2020-01-08 Nr. AB-656-3-62-3-00376-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-242-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00376-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose Nr. 7, Nr. 14, Nr. 17, Nr. 18, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Kameroje Nr. 7 atliko bausmę nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 20 d., o tik 2016 m. sausio 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 18. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas mechaninis vėdinimas, lango nebuvo galima atidaryti dėl grotų ant langų. Kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, šalta. Į kamerą nepatekdavo nei grynas oras, nei natūralus apšvietimas, kadangi netoli lango stovi aukšta tvora. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas daug nervinosi, depresavo, patyrė fizinius ir dvasinius nepatogumus, sutriko miegas, jautė galvos skausmus, jautėsi pažemintas.

3. Atsakovas Marijampolės PN su atsakovo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Marijampolės PN nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad kameroje esantys baldai ir tualetas dar labiau mažina kameros plotą, nes galiojantys teisės aktai nereglamentuoja iš gyvenamojo ploto išskaičiuoti baldus. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų išvadose nurodyta, kad pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) nenustatyta. Kameros ventiliuojamos per langus. Patalpos atitinka higienos normas – valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka periodiškai tikrina patalpų temperatūrą, apšvietimą, švarą, gryno oro patekimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą, nei į Marijampolės PN administraciją, nei į kompetentingas institucijas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nenurodė kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis yra konkrečiai paskaičiuotas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Marijampolės PN, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. gegužės 26 d., teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad trūko gyvenamojo ploto.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktu, kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui bei 111.2. punktu, kuriame numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

8. Teismas, remdamasis atsakovo į bylą pateiktais duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 9 d. perkeltas į BĮ kamerą Nr. 14, kurios plotas 20,45 kv. m, joje įrengtos 5 miegamos vietos, todėl jam teko 4,09 kv. m ploto; 2016 m. sausio 12 d. perkeltas į BĮ kamerą Nr. 7, jos plotas 13,22 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos, teko 4,40 kv. m ploto; skiriant pareiškėjui bausmes: 2016 m. sausio 21 d., 2016 m. sausio 28 d., 2016 m. vasario 12 d., 2016 m. vasario 25 d., 2016 m. kovo 11 d., pareiškėjas buvo perkeltas į BĮ kamerą Nr. 18, jos plotas 12,14 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos, todėl jam teko 4,04 kv. m ploto; skiriant bausmes: 2016 m. kovo 26 d., 2016 m. balandžio 8 d., 2016 m. balandžio 21 d., 2016 m. gegužės 5 d., 2016 m. gegužės 9 d., 2016 m. gegužės 13 d. pareiškėjas buvo perkeltas į KTP kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,43 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, jam teko 4,10 kv. m ploto.

9. Teismas vertino, jog šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentus dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmetė kaip deklaratyvius, nepagrįstus įrodymais. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014).

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius, kad patalpose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, ant langų buvo grotos, todėl nepatekdavo šviesa, kad negalėjo tinkamai išvėdinti patalpų, nebuvo mechaninės ventiliacijos, patalpoje buvo drėgna, pelėsis, šalta, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nuostatomis. Taip pat atsižvelgė į atsakovo nurodytus duomenis, kad periodiškai atliekamas patalpų patikrinimas dėl patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams (dėl temperatūros, apšvietimo, švaros ir sveikatos, gryno oro patekimo į patalpas). Įvertino, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, nei į kompetentingą instituciją dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų. Teismas priėjo išvadą, kad buvusios sąlygos atitiko higienos normas.

11. Iš atsakovo pateiktų duomenų – Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 15 d., 2016 m. sausio 18 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktų matyti, kad patikrinus gyvenimo sąlygas kamerose Nr. 14, Nr. 18, Nr. 17, pažeidimų nenustatyta. Patikrino aktai patvirtina, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidaromą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pelėsio. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo bei patalpose esančio pelėsio.

12. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja reikalavimus kamerų langų bei ant jų esančių grotų įrengimui (16.9 p.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad dėl ventiliacijos neveikimo, negalėjimo tinkamai išvėdinti kamerų per langus, nepakankamo langų atsidarymo, pareiškėjas būtų teikęs skundus Marijampolės PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus vien remiantis pareiškėjo deklaratyviais teiginiais.

13. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

14. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė atsiradusiu irzlumu, sutrikusiu miegu, pablogėjusia sveikata, galvos skausmu, orumo pažeminimu, fiziniais ir dvasiniais nepatogumais. Iš byloje pateikto Marijampolės PN 2018 m. kovo 19 d. medicinos dokumentų išrašo teismas nustatė, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl spec. priemonių panaudojimo, dėl galvos skausmų, somatinio nervų sistemos sutrikimo, trumpalaikio miego sutrikimo, tačiau dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas nesikreipė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

15. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

III. 16. Pareiškėjas J. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamais šiais argumentais:

16.1. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui klaidingą informaciją apie patalpų dydį, nes iš bendro kameros ploto neišskaičiavo baldais užimamo ploto.

16.2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis ir visai neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais į Marijampolės PN administraciją, tačiau jam atsakydavo, kad jo nusiskundimai nepagrįsti, arba pareigūnai pareiškėjui darydavo psichologinį spaudimą.

16.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo nepriteisimo.

17. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Nurodo, jog atsakovas teismui yra pateikęs visus reikalingus dokumentus ir įrodymus, todėl tikslinti ar papildyti duomenis, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas J. V. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. gegužės 26 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat nenustatė, kad būtų pažeistos kitos pareiškėjo teisės jam kalint Marijampolės PN.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tvirtina, kad teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, atmesdamas pareiškėjo pateiktus įrodymus, taip pat teismas vadovavosi atsakovo pateiktais klaidingais duomenimis apie kamerų plotą, nesutinka, kad patalpoje esantys baldai neturi būti išskaičiuojami iš bendro ploto.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo J. V. skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

24. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl pareiškėjo pažeistų teisių į gyvenamąsias sąlygas, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas.

25. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusius nepatogumus, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN, ginčui aktualus yra Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas, nustatantis, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 14, Nr. 7, Nr. 18, Nr. 17, todėl jam teko nuo 4,04 kv. m iki 4,40 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjo argumentai dėl per mažo gyvenamojo ploto visiškai pagrįstai ginčijamu sprendimu buvo atmesti.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas inventoriaus užimamas plotas, o gyvenamasis plotas turėtų atitikti laisvą grindų plotą, pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

27. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui kreipiantis į Marijampolės PN administraciją su skundais, jam buvo teigiama, kad jo skundai yra nepagrįsti arba, kad pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, o ši būtų pateikusi nepagrįstą atsakymą į pareiškėjo skundą (prašymą) ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą dėl patirtų psichologinių problemų ar jam daromo psichologinio spaudimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

28. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN nebuvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, nebuvo nustatyti kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų patyręs psichologinių išgyvenimų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, kurias būtų sudarę atsakovą atstovaujantys Marijampolės pataisos namai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą.

29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė