2022-07-13 Nr. AB-19557-3-61-3-03857-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2466-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03857-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą A. D. J., tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir pareiškėjas, Ministerija) pareiškime prašė: 1) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktorius 2019 m. rugpjūčio 28 d. akto Nr. ŽVP-782-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti)“ (toliau – ir Aktas) teisėtumą, leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovės A. D. J. (toliau – ir atsakovė) 0,1966 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti; 2) nustatyti, kad atsakovei atlyginimo už visuomenės poreikiams Aktu paimtą 0,1966 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dydis yra 1 850 Eur.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1369-426/2020 nutarė patvirtinti Akto teisėtumą, leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovės 0,1966 ha ploto Žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti; įpareigoti atsakovę per 2 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos išsikelti iš visuomenės poreikiams paimamo turto.

3. Pareiškėjas patikslintame pareiškime prašė nustatyti, kad atsakovei atlyginimo už visuomenės poreikiams Aktu paimtą 0,1966 ha ploto Žemės sklypą dydis yra 8 530 Eur pagal 2022 m. vasario 18 d. teismui pateiktą Ekspertizės aktą Nr. 2202-002 (toliau – ir Ekspertizės aktas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti Ministerijos naudai 295 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodė, kad pradiniame pareiškime Ministerija rėmėsi Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. AM18/0821/34N (toliau – ir Vertinimo ataskaita), kurioje atsakovės Žemės sklypas buvo įvertintas 1 850 Eur. Teismas 2022 m. sausio 6 d. nutartimi nutarė paskirti Žemės sklypo rinkos vertės ekspertizę, nustatant 2020 m. sausio 14 d. rinkos vertę. Ekspertizės klausimas (vertinimo data) buvo pasiūlyta atsakovės. Nors Ministerija laikėsi pozicijos, kad rinkos vertė nustatytina sprendimo paimti Žemės sklypą priėmimo metu – 2019 m. rugpjūčio 28 d., bet ne nutarties patvirtinti Aktą įsiteisėjimo metu, tačiau, susipažinusi su Ekspertizės akta, su jo pagrindimu ir išvada sutinka, nors rinkos vertės nustatymo data yra palankesnė atsakovei ir lemia didesnį atlyginimą.

5. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 22 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad atsakovės Žemės sklypas paimamas būtent valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 ruožui tiesti pagal Specialųjį planą, patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T3-160 „Dėl Vilniaus miesto pietinio aplinkkelio tarp magistralinių kelių A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir A3 Vilnius-Minskas 7,60–27,26 km ruožo tiesimo specialaus plano patvirtinimo“ (toliau – ir Specialusis planas). Šis Specialusis planas buvo rengiamas 2006–2008 m. ir teisės aktų nustatyta tvarka buvo viešinamas ne tik savivaldybių seniūnijose, interneto tinklalapiuose, tačiau apie Specialiojo plano sprendinius buvo informuojami ir žemės savininkai (naudotojai). Ministerija gavo kelis pranešimus, iš kurių matyti kad tuometiniai žemės savininkai buvo informuoti raštu 2007 m. vasario mėnesį. Iš vieno iš šių asmenų (T. Z.) atsakovės šeimos nariai nusipirko pradinį 1,9299 ha ginčo žemės sklypą. Taigi 2007 m. pabaigoje įsigyjant vietovėje žemės sklypą pirkėjas turėjo ir galėjo žinoti apie toje vietoje planuojamą tiesti aplinkkelį. Atsakovė nepateikė dokumentų, iš kurių galima spręsti, kad, įsigijusi sklypus ginčo teritorijoje, būtų ėmusis (ir kada) tam tikrų veiksmų žemės paskirčiai pakeisti ir statyboms pradėti.

6. Atsakovė A. D. J. atsiliepime į pareiškimą nesutiko su prašoma nustatyti kompensacija.

7. Atsakovė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad iš esmės neprieštarauja pačiam visuomenės paėmimo poreikiams procesui, todėl neskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutarties. Tačiau administracinio sprendimo priėmimo metu nurodė, kad nesutinka pasirašyti Akto, nes nesutinka su jame nurodytos kompensacijos suma. Atsakovės teigimu, nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Ji nekvestionuoja pareiškėjo ir kitų institucijų priimtų sprendimų, kuriais jai priklausantį Žemės sklypą numatyta paimti visuomenės poreikiams, tačiau Akte nurodyta atlyginimo suma negali būti vertinama kaip teisingas atlyginimas už iš savininko paimamą nuosavybę, o pati procedūra ir jos teisinis reguliavimas pažeidžia atsakovės nuosavybės teises ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

8. Atsakovė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, kada realiai buvo pradėtas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas ir Žemės sklypo savininkui nustatyti atitinkami apribojimai. Tie apribojimai buvo nustatyti gerokai anksčiau nei buvo priimtas formalus sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams, nes savininkų nuosavybės teisės buvo apribotos, jie negalėjo savo žemės sklypuose vykdyti veiklos. Tai buvo motyvuojama pradedamu žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesu, kurio eigos savininkas negalėjo kontroliuoti. Todėl savininkui turėtų būti atlyginama tokia turto kaina, už kurią jis būtų galėjęs įsigyti analogišką žemės sklypą tuo momentu, kada jis de facto (faktiškai) prarado savo nuosavybę.

9. Atsakovė nesutiko su Vertinimo ataskaitoje apskaičiuota suma, kadangi atsakovė minėtą Žemės sklypą buvo įsigijusi su mintimi plėtoti ūkinę veiklą. Šis Žemės sklypas turėjo komercinio pobūdžio plėtros perspektyvas. Atsakovės tėvas planavo statyti fabriką, tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 110 „Dėl pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ jo nebuvo leista statyti. Šioje byloje teismas turi nustatyti realią žemės sklypo įsigijimo kainą, remiantis teismų praktikos išaiškinimais, nustatant žemės įsigijimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes.

10. Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 9 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė skirti ekspertizę, pavedant teismo ekspertui nustatyti visuomenės poreikiams paimamos žemės kainą. Atsakovė taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: 1) Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 46 straipsnio 1 dalies, priimtos 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828) atitiktį Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams ta apimtimi, kuria paminėtoje nuostatoje nėra nustatytas terminas, per kuriuos žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija privalo kreiptis į NŽT su prašymu paimti žemę visuomenės poreikiams, ir tokio termino praleidimo teisinės pasekmės; 2) Žemės įstatymo 46 straipsnio, priimto 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828) atitiktį Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams ta apimtimi, kuria straipsnyje nėra nustatytas terminas, per kurį NŽT turi užbaigti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesą; 3) Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies, priimto 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828) atitiktį Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams ta apimtimi, kuria nustatyta, kad: paimamo žemės sklypo rinkos vertė nustatoma pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, nevertinant žemės savininko už žemę sumokėtų lėšų ir momento, kuriuo metu buvo realiai pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

11. Atsakovė 2021 m. lapkričio 9 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad teismo paskirtos ekspertizės ji neprašė, toks klausimas neturi nieko bendra su atsakovės prašyme dėl ekspertizės skyrimo nurodytomis aplinkybės ir argumentais, todėl už ją nesumokėjo ir nesutinka sumokėti. Atsakovė 2021 m. lapkričio 26 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad sutinka apmokėti savo prašomos ekspertizės išlaidas (dėl žemės vertės kainos nustatymo 2008 m. gegužės 30 d. ir 2020 m. sausio 14 d.), tačiau nesutinka apmokėti jokios dalies ekspertizės išlaidų, kurioje formuluojami klausimai nesusiję su atsakovės pozicija šioje byloje ir prašymais, nes nemato tokių ekspertizių atlikimo prasmės.

12. Atsakovė 2022 m. kovo 16 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su patikslinto pareiškimo priėmimu šioje byloje ir mano, kad pareiškėjas neturėjo teisės nukrypti nuo savo priimtuose administraciniuose sprendimuose, dėl kurių patvirtinimo kreipėsi į teismą, suformuluotų sprendimų. Atsakovė pažymėjo, kad iš jos šeimos visuomenės poreikiams yra paimtas ne tik šios bylos dalyku esantis žemės sklypas, kurį pats pareiškėjas suformavo atidalindamas jį iš atsakovės nuosavybės teise turėto sklypo, bet ir kur kas daugiau greta esančios žemės, už kurią atsakovės šeima 2007–2008 m. sumokėjo kelis milijonus litų. Taigi, kompensacijos dydis konkrečiai už šitą gabaliuką žemės, ar tai bus 1 850 Eur ar 8 530 Eur, nesudaro esminio skirtumo, kuomet atsakovės šeima ne tik negalėjo realizuoti savo turėtų planų, bet ir netenka nuosavybės, už kurią sumokėjo kelis milijonus litų. Pareiškėja akcentavo esamo teisinio reguliavimo spragas, kurios sudaro galimybę pareiškėjui ir kitoms valstybės institucijos piktnaudžiauti savo įgaliojimais, paimant visuomenės poreikiams atitinkamą žemę ar kitą privačią nuosavybę.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija (toliau – ir Direkcija) atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad techninį projektą galima rengti tik užbaigus visą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nes valstybinės reikšmės keliai (išimtinė valstybės nuosavybė) gali būti projektuojami tik valstybinėje žemėje. Taip pat magistralinis kelias vienu metu turi būti rekonstruojamas ir (arba) tiesiamas visame statybos sklype, suformuotame iš visų žemės savininkų paimtų žemės sklypų (dalių). Nepaėmus atsakovės nuosavybės teise valdomos žemės sklypo dalies, nebus techninių ir juridinių galimybių įvykdyti II etapo įgyvendinimo darbų ir nutiesti Vilniaus pietinio aplinkkelio ruožą iki magistralinio kelio A15 Vilnius–Lyda. Naujai nutiestu aplinkkelio ruožu Vilniaus mieste bus sumažintos transporto grūstys bei kelio naudotojų sąnaudos.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Vertinimo ataskaitoje vertės nustatymo data ir būdas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Direkcija nesutiko su atsakovės argumentais, kad jos Žemės sklypą pareiškėjas visuomenės poreikiams nusprendė paimti dar 2008 m. ir nuo to momento buvo de facto taikyti žemės naudojimo apribojimai, kurie turėjo esminę įtaką žemės vertei. Atsakovė nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog apskaičiuota suma yra neteisinga. Atsakovės nurodomi motyvai nepaneigia Vertinimo ataskaitoje nustatytos Žemės sklypo vertės, kuri ir turėtų būti atlyginama atsakovei. Be to, skirti prašomą teismo ekspertizę, siekiant nustatyti sklypo vertę, buvusią 2008 m., nėra pakankamo teisinio pagrindo.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu nustatė, kad atsakovei atlyginimo už visuomenės poreikiams Aktu paimtą 0,1966 ha ploto Žemės sklypą dydis – 8 530 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad kiekvienai šaliai tenka jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.

17. Teismas, be kita ko, nustatė, kad:

17.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1369-426/2020 patvirtino NŽT direktoriaus Aktą, leido įregistruoti šiuo Aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovės Žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį Žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti bei įpareigojo atsakovę per 2 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos išsikelti iš visuomenės poreikiams paimamo turto. Minėta nutartis įsiteisėjo.

17.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1369-426/2020 pareiškėjos pareiškimą tenkino ir nustatė, kad atsakovei apskaičiuota Žemės sklypo suma – 1 850 Eur, yra teisėta ir pagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

17.4. 2022 m. vasario 5 d.–2022 m. vasario 14 d. teismo ekspertas atliko Žemės sklypo ekspertizę, surašė Ekspertizės aktą, kuriame nurodė, kad 0,1966 ha ploto Žemės sklypo rinkos vertė 2020 m. sausio 14 d. apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams, įgyvendinant ypatingos svarbos projektus įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, buvo 8 530 Eur.

18. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog pareiškėjo patikslintas pareiškimas negalėjo būti pateiktas ir priimtas. Teismas pažymėjo, kad patikslintas pareiškimas priimtas, nes būtinybė jį pateikti iškilo vėliau (teismo ekspertizė atlikta ir teismui pateikta 2022 m. vasario 18 d., patikslintas pareiškimas surašytas per protingą terminą nuo susipažinimo su ekspertize), todėl teismas laikė, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Teismas pažymėjo, kad patikslinto pareiškimo priėmimas niekaip nepažeidžia atsakovės teisių, priešingai – jis jai yra palankesnis (prašoma nustatyti didesnę paimamo Žemės sklypo vertę nei pradiniame pareiškime).

19. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius (dėl paimamo žemės sklypo vertės) reglamentuoja Žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas) bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Teismas aptarė Žemės paėmimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje Ekspertizės aktas yra pagrindinis įrodymas, kuriuo byloje vadovaujasi teismas, nustatydamas Žemės sklypo vertę. Su Ekspertizės aktu sutiko pareiškėjas. Atsakovė nepateikė jokių argumentų, paneigiančių Ekspertizės aktą, nurodančių jo trūkumus ar nesutikimą su juo. Teismas vertino, kad Ekspertizės aktas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl juo vadovaujasi spręsdamas dėl atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemę nustatymo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų pradėjusi planavimo ar projektavimo procedūras, siekdama pakeisti sklypo paskirtį ar vykdyti statybas. Taip pat nenustatyta, kad vykdė komercinę veiklą ir privalėjo ją nutraukti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų vykdymo. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovei pagal Ekspertizės aktą nustatytas atlyginimo už Žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams dydis yra teisingas ir atspindi paimtos visuomenės poreikiams nuosavybės rinkos vertę.

21. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad jai turi būti atlyginta Žemės sklypo įsigijimo kaina, nes rizika įsigyjant Žemės sklypą dėl jo vertės svyravimų, rinkos situacijos, kt. aplinkybių, visada egzistuoja. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog valstybės institucijos specialiai delsė paimti atsakovės Žemės sklypą, laukė rinkos situacijos, kai kainos yra žemiausios ir t. t. Be to, Ekspertizės aktu yra nustatyta Žemės sklypo vertė tai dienai, kai, anot atsakovės, rinka jau veikė ir sklypų vertė buvo reali.

22. Teismas nurodė, kad byloje nesivadovauja Vertinimo ataskaita, nes, pirma, ja nebesivadovauja ir proceso dalyviai. Pareiškėjas patikslino savo pareiškimą pagal Ekspertizės aktą, o atsakovė visada nesutiko su Vertinimo ataskaita. Antra, Vertinimo ataskaitoje pateikta Žemės sklypo vertė nutolusi laike nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties paimti Žemės sklypą priėmimo ir įsiteisėjimo. Teismas taip pat nesivadovavo Žemės sklypo įsigijimo dokumentuose nurodyta Žemės sklypo verte, nes, pirma, atsakovė Žemės sklypo, paimamo visuomenės poreikiams, savininke tapo 2016 m. balandžio 29 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Tuo metu jau buvo priimti valstybės institucijų sprendimai dėl Vilniaus miesto pietinio aplinkkelio tarp magistralinių kelių A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A3 Vilnius–Minskas 7,60–27,26 km ruožo tiesimo (Specialusis planas). Taigi, priimdama dovaną, atsakovė jau žinojo apie suvaržymus, taikomus Žemės sklypui, ir jo būsimą likimą. Ji įgijo dovaną tokios vertės, kokia ji buvo 2016 m. balandžio 29 d., o ne kokiu nors kitu metu.

23. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad jos šeima, įsigydama ginčo Žemės sklypą, neturėjo informacijos ir negalėjo žinoti apie galimą Vilniaus miesto pietinio aplinkkelio tiesimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pateikė į bylą įrodymus, kad tuometiniai žemės savininkai buvo informuoti. Be to, nors 2007 m. galutinai, kur eis kelias, nebuvo nuspręsta, viešai buvo prieinama informacija apie svarstymus, derinimą ir pareiškėjos šeima, įsigydama Žemės sklypą, turėjo ir privalėjo įvertinti riziką, domėtis įsigyjamu daiktu, aptarti šiuos klausimus su buvusiu savininku, įvertinti visą viešai prieinamą informaciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2021 m. gruodžio 22 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose detaliai nurodė viešinimo procedūras ir viešai prieinamą informaciją.

24. Teismas netenkino atsakovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, kad bylai teisingai išspręsti (nustatyti paimamo Žemės sklypo vertę) reikia įvertinti ne abstraktų teisinį reguliavimą (kiek laiko turi trukti žemės paėmimo procedūros kiekvienu atveju ir t. t.), o konkretų šiai bylai aktualų klausimą – paimamo Žemės sklypo vertę. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju Žemės sklypas paimtas ir paimtas teisėtai. Žemės sklypo vertė buvo nustatyta individualiai, atsižvelgiant į konkrečiai šios nagrinėjamos bylos ypatumus, siekiant užtikrinti atsakovės teisių apsaugą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nuosavybėn Žemės sklypą gavo dovanų jau tada, kai jis buvo įtrauktas į Specialųjį planą, tai atitinkamai lėmė jo vertę. Todėl teismui nekilo abejonių dėl atsakovės nurodyto teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams, nes atsakovė savininke tapo jau žinodama apie būsimus valstybės planus, galėjo įvertinti riziką, Žemės sklypo vertės kitimą (galimą kilimą, galimą kritimą), spręsti dėl dovanos (ne)priėmimo.

25. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja savo poziciją patikslino pagal Ekspertizės aktą (prašoma įvertinti suma padidėjo nuo 1 850 Eur iki 8 530 Eur), atsakovė laikėsi pozicijos, kad jos Žemės sklypas vertas daugiau, tačiau tiksliai neįvardijo sumos, todėl darė išvadą, kad kiekvienai šaliai lieka jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 4 dalimi ir tokį bylinėjimosi išlaidų paskirstymą laikė teisingu, nes ekspertizė buvo skirta teismo iniciatyva, ji buvo naudinga abiem šalims (vienai – patikslinti pareiškimą, kitai – didesnei Žemės sklypo vertei nustatyti), ekspertizės išlaidos nėra didelės.

III. 26. Atsakovė A. D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

27. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo nutartimi priimti pareiškėjo patikslintą pareiškimą, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl konkretaus 2019 m. rugpjūčio 28 d. priimto administracinio akto patvirtinimo teismine tvarka, įskaitant to akto 2.1 punkte nustatytą nuostolių dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės dydį – 1 850 Eur. Pasak atsakovės, pareiškėjas, nekeisdamas savo priimto administracinio akto, teisminio proceso metu neturi teisės nukrypti nuo savo priimtuose administraciniuose sprendimuose, dėl kurių patvirtinimo jis kreipėsi į teismą, suformuluotų sprendimų, įskaitant kompensacijos dydį.

28. Atsakovė pažymi, kad ji su pareiškėjo Akte ir pareiškime nurodyta kompensacijos suma nesutiko. Atsakovės prašymu teismo paskirta (nors ir ne visai pagal prašymo turinį) vertinimo ekspertizė nurodė, kad visuomenės poreikiams paimto turto vertė yra 4,6 karto didesnė nei pareiškėjas prašo nustatyti. Tuomet pareiškėjas patikslino savo pareiškimą, ignoruodamas savo administracinio akto turinį, ir tuo pačiu paprašė teismo priteisti jo naudai teismo ekspertizės išlaidas, kuri iš esmės pagrindžia tai, kad pareiškėjas norėjo paimti iš atsakovės nuosavybę pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio sąlygą dėl teisingo atlyginimo. Ši procesinė situacija yra svarbi teismų praktikai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl to turėtų pasisakyti priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

29. Atsakovė nurodo, kad ji ne kartą akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje ji kvestionuoja galiojantį teisinį reguliavimą, remdamasi šios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, kurie patvirtina, kad nei pareiškėjo pirminiame, nei patikslintame pareiškime nurodyta suma nekompensuoja atsakovei nuostolių, kuriuos ji patiria dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo. Iš atsakovės šeimos visuomenės poreikiams yra paimtas ne tik šios bylos dalyku esantis žemės sklypas, kurį pats pareiškėjas suformavo atidalindamas jį iš atsakovės nuosavybės teise turėto sklypo, bet ir kur kas daugiau greta esančios žemės, už kurią atsakovės šeima 2007–2008 m. sumokėjo kelis milijonus litų. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas buvo pradėtas dar 2008 m. gegužės 30 d., o pabaigtas 2020 m. sausio 14 d. Visą tą laikotarpį atsakovė realiai neturėjo galimybės naudoti ir disponuoti savo nuosavybe. Nuo 2008 m. gegužės 30 d. sudaromi sandoriai buvo įtakoti valstybės institucijų priimtų sprendimų, kuriais tai teritorijai nustatytas visuomenės poreikis. Tai neabejotinai įtakojo ne tik atitinkamų sandorių vertę, bet netgi pačios zonos vertę. Dėl to atsakovė teismo prašė vertinimą atlikti 2008 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė vertinimą atlikti 2020 m. sausio 14 d., kuomet buvo įteisintas žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tačiau ir to užtenka tam, kad atsakovė pagrįstų savo argumentą dėl neteisingo teisinio reguliavimo. Esamo teisinio reguliavimo spragos sudaro galimybę pareiškėjui ir kitoms valstybės institucijos piktnaudžiauti savo įgaliojimais, paimant visuomenės poreikiams atitinkamą žemę ar kitą privačią nuosavybę. Būtent institucija, kuri paima privačia nuosavybę visuomenės poreikiams, parenka (nustato) datą, kuriai bus atliekamas paimamo turto vertinimas. Atitinkamai institucija yra suinteresuota, kad parinkta data būtų tokia, kuriai būtų nustatyta pati mažiausia nekilnojamojo turto vertė.

30. Atsakovės teigimu, teisinis reguliavimas nėra nei teisingas, nei teisėtas, dėl to prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalies, priimtos 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828) atitiktį Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams ta apimtimi, kuria paminėtoje nuostatoje nėra nustatytas terminas, per kuriuos žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija privalo kreiptis į NŽT su prašymu paimti žemę visuomenės poreikiams, ir tokio termino praleidimo teisinės pasekmės; 2) Žemės įstatymo 46 straipsnio, priimto 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828) atitiktį Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams ta apimtimi, kuria straipsnyje nėra nustatytas terminas, per kurį NŽT turi užbaigti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesą; 3) Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies, priimto 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828) atitiktį Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams ta apimtimi, kuria nustatyta, kad: paimamo žemės sklypo rinkos vertė nustatoma pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, nevertinant žemės savininko už žemę sumokėtų lėšų ir momento, kuriuo metu buvo realiai pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

31. Prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovė pažymi, kad, įvertinus nuosavybės teisės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentuojančius teisės aktus, t. y. Žemės įstatymo 45–48 straipsnius, Žemės paėmimo įstatymą, Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimą Nr. 924 „Dėl Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ galima daryti išvadą, jog teisės aktai nenustato reglamentavimo, per kokį terminą turi būti užbaigta privataus turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, dėl ko valstybės institucijos, naudodamosi savo pačių susikurtu reglamentavimu, gali piktnaudžiauti ir specialiai sumažinti žemės vertę, kuri niekaip nebeatspingi savininko realių netekimų. Atsakovė nurodo, kad jos šeima žemę įgijo teisėtai ir skaidriai, ginčo dėl nuosavybės teisėtumo ar už žemę sumokėtos kainos realumą nėra ir nebuvo. Netrukus po žemės įsigijimo visa žemė, įskaitant ginčo žemę šioje byloje, de facto buvo rezervuota galimiems visuomenės poreikiams ateityje ir savo verslo planų atsakovė negalėjo realizuoti. Dėl tokių valstybės institucijų veiksmų atsakovės šeima negalėjo naudotis nuosavybės teisėmis tik todėl, kad įstatymas nenustato jokio termino per kurį turi būti atliekama ir užbaigiama realiai pradėta nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Atsakovės teisė naudotis jai priklausančiu turtu, įgyvendinti savo turėtus planus, gauti pajamas buvo visiškai paralyžiuota jau priėmus Vyriausybės nutarimą ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimą, nors po to dar 10 metų nebuvo priimtas sprendimas, su kuriuo pati valstybė nusprendė susieti žemės vertinimą. Pasak atsakovės, toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai prasilenkia tiek su Konstitucijos 23 straipsniu, tiek ir Konstitucijos 46 straipsniu.

32. Pareiškėjas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su atsakovės pozicija, jog bylos eigoje jis negalėjo tikslinti pareiškimo reikalavimo. Pareiškėjas pažymi, kad galimybė tikslinti skundą ar pareiškimą yra reglamentuota ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje. Patikslintas pareiškimas buvo priimtas, nes būtinybė jį pateikti iškilo vėliau (teismo ekspertizė atlikta ir teismui pateikta 2022 m. vasario 18 d., patikslintas pareiškimas surašytas per protingą terminą nuo susipažinimo su ekspertize) ir tai buvo būtina bylai teisingai išspręsti. Šiuo atveju yra sprendžiamas atlyginimo dydžio klausimas už iš privataus asmens paimtą žemės sklypą, tačiau ne valstybės institucijos (ministerijos) sprendimų teisėtumo klausimas. Projektą įgyvendinanti institucija nei pati nustato, nei pati pasirenka jai palankesnio atlyginimo dydžio – ji remiasi pagrįstomis specialiųjų žinių turinčių asmenų (turto vertintojų / ekspertų) išvadomis. Šiuo atveju, Ministerija pirmiausiai rėmėsi nepriklausomos turto vertintojos Vertinimo ataskaita, vėliau, atlikus teismo paskirtą ekspertizę, rėmėsi eksperto išvada, kaip naujesne ir patikimesne. Abi šalys sumokėjo už teismo ekspertizę per pusę, todėl teismas pagrįstai, vadovaudamasis teisingumo principu bei atsižvelgdamas į šalių elgesį proceso metu, bylinėjimosi išlaidas paliko kiekvienai šaliai.

34. Pareiškėjas nesutinka su atsakovės teiginiu, kad atlyginimo dydis už Žemės sklypą turi būti nustatomas pagal 2007–2008 m. buvusias kainas, kai atsakovės giminaičiai (ankstesni savininkai) supirkinėjo pradinius žemės sklypus ginčo teritorijoje. Šios vertinimo aplinkybės nenumato jokie teisės aktai, nei teismų praktika. Priešingai, tiek Lietuvos teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad teisingas atlyginimas nustatinėjamas būtent kai savininkas faktiškai netenka savo turto. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl pradinio Žemės sklypo įsigijimo aplinkybių ir vertės nustatymo.

35. Pareiškėjas pažymi, kad Ministerija byloje teikė išsamius rašytinius paaiškinimus dėl 2007–2008 m. vykusių procesų, iš kurių matyti, kad atsakovės giminaičiai, pirkdami žemės sklypus ginčo teritorijoje, turėjo ir galėjo žinoti, kad toje vietoje planuojamas aplinkkelis bei Vilniaus viešasis logistikos centras. Tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas sprendime. Šios bylos kontekste reikšmingos aplinkybės yra tai, kad paėmimo procedūra valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti, pradėta 2017 m. birželio 20 d., įsigaliojus Vyriausybės nutarimui Nr. 444, o baigta – kai buvo priimtas 2019 m. rugpjūčio 28 d. Aktas. Atsakovė byloje nepateikė įrodymų, kad jos šeimos valdomiems sklypams nuo 2008 m. buvo nustatyti realūs ribojimai vykdyti suplanuotą komercinę veiklą, dėl kurių ji patyrė realių nuostolių, ir ar tai lėmė būtent Vyriausybės ar Ministerijos sprendimai. Tuo labiau, kad atsakovė iš giminaičių Žemės sklypą įsigijo tik 2016 m., kai galiojo atitinkami planavimo dokumentai.

36. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepagrįstumo pareiškėjas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams bei mano, kad Žemės įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai nėra šios bylos dalykas; jo nuostatos nėra aktualios nustatant teisingą atlyginimą už Žemės sklypą. Atsakovės argumentai dėl Žemės įstatymo nuostatų konstitucingumo nėra pakankamai pagrįsti ir teisiškai motyvuoti, nėra aišku kaip ir kokie terminai turėtų būti nustatyti Žemės įstatyme dėl procedūros pradžios, bei nuo kokio momento šis terminas turėtų būti skaičiuojamas. Pasak pareiškėjo, Žemės įstatyme ir Žemės paėmimo įstatyme galiojantis reguliavimas dėl atlyginimo dydžio atitinka tiek Konstitucijos principus, tiek tarptautinę praktiką.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad pareiškėjo teisė tikslinti pareiškimo reikalavimą atitinka teisės aktuose nustatytas procesines teises, būtinybė jį pateikti iškilo vėliau, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Be to, šis tikslinimas naudingas ir atsakovei. Pritardama skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams, Direkcija pažymi, kad atsakovės argumentai dėl galbūt netinkamai nustatytos Žemės sklypo vertės yra nepagrįsti.

39. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apeliacinio skundo motyvai iš esmės yra susiję su Žemės sklypo vertės nustatymu, neatsižvelgimu į jo vertę 2008 m., tokia galimybė byloje buvo paneigta, todėl dėstomi argumentai dėl galimo taikytinų nuostatų konstitucingumo šiuo atveju yra per daug nutolę nuo ginčo esmės. Nagrinėjamos bylos teisinius santykius reglamentuoja Žemės paėmimo įstatymo nuostatos, kurios detaliai nustato paimamos žemės vertės nustatymo tvarką, užtikrina, kad paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama, tačiau šių nuostatų konstitucingumas nekvestionuojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą.

41. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad atsakovei A. D. J. atlyginimo už visuomenės poreikiams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 28 d. aktu Nr. ŽVP-782-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti)“ paimtą 0,1966 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dydis – 8 530 Eur (aštuoni tūkstančiai penki šimtai trisdešimt eurų).

42. Atsakovė nesutinka su teismo nustatyta atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą suma.

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovės apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti (ABTĮ 140 str. 1 d.): priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, sprendime išdėstė pakankamai nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie, atsakovės teigimu, paneigia skundžiamo teismo sprendimo išvadų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas padarė remdamasis byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visuma, duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nėra: pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

44. Nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies, 47 straipsnio 1 dalies, priimtų 1994 m. balandžio 26 d. Nr. I-446, redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d. (Valstybės žinios, 2013 m. liepos 16 d., Nr. 76-3828), atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 46 straipsniams ir konstituciniams ūkinės laisvės, teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

45. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

46. Iš nurodytos teisės normos seka, kad administracinis teismas su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą gali kreiptis dėl įstatymo ar kito teisės akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje yra sprendžiama dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą, kai šis turtas (žemė) yra reikalingas ypatingos valstybinės svarbos projektui įgyvendinti. Šiuos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, kurio 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo nustatytoms žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūroms Lietuvos Respublikos žemės įstatymo VIII skyriaus nuostatos ir jas įgyvendinantys teisės aktai netaikomi.

48. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 ir 47 straipsniai patenka į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo VIII skyrių, todėl nagrinėjamoje byloje jie netaikytini. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

49. Atsakovė apeliaciniame skunde teikia eilę argumentų, susijusių su atsakovės tėvo bei brolio įsigytais žemės sklypais bei šiems savininkams taikytomis žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūromis.

50. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip neaktualius nagrinėjamai bylai, nes šioje byloje nėra sprendžiami jokie ginčai dėl atsakovės tėvo bei brolio nuosavybėje turėtų žemės sklypų.

51. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo priimtas nagrinėti patikslintas pareiškėjo prašymas dėl pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 28 d. priimto administracinio akto patvirtinimo dalyje dėl visuomenės poreikiams paimamos žemės vertės.

52. Teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti, pakeisti prašymo pagrindą ar dalyką, o teismo teisė atsisakyti priimti patikslintą prašymą yra suvaržyta tais atvejais, kai būtinybė pateikti patikslintą prašymą iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje egzistavo abi įstatyme nurodytos aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo patikslinto prašymo.

53. Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, tais atvejais, kai žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas nepasirašo žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto, galutinę paimamo žemės sklypo ar kito turto vertę ir jo savininkų ir (ar) naudotojų patirtų išlaidų dydį, nustato administracinis teismas, nepriklausomai nuo to kokia turto vertės ir išlaidų suma yra nurodyta žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte.

54. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė paimamo turto vertinimą atlikti 2020 m. sausio 14 d. būklei. Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 13 straipsnio 2 dalis vienareikšmiškai nustato, kad paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-1369-426/2020, kuria buvo patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 28 d. aktas Nr. ŽVP-782-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A19 (Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo II etapas) 7,4–17,9 km ruožui tiesti)“, įsiteisėjo 2020 m. sausio 14 d., todėl tik po šios datos galėjo būti padaryta atitinkama žyma Nekilnojamojo turto registre, kas apibrėžia ginčo turto paėmimo visuomenės poreikiams datą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turto visuomenės poreikiams paėmimo data yra tinkamas ir teisingas atskaitos taškas išperkamo turto vertei nustatyti.

55. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išperkamo turto vertę, pagrįstai rėmėsi teismo iniciatyva atliktos Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. 2202-002. Ši turto ekspertizė atlikta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymu bei kitais teisės aktais, byloje nėra pateikta argumentų, jog turto vertinimas atliktas netinkamai, todėl nėra pagrindo nesivadovauti Nekilnojamojo turto ekspertizės rezultatais.

56. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės A. D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius