2015-12-01 Nr. AB-23531-3-62-3-01650-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1886-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01650-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (7.27) S-51950 „Dėl informacijos pateikimo“ bei trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8) I-6341 „Dėl Fondo valdybos Kauno skyriaus rašto“ ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius (valstybinio socialinio draudimo įmokas bei delspinigius nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų 2010, 2011 ir 2012 m.), taip pat priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra savarankiškai dirbantis asmuo (advokatas), vykdantis individualią veiklą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. 2 p., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 8 d.), todėl yra taikytinos tiek metų, tiek ir mėnesio draudžiamųjų pajamų dydžio sumos. Tačiau VSDFV direktorius įsakymais (jų dalimis) nustatė tokią savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo deklaruojamų pajamų metinės sumos sumų įrašymo į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras) tvarką, kuri panaikina savarankiškai dirbančių asmenų, t. y. ir pareiškėjo, teisę valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėti nuo ne didesnės nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos mėnesio draudžiamųjų pajamų dydžio, deklaruojamų tam tikrą mėnesį, pajamų sumos. 2013 m. gegužės 13 d. nustatytu terminu jis pateikė atsakovui SAV pranešimą (ir jo priedą) apie savarankiškai dirbančius asmenis už 2012 m. 2013 m. birželio 13 d. gavo atsakovo 2013 m. gegužės 27 d. raginimą Nr. 6.A-5433 sumokėti skolą: 3 221,66 Lt (šiuo metu 933,06 Eur) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 568,66 Lt (šiuo metu 164,69 Eur) delspinigių nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų, 12 732,09 Lt (šiuo metu 3 687,46 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų. 2013 m. birželio 26 d. pateikė atsakovui prašymą, kurį 2013 m. birželio 27 d. patikslino, ir prašė perskaičiuoti mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius, įmokas ir delspinigius nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2010, 2011 ir 2012 m.

Ginčijamais sprendimais prašymas nepatenkintas. Pareiškėjas tvirtino, jog ginčijami sprendimai yra neteisėti ir turi būti panaikinti, o atsakovas turi būti įpareigotas perskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir delspinigius. Pareiškėjas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.). Teigė, jog, priimdamas ginčijamus aktus, atsakovas vadovavosi ne Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 27 d.

įsakymu Nr. V-35 „Dėl savarankiškai dirbančių asmenų pajamų, nuo kurių apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų išdėstymo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre“ (toliau – ir VSDFV direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. V-35), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, skaičiuojamų nuo deklaruotos Valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų metinės sumos, sumų išdėstymo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre“ (toliau – ir VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 18 d.

įsakymas Nr. V-30). Šiuose įsakymuose nurodyta, kad tokia tvarka nustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 25.11 punktą. Šiuo nutarimu buvo įsteigtas Registras, patvirtinti Registro nuostatai, nustatyta Registro veiklos pradžia. Pareiškėjas pažymėjo, jog ginčijamuose sprendimuose nebuvo atsižvelgta į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma („mėnesio lubos“).

Ginčijamuose sprendimuose, remiantis paminėtais įsakymais, nurodyta, kad „sumokėtų VSD įmokų suma registre išdėstoma mėnesiais proporcingai savarankiškai dirbančio asmens vykdymo laikotarpiui“, jei kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų suma yra didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, tai į registrą įrašoma SAV pranešime nurodyta draudžiamųjų pajamų suma „netaikant 4 DPD sumos ribojimo per kalendorinį mėnesį“, tačiau ne didesnė už 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumą, ir tam tikra valstybinio socialinio draudimo įmokų suma.

Pareiškėjas abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 daliai iš esmės grindė tuo, jog ginčijamomis VSDFV direktoriaus įsakymų nuostatomis yra įtvirtinta tokia savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo deklaruojamų pajamų metinės sumos įrašymo į Registrą tvarka, kuri užkerta kelią savarankiškai dirbantiems asmenims, taigi ir pareiškėjui, pasinaudoti teise valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėti nuo ne didesnės nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, t. y. 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių, sumos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I602-12/2014 ir teigė, jog iš šios nutarties suprato, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, privalėjo vadovautis ne VSDFV direktoriaus įsakymais, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, todėl ginčijami sprendimai yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai ir kiti asmenys), valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto metų rodiklių patvirtinimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Nurodyti asmenys 2010–2012 m. turėjo mokėti 37,5 procentų dydžio (iš jų 28,5 procentai valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 9 procentai privalomojo sveikatos draudimo įmokų) įmokas, kurios patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto metų rodiklių patvirtinimo įstatymu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas numatė, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę 2010–2012 m. sudarė 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, individualią veiklą vykdančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė kalendoriniais metais negalėjo būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma (2010 m. ir 2011 m. – 56 160 Lt (1 170 Lt x 48), 2012 m. – 71 424 Lt (1 488 Lt x 48)). Duomenys apie šių asmenų deklaruotas apmokestinamąsias pajamas gaunami iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija).

Atsakovas pažymėjo, jog, Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2010 m. gavo 67 599,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė buvo apskaičiuota nuo 50 procentų šių pajamų (33 799,50 Lt), todėl pareiškėjas turėjo sumokėti 9 632,86 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. 2011 m. pareiškėjas gavo 64 232,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė buvo apskaičiuota nuo 50 procentų šių pajamų (32 116,00 Lt), todėl pareiškėjas turėjo sumokėti 9 153,06 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. 2012 m. pareiškėjas gavo 89 348,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė buvo apskaičiuota nuo 50 procentų šių pajamų (44 674,00 Lt), todėl pareiškėjas turėjo sumokėti 12 732,09 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Pagal iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gautą informaciją apie pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas, 2010–2012 m. laikotarpiu 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma neviršijo 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos. Atsakovas vadovavosi Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2012 m. spalio 13 d.) 25.11 punkto antra pastraipa, kuri buvo taikoma išdėstant savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamąsias pajamas 2010–2011 m., Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punktu, Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punktu, kuris buvo taikomas išdėstant savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamąsias pajamas 2012 m.

Pažymėjo, jog pareiškėjas per 10 kalendorinių dienų nuo metinės pajamų deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai dienos privalėjo VSDFV Kauno skyriui pateikti teisingai užpildytą SAV pranešimą, užpildant SAV3DSD-M priedą. VSDFV Kauno skyriuje 2013 m. gegužės 15 d. buvo gautas pareiškėjo neteisingai užpildytas SAV pranešimas ir jo priedas SAV3DSD-M už 2012 m., apie tai pareiškėjas buvo informuotas. Atkreipė dėmesį į VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. V-30 1.1.4 punktą, taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį.

Nurodė, kad už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. kovo 31 d. draudėjui priskaičiuota 436,01 Lt delspinigių, už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. priskaičiuota 276,65 Lt delspinigių, už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. priskaičiuota 328,70 Lt delspinigių. 0,54 Lt delspinigių skola buvo likusi už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2006 m. rugsėjo 15 d. Draudėjui dalį, t. y. 144,54 Lt, delspinigių skolos sumokėjus 2012 m. sausio 24 d., delspinigių skola 2013 m. rugsėjo 13 d. sudarė 897,36 Lt.

Apie tai draudėjas buvo informuotas 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (7.27)S-63409.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (7.27) S-51950 bei VSDFV 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8) I-6341 ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo mokestinę prievolę ir sumokėtus mokesčius (valstybinio socialinio draudimo įmokas bei delspinigius nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų 2010, 2011 ir 2012 m.). Nurodė, kad, pareiškėjo nuomone, ginčijamomis VSDFV direktoriaus įsakymų nuostatomis yra įtvirtinta tokia savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo deklaruojamų pajamų metinės sumos įrašymo į Registrą tvarka, kuri užkerta kelią savarankiškai dirbantiems asmenims, taigi ir pareiškėjui, pasinaudoti teise valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėti nuo ne didesnės nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, t. y. 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių, sumos.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-637 redakcija), 7 straipsnio 2, 4 dalimis. Nustatė, kad ginčas byloje kilo tarp pareiškėjo (advokato) – asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, t. y. savarankiškai dirbančio asmens (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 8 d. (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170, 2010 m. birželio 17d. įstatymo Nr. XI-903, 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1166, 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2169 redakcijos), ir VSDFV teritorinio skyriaus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2010, 2011 ir 2012 m. dydžio bei delspinigių už šių įmokų pavėluotą mokėjimą. Akcentavo, kad pareiškėjas nesutiko su VSDFV teritorinio skyriaus apskaičiuota nurodytų metų valstybinio socialinio draudimo įmokų suma, teigdamas, jog, apskaičiuojant nurodytas įmokas, nebuvo atsižvelgta į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje iš esmės yra išsiskyrusi šalių pozicija dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, o būtent – ar apskaičiuojant asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, valstybinio socialinio draudimo įmokas (kai jų bazė priklauso nuo praėjusiais metais gautų pajamų sumos), taikytinas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įmokų bazės ribojimas 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų draudžiamųjų pajamų dydžių suma per mėnesį.

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas aiškiai išskyrė du atvejus, t. y. pirmas atvejis, kad socialinio draudimo įmokų bazė kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o kitas atvejis, kad įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Atsižvelgęs į sakinio struktūrą, pažymėjo, jog abidvi sakinio dalys sujungtos skirtuku „o“, kuris lietuvių kalboje yra priešpriešinis jungtukas, todėl, aiškindamas sakinio struktūrą (pasitelkęs lingvistinį metodą), teismas padarė išvadą, jog vienu atveju taikomas sakinio pirmoje dalyje nurodytas ribojimas, o kitu atveju taikomas sakinio antroje dalyje nurodytas ribojimas (bet ne abudu kartu). Teismo nuomone, jeigu įstatymų leidėjas būtų numatęs taikyti abu atvejus, tai sakinys turėjo būti sujungtas skirtuku „ir“.

Teismas, aiškindamas teisės normas sistemiškai, pažymėjo, jog pareiškėjas, kaip savarankiškai dirbantis asmuo – asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį privalomai draudžiamas pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijų dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti (šios savarankiškai dirbančių asmenų kategorijos privalomas draudimas būtent nurodytų rūšių socialiniu draudimu buvo įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį išdėsčius 2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija, vėliau paminėta nuostata ne kartą buvo keista, tačiau aktualus teisinis reguliavimas iš esmės liko nepakitęs). Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas priskirtinas prie savarankiškai dirbančių asmenų, kuriems nustatyta pareiga patiems apskaičiuoti socialinio draudimo įmokas nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, ir sumokėti jas iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 str. 4, 5 d. (2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-903, 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1166, 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2169 redakcijos)).

Teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio, nustatančio pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, 2 dalis įtvirtina nuostatas dėl šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo, jo 2 punktas (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389, 2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-903, 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1167 redakcijos) numato, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma, tačiau, pagal šio straipsnio 4 dalį, asmenų, nurodytų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (išskyrus ūkininkus ir jų partnerius), socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 str. 4 d. (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-959 redakcija)).

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, pažymėjo, jog šioje teisės normoje nustatyta, kaip mokamos įmokos, t. y. vienas atvejis apibūdintas, jog nurodyti asmenys moka įmokas reguliariai kartą per mėnesį ir sumoka ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, ir kitas atvejis, kai mokama už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos. Įstatymų leidėjas numatė dvi galimybes mokėti įmokas, tai – kartą per mėnesį ir šiuo atveju numatė sąlygą, jog įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, ir kitą atvejį, kai mokama už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos, šiuo atveju numatė sąlygą, jog įmokų bazė kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (taigi ir pareiškėjas individualioje byloje), patys Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoja ir sumoka valstybinio socialinio draudimo įmokas iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 str. 4, 5 d.), taigi šių asmenų pareiga apskaičiuoti ir sumokėti socialinio draudimo įmokas nėra saistoma norminių administracinių aktų nuostatų. Priešingai, vadovaujantis Registro nuostatų 25.11 punktu (tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1803, tiek 2012 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1232 redakcijos, tiek ir šiuo metu galiojanti 2013 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 975 redakcija), tam tikros pajamų bei nuo jų apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos į Registrą įrašomos (išdėstomos) tik sumokėjus valstybinio socialinio draudimo įmokas, t. y. norminiuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos realizuojamos (taikomos) tik asmenims sumokėjus valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Teismas padarė išvadą, kad, taikant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnio 5 dalį, įstatymų leidėjas numatė du skirtingus atvejus, t. y. jeigu asmuo įmokas moka kas mėnesį, tai įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o jeigu asmuo deklaruoja pajamas už metus, įmokų bazė kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Priešingu atveju būtų nesuprantama įstatymų leidėjo pozicija taikant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, kadangi tokia situacija, kad taikant 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumą niekada negalėtų būti viršijama 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, vadinasi, įstatymų leidėjas numatė, kad vienu atveju taikomas vienas ribojimas, o kitu atveju – kitas.

Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai suprato ir pritaikė pirmiau analizuotas teisės normas. Išanalizavęs ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, teismas padarė išvadą, jog nėra įstatymų nustatyto pagrindo teigti, kad savarankiškai dirbančių asmenų pajamų metinės sumos, nuo kurios apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos (kalendorinių metų draudžiamųjų pajamų), ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų išdėstymo (įrašymo) Registre taisyklės, įtvirtintos pareiškėjo ginčijamose norminių administracinių aktų nuostatose, galėtų suponuoti negalimumą vadovautis tam tikromis Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintomis normomis dėl pajamų, nuo kurių apskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, ir socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo, kadangi draudžiamosios pajamos yra asmens pajamos, nuo kurių turi būti priskaičiuotos ir įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra aiškiai apibrėžtos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, 7 straipsnio 2 ir 4 dalyse.

Teismas vadovavosi Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2012 m. spalio 13 d.) 25.11 punkto antra pastraipa, kuri buvo taikoma išdėstant savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamąsias pajamas 2010–2011 m., Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punktu, Registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punktu, kuris buvo taikomas išdėstant savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamąsias pajamas 2012 m. Pažymėjo, jog pareiškėjas per 10 kalendorinių dienų nuo metinės pajamų deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai dienos privalėjo VSDFV Kauno skyriui pateikti teisingai užpildytą SAV pranešimą, užpildant SAV3DSD-M priedą. VSDFV Kauno skyriuje 2013 m. gegužės 15 d. buvo gautas pareiškėjo neteisingai užpildytas SAV pranešimas ir jo priedas SAV3DSD-M už 2012 m., apie tai pareiškėjas tą pačią dieną buvo informuotas. Teismas taip pat vadovavosi VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. V-30 1.1.4 punktu.

Teismo nuomone, įstatymą įgyvendinantys teisės aktai ne tik neprieštarauja įstatymui, tačiau padeda suprasti priimto įstatymo prasmę. Tiek iš norminių administracinių aktų nuostatų turinio bei Registro nuostatų 25.11 punkto, į kurį atsižvelgiant priimti norminiai administraciniai aktai, matyti, kad jose įtvirtintos savarankiškai dirbančių asmenų (kurių valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimas priklauso nuo pajamų, gautų praėjusiais metais) pajamų metinės sumos, nuo kurios apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSDFV direktoriaus 2011 m. sausio 27 d. įsakyme Nr. V-35), draudžiamųjų pajamų (VSDFV direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakyme Nr. V-30) ir sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų metinės sumos išdėstymo (įrašymo) Registre taisyklės. Pažymima, jog detalios nuostatos, apibrėžiančios draudžiamąsias pajamas, asmenų, vykdančių individualią veiklą, pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės), apskaičiavimą bei maksimalaus dydžio ribojimą, įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje bei 7 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijamuose norminiuose teisės aktuose yra įtvirtintos tam tikros taisyklės, pagal kurias Registre yra tik išdėstomos (įrašomos) pagal paminėtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas apskaičiuotos pajamos, nuo kurių turi būti apskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos / draudžiamosios pajamos bei valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi norminių administracinių aktų nuostatos jokiais aspektais nereguliuoja ir nedetalizuoja pajamų, nuo kurių apskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (draudžiamųjų pajamų), ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo.

Teismas, remdamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gavo 67 599,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė buvo apskaičiuota nuo 50 procentų šių pajamų (33 799,50 Lt), todėl pareiškėjas turėjo sumokėti 9 632,86 Lt (2 789,87 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų. 2011 m. pareiškėjas gavo 64 232,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė buvo apskaičiuota nuo 50 procentų šių pajamų (32 116,00 Lt), todėl pareiškėjas turėjo sumokėti 9 153,06 Lt (2 650,90 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų. 2012 m. pareiškėjas gavo 89 348,00 Lt apmokestinamųjų pajamų, valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė buvo apskaičiuota nuo 50 procentų šių pajamų (44 674,00 Lt), todėl pareiškėjas turėjo sumokėti 12 732,09 Lt (3 687,46 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pagal iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gautą informaciją apie pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas, 2010–2012 m. 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma neviršijo 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos.

Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, nustatė, kad už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. kovo 31 d. draudėjui priskaičiuota 436,01 Lt delspinigių, už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. priskaičiuota 276,65 Lt delspinigių, už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. priskaičiuota 328,70 Lt delspinigių. 0,54 Lt delspinigių skola buvo likusi už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2006 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjui dalį, t. y. 144,54 Lt, delspinigių skolos sumokėjus 2012 m. sausio 24 d., delspinigių skola 2013 m. rugsėjo 13 d. sudarė 897,36 Lt (259,89 Eur).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai taikė teisinį reguliavimą, todėl panaikinti ginčijamų sprendimų neturėjo pagrindo. Dėl paties įmokų apskaičiavimo (matematinių veiksmų) byloje ginčo nekilo, todėl teismas apie tai nepasisakė, ginčas iškilo dėl teisinio reguliavimo, o apie tai jau pasisakyta.

Teismas, be to, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88, 89 straipsniais ir pažymėjo, jog nenustatė skundžiamų aktų neteisėtumo. Nenustatęs šių aktų neteisėtumo, teismas neturėjo pagrindo patenkinti ir skundo antrojo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo.

Teismas, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatavo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl panaikinti jų neturėjo pagrindo, o pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013), visus likusius proceso dalyvių argumentus laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundui atmesti (patenkinti), dėl šios priežasties šių argumentų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

Teismo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti ir atmestini.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo 32,58 Eur žyminio mokesčio ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, jeigu tokių būtų, pagal pateiktus dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį. Ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas atsisakė taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytas „mėnesio lubas“. Teismo pozicija yra prieštaringa: viena vertus, nurodė, kad įstatymų leidėjas aiškiai išskyrė du atvejus, antra vertus, taikė lingvistinį ir sisteminį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies aiškinimo metodus, nors aiškios teisės normos aiškinti nereikia.

Kita vertus, teismas, konstatavęs esant neaiškumų, privalėjo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą, pagal kurį visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teismas teisės normas turėjo aiškinti, atsižvelgdamas ir į jų priėmimo tikslą. Teismas citavo ir aiškino ne taikytiną (2010 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-959 – nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.), o originalią (2009 m. liepos 22 d. įstatymas Nr. XI-389 – nuo 2010 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies redakciją, kurioje nebuvo žodžių „kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas“.

Priešingai nei nurodė teismas, lietuvių kalboje nėra sakinio dalies „skirtukas“, o jungtukas „o“ ne visada yra priešpriešinis. Nepagrįsta teismo nuomonė, kad jeigu įstatymų leidėjas būtų numatęs taikyti abu atvejus, sakinys turėjo būti sujungtas jungtuku „ir“, nes jungtukus „o“ ir „ir“ galima pakeisti vieną kitu, o reikšmė nesikeis. Teismas neatsižvelgė ir į sakinio pirmoje dalyje esančią dalelytę „taip pat“, kuri reiškia „ir“. Įstatymų leidėjas ne išskyrė, o sujungė dvi asmenų grupes, kurioms yra taikytinos nustatytos „lubos“.

Į pirmąją asmenų grupę (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 str. 2 d.) patenka ne tik pareiškėjas, bet ir asmenys, kurie socialinio draudimo įmokas moka kartą per mėnesį. Teismas nepagrindė, kodėl į pirmąją asmenų grupę patenkantiems asmenims yra taikytinos skirtingos „lubos“. Teismas taikė sisteminį teisės aiškinimo metodą, tačiau teisės teorijoje išdėstyta pozicija, kad imperatyvios teisės normos turi būti aiškinamos taikant tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis negalėjo būti aiškinama nei plečiamai, nei, kaip tai padarė teismas, siaurinamai, t. y. susiaurinant baigtinį asmenų, kuriems taikytinos nustatytos „mėnesio lubos“, sąrašą.

Teismas nesusipažino su įstatymo projekto aiškinamuoju raštu. Taisyklių 28 punkte expressis verbis nustatyta, kad savarankiškai dirbantiems asmenims (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis) taikytinos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos „mėnesio lubos“. Pareiškėjas yra savarankiškai dirbantis asmuo, o Taisyklių 28 punktas taikytinas būtent savarankiškai dirbantiems asmenims, nepriklausomai nuo to, kokia jiems nustatyta socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytiems asmenims yra nustatyti ne du, kaip nurodė teismas, o trys socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdai, nors „lubos“ yra dvi.

Teismas nepagrįstai skyrė dėmesį byloje netaikytinų teisės aktų normų perrašymui. Netaikytini teisės aktai negali padėti suprasti priimto įstatymo prasmę. Teismas nepagrįstai panaikino pareiškėjo teisę pasinaudoti „mėnesio lubomis“.

2. Teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindė teismo išvadas dėl SAV pranešimo 2012 m. neteisingo užpildymo ir pranešimo apie tai pareiškėjui, netyrė ir nevertino pareiškėjo pateikto įrodymo. Tokių įrodymų byloje iš viso nėra, todėl manytina, kad teismas tiesiog perrašė trečiojo suinteresuoto asmens nepagrįstus teiginius. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo į bylą pateikto rašytinio įrodymo – duomenų apie pareiškėjo gautas žinutes (iš VSDFV draudėjų portalo) – kuris paneigia trečiojo suinteresuoto asmens teiginius ir jų pagrindu padarytą teismo išvadą, kad atsakovas informavo pareiškėją apie neteisingai užpildytą SAV pranešimą 2012 m. ir jo priedą SAV3DSD-M. Keltinas klausimas, ar atsakovo pranešimas apie tariamai neteisingai užpildytą SAV pranešimą (jeigu toks ir būtų buvęs) savo esme nebūtų individualus administracinis aktas, kuris turėtų atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus, įskaitant reikalavimą raštu pranešant apie jo priėmimą kartu pridėti jo nustatyta tvarka patvirtintą kopiją / išrašą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d., 8 str. 4 d.). Tai, kad pateiktas atsakovui SAV pranešimas 2012 m. ir jo priedas SAV3DSD-M tariamai yra užpildyti neteisingai ir kad duomenys apie pareiškėjo 2012 m. individualios veiklos pajamas ir nuo jų apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas nebuvo įrašyti į Registrą, sužinojo tik gavęs 2013 m. rugsėjo 26 d. trečiojo suinteresuoto asmens sprendimą. Net ir dabar pareiškėjui nėra žinoma, kodėl pateiktas atsakovui SAV pranešimas 2012 m. ir jo priedas SAV3DSD-M yra užpildyti neteisingai, t. y. kokie konkrečiai duomenys yra neteisingi. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo SAV pranešimų ir 2010–2011 m., nors nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė, kad jie būtų buvę užpildyti neteisingai. Pareiškėjui nėra žinoma, ar duomenys apie 2010–2011 m. individualios veiklos pajamas ir nuo jų apskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas buvo įrašyti į Registrą.

3. Teismas pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį. Į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas apskaičiavo ir iš pareiškėjo išieškojo delspinigius nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2010, 2011 ir 2012 m. Teismas pažodžiui perrašė atsakovo atsiliepimo teiginius. Pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų (ir delspinigių nuo jų) skolos už 2010, 2011 ir 2012 m. ne tik nebuvo, tačiau net buvo (ir tebėra) susidariusi valstybinio socialinio draudimo įmokų permoka. Atsakovas iki nagrinėjamos bylos iškėlimo nebuvo nurodęs, už kokį laikotarpį ir taikant kokį dydį buvo apskaičiuoti delspinigiai nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atsakovo teisė iš pareiškėjo priverstinai išsiieškoti delspinigius už 2006 m. pasibaigė dar 2011 m. Teismas be jokio pagrindo sprendė ginčą, kurio byloje nėra.

4. Pareiškėjas pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje patyrė žyminio mokesčio išlaidas: 75 Lt (21,72 Eur) už skundą ir 10,86 Eur už apeliacinį skundą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teisiniu reglamentavimu yra nustatyti du savarankiški valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimai – mėnesio ir metų. Mėnesio draudžiamųjų pajamų dydis valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei riboti būtų taikomas tik tuo atveju, kai asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, pasinaudotų numatyta galimybe mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas avansu kartą per mėnesį. Nepriklausomai nuo to, pasinaudojama paminėta galimybe ar ne, mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas iki privalomo šias įmokas sumokėti termino paskutinės dienos nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, įstatymų leidėjas yra nustatęs kitą savarankišką ir nepriklausomą privalomai taikytiną metinį draudžiamųjų pajamų dydį.

Priešingu atveju, metinio draudžiamųjų pajamų dydžio taikymas atsižvelgiant į jau pritaikytą mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį įmokų bazei riboti – sudubliavus mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį ir metinį draudžiamųjų pajamų dydį, pastarasis netgi teoriškai negalėtų būti viršytas – iškreiptų ir eliminuotų metinio draudžiamųjų pajamų dydžio prasmę ir teisiniu reguliavimu nustatytą tikslą – riboti metinį įmokų bazės dydį. Siekdamas palengvinti paminėtiems asmenims tenkančią įmokų naštą, įstatymų leidėjas ir nustatė maksimalią sumą, nuo kurios mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Įstatymų leidėjas nenumatė, kad individualią veiklą vykdančių asmenų mokesčių našta būtų mažinama suteikiant teisę šiems asmenims savo nuožiūra patiems pasirinkti, kokį (mėnesio ar metinį) draudžiamųjų pajamų dydį taikyti. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis formuluojama priešpriešos būdu, numatant, kad socialinio draudimo įmokų bazė tam tikrais atvejais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiai, o kitais atvejais negali būti didesnė nei 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiai.

Gretinami du atvejai, iš kurių vienu taikomas mėnesio draudžiamųjų pajamų dydis, o kitu atveju – metinis draudžiamųjų pajamų dydis, tačiau ne abu (metinis ir mėnesinis draudžiamųjų pajamų dydis) maksimalūs socialinio draudimo įmokų bazės dydžiai kartu. Jeigu įstatymų leidėjas būtų numatęs taikyti abu atvejus, tai sakinys turėjo būti sujungtas jungtuku „ir“, kuris reikštų, kad socialinio draudimo įmokų bazės maksimalus dydis ribojamas ir metiniu, ir mėnesiniu draudžiamųjų pajamų dydžiu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatos yra vienodai taikomos ir šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims, ir šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytiems asmenims.

Teismas kitų asmenų (ne individualią veiklą vykdančių) valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos nenagrinėjo, jokių sprendimų nepriėmė, todėl teikti tokių argumentų neprivalėjo. Apeliantas nepagrįstai sutapatina teisės aiškinimo metodą (sisteminis) ir teisės aiškinimo rūšį (plečiamasis ir siaurinamasis teisės aiškinimas). Teismas pagrįstai vadovavosi kitų teisės aktų nuostatomis.

2. Teismui sprendžiant, kad pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė ribojama metiniu, o ne mėnesiniu draudžiamųjų pajamų dydžiu, akivaizdu, jog 2013 m. gegužės 13 d. pranešimas apie savarankiškai dirbančius asmenis Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M yra užpildyti neteisingai.

3. Teismas nesprendė delspinigių, apskaičiuotų 2006 m., išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi tokio reikalavimo pareiškėjas skunde nereiškė, o tik paaiškino, kokiais laikotarpiais susidarė 897,36 Lt delspinigių įsiskolinimas. Teismas nesprendė ir ginčo dėl delspinigių už 2013 m. valstybinio socialinio draudimo įmokų pavėluotą mokėjimą apskaičiavimo. Teismas pagrįstai sprendė klausimą, ar 2013 m. (laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d.) už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį priskaičiuoti delspinigiai apskaičiuoti teisingai ir pagrįstai. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas be pagrindo sprendė ginčą, kurio byloje nėra, yra klaidingas ir nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teisiniu reglamentavimu yra nustatyti du savarankiški valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimai – mėnesio ir metų. Mėnesio draudžiamųjų pajamų dydis valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei riboti būtų taikomas tik tuo atveju, kai asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, pasinaudotų numatyta galimybe mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas avansu kartą per mėnesį. Nepriklausomai nuo to, pasinaudojama paminėta galimybe ar ne, mokant valstybinio socialinio draudimo įmokas iki privalomo šias įmokas sumokėti termino paskutinės dienos nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, įstatymų leidėjas yra nustatęs kitą savarankišką ir nepriklausomą privalomai taikytiną metinį draudžiamųjų pajamų dydį. Priešingu atveju, metinio draudžiamųjų pajamų dydžio taikymas atsižvelgiant į jau pritaikytą mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį įmokų bazei riboti – sudubliavus mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį ir metinį draudžiamųjų pajamų dydį, pastarasis netgi teoriškai negalėtų būti viršytas – iškreiptų ir eliminuotų metinio draudžiamųjų pajamų dydžio prasmę ir teisiniu reguliavimu nustatytą tikslą – riboti metinį įmokų bazės dydį. Taigi mėnesio draudžiamųjų pajamų dydžio taikymas (netaikymas) kiekvieną einamąjį mėnesį neturi įtakos ir neeliminuoja prievolės, suėjus privalomam už praėjusius metus valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo terminui, taikyti kito savarankiško metinio draudžiamųjų pajamų dydžio, kuomet šių įmokų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą. Apeliacinio skundo motyvai (vertinant kaip savarankiškus ir išvestinius dėl pareiškėjo neteisingo ir nepagrįsto mėnesio draudžiamųjų pajamų dydžio aiškinimo ir taikymo) yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas yra individualią (savarankišką) veiklą vykdantis asmuo, kuris, kaip mokesčių mokėtojas, deklaruoja savo pajamas kasmet, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai metines pajamų deklaracijas, ir kuriam, be kita ko, teisės aktų nustatyta pareiga sumokėti atsakovui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Dėl to ginčo nagrinėjamoje byloje nėra. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovo administruojamoje Registro duomenų bazėje pareiškėjui apskaičiuota (nurodyta) valstybinio socialinio draudimo įmoka už 2010, 2011 ir 2012 m. mokestinius laikotarpius ir už šiuos mokestinius laikotarpius jam apskaičiuotinos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra teisingos ta prasme, ar šių įmokų dydžiai atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytus tokių įmokų apskaičiavimo reikalavimus. Pareiškėjas, siekdamas, kad Registro duomenų bazėje paminėtos įmokos būtų atsakovo apskaičiuotos jo (pareiškėjo) nurodytu būdu, prašo pripažinti atsakovo atsisakymą tai padaryti (jo skundžiamą atsakovo 2013-07-25 sprendimą) nepagrįstu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nustatydamas paminėtų įmokų dydžius, turėjo vadovautis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu socialinio draudimo įmokų bazės per mėnesį apribojimu, pagal kurį šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Atsižvelgiant į paminėtus pareiškėjo argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra pareiškėjo nurodytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas, t. y. teisės taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad individualia (savarankiška) veikla besiverčiančių asmenų (šiai asmenų kategorijai priklauso pareiškėjas) socialinio draudimo įmokos skaičiavimas yra nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte (bylai aktuali 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2169 redakcija), pagal kurį asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma.

Tokių įmokų bazės viršutinės ribos yra nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią (bylai aktuali 2010-06-30 įstatymo Nr. XI-959 redakcija) nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Iš pastarosios teisės normos matyti, kad joje yra nustatyti du skirtingi įmokų bazės viršutinio dydžio ribojimai, kurių taikymo kriterijais nurodyti šių įmokų apskaičiavimo periodai – kalendoriniai metai ir kalendorinis mėnuo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio ir, atskirai paėmus, šio straipsnio 4 dalies nuostatos yra laikytinos vientisomis, abiejų paminėtų kriterijų įtvirtinimas vienoje teisės normoje negali būti supriešintas vienas kitam nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, nei šios dalies ir aptariamo straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme.

Tai reiškia, kad abiejų paminėtų kriterijų (su jais siejamų viršutinio socialinio draudimo įmokų bazės dydžio ribojimų) taikymas siejamas su skirtingomis situacijomis, kurios pasireiškia asmens gautų pajamų deklaravimu Valstybinei mokesčių inspekcijai metiniu ar mėnesiniu periodais. Tokį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies paminėtų nuostatų taikymo aiškinimą patvirtina ir Registro nuostatų 25.11 punkte (bylai aktuali 2012-10-10 nutarimo Nr. 1232 redakcija) pateikta nuoroda į tai, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas.

Aiškinant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, atkreiptinas dėmesys į šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį (bylai aktuali 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2169 redakcija), kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (kurių kategorijai priklauso ir pareiškėjas, t. y. asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme) turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; <...> avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos.

Socialinio draudimo įmokos (sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos. Išvardytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatos patvirtina, kad asmenų grupė, kuriai priklauso pareiškėjas, galutines, t. y. pagal šio įstatymo reikalavimus tinkamai apskaičiuotas, socialinio draudimo įmokas turi mokėti nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais.

Tai reiškia, kad tokių įmokų bazei apskaičiuoti turi būti taikoma būtent metinė įmokų bazės riba. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kalbant apie asmenų grupę, kuriai priklauso pareiškėjas) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta mėnesinė įmokų bazės riba yra skirta avansiniam, t. y. preliminariam, o ne galutiniam, aptariamų įmokų mokėjimui (tais atvejais, kai tokią įmokų mokėjimo tvarką pasirinktų aptariamai grupei priklausantis asmuo). Tačiau ir tokį įmokų mokėjimo būdą pasirinkusiam asmeniui už kalendorinius metus apskaičiuotinai įmokų bazei turi būti taikoma Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta metinė įmokų bazės riba.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo pagrįstumo.

Apibendrinama pirmiau nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo išsakytiems argumentams dėl būtinumo teismui aiškinti tik susijusius su skundo pagrindu ir dalyku argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė