2019-01-09 Nr. AB-1223-3-61-3-04723-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-20-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04723-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginija Volskienė (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl terminų prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. Š. 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi teismą (b. l. 1–3), prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jos senelio J. K. (J. K.) valdytą žemę – 6,56 ha ir 5,91 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), pateikti; 2) atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises į išlikusį J. K. nekilnojamąjį turtą ir I. Š. bei J. K. giminystės ryšį, pateikti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra J. K., kuris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 6,56 ha ir 5,91 ha žemės, anūkė. 2014 metais ji, tvarkydama šeimos archyvo dokumentus, rado senus mokėjimo kvitus su J. K. pavarde. Ji kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir 2014 m. vasario 25 d. sužinojo, jog jos senelis (duomenys neskelbtini) turėjo žemės. 2014 m. kovo 27 d. ji kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus skyrių, prašydama grąžinti seneliui priklausiusią žemę. NŽT Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 3 d. pranešimu Nr. 48SD-(14.48.104)-3073 informavo pareiškėją, kad ji turi kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymui atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko turėtą žemę atnaujinimo. 2014 m. balandžio 11 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Šalčininkų skyrių su prašymu grąžinti seneliui priklausiusią žemę. NŽT Šalčininkų skyrius 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 43SD-(14.43.104)-984 informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės į jos seneliui priklausiusią žemę nebuvo atkurtos, tačiau ji praleido terminą prašymui pateikti, todėl turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo.

3. Pareiškėja nurodė, kad terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. apie senelio J. K. turėtą žemę ji sužinojo tik 2014 metais. Gavusi dokumentus apie senelio turėtą žemę, ji nedelsdama kreipėsi į NŽT, kuris ją informavo, jog pareiškėja turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Tačiau dėl pareiškėjos sutuoktinio sunkios ligos, kreipimasis į teismą buvo neįmanomas. Pareiškėjos sutuoktinis nuo 2003 metų sirgo sunkia onkologine liga, dėl kurios pareiškėja turėjo juo rūpintis iki jo mirties 2010 m. rugsėjo 9 d. Pati pareiškėja 2011 m. balandį patyrė infarktą, 2011 m. gegužės 18 d. ji buvo pripažinta iš dalies darbinga (jai nustatytas 40 proc. darbingumas, o 2013 m. – 35 proc. darbingumas). 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjai diagnozuota abipusė gonartrozė. Dėl nuolatinio gydymosi ligoninėse buvo apribota pareiškėjos galimybė kreiptis į teismą. Jos nuomone, įstatymų nustatytų terminų praleidimas buvo nulemtas objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. l. 71–75) prašė jį atmesti.

5. NŽT pažymėjo, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir tikslios informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias nuostatas ir nustatytus terminus buvo skelbiama viešai, todėl suinteresuoti asmenys, pretenduojantys į nuosavybės teisių atkūrimą, apie tai galėjo ir turėjo žinoti. Pareiškėja delsė domėtis apie senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir neapdairiai, todėl jos nurodyta priežastis negali būti pateisinama ir svarbi praleistam terminui atnaujinti. Pažymėtina, kad pareiškėja į archyvines įstaigas kreipėsi 2014 metais, o į teismą tik 2016 metais. Pareiškėja yra buvusio žemės savininko, kuris okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį, vaikaitė, taigi neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi ji nepatenka į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išklikusį nekilnojamąjį turtą, ratą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos I. Š. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad tik 2014 metų pradžioje, tvarkydama šeimos archyvo dokumentus, rado senus mokėjimo kvitus su J. K. pavarde ir iš kvitų turinio suprato, kad buvo mokėta už žemę. Į teismą anksčiau kreiptis negalėjo dėl jos ir jos sutuoktinio sunkios sveikatos būklės.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodyta terminų praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su subjektyviu pareiškėjos situacijos vertinimu bei jos pačios pasirinkimu kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo giminės istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujino pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas.

9. Pareiškėjos nurodomą termino praleidimo priežastį (atsitiktinį sužinojimą tvarkant šeimos archyvą) teismas laikė subjektyvaus pobūdžio priežastimi, siejamą su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra įtakojamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą. Nuosavybės teisių atkūrimas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos ne kartą viešai aptarti, svarstyti ir aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti protėvių turėta žeme. Nėra duomenų, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymų nustatytų terminų pabaigos. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi tik 2014 m. vasario 25 d., tačiau nėra duomenų, jog iki prašomo atnaujinti termino pasibaigimo ji ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar iki nacionalizacijos jos seneliui priklausė žemė. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog po 2014 metų pareiškėjos būklė buvo tokia sunki, jog ji pati ar per atstovą negalėjo išreikšti savo valios.

III. 10. Pareiškėja I. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

11. Pareiškėja teigia, kad nežinojimas apie senelio galbūt turimą nuosavybę buvo nulemtas objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Pareiškėja pažymi, kad jos motina J. K., kuri mirė 2006 m. sausio 11 d., dar būdama gyva kreipėsi į teismą dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių į senelio (I. M.) išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo. Todėl pareiškėjai buvo žinoma, kad motinos tėvas I. M. turėjo nekilnojamojo turto, tačiau apie tėčio tėvo turėtą žemę nebuvo kalbama. Vienintelis asmuo, kuris žinojo apie senelio turėtą žemę, buvo pareiškėjos tėvas, kuris mirė dar 1975 m., todėl jos galimybės sužinoti apie senelio turėtą žemę buvo ribotos. Pareiškėjos nuomone, teismas neteisingai vertino prašyme išdėstytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja neturėjo informacijos apie senelio turėtą žemę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

13. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėja I. Š. 2016 m. gruodžio 5 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. K. valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,56 ha ir 5,91 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikti. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėja praleido terminą pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti dėl subjektyvių priežasčių, pareiškėjos I. Š. prašymą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą, nurodydama, kad iki 2014 metų nežinojo apie jos senelio turėtą žemę.

14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

15. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko turėtą žemę atnaujinimo kreipėsi 2016 m. gruodžio 5 d. Pareiškėja nurodė, kad apie senelio turėtą žemę sužinojo tik 2014 metais, tvarkydama šeimos archyvo dokumentus. Į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes nuo 2003 iki 2010 m. sunkiai sirgo jos sutuoktinis, o pačiai pareiškėjai 2011 m. diagnozuotas dalinis darbingumas. Išanalizavęs šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nepripažino svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis.

17. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu paties pretendento liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1102-261/2015). Nagrinėjamu atveju šeimos narių, pačios pareiškėjos sveikatos būklė per visą šį nurodomą laikotarpį negali būti vertinama kaip iš esmės apribojusi pareiškėjos galimybes žinoti apie visuomenėje vykstančius nuosavybės teisių atkūrimo procesus bei galimybes pasidomėti savo individualiomis teisėmis į nuosavybės teisių atkūrimą ir kreiptis į kompetentingas institucijas (pareiškėja nerinko duomenų archyvuose, nesidomėjo informacija senelio buvusioje gyvenamojoje vietovėje ir pan.).

18. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujino pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009, 2015 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015). Pareiškėjos teiginiai, kad pradinę informaciją ji galėjo gauti tik 2014 metais, nėra įrodyti byloje, be to, ir po šio momento ji nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Pareiškėja nenurodė objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kodėl nesikreipė į teismą iki 2016 m. gruodžio 5 d., atsižvelgus į tai, terminas prašymui paduoti negali būti atnaujinamas.

19. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, nenustačiusi svarbių priežasčių atnaujinti terminą paduoti prašymą, neturi pagrindo atskirai svarstyti ir vertinti termino įrodymams pateikti praleidimo priežasčių. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjos pateikiamų dokumentų, kurie turėtų pagrįsti jos giminystės ryšį su savininku šio asmens nuosavybes teises, įrodomosios vertės.

20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė