2013-04-02 Nr. AB-935-3-61-3-00181-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-397/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00181-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juvelta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juvelta“ skundą atsakovui valstybės įmonei Lietuvos prabavimo rūmams dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Lietuvos prabavimo rūmų (toliau – ir Prabavimo rūmai) 2011 m. lapkričio 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 4.2/04-1S-208, 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktą Nr. 04-1S-208, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1.5-814 ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1.5-906.

Nurodė, kad vykdydami 2011 m. lapkričio 3 d. pavedimą Nr. 4.1-S-271, Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai 2011 m. lapkričio 7 d. patikrino uždarosios akcinės bendrovės „Juvelta“ (toliau – ir UAB „Juvelta“) veiklą, susijusią su tauriaisiais metalais bei brangakmeniais. Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnė, susipažinusi su 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktu Nr. 04-1S-208, vadovaudamasi Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio nuostatomis, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Pažymėjo, jog atlikdami patikrinimą pareigūnai paėmė iš prekybos 152 vienetus pareiškėjui priklausančių auksinių gaminių, kurie buvo paženklinti prabos ženklu, atsakomybės ženklu „A“ ir Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, tačiau juose nebuvo įspausti Lietuvos Respublikos valstybiniai prabavimo ženklai. Teigė, jog už minėtus pažeidimus Prabavimo rūmai 2011 m. lapkričio 14 d. skyrė pareiškėjui privalomą nurodymą – iki 2011 m. lapkričio 30 d.

įpareigojo pareiškėją per patikrinimą rastus 152 vienetus auksinių gaminių pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai juos paženklinti pagal Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus. Dėl šio įpareigojimo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo pareiškėjas nurodė 2011 m. lapkričio 30 d. pateikęs atsakovui skundą, tačiau skundas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas tikino, kad jo auksiniai gaminiai buvo pažymėti tinkamai, t. y. pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, jog naujos žymėjimo taisyklės Lietuvos Respublikoje įsigaliojo tik 2010 m. vasario 2 d., t. y. vėliau, nei pareiškėjas importavo ir pažymėjo auksinius gaminius.

Manė, kad naujasis teisinis reguliavimas neturi būti taikomas pareiškėjui, t. y. tiems auksiniams gaminiams, kurie buvo pažymėti iki tol, kol įsigaliojo naujos auksinių gaminių žymėjimo taisyklės. Tvirtino, kad surašydami protokolą pareigūnai nepagrįstai vadovavosi LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, kurioje ginčas kilęs ne tuo pačiu pagrindu ir ne dėl to paties dalyko. Pareiškėjas nurodė nekvestionuojantis Prabavimo rūmų teisės duoti privalomus įpareigojimus, tačiau nesutinka su privalomojo įpareigojimo turiniu, t. y., kad pareiškėjui gali būti skirtas įpareigojimas iš naujo paženklinti auksinius gaminius.

Mano, kad toks įpareigojimas riboja jo teises, kadangi užkerta galimybę turimą turtą (aukso gaminius) realizuoti ne Lietuvos rinkoje arba apskritai išimti šiuos gaminius iš prekybos. Tvirtino, kad nustatyti Prabavimo rūmų pažeidimai yra siejami su aukso gaminių ženklinimo reikalavimais, kurie taikomi aukso gaminiams, realizuojamiems Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas už tokio pobūdžio pažeidimus yra suteikęs įgaliojimus Prabavimo rūmams, kaip kontroliuojančiai institucijai, sustabdyti tokių tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių gamybą, perdirbimą, supirkimą, realizavimą, paslaugų teikimą, prekybą ir kitą su tuo susijusią veiklą.

Pareiškėjo nuomone, nurodytos administracinio poveikio priemonės tikslas yra uždrausti netinkamai paženklintus aukso gaminius realizuoti Lietuvos rinkoje, todėl Prabavimo rūmų įgaliotų pareigūnų privalomas nurodymas negali būti platesnis, t. y. negali uždrausti šiuos aukso gaminius pareiškėjai realizuoti ir kitose Europos Sąjungos valstybėse ar trečiosiose valstybėse, kur esamas aukso gaminių žymėjimas yra laikomas tinkamu pagal atitinkamos valstybės teisinį reguliavimą. Be to, pareiškėjas nurodė turintis teisę minėtus aukso gaminius ne tik eksportuoti į užsienio valstybes, bet ir grąžinti pardavėjams arba išimti šiuos aukso gaminius iš prekybos ir sandėliuoti, arba išlydyti aukso gaminius.

Tvirtino, kad Prabavimo rūmai, vadovaudamiesi Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsniu, sustabdę tauriųjų metalų prekybą, t. y. atrinkę 152 gaminius ir sudėję į maišelį, kurį užantspaudavo, nepagrįstai nurodė šį maišelį (nepažeistą) pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai, nes toks įpareigojimas riboja pareiškėjo nuosavybės teises.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikęs Prabavimo rūmų direktoriui 2011 m. lapkričio 30 d. skundą dėl Prabavimo rūmų direktoriaus duoto privalomo nurodymo, neskundė tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnų veiksmų, o skundą dėl privalomojo nurodymo turėjo nagrinėti tik teismas, ne pats direktorius. Pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikdamas 2011 m. lapkričio 30 d. skundą Prabavimo rūmų direktoriui dėl jo paties priimto 2011 m. lapkričio 14 d. privalomojo nurodymo Nr. 1.5.-814, taip pat pateikdamas 2012 m. sausio 2 d. papildomą pretenziją dėl to paties privalomojo nurodymo, praleido Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 26 straipsnyje nustatytą 30 dienų skundo dėl 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1.5-81 padavimo teismui terminą.

Atsakovas tvirtino, jog tikrinant UAB „Juvelta“ veiklą, susijusią su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, surašant jos direktoriui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 4.2/04-1S-208 ir 2011 m. lapkričio 14 d. duodant privalomą nurodymą Nr.1.5-814, buvo vadovaujamasi minėtų dokumentų surašymo momentu galiojusiomis Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, jog Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3, 4, 6, 15, 17, 19 straipsnių pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2010 m. sausio 21 d.

Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu Nr. XI-669 ir įsigaliojo 2010 m. vasario 2 d. paskelbus šį įstatymą leidinyje „Valstybės žinios“. Nurodė, jog pareigūnai, UAB „Juvelta“ mažmeninės prekybos vietoje patikrinę visus prekybos vitrinose išdėstytus skirtus realizuoti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius, rado 152 auksinius 375 ir 585 prabų gaminius, paženklintus prabos ženklu, atsakomybės ženklu „A“ ir Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu.

Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės buvo užfiksuotos patikrinimo akte, kuriame konstatuota, jog gaminiuose esantis Lenkijos Respublikos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas su skaičiumi „3“ nėra įstatymo reikalavimus atitinkantis ženklas, nes Lenkijos Respublikos valstybiniame kontroliniame prabavimo ženkle esantis vienas arabiškas skaičius „3“ nepatvirtina nustatytos prabos – santykinio tauriųjų metalų kiekio lydinio masės tūkstantyje dalių. Pažymėjo, jog atlikdami patikrinimą pareigūnai vadovavosi tuo metu (2011 m. lapkričio 7 d.) galiojusio Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, t. y. teisės norma, kuri nustato reikalavimus tauriųjų metalų gaminiams, kada Lietuvos rinkoje tauriųjų metalų gaminiai, įvežti iš kitų Europos ekonominės erdvės valstybių, gali būti realizuojami Lietuvoje be Prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, neginčydamas to, kad auksinių gaminių žymėjimas ženklu „A“ ar arabišku skaitmeniu neišreiškia prabos, bet nesutikdamas, jog toks žymėjimas yra privalomas tiems gaminiams, kurie iki 2010 m. vasario 2 d. buvo tinkamai pažymėti pagal tuo metu galiojančias teisės normas, pats pripažįsta, kad atlikus jo veiklos patikrinimą rasti skirti realizuoti auksiniai gaminiai su atsakomybės ženklu „A“ ir Lenkijos Respublikos įgaliotos nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu yra (buvo) netinkamai paženklinti.

Pažymėjo, kad Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikdamas išvadą dėl Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3, 4, 6, 15, 17, 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog kai kurie arabiškais skaičiais ar tam tikrais simboliais išreikšti kitų valstybių kontroliniai prabavimo ženklai Lietuvos Respublikos vartotojams yra nesuprantami, galima reikalauti juos pakartotinai prabuoti Prabavimo rūmuose.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad pareigūnai, surašydami protokolą, negalėjo vadovautis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, kadangi minėta nutartis priimta išnagrinėjus analogišką bylą, kurioje faktinės aplinkybės yra tapačios ginčo su pareiškėju aplinkybėms dėl auksinių gaminių, paženklintų prabos ženklu, atsakomybės ženklu ir Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu su vienu arabišku skaičiumi „3“, bei ūkio subjektui duoto privalomojo nurodymo Lietuvos rinkoje rastus skirtus realizuoti netinkamai paženklintus gaminius pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai juos paženklinti pagal Lietuvoje galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Nurodė, jog LVAT administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 išaiškino, kad Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu“ turi būti suprantama taip, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, todėl skirtų realizuoti Lietuvos rinkoje auksinių gaminių su Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu su vienu arabišku skaičiumi „3“ ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Tvirtino, jog pareiškėjo skundo teiginiai dėl privalomojo nurodymo prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintai asmens nuosavybės teisės apsaugai yra neargumentuoti, nes bet kokia komercinė veikla turi būti vykdoma pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, o reikalavimų nevykdymas negali būti dangstomas asmens nuosavybės teisės apsauga. Pažymėjo, kad UAB „Juvelta“ direktorius iki jo vadovaujamos bendrovės veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimų ne kartą telefonu konsultavosi su Prabavimo rūmų specialistais dėl jo, kaip bendrovės direktoriaus, pareigų, susijusių su tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių, skirtų realizuoti Lietuvos Respublikos rinkoje, ženklinimu ir teisės priimti sprendimą dėl rinkoje esamų netinkamai – Lenkijos Respublikos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu – paženklintų auksinių gaminių.

Direktoriui buvo paaiškinta jo teisė priimti vieną iš jam labiausiai priimtinų sprendimų: netinkamai paženklintus gaminius išimti iš apyvartos Lietuvoje ir išvežti į kitas šalis arba sulydyti, arba pateikti gaminius jo pasirinktai įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai juos paženklinti pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad UAB „Juvelta“ direktorius, būdamas ne naujokas tauriųjų metalų versle, ne tik galėjo ar turėjo, bet privalėjo domėtis ir žinoti galiojančių teisės aktų reikalavimus dėl tauriųjų metalų gaminių ženklinimo, taip pat turėjo žinoti ir LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą analogiško ginčo atveju.

Tvirtino, kad teismui patenkinus pareiškėjo skundą, į Lietuvos Respublikos rinką laisvai patektų tauriųjų metalų gaminiai, paženklinti ne tik Lenkijos Respublikos, bet ir kitų valstybių valstybiniais kontroliniais prabavimo ženklais, nesuprantamais Lietuvos vartotojams, ir taip būtų pažeidžiamos vartotojų teisės, būtų sudarytos nevienodos verslo ir konkurencijos sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 7 d. ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04-1S-208 dalį, kurioje nutarta netinkamai paženklintus 152 vienetus aukso gaminių paimti iš prekybos, paliekant buhalterės žinioje (sudedant į maišelį Nr. 00897701), ir įpareigojo Prabavimo rūmus papildomai išnagrinėti UAB „Juvelta“ 2011 m. lapkričio 30 d. skundą bei pateikti UAB „Juvelta“ sprendimą dėl 152 vienetų aukso dirbinių paėmimo iš prekybos teisinio pagrindo bei pareiškėjo teisės disponuoti gaminiais apimties, bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnės 2011 m. lapkričio 10 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 4.2/04-1S-208 panaikinimo nutraukė, kitus pareiškėjo UAB „Juvelta“ reikalavimus atmetė.

Teismas, vertindamas Prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 7 d. ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo aktą Nr. 04-1S-208, darė išvada, kad paimant iš prekybos tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius – 152 vnt. – nenurodytas joks tokio veiksmo teisinis pagrindas, t. y. nenurodyta, kokia Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio nuostata vadovaujantis gaminiai sudėti į maišelį ir perduoti saugoti buhalterei. Todėl nėra aišku, ar sustabdyta prekyba (realizavimas) gaminiais Lietuvos Respublikoje, ar jie konfiskuoti, ar atrinkti ekspertizei. Pažymėjo, jog akte netgi nėra surašytas privalomas nurodymas, todėl iki tol pareiškėjo atstovams nebuvo žinomos jų teisės – ar sustabdyta prekyba Lietuvos Respublikoje, ar jie gali tuos gaminius išpakuoti iš maišelio, perdirbti, išvežti realizuoti į užsienį.

Vertindamas Prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1.5-814 „Dėl nustatytų pažeidimų”, teismas nurodė, jog šis raštas yra dvejopo pobūdžio, nes jame subendrintai pasisakoma ir dėl administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, o tuo pačiu ir dėl patikrinimo akto, nes duodamas pareiškėjui privalomas nurodymas. Teismo nuomone, tokie skirtingi dalykai turėtų būti sprendžiami atskirai. Vis dėlto, pažymėjo, jog ši netinkama rašto forma dar nedaro rašto neteisėtu ir nepagrįstu.

Teismas nurodė, jog pareigūnas pagal Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 punkto nuostatas turi teisę duoti privalomus nurodymus, o tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti įformintas aiškiai ir nedviprasmiškai. Pažymėjo, jog šiuo atveju tik dalis 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo yra susijusi su privalomo nurodymo davimu – rašte nurodoma, kad Prabavimo rūmų direktorius vadovaujasi 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktu ir duoda privalomą nurodymą. Privalomas nurodymas vėl grindžiamas Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, kurios nurodo tik nustatyto pažeidimo esmę, taip pat papildomai nurodytas įstatymo 25 straipsnio 9 punktas, kuris reiškia, kad pareigūnas gali duoti privalomą nurodymą, t. y. privalomame nurodyme taip pat nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remdamiesi Prabavimo rūmų pareigūnai paėmė gaminius, įdėjo juos į maišelį ir davė saugoti pareiškėjos buhalterei.

Pažymėjo, jog privalomas nurodymas baigiamas tuo, kad jo neįvykdžius, UAB „Juvelta“ registracija Ūkio subjektų, užsiimančių komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, registre bus sustabdyta pagal Ūkio subjektų, užsiimančių komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, registravimo taisyklių 25.1 punktą, taip pat nurodoma administracinė atsakomybė. Pastebėjo, jog dėl patikrinimo akto ir privalomo nurodymo trūkumų susidarė tokia situacija, kad pareiškėjas neturi pasirinkimo laisvės ir privalo įvykdyti nurodymą, po to realizuoti gaminius Lietuvos Respublikoje, nes nurodytuose aktuose daugiau jokių išaiškinimų ir teisinio pagrindimo nėra.

Dėl nurodytos aplinkybės pareiškėjo disponavimo gaminiais teisė yra suvaržyta labiau, nei to reikia administravimo tikslui pasiekti. Pažymėjo, jog LVAT 2012 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, vienareikšmiškai pasakyta, kad pareiškėjas pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, nustatyta įstatyme, apskundė Prabavimo rūmų direktoriui 2011 m. lapkričio 30 d. skundu duotą privalomą nurodymą, o Prabavimo rūmų direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo turinys patvirtina, kad vadovas nagrinėjo pareigūnų, surašiusių Patikrinimo aktą, veiksmus, t. y. nagrinėjo skundą privaloma išankstine neteismine tvarka, kuri nustatyta įstatymo 26 straipsnyje.

Todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjo skundų nagrinėjimas neturi tiesioginio ryšio su prieš tai nurodytais aktais, laikomi jau paneigtais LVAT nutartimi.

Pasisakydamas dėl Prabavimo rūmų direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr.1.5-906 „Dėl skundo“, teismas sprendė, jog skundžiamame rašte pagrįstai nurodyta, kad Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3, 4, 6, 15, 17, 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, priimtas 2010 m. sausio 21 d., nenumatė jokių šio įstatymo nuostatų įsigaliojimo terminų, todėl visos įstatymo nuostatos įsigaliojo 2010 m. vasario 2 d., kai pakeitimo įstatymas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Pastebėjo, jog skundžiamame rašte pagrįstai nurodyta, kad privalomu nurodymu nebuvo įvardinta jokia konkreti prabavimo institucija, kuriai pareiškėja turėtų pateikti prabuoti Lietuvos rinkai skirtus gaminius.

Minėtame rašte taip pat nenurodytas įstatyminis pagrindas, leidęs supakuoti gaminius, juos užantspauduoti ir įteikti saugoti pareiškėjo buhalterei, nenurodyta, ar tokiu būdu prekyba buvo sustabdyta, ar atliktas koks kitas Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnyje nurodytas veiksmas. Teismas darė išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog UAB „Juvelta“, pateikusi į prekybą 152 vnt. aukso dirbinių, 375 ir 585 prabų, paženklintų prabos ženklu, atsakomybės ženklu „A“ ir Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, pažeidė įstatymo 17 straipsnio 2 dalis 2 punktą ir 4 straipsnio 1 dalį, o dėl to pagrįstai 2011 m. lapkričio 14 rašte Nr. 1.5-814 pareiškėjui duotas privalomas nurodymas, šio nurodymo davimas pagrįstas įstatymo 25 straipsnio 9 punkto nuostata.

Patikrinimo akte nurodyta, kad prabavimo ženkle yra tik arabiškas skaičius 3, kuris nepatvirtina santykinio tauriųjų metalų kiekio lydinio masės tūkstantyje dalių, kaip to reikalauja Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 4 straipsnio 1 dalis. Pažymėjo kad nurodyti įstatymo straipsniai numato išimtį, kai Lietuvoje gali būti realizuojami gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo. Pastebėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog nurodyta išimtis jo gaminiams netaikytina, tačiau pasisako, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 23 ir 46 straipsnio reikalavimų bei konstitucinių principų ir dėl to prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas nurodė, kad tai, jog tokiu atveju išimtis netaikoma, pažymėta LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad toje byloje buvo kitos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad patikrinimo metu paimti 152 vnt. aukso gaminių buvo įvežti iki 2010 m. vasario 2 d. Be to, minėtoje LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011 yra pasisakyta ir dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 21 dalies, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai – teismas nurodė, kad dėl paminėtų įstatymo nuostatų konstitucingumo abejonės nekyla.

Pastebėjo, jog nagrinėjamu atveju prašymas yra iš dalies kitoks, prašoma kreiptis dėl galimos įstatymo spragos, tačiau teigė, jog nagrinėjamai bylai pagal turimas faktines aplinkybes toks tyrimas reikšmės neturėtų (nustačius, kad įstatyme yra spraga, ta nuostata pareiškėjui nebūtų taikoma, nes neįrodyta prekių įvežimo ar įsigijimo data). Sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog susiklostė itin panaši teisinė situacija kaip nurodyta Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarime, kuriuo buvo nagrinėtas klausimas dėl Vyriausybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 atitikties Konstitucijai.

Nurodytu atveju su seno pavyzdžio banderolėmis ūkio subjektai ne tik kad negalėjo realizuoti tabako ir alkoholio gaminių, bet negalėjo jų laikyti, gabenti, kas buvo pripažinta negalimumu disponuoti nuosavybe ir ūkinės veiklos laisvės ribojimu, tuo tarpu šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas negali tik realizuoti gaminių Lietuvos Respublikoje, tačiau gali juos sulydyti, realizuoti kitoje valstybėje (jeigu nesutiktų vykdyti privalomo nurodymo), t. y. iš esmės disponuoti gaminiais su tam tikra išlyga pareiškėjui nėra uždrausta.

Kita vertus, pastebėjo, jog šis klausimas nėra pakankamai tinkamai išspręstas ginčijamais administraciniais aktais, todėl skundžiami aktai turi būti papildyti ir patikslinti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikoje galioja ir ankstesnis Lietuvos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas, kai tuo tarpu nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime buvo tiriamas atvejis, kai seno pavyzdžio banderolės visiškai buvo pakeistos naujo pavyzdžio banderolėms. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, teismas darė išvada, kad iš dalies skundžiami aktai neatitinka Viešojo administravimo 3 straipsnyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, taip pat 8 straipsnio reikalavimų. Iš prekinės apyvartos paimti aukso gaminiai, visai nenurodžius tokio veiksmo, turinčio poveikį pareiškėjo teisių ir pareigų įgyvendinimui, įstatyminio pagrindo, skundžiami administraciniai aktai ne visai pagrįsti teisės aktų normomis, nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nenurodyta apskundimo tvarka (akte ir privalomame nurodyme), taip pat apskundimo tvarka nenurodyta išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimtame 2011 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 1.5-906. Nurodė, jog negalima teigti, kad apskundimo tvarkos nenurodymas šiuo atveju neturėjo jokios reikšmės, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pažymėjo, jog iš teismui pateiktų skundų akivaizdu, kad pareiškėjui buvo nežinoma, kokius aktus jis gali skųsti, kokių – ne. Dėl to pareiškėjas kėlė įvairius reikalavimus, ginčo nagrinėjimas užsitęsė sprendžiant būtent klausimą, kokius sprendimus pareiškėjas gali skųsti, o su tuo buvo susijęs ir klausimas, ar pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą. Dėl to bylos nagrinėjimas truko ilgiau, nei reikėtų. Pastebėjo, jog kiti nurodyti skundžiamų aktų trūkumai turėjo reikšmės iš dalies neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimui, nes pareiškėjas iki šiol nežino, kokia apimtimi jis gali disponuoti savo gaminiais. Bylos dalį dėl 2011 m. lapkričio 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 4.2/04-1S-208 teismas nutraukė, pažymėdamas kad protokolas surašytas ne pareiškėjui UAB „Juvelta“, o pareiškėjo direktoriui L. V.. Dėl to pareiškėjas UAB „Juvelta“ neturi subjektinio suinteresuotumo ginčyti nurodytą protokolą. Taip pat pažymėjo, kad administraciniai teismai iš viso nenagrinėja ginčų dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo teisėtumo ir pagrįstumo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodė, jog teismas netyrė ir nevertino, ar naujos Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos gaminiams, importuotiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pažymėjo, jog LVAT nutartyje, kurioje atsakovas ir teismas šioje byloje rėmėsi kaip precedentu, buvo keliamas klausimas dėl to ar Lenkijos Respublikos prabavimo ženklai išreiškia prabą po įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo. Šioje byloje pareiškėjas tokio klausimo nekelia, todėl minėta nutartis nėra tapati savo faktinėmis aplinkybėmis ir ja negali būti remiamasi. Pažymėjo, jog LVAT administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012, nagrinėjamoje tarp tų pačių šalių dėl to paties teisinio klausimo, 2012 m. rugsėjo 27 d. nusprendė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nurodė nematęs reikalo teikti įrodymus dėl gaminių importavimo datos, kadangi iš atsakovo pozicijos suprato, jog jam šis faktas nėra svarbus. Atsakovo nuomone, net ir gaminiams, importuotiems prieš įsigaliojant įstatymo pakeitimams, taikytinos naujos įstatymo nuostatos. Tvirtino, jog kilus abejonėms dėl aukso gaminių importavimo datos, teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog šie gaminiai buvo importuoti iki įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Nurodė, jog aplinkybę, kad aukso gaminius pareiškėjas importavo iki įstatymo pakeitimų įsigaliojimo patvirtina sąskaitos-faktūros bei Prabavimo rūmų duomenų bazės informacija.

Taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2010 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3, 4, 6, 15, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 21 punkto nuostata ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nenumato pereinamojo laikotarpio dėl šios įstatymo nuostatos įgyvendinimo arba patirtų išlaidų kompensavimo, ir neužtikrinami teisėti ir pagrįsti verslo subjektų lūkesčiai, atsiradę galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, atsakingo valdymo principams bei Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams.

Nurodė, kad pirmos instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepagrįstai nurodė, jog analogiškas prašymas jau yra išspręstas LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011, nes minėtoje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės ir paties prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvai skiriasi nuo šios bylos aplinkybių bei pareiškėjo motyvų. Nurodė, jog naujos redakcijos Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, kai ūkio subjektui po tam tikros datos uždraudžiama realizuoti teisėtai paženklintus ir jam nuosavybės teise priklausančius auksinius gaminius, nenurodoma, kokia tvarka ir sąlygomis po nustatytos datos ūkio subjektas gali realizuoti dar iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo teisėtai paženklintus ir jam nuosavybės teise priklausančius auksinius gaminius, vertintinas kaip neleidžiantis ūkio subjektui valdyti jam priklausančios nuosavybės, ja naudotis bei disponuoti ir dėl to iš esmės paneigiantis nuosavybės teisę ir prieštaraujantis Konstitucijos 23 straipsniui.

Minėtu reglamentavimu, pasak pareiškėjo, taip pat apribojama Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė bei kitos Konstitucijos 46 straipsnyje išdėstytos teisės normos, nustatančios šalies ūkio konstitucinius pagrindus. Naujai nustatytu teisiniu reglamentavimu iš esmės buvo apribota asmenų teisė realizuoti pagal ankstesnę įstatymo redakciją pažymėtus aukso dirbinius, asmenims suteikta dviguba valstybinės rinkliavos našta, kadangi gaminiai turėjo būti ženklinami du kartus pagal dvi skirtingas įstatymo redakcijas.

Tokiu būdu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, teisinės valstybės principas, su kuriuo siejamas teisės aktų negaliojimo atgal principas. Nurodė, jog šioje byloje kaip precedentas gali būti taikomas Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas, kuriame buvo nagrinėjama iš esmės panaši situacija.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Nurodė, jog priimdamas skundžiamus sprendimus atsakovas vadovavosi galiojančia teise. Pažymėjo, jog pagal apelianto pateiktas sąskaitas-faktūras neįmanoma identifikuoti prekių, todėl jos nelaikytinos tinkamais įrodymais, patvirtinančiais būtent tų gaminių, dėl kurių kilo ginčas įsigijimo. Tvirtino, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. sausio 18 d. pateikė atsakovui prabuoti ne importuotus, o apelianto individualios gamybos gaminius. Pažymėjo, jog tvarkydamas vidaus apskaitą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus pareiškėjas turėjo žinoti, kurie tiksliai gaminiai buvo sudėti į maišelį ir perduoti saugoti buhalterei. Nesutiko su apelianto teiginiu, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A602-1218/2012 nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Nurodė, jog apelianto teiginiai dėl Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3, 4, 6, 15, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai yra juridiškai neargumentuoti. Be to, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo išvada neturėtų jokios reikšmės pareiškėjui, kadangi nuo įstatymo įsigaliojimo iki apelianto veiklos patikrinimo praėjo daugiau nei vieneri metai ir devyni mėnesiai. Pastebėjo, jog analogišką pareiškėjo prašymą nagrinėjo Pasvalio rajono apylinkės teismas, kuris 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi prašymą atmetė. Tvirtino, jog Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas šiai bylai neaktualus, nes, priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvoje galioja ir seno pavyzdžio Lietuvos valstybiniai kontroliniai prabavimo ženklai „Gedimino stulpai“, kuriais tauriųjų metalų gaminiai buvo ženklinami iki 1997 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VĮ Lietuvos prabavimo rūmų įgalioto pareigūno surašyto 2011 m. lapkričio 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 4.2/04-1S-208, VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 7 d. Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04-1S-208 bei VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1.5-814 ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1.5-906 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad netinkamai paženklintų 152 vnt. aukso gaminių paėmimas iš prekybos, paliekant juos buhalterės žinioje (sudedant į maišelį Nr.00897701), nepagrįstas teisės aktų normomis, panaikino 2011 m. lapkričio 7 d. Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04-1S-208 dalį, kuria nutarta minėtus netinkamai paženklintus aukso gaminius paimti iš prekybos, paliekant juos buhalterės žinioje, ir įpareigojo VĮ Lietuvos prabavimo rūmus papildomai išnagrinėti UAB „Juvelta“ 2011 m. lapkričio 30 d. skundą bei pateikti sprendimą dėl 152 vnt. aukso dirbinių paėmimo iš prekybos teisinio pagrindo bei pareiškėjo teisės disponuoti gaminiais apimties. Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2011 m. lapkričio 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 4.2/04-1S-208 teismas nutraukė, kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kuria bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti 2011 m. lapkričio 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 4.2/04-1S-208 nutraukta, atsižvelgiant į tai, jog administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti bylas dėl administracinių teisės pažeidimų protokolų teisėtumo. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi, todėl plačiau dėl jos nepasisakytina.

Kitas pareiškėjo reikalavimas pareikštas dėl VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 7 d. Ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo akto Nr. 04-1S-208 panaikinimo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A16-420/2007).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai, vykdydami 2011 m. lapkričio 3 d. pavedimą Nr. 4.1-S-271 (t. I, b. l. 73), 2011 m. lapkričio 7 d. patikrino UAB „Juvelta“ veiklą, susijusią su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, ir surašė 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktą Nr. 04-1S-208. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu prekybos vietoje buvo patikrinti realizavimui skirti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai. 152 vienetai aukso gaminių buvo paženklinti prabos ženklu, atsakomybės ženklu A ir Lenkijos Respublikos įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo institucijos prabavimo ženklu, kuriame yra vienas arabiškas skaičius (3), kuris, atsakovo teigimu, nepatvirtina santykinio tauriųjų metalų kiekio lydinio masės tūkstantyje dalių, kaip to reikalauja Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 4 straipsnio 1 dalis. Atsakovas nurodė, kad tokiu būdu paženklinti aukso gaminiai paimami iš prekybos ir palikti buhalterės D. B. žinioje (sudedami į maišelį Nr.0029770) (t. I, b. l. 74-75).

Įvertinus pareiškėjo skundžiamo 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akto Nr. 04-1S-208 turinį, darytina išvada, kad pareiškėjui juo nebuvo nustatytos teisės ar pareigos ir savaime patikrinimo aktas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Kaip matyti, šiuo 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktu Nr. 04-1S-208 užfiksuotomis aplinkybėmis buvo remtasi surašant pareiškėjo atžvilgiu privalomąjį nurodymą, suformuluotą 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 1.5-814 (t. I, b. l. 79). Taigi nagrinėjamu atveju 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktas Nr. 04-1S-208 yra sudėtinė skundžiamo sprendimo, kuriuo pareiškėjui suformuluotas privalomas nurodymas, dalis, dėl ko patikrinimo akto teisėtumas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Tokiu atveju patikrinimo aktu nustatytų faktų pagrįstumas turi būti vertinamas sprendžiant sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Pažymėtina, kad tai, jog minėtas patikrinimo aktas yra sudėtinė 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalis, šioje administracinėje byloje jau buvo konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą (t. I, b. l. 131-143). Atsižvelgiant į tai, patikrinimo aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme nelaikytinas skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu, dėl ko byla šioje dalyje nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1.5-814, kuriuo pareiškėjui duotas privalomas nurodymas patikrinimo metu prekyboje rastus realizavimui skirtus netinkamai paženklintus auksinius gaminius (152 vnt.) pateikti įgaliotai ir nepriklausomai prabavimo institucijai paženklinti pagal Lietuvoje galiojančių teisės aktų reikalavimus, bei 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1.5-906, priimtą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1.5-814.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1-3 dalys numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 1.5-814 ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 1.5-906 nenurodžius įstatyminio pagrindo, remiantis kuriuo 152 vnt. aukso gaminių buvo supakuoti, užantspauduoti ir įteikti saugoti bendrovės buhalterei, t. y. gaminių apyvarta apribota, taip pat nenurodžius šių sprendimų apskundimo tvarkos, sprendimai iš dalies neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu Viešojo administravimo įstatymo normų išaiškinimu nagrinėjamoje byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 1.5-814 nurodyta, kad privalomas nurodymas pareiškėjui duodamas vadovaujantis Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, kurios apibrėžia nustatyto pažeidimo esmę, taip pat Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 9 punktu, numatančiu, kad tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai pagal savo kompetenciją turi teisę duoti privalomus nurodymus ūkio subjektams. Taigi 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 1.5-814 privalomo nurodymo teisinis pagrindas iš esmės nurodytas. Nors atsakovas patikrinimo akte ir ginčijamuose sprendimuose nenurodė konkrečios teisės normos, kuria grindžiamas minėtų aukso gaminių apyvartos apribojimas, tai laikytina tik formaliu pažeidimu, neturinčiu jokios įtakos priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, nes iš ginčijamų sprendimų turinio galima daryti išvadą, kad teisinis šio ribojimo pagrindas yra minėtas Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnis, kurio 5 punktas įtvirtina teisę tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnui sustabdyti tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių realizavimą ir kitą su tuo susijusią veiklą, jeigu pažeisti minėto įstatymo ar kitų norminių aktų nustatyti reikalavimai ir metrologijos taisyklės. Be to, tai, kad skundžiamuose sprendimuose atsakovas nenurodė jų apskundimo tvarkos, nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 26 straipsnio jam suteikta teise apskųsti atsakovo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1.5-814 išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka VĮ Lietuvos prabavimo rūmų vadovui, o jo priimtą 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1.5-906 per įstatymo numatytą terminą apskųsti teismui ir taip įgyvendinti teisę į gynybą. Taigi nustatyti pažeidimai formalūs, savaime nesudarantys pagrindo pripažinti ginčijamus sprendimus neteisėtais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino ginčijamų sprendimų atitiktį Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintiems individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams. Tuo tarpu ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl to, ar galimai iki įsigaliojant Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 3, 4, 6, 15, 17 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymui, t. y. iki 2010 m. vasario 2 d. į Lietuvos Respubliką įvežtų ir joje pradėtų realizuoti ginčo gaminių ženklinimui taikytini minėtu įstatymu patvirtinti nauji reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų materialinių teisės normų laiko požiūriu bei dėl privalomo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, kurie sudarė skundo pagrindą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo svarbiausių teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) bei pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Be to, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nekeisdamas ir nepanaikindamas atsakovo VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1.5-814 ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1.5-906, priimto atsakovui išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. lapkričio 30 d. skundą, nepagrįstai įpareigojo atsakovą šį pareiškėjo 2011 m. lapkričio 30 d. skundą išnagrinėti dar kartą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, paliekant bylos dalį dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo nutrauktą, ir nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti patikrinimo aktą, o bylos dalį dėl 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1.5-814, 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1.5-906 ir teismo sprendimu atsakovui nustatyto įpareigojimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juvelta“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis dėl Lietuvos Respublikos tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnės 2011 m. lapkričio 10 d. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 4.2/04-1S-208 panaikinimo nutraukta, palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies panaikintas VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 7 d. ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo aktas Nr. 04-1S-208, pakeisti ir administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juvelta“ reikalavimą panaikinti VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 7 d. ūkio subjekto veiklos, susijusios su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, patikrinimo aktą Nr. 04-1S-208 nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl VĮ Lietuvos prabavimo rūmų 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1.5-814 ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1.5-906 panaikinimo buvo patenkintas iš dalies ir VĮ Lietuvos prabavimo rūmai įpareigoti papildomai išnagrinėti UAB „Juvelta“ 2011 m. lapkričio 30 d. skundą bei pateikti UAB „Juvelta“ sprendimą dėl 152 vienetų aukso dirbinių paėmimo iš prekybos teisinio pagrindo bei pareiškėjo teisės disponuoti gaminiais apimties, panaikinti ir šią bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti minėtus administracinius aktus perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys

Virginija Volskienė