksmų pasekmėje įmonei kilo prievolė dengti neįvykdytus asmeninius jo įsipareigojimus. Kiti apeliacinių skundų argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.              Nenustačius akivaizdžių materialinės ar procesinės teisės normų aiÅ¡kinimo ar taikymo pažeidimų, lemiančių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumÄ ar nepagrįstumÄ , apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovo apeliacinį skundÄ atmetus, atmestinas ir jo praÅ¡ymas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo (CPK 93 str., 98 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2 dalimi,          n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .            Teisėjai                  Gintaras Pečiulis    Nijolė PiÅ¡kinaitė                  Alvydas PoÅ¡kus