2019-02-27 Nr. AB-5194-3-61-3-03664-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1416-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03664-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Ministerija), 946,08 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. spalio 13 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT003422 dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą. Sutartyje išvykimo data buvo nurodyta 2014 m. gruodžio 21 d. Už kelionę iš viso buvo sumokėta 3 437 Lt (995,42 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 29 d. pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 ją informavo, kad draudimo bendrovė ERGO kompensuos 4,96 proc. nuostoliais pripažintos sumos, kas sudaro 49,34 Eur. Būtent tokia suma ir buvo grąžinta pareiškėjai. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę sudaro 946,08 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Tai rodo, kad valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Ministerija nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

6. Ministerijos manymu, šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą, kuri atsirado dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybės neteisėti veiksmai. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas.

7. Turizmo įstatymo 8 straipsnyje kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Į šį straipsnį yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą pagrįstumą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis buvo sudaryta. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, nes iš pareiškėjos pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad atitinkamos sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą. Pareiškėjai kaip turtinės žalos atlyginimas negali būti priteisiami vizų mokesčiai. Pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės.

9. Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

10. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatytas dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatytas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

11. Pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turėtų būti sumažintas mokėjimo už vizas suma. Be to, UAB „Freshtravel“ yra iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėja turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Į patvirtintą BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą yra įtrauktas ir pareiškėjos reikalavimas 995,42 Eur sumai (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Taigi patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš atsakovo 887,31 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (887,31 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 13 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003422 kelionei į Egiptą, Šarm El Šeichą. Pagal sutartį poilsinė kelionė turėjo įvykti 2014 m. gruodžio 21–27 d. Pagal sutartį į kelionę turėjo vykti D. B., R. B. ir E. B.. Pareiškėja 2014 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 421 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 099 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Beta.lt order # (413685225)). Pareiškėja 2014 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 422 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 099 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Beta.lt order # (413685279)). Pareiškėja 2014 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 423 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė 1 239 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta: priemoka už vizas ir vaiko kelionę pagal sąskaitą išankstiniam apmokėjimui NK Nr. 2014-10-13). Taigi iš viso už kelionę pareiškėja (įskaitant vizų mokesčius) sumokėjo 3 437 Lt (995,42 Eur). Turizmo departamentas iš pradžių sustabdęs, o po to ir panaikinęs UAB „Freshtravel“ pažymėjimo galiojimą, 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo pareiškėją, kad draudimo bendrovė ERGO į jos banko sąskaitą perves 49,34 Eur kompensaciją. Pareiškėja patvirtinto, jog jai liko negrąžinta 946,08 Eur suma, kurią prašo teismo priteisti iš atsakovo.

14. Teismas pažymėjo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinio teismo. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai, todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėja sandorio sudarymo faktą įrodė leistinais rašytiniais įrodymais (mokėjimo pavedimais pagal sutartį), kurie patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo ir mokestį už Egipto vizas. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjos sumokėta pinigų suma už šešias Egipto Arabų Respublikos vizas yra 117,54 Eur, todėl šia suma turėtų būti sumažinta prašoma priteisti suma. Tačiau nagrinėjamu atveju turizmo sutarties grafoje „papildomos paslaugos“ nurodyta „Egipto viza – 3 vnt. (2 suaugę ir 1 vaikas)“. Teismas sumažino pareiškėjos prašomą priteisti turtinės žalos dydį už tris Egipto vizas sumokėta suma (58,77 Eur), t. y. prašoma priteisti 946,08 Eur suma buvo sumažinta iki 887,31 Eur (946,08 Eur – 58,77 Eur).

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.), nes sprendime nėra įvardytos ir kiekvienos atskirai pagrįstos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teismas priteisė turtinę žalą iš valstybės, nesant jokių motyvų dėl valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimo, kas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

19. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nuostatas. Pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus, teismas sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo veiklą priimant šį įstatymą, nes konstatavo, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Teismas taip pat pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, nes sprendė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytų pareigų.

20. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų. Taigi šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

21. Teismas nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Teismas, teisingai nustatęs, kad turizmo paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta, nepagrįstai pripažino, jog ji buvo realiai sudaryta. Pareiškėjos pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina, kad buvo apmokėta būtent už kelionių organizatoriaus organizuotą kelionę, be to, mokėjimai atlikti anksčiau nei nurodyta sutarties data. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „Cherry Media LT“ būtų kelionių organizatoriaus tarpininkas (agentas), kuriuo yra nurodytas „Plius Travel“.

22. Teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėja yra pateikusi kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ir jis yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

24. Atsiliepime pažymi, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 1841‑629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

31. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

32. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

34. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003422 (b. l. 4–6) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichą), kadangi pareiškėja bankiniais pavedimais pervedė iš viso 3 437 Lt sumą (b. l. 7–9) pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje Beta.lt turizmo paslaugai gauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę bei vizas, nors dalis šios sumos buvo pervesta ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.

36. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė