A-520-2914-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2914/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00671-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.3.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. P. ir D. P. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybė, L. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai H. P. ir D. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Filialas, atsakovas) 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. IN(12.5.1.15)-31249 „Dėl pateikto prašymo“; 2) panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 324 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 3) įpareigoti Filialą ištaisyti nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenis apie pareiškėjams nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašą „Butas/Patalpa – Butas“ pakeičiant į „Pastatas – Gyvenamasis namas“.

Paaiškino, kad pareiškėjai yra gyvenamojo namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Nuosavybės teisės į šį turtą įregistruotos H. P. vardu 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8747 pagrindu. Nepaisant to, kad realiai pareiškėjams priklausantis nekilnojamasis turtas yra gyvenamojo namo dalis, dėl VĮ Registrų centro (toliau – ir Centras) padarytos klaidos šis turtas NTR yra įregistruotas kaip butas. Pareiškėjai, remdamiesi Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 46 punktu, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas, NTRĮ) 33 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 straipsnio 2 dalimi, 2 ir 4 straipsniais, matydami, jog informacija apie jiems nuosavybės teise priklausančią namo dalį yra klaidinga, neatitinka tikrosios statinio būklės, kreipėsi į Filialą, prašydami ištaisyti akivaizdžias klaidas. Pareiškėjų teigimu, pirminiai turto įsigijimo dokumentai patvirtina, jog jiems priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra namas. Nurodė, jog notarine 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (registracijos Nr. 8-4562) A. L. iš Naujininkų seniūnijos nusipirko 31/100 namo dalį, kurios plotas yra 33,44 kv. m. Teigė, jog šios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu registruojant A. L. nuosavybės teises NTR buvo padaryta klaida ir turtas buvo įregistruotas kaip butas. Tokiu būdu, į NTR įrašyti duomenys neatitiko dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Pareiškėjai nurodė, jog A. L. 2005 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jai priklausančią namo dalį pardavė G. K. (sutartyje, remiantis klaidingais Centro duomenimis, nurodyta, jog parduodamas butas, o ne namo dalis), o G. K. 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu šį turtą perleido H. P.. Pareiškėjų teigimu, jiems priklausanti namo dalis yra statinyje, kuris atitinka Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DNSBĮ) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą gyvenamojo namo sąvoką. Pareiškėjams priklausanti statinio dalis nėra ir niekada nebuvo daugiabučio namo dalis; statinyje nėra jokių bendrojo naudojimo patalpų (DNSBĮ 2 straipsnio 3 dalis).

Pareiškėjai pažymėjo, jog 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į Filialą prašydami ištaisyti NTR duomenis apie jiems priklausančią namo dalį. Teigė, jog Filialas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. IN(12.5.1.15)-31249 prašymą atmetė, konstatavęs, kad H. P. 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teises į 33,44 kv. m bendro ploto butą, o NTR duomenys atitinka dokumentą, kurio pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Toks Filialo sprendimas, pareiškėjų manymu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus principus, nesigilinant į tikrąsias aplinkybes, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nurodė, jog apskundus Filialo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. IN(12.5.1.15)-31249 Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 324 paliko galioti Filialo sprendimą, tik pakartojusi jo argumentus, todėl teigė, kad ir šis sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Manė, jog Filialas, atmesdamas pareiškėjų prašymą ištaisyti klaidingus NTR duomenis, nesilaikė vieno iš NTR tikslų – saugoti ir teikti teisingą oficialią informaciją apie nekilnojamuosius daiktus. Teigė, jog atsisakęs ištaisyti žinomai klaidingus duomenis apie pareiškėjams priklausančią namo dalį, Centras suinteresuotiems asmenims teiks neteisingą, tikrovės neatitinkančią (tačiau oficialią) informaciją apie pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį namą. Nurodė, jog Centras ir Filialas pažeidžia pareiškėjų teisę reikalauti ištaisyti neteisingus duomenis, įtvirtintą ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėja D. P. 2012 m. gegužės 15 d. skundo patikslinimu prašė jos skundą perduoti Centrui nagrinėti iš naujo, nes paaiškėjo aplinkybė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 300 butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), buvo „išjungtas“ iš gyvenamųjų patalpų, pripažįstant jas pagalbinėmis patalpomis ir perduodant asmeniui, gyvenančiam bute Nr. 1. Nurodė, jog Centras klaidina teismą, kad ginčo name yra 4 butai. Teigė, jog Centras, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, neatskleidė bylos esmės, neargumentavo, kodėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo sutartis Centre įregistruota neteisingai konstatuojant, kad A. L. privatizavo ne gyvenamojo namo dalį, o butą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad NTR į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. įregistruota pareiškėjo H. P. nuosavybės teisė 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 8747, pagrindu. Nurodė, jog gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra butas, kadastriniai matavimai paskutinį kartą atlikti 1986 m. kovo 10 d., kurių metu užfiksuota, kad šio namo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatai). Be ginčo buto šiame gyvenamajame name įregistruotos dar trys patalpos (butai), nuosavybės teise priklausančios tretiesiems asmenims. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjams priklausantis turtas yra gyvenamojo namo dalis, nes kiekviena patalpa yra pastato, kuriame ji yra, dalis. Nurodė, jog pareiškėjų teiginys, kad dėl Filialo klaidos jiems priklausantis turtas įregistruotas kaip butas, o ne namo dalis, visiškai nepagrįstas. Pažymėjo, jog vadovaujantis NTRĮ 5 straipsnio 2 dalimi, NTR tvarkytojas yra atsakingas už tai, kad NTR įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, užtikrinant NTR duomenų teisingumą. Teigė, jog dėl H. P. nuosavybės teisių į butą 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje vienareikšmiškai nurodyta, kad pardavėjas pardavė, o H. P. nupirko patalpą – butą, todėl duomenys NTR įraše Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo atveju visiškai atitinka dokumento, kurio pagrindu jie įrašyti, turinį. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas. Darė išvadą, kad H. P., išreiškęs valią įsigyti iš buvusio buto savininko G. K. būtent tokį nekilnojamąjį daiktą (butą), neturi jokio materialinio teisinio pagrindo įrodinėti, kad buvęs savininkas nuosavybės teise valdė ne butą, o namo dalį, bei kad notaro patvirtinta buto pirkimo sutartimi įgijęs butą, kuris neva yra atskiro nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo – dalis.

Pažymėjo, jog patikrinus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), archyvinės kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis, matyti, kad namo pirminiai kadastro matavimai buvo atlikti 1948 m. gruodžio 18 d., kurių metu buvo užfiksuota, jog namą sudaro 4 butai, vėliau šie duomenys nuosekliai buvo fiksuoti 1955 m. gruodžio 14 d., 1959 m. gruodžio 11 d., 1968 m. gruodžio 15 d., 1971 m. gruodžio 20 d., 1980 m. vasario 5 d. ir 1986 m. kovo 10 d. Teigė, jog jie patvirtina, kad jokio faktinio pagrindo laikyti namą atskiru nekilnojamojo turto objektu niekada nebuvo. Nurodė, jog nuo 1948 m. gruodžio 18 d. suformuotų butų faktinė padėtis visiškai atitinka DNSBĮ 2 straipsnio 3 dalies normą, pagal kurią buto patalpos atitvarų konstrukcijomis yra atskirtos nuo kitų butų. Pažymėjo, jog šiuo metu namą sudaro 4 atskiros gyvenamosios patalpos (butai Nr. 1, 2, 3 ir 4), į kurias NTR įregistruota L. L. (butas Nr. 1) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (butai Nr. 2 ir 3) nuosavybės teisė, todėl, vienam iš bendraturčių siekiant pakeisti namo, kuris nuo 1948 metų yra suformuotas atskirais nekilnojamojo turto objektais – butais – suformavimo būdą, būtina laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 7 straipsnio 3-4 dalimis, 12 straipsniu, dokumentų dėl nekilnojamo daikto suformavimo pareiškėjai Filialui nėra pateikę. Vadovavosi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog dėl ginčo namo, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, įregistravimo NTR turėtų išreikšti valią (susitarti) visi namo patalpų – šiuo metu esančių butų – savininkai, kurie turėtų nusistatyti nuosavybės dalių dydžius į namą. Pabrėžė, jog NTKĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atskirais nekilnojamojo turto objektais gali būti žemės sklypas, statinys arba patalpa, tačiau nėra numatyta, kad viena to paties statinio dalis gali būti statinys, o kita gali būti patalpa (-os), todėl darė išvadą, kad teisės aktai nenumato galimybės tenkinti pareiškėjų prašymą įregistruoti jiems nuosavybės teise priklausantį butą namo dalimi, nekeičiant kitų namo patalpų duomenų.

Teigė, jog pareiškėjai nepagrįstai vadovaujasi ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalies norma, reglamentuojančia asmens duomenų tvarkymą. Nurodė, jog pareiškėjų Filialui 2011 m. spalio 26 d. pateiktas prašymas nesusijęs su jų asmens duomenų tvarkymu, be to, skundu pareiškėjai prašo įpareigoti taisyti ne jų asmens, o jiems priklausančio turto duomenis, todėl konstatuoti bet kokį ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalies normos pažeidimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis administracinėse bylose Nr. A756-1229/2010, A662-906/2009, nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Filialas pažeidė VAĮ įtvirtintus įstatymo viršenybės ir efektyvumo principus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, remdamasis pirkimo-pardavimo sutarties registravimo metu galiojusios Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 7 punktu, NTRĮ 5 straipsnio 2 dalimi, jog, nepaisant to, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad A. L. įsigijo 31/100 namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Savivaldybės manymu, iš pačios sutarties sąlygų ir duomenų matyti, kad pirkėja įsigijo ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog kadastro duomenų nustatymo data pagal nekilnojamojo turto registro išrašą Nr. (duomenys neskelbtini) yra ankstesnė (t. y. 1992 m. rugpjūčio 24 d.) nei sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (1992 m. rugsėjo 30 d.), todėl nėra pagrindo abejoti duomenų tikslumu. Pažymėjo, kad 2005 m. rugsėjo 15 d. sutartyje nurodyta, jog A. L. parduoda G. K. gyvenamosios paskirties patalpą pastate – butą, 33,44 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugsėjo 14 d. sutartyje taip pat aiškiai nurodyta, jog G. K. pardavė, o H. P. nupirko nuosavybės teise patalpą – butą Nr. 4, esantį (duomenys neskelbtini). Teigė, kad Centro išraše pateikiami duomenys visiškai atitinka nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose įrašytus duomenis, todėl pareiškėjai nepagrįstai nurodė, jog registro išraše įsivėlė klaida. Nurodė, jog iš NTR išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog name, kuriame yra ginčo butas, gyvenamosios paskirties patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, yra keturios, t. y. butai Nr. 1, 2, 3 ir 4. Teigė, jog pareiškėjai klaidina teismą, nurodydami, jog jiems priklausanti statinio dalis, butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra ir nebuvo daugiabučio namo dalis.

Rėmėsi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, NTKĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 7 straipsnio 3 ir 4 dalimi, nurodė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, jog yra priimtas koks nors sprendimas suformuoti vieną nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Centro duomenys patvirtina, jog pareiškėjų prašoma įregistruoti namo dalis nėra suformuota kaip nekilnojamojo turto vienetas. Teigė, jog teisės aktai nenumato galimybės vienam iš namo bendraturčių H. P. pakeisti namo, kuris, kaip matyti iš NTR išrašo Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas iš 4 atskirų nekilnojamojo turto objektų, duomenų ir tenkinti pareiškėjų prašymo įregistruoti jiems nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), namo dalimi, nekeičiant kitų name esančių patalpų (butų) duomenų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. P. atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą patenkinti ir įpareigoti Filialą ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis apie H. ir D. P. nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašą „Butas/Patalpa – Butas” pakeičiant į „Pastatas – Gyvenamasis namas”.

Nurodė, jog pareiškėjams bendrosios nuosavybės teise priklausanti statinio dalis, esanti (duomenys neskelbtini), yra 31/100 namo dalis, o ne butas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų nurodoma klaida NTR duomenų bazėje atsirado tada, kai statinio, esančio (duomenys neskelbtini), 31/100 dalį A. L. įsigijo iš Naujininkų seniūnijos 1992 m. rugsėjo 30 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pažymėjo, jog minėtoje sutartyje nurodyta, kad pirkėja A. L. nusipirko 31/100 namo dalį, o ne butą, kaip tai nurodyta NTR. Teigė, jog registruojant A. L. šia sutartimi įgytą turtą, NTR buvo padaryta klaida, kuri buvo pakartota registruojant vėlesnius su šiuo turtu susijusius juridinius faktus. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pagrindas įrašui apie H. P. nuosavybės teises į ginčo objektą buvo ne 1992 m. rugsėjo 30 d. sutartis Nr. 8-4562, o 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8747, negali būti pakankamas pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą dėl klaidingų duomenų NTR ištaisymo. Teigė, jog pareiškėjų skundžiamų administracinių aktų nepagrįstumą vienareikšmiškai patvirtina tai, jog teritorinis ir centrinis registratoriai apskritai neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjų nurodoma klaida viešajame registre atsirado daug seniau negu buvo sudaryta 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8747. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VAĮ 3, 8 straipsniais, teigė, jog nei Filialas, nei Centras pakankamai nemotyvavo savo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl klaidingų NTR duomenų ištaisymo, visapusiškai ir išsamiai neištyrė pareiškėjų nurodytų aplinkybių, patvirtinančių viešajame registre esančias klaidas.

Nurodė, kad ji yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė. Teigė, jog pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad L. P. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), esantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nors jos nuosavybės teisės į šį objektą įregistruotos remiantis 1993 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje nedviprasmiškai nurodyta: „<...> pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko 13/100 namo dalį (14,45 kv. m)“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjų D. P. bei H. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjų daiktinės teisės buvo įregistruotos pagal 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8747, kuria H. P. iš G. K. pirko ne gyvenamojo namo dalį, o butą Nr. 4. Todėl būtent šios sutarties pagrindu padarytas registro įrašas jiems sukėlė teisines pasekmes. Pažymėjo, jog G. K., savo ruožtu iš A. L. pagal 2005 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DA-12628 taip pat įsigijo ne gyvenamojo namo dalį, o butą Nr. 4. Sprendė, kad teismine tvarka nenuginčijus šių sutarčių, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjų (kaip sutuoktinių) daiktinių teisių įregistravimas neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiam ginčui taikytina ir CK 4.48 straipsnio 2 dalis, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas.

Pažymėjo, jog buto Nr. 4 įsigijimo asmeninėn nuosavybėn pagrindas buvo 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas Nr. I-1374 (toliau – ir Butų privatizavimo įstatymas) (neteko galios 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033 nuo 2001 m. sausio 1 d.) bei Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinta Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Teismas, sistemiškai įvertinęs šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, Tvarkos 1, 18 punktus, sprendė, jog pirkimo-pardavimo objektas pagal šiuos teisės aktus galėjo būti valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (toliau – ir gyvenamieji namai, butai).

Nustatė, jog, kas tuo metu buvo laikoma daugiabučiu gyvenamuoju namu, buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo Nr. I -2455 3 bei 5 straipsniuose (1992 m. balandžio 9 d. įstatymo Nr. I-2472, 1993 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. I-358 redakcija) ir pagal juos gyvenamieji namai, kuriuose buvo 3 ir daugiau butų, buvo laikomi daugiabučiais. Paminėjo, kad pagal nuo 1948 metų sudarytus pastato kadastro duomenis, kurie iki šiol nėra nuginčyti, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo ir yra 4 butai, t. y., šis gyvenamasis namas buvo daugiabutis. Darė išvadą, kad pagal cituotas teisės normas (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, Tvarkos 1, 18 punktai) daugiabučiame name privatizavimo objektas galėjo būti tik butas, o ne namo dalis.

Nustatė, jog buto Nr. 4 privatizavimo metu nekilnojamojo turto teisinio registravimo tvarka buvo nustatyta Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija), rėmėsi jos 8 punktu. Pažymėjo, kad šiuo atveju daiktinių teisių į butą Nr. 4 gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), atsiradimą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis juridinis faktas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, buvo 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo sutartis Nr. 8-4562, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir jo patalpų kadastro byla. Nustatė, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo sutartimi Nr. 8-4562 fiksuota, jog A. L. nupirko (privatizavo) ir namo dalį, ir butą Nr. 4. Nurodė, jog iš pastato patalpų eksplikacijos taip pat matyti, jog name nėra jokių bendro naudojimo patalpų, kurios bendrąja nuosavybe galėtų priklausyti visiems bendraturčiams. Darė išvadą, jog nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie pareiškėjų daiktines teises į butą Nr. 4 atitinka ne tik dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, bet ir tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

Nustatė, jog pagal ADTAĮ 2 straipsnyje pateiktą asmens duomenų sąvoką, nekilnojamojo turto registro duomenys nėra asmens duomenys, todėl sprendė, kad ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalis šiam ginčui netaikytina.

Teismas pažymėjo, jog D. P. skundo reikalavimų patikslinimą (prašė prašymą Filialui ištaisyti klaidas perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo) grindė tik teismo posėdyje paaiškėjusia aplinkybe, jog Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 300 butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), buvo „išjungtas“ iš gyvenamųjų patalpų, pripažįstant jas pagalbinėmis patalpomis ir perduodant asmeniui, gyvenančiam bute Nr. 1. Teismas nustatė, kad šis sprendimas skirtas tik butui Nr. 3, todėl jis nėra susijęs su šios bylos ginčo dalyku.

III. Pareiškėja D. P. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti ir perduoti jį nagrinėti VĮ Registrų centrui iš naujo; priteisti iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde išdėsto bylos aplinkybes. Teigia, jog teismas neatsakė į jos skundo argumentus, neatliko išsamios faktinės ir teisinės analizės, neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino, kaip VĮ Registrų centras pirminio dokumento – 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8-4562, pagal kurią A. L. iš Naujininkų seniūnijos nusipirko 31/100 namo dalį, – pagrindu įregistravo A. L. teises į butą. Mano, jog teismas pateikė netinkamą bylos aplinkybių teisinį įvertinimą. Pareiškėja teigia, jog pirminiai ginčo turto įsigijimo dokumentai (1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis) patvirtina, jog šiuo metu jai priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra namas.

Pareiškėja nurodo, jog jai priklausanti namo dalis yra statinyje, kuris atitinka Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą gyvenamojo namo sąvoką: gyvenamasis namas – gyventi pritaikytas pastatas, kuriame daugiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos. Pažymi, jog tuo tarpu butas to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžiamas kaip daugiabučio namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių ir kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Teigia, jog jai priklausanti statinio dalis nėra ir niekada nebuvo daugiabučio namo dalis; statinyje nėra jokių bendrojo naudojimo patalpų.

Remiasi Nuostatų 46 punktu, NTRĮ 2, 4 straipsniais, 5 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsniu, ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, jog NTR funkcija yra išviešinti duomenis apie nekilnojamąjį turtą bei daiktines teises į jį, sudaryti galimybę suinteresuotiems asmenims gauti teisingą, realią informaciją apie tam tikrą nekilnojamąjį turtą. Teigia, jog teismas turėjo išsiaiškinti tikrąsias aplinkybes ir grąžinti klausimą VĮ Registrų centrui nagrinėti iš naujo bei įpareigoti VĮ Registrų centrą atsakyti į jos argumentus, kokiu pagrindu remiantis notaro patvirtinta 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti šios sutarties turinio neatitinkantys duomenys. Pažymi, jog ginčui išspręsti nėra reikšminga tai, kad 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 8747 nurodyta, jog H. P. perka butą. Teigia, jog faktas, kad šioje sutartyje nekilnojamasis turtas įvardytas kaip butas, nešalina VĮ Registrų centro veiksmų neteisėtumo registruojant A. L. teises kaip į butą, o ne į namą, t. y. atliekant registraciją, neatitinkančią dokumentų, kurių pagrindu ji atliekama, turinio, bei neriboja jos, daikto savininkės, teisės reikalauti, kad šie pažeidimai būtų pašalinti. Mano, jog teismas privalėjo šias aplinkybes vertinti ir dėl jų pasisakyti.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime atkreipia teismo dėmesį, kad skundo nagrinėjimo teisme metu D. P. patikslino savo reikalavimus prašydama teismo jos ir H. P. bendrą 2011 m. spalio 26 d. prašymą, pasirašytą tik pastarojo, teiktą VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, perduoti nagrinėti iš naujo, t. y. pareiškėja pakeitė skundo dalyką, o H. P. skundo reikalavimai išliko nepakitę. Kadangi apeliacinį skundą pateikė (pasirašė) tik D. P., daro išvadą, kad ji gali teikti apeliacinį skundą tik dėl savo pareikšto reikalavimo (prašymo) netenkinimo, todėl apeliacinis skundas nagrinėtinas būtent dėl teismo netenkinto D. P. reikalavimo. Nurodo, jog apeliaciniame skunde D. P. jokių argumentų dėl jos pareikšto (patikslinto) reikalavimo netenkinimo nepagrįstumo ir neteisėtumo nenurodo, todėl jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiasi CK 3.88 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, jog į bylą pateikto NTR įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys paneigia aplinkybę, kad ginčo butas priklauso D. P. ir H. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teigia, kad ši aplinkybė rodo, kad apeliantė nėra pateikusi įrodymų, jog yra buto bendraturtė, o tai reiškia, kad jokios D. P. įstatymų saugomos teisės ir teisėti interesai negalėjo būti pažeisti priimant skundžiamus NTR sprendimus, todėl nagrinėjamojoje byloje ji galėtų būti tik H. P. atstove, jeigu būtų pateikusi tokius įgalinimus patvirtinantį dokumentą.

Mano, jog teismas visiškai teisingai įvertino esmines bylos faktines aplinkybes bei pagrįstai sprendė, kad vadovaujantis CK 4.48 straipsnio 2 dalimi, perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime išdėsto bylos aplinkybes, atkartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus. Teigia, jog VĮ Registrų centro išraše pateikiami duomenys visiškai atitinka nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose įrašytus duomenis, todėl pareiškėjai nepagrįstai nurodo, jog NTR išraše įsivėlė klaida. Pažymi, jog apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo patalpos nelaikytinos butu pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, yra visiškai nepagrįstas. Nurodo, jog, kadangi šioje administracinėje byloje skundu pareiškėjai prašė įpareigoti taisyti ne jų asmens, o jiems priklausančio turto duomenis, todėl konstatuoti ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalies normos pažeidimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis patikrina visą bylą. Todėl atsakovo argumentas, kad apeliacinis skundas nagrinėtinas tik dėl pirmosios instancijos teismo netenkinto D. P. reikalavimo, nepagrįstas.

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. IN(12.5.1.15)-31249 „Dėl pateikto prašymo“ ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 324 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos duomenis pareiškėjai D. P. ir H. P. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu ištaisyti NTR esančius duomenis apie jiems nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įrašą „butas/patalpa-butas“ pakeičiant į „pastatas-gyvenamasis namas“ (b. l. 32-33). Filialas 2011 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. IN(12.5.1.15.)-31249 atsakė, kad H. P. 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8747 įgijo nuosavybės teises į 33,44 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir į NTR įrašyti duomenys apie minėtą nekilnojamąjį daiktą atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, todėl teritorinis registratorius keisti įrašus nekilnojamojo daikto – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) neturi juridinio pagrindo (b. l. 37). VĮ Registrų centre 2011 m. lapkričio 28 d. buvo gautas pareiškėjų D. P. ir H. P. skundas „Dėl Filialo 2011-11-15 sprendimo Nr. IN(12.5.1.15)-31249“, kuriuo prašoma ištaisyti NTR esančius duomenis apie jiems nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įrašą „butas/patalpa-butas“ pakeičiant į „pastatas-gyvenamasis namas“. (b. l. 29-31). Centras 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 324 paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą. Centras konstatavo, kad nuo 2009 m. vasario 12 d. nuosavybės teisė į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota H. P. vardu. Toks įrašas buvo padarytas pagal notaro patvirtintą 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8747, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko patalpą-butą Nr. 4, pastatas, kuriame yra butas: (duomenys neskelbtini), 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 33,44 kv. m. Nurodė, kad šiuo metu NTR įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (b. l. 27-28).

Kaip matyti, byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagrįstai atsisakė ištaisyti NTR esančius duomenis apie pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įrašą „butas/patalpa-butas“ pakeičiant į „pastatas-gyvenamasis namas“.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta suinteresuotų asmenų teisė kreiptis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo ir atitinkama nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija atlikti tokius duomenų taisymus yra susijusi su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis esminėmis nekilnojamojo turto registro tvarkymo taisyklėmis, pagal kurias nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Pareiškėjai teigia, kad jiems priklausančio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies registro duomenys neatitinka pradinių dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, t. y. 1992 m. rugsėjo 30 d. namo dalies pirkimo sutarties Nr. 8-4562.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8-4562 Naujininkų seniūnijos atstovas, veikiantis pagal Vilniaus miesto mero 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkį Nr. 1329V, pardavė A. L. 31/100 namo dalį 1A1/m 1011 kv. m žemės sklype, kurio bendrasis (naudingas) plotas 33,44 kv. m, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 42). A. L. 2005 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. DA-12628 pardavė G. K. 33,44 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o šis šį butą 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8747 perleido H. P. (b. l. 14-17, 18-20, 57-58).

Kaip matyti iš NTR Centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 57-58), pareiškėjų daiktinės teisės buvo įregistruotos pagal 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8747, kuria H. P. iš G. K. pirko ne gyvenamojo namo dalį, o butą Nr. 4, t. y. ne idealiąją pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (31/100), o realiąją dalį – butą. Be to, G. K. iš A. L. pagal 2005 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DA-12628 taip pat įsigijo ne gyvenamojo namo dalį, o konkretų butą Nr. 4, turintį unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutartys nėra pakeistos ar nuginčytos.

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).

Kadangi H. P. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota NTR 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8747 pagrindu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjų daiktinių teisių įregistravimas NTR neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pabrėžtina, jog būtent 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8747 buvo pagrindas, kuriuo remdamasis atsakovas padarė registro įrašą, todėl ta aplinkybė, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8-4562 A. L. iš Naujininkų seniūnijos nusipirko 31/100 namo dalį, o ne butą, esantį (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo teigti, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, jog pirminiai ginčo turto įsigijimo dokumentai (1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis) patvirtina, jog šiuo metu jai priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra namas, atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai nesiekia, kad NTR būtų įregistruoti visi duomenys, nurodyti 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 8-4562. Pažymėtina, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. sutartyje Nr. 8-4562 nurodyta, jog A. L. nupirko namo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini).

Kaip jau buvo minėta, NTR duomenų pakeitimas nėra galimas, kadangi neatitiktų galiojančių dokumentų, kurių pagrindu buvo įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę. Norint Nekilnojamojo turto registre pakeisti duomenis, t. y. nurodyti, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso ne butas, o namo dalis, atitinkamai turėtų būti suformuojamas nekilnojamasis daiktas.

Be to, pažymėtina, jog nei A. L., 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8-4562, įsigijusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nei šį turtą 2005 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. DA-12628 iš jos nupirkęs G. K., neginčijo NTR įrašų duomenų. Šie NTR duomenys nėra pakeisti ar nuginčyti.

Kaip matyti iš NTR išrašų (b. l. 56-62), gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra ir kitos patalpos, kurios priklauso kitiems savininkams (Vilniaus miesto savivaldybei, L. P.), t. y. nurodoma, kad yra 4 atskiri butai, o ne kad atskiriems asmenims nuosavybės teise priklauso tam tikros idealiosios gyvenamojo namo dalys ir bendraturčiai yra nusistatę naudojimosi tvarką gyvenamojo namo patalpomis, ar yra atsidaliję iš bendrosios dalinės nuosavybės. NTR įregistruoti duomenys apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybei, L. P. nuosavybės teise priklauso butai, nėra pakeisti, nuginčyti. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registratorius nenagrinėja ginčų tarp butų savininkų ar tarp gyvenamojo namo bendraturčių.

Dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta, kad, jeigu duomenų subjektas, susipažinęs su savo asmens duomenimis, nustato, kad jo asmens duomenys yra neteisingi, neišsamūs ar netikslūs, ir kreipiasi į duomenų valdytoją, duomenų valdytojas nedelsdamas privalo asmens duomenis patikrinti ir duomenų subjekto rašytiniu prašymu, pateiktu asmeniškai, paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis, nedelsdamas ištaisyti neteisingus, neišsamius, netikslius asmens duomenis ir (arba) sustabdyti tokių asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus saugojimą. ADTAĮ 2 straipsnyje nustatyta, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad NTR duomenys, kuriuos pareiškėjai prašo pakeisti, nelaikytini asmens duomenimis, kurių tvarkymui taikytinas ADTAĮ. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ADTAĮ 26 straipsnio 1 dalis nagrinėjamam ginčui netaikytina.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. IN(12.5.1.15)-31249 „Dėl pateikto prašymo“ ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. 324 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ teisėti ir pagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjos D. P. apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėja D. P. taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė