2025-09-10 Nr. AB-13914-3-61-3-04150-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2025-09-10 Nr. AB-13914-3-61-3-04150-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas S. C. S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 25S162801 perduoti pareiškėją Rumunijai (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą dėl taikomos procedūros dėl pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo.
Full text
Administracinė byla Nr. eAS-1067-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04150-2025-2
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. rugsėjo 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas S. C. S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 25S162801 perduoti pareiškėją Rumunijai (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą dėl taikomos procedūros dėl pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo. Pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodė šias aplinkybes: skundžiamu Sprendimu pareiškėjas yra perduodamas Rumunijai, tokiu būdu pareiškėją atskiriant nuo šeimos; pareiškėjo priežiūra yra būtina jo žmonai, kuriai nustatytas nėštumas, su pareiškėju gyvena ir mažametė dukra; Sprendimas perduoti pareiškėją Rumunijai yra akivaizdžiai neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas; jei sprendimas būtų įvykdytas, pareiškėjas patirtų neproporcingą žalą, būtų pažeistas geriausias vaiko interesas; Sprendimo vykdymas yra pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, iš Rumunijos jau yra gautas sutikimas perimti pareiškėją, pareiškėjas turi kelionės dokumentą.
II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjo S. C. S. M. skundą ir tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei sustabdė Sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo.
Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šio straipsnio aiškinimo ir taikymo.
Įvertinęs keliamą ginčą, nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, pareiškėjui palankaus sprendimo atveju, tikėtina, būtų išvengta sunkiai atitaisomos arba neatitaisomos didelės žalos padarymo.
III. Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartį iš dalies, t. y. netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nestabdyti Sprendimo vykdymo.
Atsakovas atskirajame skunde paaiškina, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 17 d. pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva). Pareiškėjas pateikė asmens dokumentus: (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2023 m. balandžio 21 d. ir galiojantį iki 2028 m. balandžio 20 d., bei leidimą laikinai gyventi Rumunijoje Nr. 000414715, išduotą 2025 m. sausio 16 d. ir galiojantį iki 2028 m. gruodžio 31 d. Užsieniečio pase taip pat buvo Rumunijos D tipo viza Nr. 002891536, išduota Rumunijos konsulinės įstaigos Luandoje (Angola) ir galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 23 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) nuostatomis, Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Rumunijos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. Rumunijos Generalinė imigracijos inspekcija 2025 m. gegužės 20 d. atsiuntė sutikimą perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją.
Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė nei vieno konkretaus argumento, susijusio su viena iš būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų – proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas šios sąlygos buvimo / nebuvimo net nevertino, nors ji yra privaloma, norint pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nei pirmosios instancijos teismas, nei pareiškėjas nepagrindė ir antrosios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsakovo teigimu, teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Pareiškėjo sutuoktinė ir jos mažametė dukra Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje eA-2087-463/2024 priėmė galutinį sprendimą pareiškėjo sutuoktinės prieglobsčio prašymo nagrinėjime ir apeliacinį skundą atmetė. Pareiškėjo sutuoktinė ir dukra yra išsiunčiamos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones abstrakčiai nurodyta, kad bus patirta neproporcinga žala, konkrečiai neįvardijus kokia. Pareiškėjo sutuoktinės ir dukros prieglobsčio prašymo nagrinėjime ir sprendime geriausi vaiko interesai buvo įvertinti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, jog sutuoktinę su dukra galima išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Pagal Dublino reglamentą, gavus abejų sutuoktinių sutikimą, jie kartu su dukra būtų perduoti Rumunijai. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.
Pareiškėjas S. C. S. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.
Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą pažymi, kad nėščia pareiškėjo sutuoktinė ir jų dukra, neturinti pilietybės, kuriai taikomas nuolatinis gydymas, Lietuvoje gyvena jau ketverius metus, todėl nėra ir negali būti išsiųstos į kilmės valstybę. Bet koks teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis valstybės institucijoms leidžiama priimti sprendimus, kuriais Lietuvoje gimęs trečiųjų šalių piliečių nepilnametis vaikas yra atskiriamas nuo tėvų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, joje įtvirtintoms pagarbos privačiam žmogaus gyvenimui, šeimai, vaiko interesams vertybėms. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, užtikrinančias teisę į šeimą, prioritetinį vaiko interesą, todėl priėmė pagrįstą sprendimą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas ir taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, t. y. sustabdytas Sprendimo vykdymas iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Sprendžiant dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė perduoti pareiškėją Rumunijai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 74, 75 straipsnių ir Dublino reglamento 12.1 straipsnio nuostatomis.
Pareiškėjas, prašydamas panaikinti minėtą Sprendimą, be kita ko, suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo. Prašymą pareiškėjas argumentavo tuo, jog, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis patirtų neproporcingą žalą, nes būtų atskirtas nuo šeimos, nors pareiškėjo priežiūra yra būtina nėščiai jo žmonai, taip pat su pareiškėju gyvena mažametė dukra, todėl būtų pažeistas geriausias vaiko interesas.
Įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog Lietuvoje teisėtai gyventų pareiškėjo šeimos nariai (pareiškėjo sutuoktinės ir dukros prieglobsčio prašymas buvo atmestas ir sprendimas yra įsiteisėjęs). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Rumunija sutinka perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją, o kaip atsakovas nurodė atskirajame skunde, pagal Dublino reglamentą, gavus abejų sutuoktinių sutikimą, jie kartu su dukra būtų perduoti Rumunijai. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir įvykdžius Sprendimą, pareiškėjas būtų atskirtas nuo Lietuvoje gyvenančios šeimos ir tai neigiamai paveiktų jo šeimos bei geriausius vaiko interesus. Be to, vien tai, kad egzistuoja tikimybė pareiškėjui patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės: Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo naikinama ir pareiškėjo S. C. S. M. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo) netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjo S. C. S. M. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė