2017-12-06 Nr. AB-22853-3-62-3-01559-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2834-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01559-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 2 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 31 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei suteikti pareiškėjui aukos statusą.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. buvo kalinamas Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose, baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, kuriose jam nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo drėgna, trūko oro, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, aptrupėjusios ir avarinės būklės, trūko spintelių daiktams susidėti. Kas antrą savaitę teko miegoti be patalynės, nes, paėmus patalynę skalbti, naujas patalynės komplektas neišduotas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui laikotarpiui nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., kitą jo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, jog visose kamerų tipo patalpose minimali ploto norma nebuvo pažeista. Bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko 3,04 kv. m ploto, tačiau nuteistieji pagal grafiką galėjo sportuoti sporto aikštyne bei neribotai naudotis lokalinio sektoriaus kiemeliu, taip pat laisvai judėti įstaigos teritorijoje, lankytis koplyčioje ar dirbti. Alytaus visuomenės sveikatos centras Alytaus PN higienos normų pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas naudojosi savo asmenine patalyne, todėl patalynė jam nebuvo paskirta, prašymo suteikti papildomą patalynę jis nepateikė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo G. T. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. balandžio 19 d., o skundą teismui pateikė 2016 m. rugpjūčio 2 d. Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, ginčas nagrinėtas tik už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.

7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpoje minimali ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, bet, pareiškėjui kalint 21 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 (iš viso 191 parą), minimali ploto norma jam nebuvo užtikrinta (trūko 0,06 kv. m). Pareiškėjas nesiskundė dėl kalinimo sąlygų 18 ir 9 būriuose, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjui galbūt nesudarytų tinkamų kalinimo sąlygų, vertintos kalinimo sąlygos tik būriuose, kuriuos skunde nurodė pareiškėjas, nagrinėjamu atveju – 21 būryje.

8. Dėl kitų sąlygų kamerose (drėgmės, oro trūkumo, sienų ir lubų būklės) teismas atkreipė dėmesį į Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktus, kuriuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas, pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsio nebuvo. Abiejų patikrinimų metu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., pažeidimai nenustatyti. Alytaus PN taip pat pateikė Statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52 ir pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę. Iš šių duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atliko remonto darbus ir stengėsi užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią ir švarią aplinką. Nors galbūt ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau iš Alytaus PN negalima reikalauti atlikti kapitalinį patalpų remontą.

9. Pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors jis pateikė nuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN, teismas negalėjo jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, ir negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos buvo padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, todėl jos negalėjo būti pripažintos įrodymais šioje byloje. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo pateikto 2008 m. vasario 27 d. Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu akto, nes šis aktas priimtas ne ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo argumentai dėl netinkamų sanitarinių sąlygų atmesti.

10. Dėl spintelių trūkumo teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas skaičius baldų. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl spintelių trūkumo, jų netinkamumo naudoti ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas.

11. Dėl papildomo patalynės komplekto išdavimo pats pareiškėjas teigė, kad jis turėjo du patalynės komplektus, tačiau vienas iš jų suplyšo ir teko naudotis tik vienu komplektu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas naudojosi savo asmenine patalyne, todėl pataisos namuose papildomas komplektas jam nebuvo išduotas. Pareiškėjas nedetalizavo, kada vienas patalynės komplektas suplyšo, kokių patalynės dalių jam trūko bei ar jis buvo kreipęsis į Alytaus PN administraciją su atitinkamu prašymu, kuris nebuvo patenkintas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) pareiškėjo vartojama sąvoka „patalynės komplektas“ nenumatyta. Aprūpinimo normose nurodyta, kad vienam nuteistajam skiriamas 1 čiužinys, 1 antklodė, 1 pagalvė, 4 paklodės (arba 2 antklodės užvalkalai) ir 2 pagalvių užvalkalai. Pareiškėjas teigė, jog pataisos namai išduodavo dalį priklausančios patalynės, t. y. du užvalkalus pagalvėms ir dvi paklodes, todėl iš pareiškėjo argumentų negalima nuspręsti, kokių konkrečiai patalynės dalių Alytaus PN pareiškėjui neišduodavo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl neišduotos patalynės buvo tipiniai (vartojami daugelio nuteistųjų / suimtųjų skunduose). Atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius, todėl šie argumentai nepripažinti pakankamais neturtinės žalos, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

12. Teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Iš pareiškėjo pateikto medicinos dokumentų išrašo nebuvo galima daryti vienareikšmiškos išvados, kad jo nurodyti sutrikimai buvo sąlygoti kalinimo sąlygų – per mažo gyvenamojo ploto. Pareiškėjui diagnozuoti daugybiniai sveikatos sutrikimai – lėtinis bronchitas, hepatitas, ŽIV, žarnos opaligė, lėtinis otitas ir kt., dėl kurių jis periodiškai lankėsi pas gydytoją. Šie sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti daugelio pareiškėjui diagnozuotų lėtinių ligų ir objektyviai negalėjo būti laikomi susijusiais su neteisėtais atsakovo veiksmais – suteiktu per mažu gyvenamuoju plotu. Byloje nebuvo jokių kitų duomenų apie kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, santykinai mažą patalpų plotą pareiškėjui iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 80 Eur.

13. Dėl pareiškėjo reikalavimo Alytaus PN veiksmus pripažinti neteisėtais ir jam suteikti aukos statusą teismas akcentavo, jog šis pareiškėjo reikalavimas negalėjo būti skundo dalyku Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies prasme, todėl byla dalyje dėl šio skundo reikalavimo nutraukta.

III. 14. Pareiškėjas G. T. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas nesutinka, kad jam tekusio ploto trūkumą kompensavo suteikta judėjimo laisvė, nes jis negalėjo visą laiką būti lauke, pavyzdžiui, kai lyja. Minimali ploto norma nustatyta atsižvelgiant į Alytaus PN patalpų specifiką. Be to, dėl savo sveikatos būklės pareiškėjas negalėjo daug judėti ar sportuoti. Atsakovas teismui pateikė tik gyvenamųjų patalpų planą, o ne jų nuotraukas, nes iš nuotraukų būtų akivaizdu, kad pareiškėjas laikomas katastrofiškomis sąlygomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad patalpose būdavo šalta (apie 15 laipsnių). Teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas dėl trūkstamų spintelių į Alytaus PN nesikreipė – pareiškėjas kreipėsi į būrio viršininką (auklėtoją), kuris žodžiu paaiškino, kad teisės aktai numatė tik vieną spintelę trims asmenims. Sužinojęs, kad atsakovas jam turėjo skirti vieną spintelę, pareiškėjas iškart pateikė skundą. Neturėdamas kur susidėti daiktus, pareiškėjas buvo priverstas juos laikyti ant grindų po lova. Pareiškėjas problemas galėjo spręsti ne tik raštu, bet ir žodžiu.

16. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo jam tekusį plotą baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 (plotas – 28,66 kv. m, įrengtos 8 vietos), nes joje jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Iš bendro kameros ploto atimtinas sanitarinio mazgo užimamas plotas (2 kv. m), nes jis privalo būti įrengtas atskirai, bei atsižvelgtina į baldų užimamą plotą, dėl kurio nepakako vietos judėti. Atsakovas žinojo, kad pažeidė pareiškėjo teises, tačiau nesiėmė jokių veiksmų šiems pažeidimams pašalinti, todėl jo veiksmai laikytini tyčiniais ir piktybiškais. Pareiškėjas prašo priteisti visą jo prašytą sumą ir pripažinti atsakovą visiškai kaltu.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie jam padarytą žalą, nenurodė, kuo grindžiamas jos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pažeidimo metu pareiškėjui teko tik nežymiai (0,06 kv. m) mažiau ploto nei minimali norma ir tai nesudarė pagrindo pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas galėjo laisvai judėti pataisos namų teritorijoje, lankyti biblioteką, mokyklą, dirbti ir kt.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pažymi, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.) pareiškėjui 21 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 191 dieną nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma, bet baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpoje 3,6 kv. m minimali ploto norma jo atžvilgiu nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (raštas „Perkėlimai“, b. l. 34-35; lentelės „Įskaita. Alytaus pataisos namai“ kopija, b. l. 36-38), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Tai, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie konkretų kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, vertintina pastarojo naudai. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas aplinkybių arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

26. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs proceso pirmosios instancijos teisme metu, t. y. kad patalpose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, bei su tuo susijusius reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui, kitai proceso šaliai neužtikrintų teisinio tikrumo ir aiškumo (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės nenurodė pirmosios instancijos teismui, ir nenurodė jokių kliūčių apibūdinti galbūt neteisėtus Alytaus PN veiksmus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų apeliacinio skundo argumentų.

27. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 191 dieną (14 dienų ir 177 dienų periodais) teko 3,043 kv. m ploto, šiuo laikotarpiu jis laikytas patalpoje, kurioje įrengta 14 lovų. Sanitarinis mazgas bendrabučio tipo miegamosiose patalpose neįrengtas. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl jo galimybė gyvenamojoje patalpoje laisvai judėti buvo nežymiai suvaržyta. Kita vertus, atsižvelgiant į Alytaus PN bendrabučių tipo patalpose nustatytą režimą, jam suteikta pakankama judėjimo laisvė, sudarytos galimybės užsiimti veikla už gyvenamosios patalpos ribų. Pareiškėjas skunde pats nurodė, kad patalpose laikomų asmenų skaičius nuolat kito, pavyzdžiui, jie išeidavo į ilgalaikius pasimatymus, būdavo uždaromi baudos izoliatoriuje, todėl tam tikrais laikotarpiais jam tekdavo daugiau ploto. Jokie kiti laikymo sąlygų trūkumai pareiškėjo atžvilgiu nenustatyti. Nors Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-369 (b. l. 39-41) užfiksuota, kad 2 bendrabučio patalpoms (1, 2, 3 lokaliniai sektoriai) būtinas kapitalinis remontas, o 21 būrys, kuriame pareiškėjas laikytas nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. spalio 16 d. ir nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2016 m. balandžio 19 d., buvo 1 lokaliniame sektoriuje, šiame patikrinimo akte Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nekonstatuoti, o 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 (b. l. 42-44) nenustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., pažeidimai. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

29. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

30. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs fizinį skausmą (dėl ribotos galimybės judėti), dvasinį sukrėtimą, depresiją ir kt. bei turėjęs lankytis pas psichologą, kreiptis į medicinos punktą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų kreipėsi į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

31. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 31 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 80 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

32. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išreikšto reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 80 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu ar jo dalimi, turėjo pateikti apeliacinį skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė