2018-09-18 Nr. AB-16015-3-61-3-02294-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-398-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02294-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2; 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Metoil“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė, BUAB „Metoil“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. S-44(7-238/2014) dalį, kuria patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1A-590 dalis dėl nurodymo sumokėti 755 590 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 254 233 Eur delspinigius ir 226 677 Eur baudą; 2) panaikinti Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1A-590; 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2014 m. balandžio 14 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4VM320034M.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įmonė tikrinimo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. iš trečiųjų valstybių importavo įsigytą dyzelinį kurą į Lietuvą. Kadangi šis dyzelinis kuras buvo skirtas parduoti kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės PVM mokėtojui, Įmonė visais ginčo objektu esančiais importo atvejais importuotam kurui pritaikė 42 muitinės procedūrą – importuojamos akcizais apmokestinamos prekės, kurias numatoma išgabenti į kitą ES valstybę narę, kurios iki išgabenimo laikinai padedamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, esantį Lietuvoje ir kurios neapmokestinamos importo PVM. Įsigytas ir importuotas kuras per vieną mėnesį nuo importo procedūros atlikimo dienos buvo išgabentas iš Lietuvos į kitą ES valstybę narę. Pirkėjui išrašyta PVM sąskaita faktūra, taikant 0 proc. PVM tarifą. Muitinė, patikrinusi Įmonės prekių importo operacijas už 2010 m. balandžio – 2012 m. liepos laikotarpį, 2014 m. balandžio 14 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 4VM320034M (toliau – ir Ataskaita) nustatė, kad Įmonė neteisingai importuotoms prekėms pritaikė 42, o ne 40 muitinės procedūrą. Dėl to Įmonei priskaičiuota 2 608 902 Lt importo PVM suma, 882 077 Lt delspinigių suma ir skirta 782 671 Lt bauda.

3. Anot pareiškėjo, jis įvykdė būtinąsias sąlygas taikyti 42 procedūrai, nustatytas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – ir Taisyklės), 4 punkte. Įmonė įvykdė Taisyklių 4.1 papunktyje įtvirtintą atleidimo nuo importo PVM sąlygą – visais atvejais žinojo, kad importuojamos prekės yra skirtos išgabenti į kitą ES valstybę narę ir kad importuotos prekės bus išgabentos į kitą ES valstybę narę. Įmonė visu Ataskaitoje nurodytu tikrinamu laikotarpiu turėjo sudariusi rašytines sutartis su importuojamų prekių pirkėjais – kitų ES valstybių narių PVM mokėtojais. Visose sutartyse yra nurodyta, kad tiekiamos prekės bus išgabenamos iš Lietuvos į kitą ES valstybę.

4. Įmonė sutiko su Muitinės pastaba, kad netinkamai vykdė informavimo prievolę, t. y. tam tikrais atvejais, pasikeitus prekių pirkėjui, nepateikė informacijos apie tai Muitinei. Tačiau nesutiko su tuo, kad netinkamai vykdė ginčo objektu esančių sandorių deklaravimo importo deklaracijose prievolę. Nuo 2013 m. sausio 21 d., pakeitus importo deklaracijos pildymo tvarką, vietoje iki pakeitimo galiojusio reikalavimo nurodyti prekių gavėjo PVM mokėtojo kodą, naujai pildomoje importo deklaracijoje turi būti nurodomas asmens, kuriam tiekiamos prekės, PVM mokėtojo kodas. Taigi informacija apie prekių pirkėją, kuriam ketinama patiekti importuotas prekes, iki 2013 m. sausio 21 d. net nebuvo deklaruojama importo deklaracijose. Todėl pasikeitus prekių pirkėjui iki 2013 m. sausio 21 d. importo deklaracijoje šio fakto nereikėjo deklaruoti, jeigu prekių gavėjas (akcizinis sandėlis, į kurį bus gabenamos prekės) nesikeičia. Taip pat nei viena iš Taisyklių 4 punkte išvardintų materialiųjų sąlygų nesieja importuojamų prekių atleidimo nuo importo PVM su prievole pateikti muitinei importo PVM deklaracijos duomenis apie prekių pirkėją. Ginčo objektu esančios prekės yra akcizais apmokestinamos prekės, galinčios judėti tik tarp akcizinių sandėlių, prižiūrint mokesčių administratoriui, todėl ginčo objektu esančių prekių gavėjas visada yra Lenkijoje esantis akcizinis sandėlis. Todėl įrodymai, leidžiantys padaryti išvadą, kad Įmonės patiekta prekė buvo išgabenta iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir gauta Lenkijos akciziniame sandėlyje, turėtų būti laikomi pakankamai prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktui pagrįsti. Įmonė ginčo objektu esančių prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą įrodė, pateikdama tarptautinius krovinių vežimo (toliau – ir CMR) važtaraščius, kuriuos Įmonei pateikė pirkėjai, sutartis su pirkėjais, dokumentus, patvirtinančius pirkėjų buvimą PVM mokėtojais.

5. Įmonė, neorganizuodama prekių transportavimo, prekių išgabenimo faktą pagrindžiančius įrodymus (CMR važtaraščius) turi gauti iš pirkėjo, todėl Įmonė prekių išgabenimo faktą gali grįsti tik tokiais įrodymais, kuriuos Įmonei pateikia pirkėjas. Komisija nepagrįstai suabsoliutina CMR važtaraščius kaip įrodymus. Įmonė pateikė akcizinių prekių gabenimo dokumentus (toliau – ir AAD), kuriais tiesiogiai įrodomas akcizais apmokestinamos prekės išgabenimo iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir nugabenimo į kitos ES valstybės narės akcizinį sandėlį faktas.

6. Taip pat 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) reikalauja nacionaliniu lygmeniu suderinti ir harmonizuoti akcizais apmokestinamų prekių judėjimo kontrolę su PVM apmokestinimo ir kontrolės metodais. Taigi Muitinės pozicija PVM tikslais nepripažinti AAD, kaip prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę pagrindžiančių įrodymų, prieštarauja PVM direktyvai, kadangi tuo sukuriama nacionalinė praktika, pagal kurią akcizinių prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktas akcizų ir PVM tikslais traktuojamas iš esmės skirtingai (t. y. galima tokia situacija, kai akcizų tikslais prekė laikoma išgabenta į kitą ES valstybę narę, o PVM tikslais ta pati prekė laikoma neišgabenta į kitą ES valstybę narę).

7. Komisijos ir Muitinės sprendimas prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę vieninteliu įrodymu laikyti CMR važtaraščius prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią mokesčio mokėtojas turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiomis priemonėmis įrodinėti prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą. Muitinė turėtų argumentuoti, kodėl pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakanka, tačiau Ataskaitoje tokių argumentų nebuvo pateikta. Įmonė visų ginčo objektu esančių prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą neginčijamai įrodė. Didžiojoje dalyje CMR važtaraščių atstovo rekvizitai ir parašas yra tiesiog ne 24 langelyje, o kiek žemiau šio langelio. Be to, pagal CMR konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, yra leidžiama gavėjo atstovo parašą pakeisti antspaudu, todėl gavėjo antspaudu patvirtinti CMR važtaraščiai laikytini tinkamai patvirtintais gavėjo.

8. Vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Teleos ir kt., C-409/04, 1990 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Shipping and Forwarding Enterprise Safe BV, C-320/88) ir pažymėjo, kad PVM tikslais disponavimo teisės į prekes perdavimu turėtų būti laikoma, kai prekių tiekėjas prekes faktiškai perduoda pirkėjo įgaliotam atstovui. Šiuo atveju Įmonė prekes pirkėjui tiekė „FCA Lietuva“ INCOTERMS sąlygomis, kas reiškia, kad pirkėjas įsipareigoja išgabenti prekes iš šalies į kitą valstybę narę. Taigi Įmonė disponavimo teisę prekėmis pirkėjui perduoda Lietuvos akciziniame sandėlyje. Kadangi disponavimo teisę pirkėjui Įmonė perdavė dar Lietuvos akciziniame sandėlyje ir prekių pristatymas gavėjui atgabenimo valstybėje neturi nieko bendra su disponavimo teisės prekėmis perdavimu pirkėjui, Muitinės išvada, kad Įmonė nesurinko pakankamų įrodymų dėl to, kad prekės buvo pristatytos PVM mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, vertintina kaip impossibílium nulla obligátio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma).

9. Komisijos teigimu, pagal užsienio valstybių pateiktą informaciją, Įmonės teikiamų prekių pirkėjai savo šalyje nedeklaravo įvežimo ir nesumokėjo mokesčių. Tačiau ši informacija nepaneigia fakto, jog Įmonės patiektos prekės faktiškai buvo atgabentos į Lenkijos akcizinį sandėlį. Taip pat neįrodo, kad Įmonė dalyvavo PVM sukčiavimo sandoriuose ar galėjo žinoti apie tai. Įmonė pagrįstai pirkėjų įmones galėjo laikyti realiomis, veiklą vykdančiomis įmonėmis, nes jos buvo registruotos įmonių registre, registruotos PVM mokėtojomis ir vykdė ekonominę veiklą. Nors Muitinė Ataskaitoje priimtą sprendimą grindė ir motyvavo remdamasi informacija, gauta iš užsienio mokesčių administratorių, tačiau Įmonei ši informacija nebuvo pateikta. Įmonė turėjo galimybę susipažinti tik su Ataskaitoje pateiktomis užsienio mokesčių administratoriaus atsakymų ištraukomis. Tuo buvo reikšmingai apribota Įmonės teisė į gynybą.

10. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Paaiškino, kad Muitinė patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas neįvykdė PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę. Įmonė importo deklaracijoje daugeliu atveju pateikė neteisingą informaciją apie galutinį prekių gavėją kitoje valstybėje narėje. Pagal Įmonės patikrinimo metu pateiktus apskaitos dokumentus nustatyta, kad išrašytos sąskaitos ne tik Įmonės nurodytoms 8 įmonėms, bet dar 18 kitų įmonių. Pagal Taisyklių 4.1 papunktį importuotojas jau importo metu privalėjo žinoti, kokiam kitos valstybės narės PVM mokėtojui prekė bus tiekiama po muitinio įforminimo. Taip pat Bendrojo administravimo dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 (toliau – ir Pildymo instrukcija), 27.49.1.7 papunktyje įtvirtintas reikalavimas 42 muitinės procedūros taikymo atveju nurodyti tikslų galutinio gavėjo PVM mokėtojo kodą. Aplinkybė, kad pareiškėjas sandorius sudarė ne su 8 gavėjais, nurodytais muitinės deklaracijose, bet su 26, leidžia daryti išvadą, kad importo metu nebuvo žinomi tikslūs prekių gavėjai, todėl buvo būtina deklaruoti kitokią muitinės procedūrą, pagal kurią neprivaloma pateikti galutinio prekės gavėjo PVM mokėtojo kodo (pvz., 40). Muitinė Ataskaitoje pateikė detalius duomenis apie Įmonės dyzelinių degalų pardavimus Lietuvos ūkio subjektams. Įmonės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas 0 proc. PVM tarifas, nors nebuvo prekių tiekimo į kitą valstybę. Po muitinio įforminimo dalis degalų buvo parduoti Lietuvos Respublikoje registruotam PVM mokėtoju. Nors tokie degalai vėliau ir buvo išgabenami į kitą valstybę narę, tačiau sąlygos dėl neapmokestinimo netenkintos. Šiuo atveju, siekiant išsamiai ištirti visas ginčo aplinkybes, buvo kreiptasi į Lenkijos ir Slovakijos mokesčių administratorius su prašymu atlikti važtaraščiuose nurodytų galutinių gavėjų patikrinimus. Skundžiamame Komisijos sprendime yra detaliai aptarti gauti minėtų valstybių mokesčių administratorių atsakymuose nurodyti faktai ir jų įtaka mokestinės prievolės įregistravimui.

12. Vadovaujantis Pildymo instrukcijos 34 punktu, už tinkamą mokestinės prievolės įvykdymą atsako asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės – šiuo atveju Įmonė. Taip pat iš PVM įstatymo 35, 49, 56 straipsniuose ir Taisyklėse įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad į Lietuvos Respubliką importuotos prekės būtų neapmokestinamos importo PVM, pateikti įrodymus (gabenimo dokumentus, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų tiekimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimo dokumentus ir kitus dokumentus įrodančius prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktus, kaip nurodyta Taisyklių 9 punkte), kad yra įvykdytos visos minėtų Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, pareiga tenka importuotojui. Šiuo atveju nebuvo įrodytas 3 640 749 kg dyzelinio kuro išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir pristatymo galutiniam dyzelinių degalų pirkėjui, kitos ES valstybės narės PVM mokėtojui, faktas, todėl Įmonei pagrįstai ir teisėtai buvo priskaičiuotas importo PVM. Dyzeliniai degalai (3 640 749 kg), kurie pareiškėjo buvo parduoti Lenkijos ir Slovakijos įmonėms, pagal gabenimo dokumentus turėjo būti iškrauti akciziniuose sandėliuose, tačiau buvo nustatyta, kad jie nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlių). Minėtų akcizais apmokestinamų prekių sandėlio statusą turinčių Lenkijos įmonių ir muitinės tarnybų antspaudai bei atsakingų darbuotojų parašai buvo suklastoti. Nustatyta, kad dalis pareiškėjo nurodytų Lenkijos ir Slovakijos įmonių, kurios pareiškėjui išrašė PVM sąskaitas faktūras, neapskaitė įsigytų iš pareiškėjo dyzelinių degalų, neįvykdė PVM prievolių. Minėtos įmonės veiklos nevykdė ir buvo naudojamos kaip priedangos sandoriuose su pareiškėju. Šie faktai paneigė pareiškėjo pateiktus CMR važtaraščius ir AAD bei e-AAD duomenis.

13. Pareiškėjo argumentai dėl Įmonės disponavimo teisės perdavimo Lietuvos akciziniame sandėlyje yra formalūs ir prieštarauja nustatytam faktui, kad prekės nebuvo patiektos kitose valstybėse narėse registruotiems PVM mokėtojams. Šie argumentai ir įrodymai patvirtino sutartinių santykių buvimą, Įmonės importuotų prekių perdavimą, tačiau nepatvirtino, kad šios prekės buvo realiai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę ir patiektos kitoje valstybėse narėse registruotiems PVM mokėtojams. Įmonės pateikti CMR važtaraščiai yra užpildyti neišsamiai, nepakankamai rūpestingai. Dažnai nebuvo nurodyta tikslaus krovinio iškrovimo adreso, nenurodytos prekių gavimo datos, prekes gavusių asmenų vardai, pavardės bei parašai. Komisijos nuomone, CMR važtaraščio užpildymas ir pateikimas be gavėjo patvirtinimo apie gautas prekes, negali patvirtinti prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę fakto. Todėl šie dokumentai negali būti vertinami, kaip patvirtinantys realų dyzelinio kuro pristatymą nurodytiems prekių gavėjams. Muitinė nustatė, kad dalis 42 muitinės procedūrai deklaruotų degalų (50 769 kg) buvo išgabenta iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, tačiau, nepasiekusi galutinio tikslo, buvo prarasta Lietuvos Respublikose viršijant natūralios netekties normas gabenant į kitą ES šalį arba dėl nenurodytų nenugalimos jėgos aplinkybių. Dėl to buvo padaryta išvada, kad dalis degalų nepasiekė galutinio gavėjo ir nebuvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareiga sumokėti importo PVM atsiranda, kai prekės yra importuojamos į Lietuvos Respubliką. Kadangi importuoti degalai buvo prarasti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Muitinė pagrįstai priskaičiavo pareiškėjui importo PVM, taikydama standartinį 21 proc. tarifą už viso prarasto dyzelinio kuro kiekį.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais ir prašė jį atmesti.

15. Paaiškino, kad Muitinė 2013 m. lapkričio 15 d. atliko pakartotinį teminį uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ ūkinės komercinės veiklos patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonė turėjo išgabenti prekes Lenkijos, Slovakijos ir Kipro įmonėms, tačiau prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Lenkijos ir Slovakijos mokesčių administratoriai pateikė informaciją, remiantis kuria nustatyta, kad nurodytų šalių įmonės prekių negavo, o po muitinio įforminimo Įmonė parduodavo prekes kitiems, muitinės deklaracijoje nenurodytiems, subjektams arba fiktyvioms įmonėms. Pareiškėjas, pasirinkęs 42 muitinės procedūrą, nevykdė PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytų reikalavimų.

16. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei „Metoil“ bankroto bylą. Muitinė pateikė BUAB „Metoil“ administratoriui finansinį reikalavimą 4 269 736,00 Lt sumai. Ši suma susidarė pareiškėjui neįvykdžius mokestinės prievolės, apskaičiuotos Ataskaitoje. Bankroto byloje Kauno apygardos teismas patvirtino 823 131 Lt kreditorinį reikalavimą, su kuriuo Įmonė sutiko. Dėl kitos reikalavimo dalies byla sustabdyta, kol bus išspręstas mokestinis ginčas.

17. Pareiškėjas nepateikė nenuginčijamų įrodymų, kad visi degalai buvo išgabenti į kitą ES valstybę narę. CMR važtaraštis yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis tarptautinės krovinių vežimo sutarties sudarymą ir krovinių perėjimą vežėjo dispozicijon (CMR konvencijos 9 straipsnis). Ginčo atveju CMR važtaraščiai užpildyti nerūpestingai, trūksta rekvizitų, kurie patvirtintų, kad parduotas dyzelinis kuras buvo pristatytas į paskirties vietą, o prekių pirkėjai nedeklaravo minėtų prekių įsigijimo. Komisija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatavo, kad Lenkijoje ir Slovakijoje registruoti ūkio subjektai, kuriems pareiškėjas išrašė PVM sąskaitas faktūras ir kuriuos nurodė CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, neapskaitė prekių įsigijimo, nevykdė mokestinių prievolių ir yra nerandami jų registruotose vietose. Nustatyti faktai paneigia pareiškėjo pateiktus duomenis kaip įrodymus. Prekės gavimas kitoje valstybėje narėje nėra patvirtintas, todėl nėra įvykdyta viena iš 42 muitinės procedūros taikymo sąlygų.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo argumentais, susijusiais su prarasto Lietuvos Respublikos teritorijoje dyzelinio kuro apskaičiavimu ir apmokestinimu. Pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį PVM objektas yra prekių importas, kai prekės laikomos importuojamos šalies teritorijoje. Taigi pareiga sumokėti importo PVM atsiranda iš karto, kai prekės importuojamos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Muitinė nustatė, kad neįvykdyti PVM įstatymo 35 straipsnio bei Taisyklių 4.1 papunkčio reikalavimai, todėl importuotų prekių daliai taikytinas Taisyklių 6 punkto reikalavimas ir jos turi būti apmokestinamos importo PVM, taikant standartinį tarifą. Muitinė vadovavosi Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktais paaiškinimais, kuriais nebuvo pagrindo abejoti. Mokestinė prievolė negali priklausyti nuo tam tikrų juridinių faktų, nustatinėjamų užsienio valstybėje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Todėl turi būti atmestas pareiškėjo argumentas, kad dyzelinio kuro pirkėjų dokumentų suklastojimo atvejai nėra patvirtinti teismo sprendimu.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Muitinė atliko teminį pakartotinį uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ ūkinės komercinės veiklos, apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuojamomis prekėmis laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Patikrinimo metu buvo tikrinami Įmonės dokumentai, susiję su prekėmis, kurių importui į kitą valstybę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidžiant į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu. 2014 m. balandžio 14 d. Muitinė pateikė Ataskaitą, kurioje įvardinta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Metoil“ nepagrįstai taikė 42 muitinės procedūrą ir PVM lengvatą 5 690 012 kg dyzelinių degalų kiekiui ir taip pažeidė PVM įstatymo 35 straipsnio bei Taisyklių 4.1, 4.3, 4.4 ir 4.5 papunkčių nuostatas. Dėl to buvo nuspręsta įregistruoti pareiškėjui mokestinę prievolę muitinei: 2 608 902 Lt importo PVM, 882 077 Lt delspinigių, 782 671 Lt baudos. Muitinė nustatė šiuos pažeidimus: 1) 50 769 kg dyzelinio kuro buvo išgabenta iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir prarasta Lietuvos Respublikos teritorijoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES valstybę narę ar dėl nenugalimos jėgos aplinkybių; 2) nebuvo įrodyta, kad 3 640 479 kg degalų buvo išgabenta į kitas ES valstybes nares; 3) 1 419 938 kg dyzelinių degalų nebuvo išgabenta į kitas ES valstybes nares, o panaudota kitų naftos produktų gamybai; 4) 575 253 kg degalų buvo parduota Lietuvos Respublikoje registruotiems ūkio subjektams; 5) 3 573 kg dyzelinių degalų buvo neišgabenta į kitą ES valstybę narę per vieną mėnesį nuo importo datos. Muitinės 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (11.10/04)-4ŪS-04 Ataskaita buvo patikslinta – vietoj 882 077 Lt buvo priskaičiuota 878 163 Lt delspinigių. Nesutikdamas su Ataskaitoje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjas 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi su skundu į Muitinės departamentą. Skunde nurodė, kad sutinka su 823 131 Lt Muitinės priskaičiuoto importo PVM, tačiau nesutinka su likusia 1 785 771 Lt importo PVM dalimi, bauda bei delspinigiais. Prašė panaikinti Ataskaitą ir nustatyti 823 131 Lt importo PVM, atleisti nuo delspinigių bei nuo baudos. Muitinės departamentas 2014 m. lapkričio14 d. sprendimu Nr. 1A-590 pareiškėjo prašymo netenkino, Ataskaitą paliko nepakeistą. Šį sprendimą 2014 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas apskundė Komisijai.

21. Komisija 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. S-44(7-238/2014) patvirtino Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1A-590 dalį dėl nurodymo sumokėti 755 590 Eur importo PVM, 254 333 Eur delspinigius, 226 677 Eur baudą. Taip pat nusprendė atleisti pareiškėją nuo 92 137 Eur PVM delspinigių mokėjimo, tačiau neatleisti nuo 162 196 Eur PVM delspinigių bei 226 677 Eur baudos mokėjimo. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad sutinka su dalimi aplinkybių, nustatytų pakartotinio patikrinimo metu ir užfiksuotų Ataskaitoje. Todėl teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamas klausimas, kilęs dėl šių pažeidimų nustatymo pagrįstumo: dėl 3 640 479 kg degalų, kurių išgabenimo į kitas ES valstybes nares nepatvirtino kitų ES valstybių narių institucijos, ir dėl 50 769 kg dyzelinio kuro, išgabento iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir prarasto Lietuvos Respublikos teritorijoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES valstybę narę ar dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.

22. Teismas pažymėjo, jog šiam ginčui aktualios yra PVM įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalys, Taisyklių 4.1–4.5 papunkčiai, PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalis. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad Muitinė nepripažino, jog pareiškėjas įgyvendino PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad Įmonė nepateikė pakankamų įrodymų, jog prekės (3 640 479 kg dyzelinio kuro) buvo tiekiamos kitose valstybėse narėse įregistruotiems PVM mokėtojams ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę.

23. Teismas vadovavosi PVM įstatymo 56 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Taisyklių 9 punktu ir pažymėjo, kad iš Ataskaitos ir skundžiamų Muitinės departamento bei Komisijos sprendimų matyti, jog esminis pagrindas, dėl kurio buvo suabejota pareiškėjo pateiktų įrodymų patikimumu, buvo Lenkijos bei Slovakijos mokesčių administratorių pateikti duomenys. Minėtų valstybių kompetentingos institucijos nustatė, kad Įmonės gabenti dyzeliniai degalai nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlių), minėtų akcizais apmokestinamų prekių sandėlio statusą turinčių Lenkijos įmonių, o Muitinės tarnybų antspaudai bei atsakingų darbuotojų parašai, esantys ant dalies akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentų, buvo suklastoti. Taip pat patvirtino, jog Lenkijoje ir Slovakijoje registruoti subjektai („Zervan“ S.R.O., „Kornet trade“ Sp.zo.o., „Petrol station“ s.c, „Energy eco“ Sp.zo.o., „Rynek 13“ Sp.zo.o., „Wrociawska izba petrochemiczna“ Sp.zo.o., „Centrum szkoleniovve Perfecto“ Sp.zo.o.), kuriems Įmonė išrašė PVM sąskaitas faktūras ir kuriuos nurodė CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, neapskaitė dyzelinių degalų įsigijimų iš Įmonės, neįvykdė PVM prievolių, nerandami jų registruotose veiklos vietose. Todėl buvo padaryta išvada, kad minėtos įmonės nevykdė realios ūkinės komercinės veiklos. Teismo vertinimu, ši aplinkybė yra esminė, lėmusi sprendimą nepripažinti pareiškėjo pateiktų įrodymų pakankamais pagrįsti 0 proc. PVM tarifo taikymą.

24. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas sutiko su Muitinės nustatyta aplinkybe, kad dalis pateiktų CMR važtaraščių buvo užpildyti neapdairiai, tačiau laikėsi pozicijos, kad jo pateikti AAD turi būti laikomi pakankamais prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos patvirtinančiais įrodymais. Kaip jau buvo minėta, iš Komisijos bei Muitinės departamento sprendimų matyti, kad esminė aplinkybė, dėl kurios buvo nepripažintas prekių išgabenimo faktas, yra Lenkijos bei Slovakijos kompetentingų institucijų pateikta informacija. Pasisakydama dėl CMR važtaraščių, Komisija akcentavo netinkamą jų užpildymą, kaip aplinkybę, leidžiančią abejoti šių įrodymų patikimumu. Tačiau galutinę išvadą dėl CMR važtaraščių patikimumo padarė, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir Lenkijos bei Slovakijos kompetentingų institucijų pateiktą medžiagą. Tai matyti iš tokių Komisijos išvadų kaip: „minėtos įmonės realios veiklos nevykdė ir buvo naudojamos kaip priedangos įmonės sandoriuose su Bendrove. Atitinkamai, nustatyti faktai akivaizdžiai paneigia Bendrovės pateiktus CMR važtaraščiuose ir AAD-e bei e-AAD-e duomenis kaip įrodymus“ ir „pateikti gabenimo dokumentai, juos vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažinti dokumentais, patvirtinančiais realų dyzelinio kuro pristatymą nurodytiems prekių gavėjams. Tuo labiau, kad ginčo byloje, kaip minėta, yra nustatytos aplinkybės, jog Bendrovės PVM sąskaitose faktūrose ir gabenimo dokumentuose nurodyti pirkėjai nedeklaravo dyzelinio kuro įsigijimo“. Teismas sutiko su tokiu Komisijos įrodymų vertinimu. Pasinaudojusi PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise rinkti įrodymus, Muitinė iš Lenkijos bei Slovakijos kompetentingų institucijų gavo pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytas aplinkybes paneigiančius duomenis. Įvertinusi šių įrodymą visumą, Muitinė padarė pagrįstą išvadą, jog negalima pripažinti, kad pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindžia prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Todėl pareiškėjo argumentas, jog Komisija nepagrįstai nepripažino jos pateiktų AAD, kaip tinkamų įrodymų, yra nepagrįstas.

25. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl prekės išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto įrodymų pakankamumo. Lenkijos bei Slovakijos mokesčių administratoriai nustatė ne tik aplinkybę, kad pareiškėjo nurodyti pirkėjai nesumokėjo importo PVM ir ne tik šia aplinkybę rėmėsi darydami išvadas. Be šios aplinkybės buvo nustatyta ir tai, kad dalis pareiškėjo nurodytų ūkio subjektų veiklos nevykdo, kad prekės nebuvo apskaitytos, kad Lenkijoje bei Slovakijoje esantys akcizais apmokestinamų prekių sandėliai nepatvirtino šių prekių gavimo fakto. Teismas akcentavo, kad šiomis aplinkybėmis siekiama pabrėžti ne tai, kad Įmonė dalyvavo sukčiavime ar elgėsi nesąžiningai, o tai, kad negalima be abejonės teigti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Iš Įmonės nebuvo reikalaujama pateikti įrodymus, kad ji ar Lenkijoje bei Slovakijoje esantys pirkėjai tinkamai vykdė mokestines prievoles, nedalyvavo sukčiavimo schemoje, o pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad prekės yra išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Todėl, teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju neturi lemiamos reikšmės.

26. Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, teismas pažymėjo, kad Muitinė, nustačiusi, jog pareiškėjas pardavė dyzelinį kurą ne tik deklaracijose nurodytiems 8 gavėjams, bet dar 18 nenurodytų gavėjų (tarp kurių buvo trys Lietuvos įmonės), konstatavo, jog importo metu pareiškėjui nebuvo žinoma, kur bus išgabentos prekės. Teismas vadovavosi PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4.1 papunkčiu, taip pat Pildymo instrukcijos 27.49.1.7 papunkčiu (iki 2013 m. kovo 1 d. galiojusi redakcija) ir, įvertinęs šį teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad importo metu turi būti žinoma, kokiam kitos valstybės narės PVM mokėtojui prekė bus tiekiama po muitinio įforminimo. Teismo vertinimu, nežinant konkretaus importuotas prekes pirksiančio subjekto, negalima užtikrintai teigti, kad jos bus išgabentos į konkrečią ES valstybę narę. Priešingai aiškinant šias teisės normas, būtų sudaromos sąlygos iš anksto deklaruoti importuotas prekes pagal 42 muitinės procedūrą, dar nesuradus būsimo pirkėjo kitoje ES valstybėje narėje. Kaip teisingai akcentavo Muitinės departamentas ir Komisija, PVM įstatymo 35 straipsnyje įtvirtina atleidimo nuo importo PVM lengvata, viena vertus, užkerta kelią dvigubam apmokestinimui, kai importuojamos tos pačios prekės tuoj pat tiekiamos kitos valstybės narės apmokestinamajam asmeniui, tačiau, kita vertus, griežtos importo PVM lengvatos taikymo sąlygos turi užkirsti kelią importuojamų prekių neapmokestinimui.

27. Teismas taip pat vadovavosi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 199 straipsnio 1 dalimi, Pildymo instrukcijos 34.1 papunkčiu ir pažymėjo, kad importo deklaracijoje įmonė turi pateikti teisingus tuo metu jai žinomus duomenis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas importuotą dyzelinį kurą pardavė deklaracijoje nenurodytiems pirkėjams. Todėl pirmosios instancijos teismas nesutiko, kad Įmonė, importuodama dyzelinį kurą, žinojo konkrečius jo pirkėjus kitose ES valstybėse narėse. Įvertinęs šias aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas neįvykdė Taisyklių 4.1 papunktyje numatytos atleidimo nuo importo PVM sąlygos.

28. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad sprendžiant dėl prarasto dyzelinio kuro kiekio apmokestinimo, nepagrįstai nesivadovauta Kuro natūralios netekties normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1-207, 6 punktu. Pareiškėjas neginčijo dyzelinio kuro dalies apmokestinimo PVM pagrįstumo, tačiau laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju importo PVM turėjo būti apskaičiuotas nuo prarasto kuro tūrio, iš jo atėmus leistiną paklaidą, o ne nuo viso prarasto kuro tūrio. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Muitinė nustatė, kad 50 769 kg 42-ajai muitinės procedūrai deklaruotų dyzelinių degalų buvo išgabenta iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio Kalnėnuose, tačiau, nepasiekus galutinio gavėjo, buvo prarasti Lietuvos Respublikoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES šalį arba dėl neįrodytų nenugalimos jėgos aplinkybių.

Muitinė praradimus nustatė pagal Įmonės akcizų deklaracijų (forma FR0630S) duomenis, Įmonės akcizinio sandėlio Nr. LTOA09280390S naftos produktų, bioproduktų apskaitos žurnalo Nr. 4684193 duomenis, 42-osios muitinės procedūros vykdymo apskaitos duomenis bei dyzelinio kuro trūkumų duomenis, pateiktus AAD ir e-AAD, bei informaciją, esančią akcizų informacinės sistemos ataskaitose J 10.2 ir J20.2 (kurių tikrumo Įmonė neginčijo), dėl ko padarė išvadą, jog dalis akcizinių dyzelinių degalų nepasiekė galutinio gavėjo ir nebuvo išgabenta iš Lietuvos teritorijos.

Todėl buvo pritaikytas standartinis 21 proc. importo PVM. Teismas vadovavosi PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 123 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, jog pareiga sumokėti importo PVM atsiranda iš karto, kai prekės importuojamos į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu nėra PVM įstatymo 123 straipsnyje numatytų išimčių. Nagrinėjamu atveju Įmonė pagal 53 muitinės deklaracijas importo metu deklaravo dyzelinio kuro kiekį, be kita ko, 50 769 kg, kurį vėliau nurodė praradusi. Minėtas kiekis dyzelinio kuro buvo prarastas Lietuvos Respublikos teritorijoje, jį gabenant iš Kalnėnuose esančio akcizais apmokestinamo prekių sandėlio numatytam prekių gavėjui, t. y. po teisės aktuose apibrėžto prekių importavimo momento.

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą dėl pareigos sumokėti importo PVM atsiradimo momento ir į nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad importo PVM pagrįstai buvo skaičiuojamas už prarastą, importo metu deklaruotą dyzelinio kuro kiekį, neatėmus leistinos natūralios netekties normos. Todėl, teismo vertinimu, konstatavus Taisyklių 4.1. papunkčio pažeidimą, standartinis 21 proc. importo PVM pagrįstai buvo apskaičiuotas už visą prarasto dyzelinio kuro kiekį (50 769 kg).

29. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407, 63.5 papunkčiu ir nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Ataskaitoje nustatyti pažeidimai ir priskaičiuotos importo PVM ir su juo susijusios sumos nebuvo pagrįstos objektyviais dokumentais. Spręsdama dėl Įmonei priskaičiuoto importo PVM, Muitinė vadovavosi Įmonės apskaitos dokumentais bei iš Lenkijos ir Slovakijos kompetentingų institucijų gauta informacija. Ataskaitoje padarytos išvados paremtos būtent šiais dokumentais, konkrečiai juos įvardijant. Ataskaitoje taip pat buvo pateikta susisteminta kompetentingų Lenkijos bei Slovakijos institucijų pateikta informacija apie minėtų valstybių narių mokesčių mokėtojus. Teismas akcentavo, kad Muitinės nustatyti pažeidimai detaliai nurodyti Ataskaitos 2 priede. Muitinė Ataskaitoje bei 2014 m. spalio 3 d. sprendime Nr. (11.10/04)-4ŪS-04 nurodė faktines aplinkybes ir teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo paskirta bauda bei apskaičiuoti delspinigiai. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, Ataskaitoje nurodytas mokėtinas importo PVM, bauda bei delspinigiai buvo nepagrįsti tyrimo metu surinktais dokumentais.

30. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Muitinė, Muitinės departamentas bei Komisija tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad BUAB „Metoil“ neįvykdė visų Taisyklių 4 punkte įtvirtintų sąlygų ir todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti atleidžiama nuo importo PVM mokėjimo. Taip pat Įmonei pagrįstai buvo priskaičiuotas PVM už Lietuvos Respublikos teritorijoje prarastą dyzelinio kuro kiekį.

III. 31. Pareiškėjas BUAB „Metoil“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

31.1. Nagrinėjamu atveju buvo visos Taisyklėse nurodytos sąlygos 42 muitinės procedūrai taikyti. Importo metu Įmonė žinojo, kad prekės yra skirtos išgabenti į kitą ES valstybę narę ir jos bus išgabentos į kitą ES valstybę narę. Įmonė visais Ataskaitoje nurodytu tikrinamu laikotarpiu prekių importo atvejais prekių importo metu turėjo sudariusi rašytines sutartis su importuojamų prekių pirkėjais – kitų ES valstybių narių PVM mokėtojais. Visose sutartyse yra nurodyta, kad tiekiamos prekės bus išgabenamos į iš Lietuvos į kitą ES valstybę narę. Minėtos sutartys buvo pateiktos Muitinei. Taigi vien ši aplinkybė akivaizdžiai pagrindžia faktą, kad Įmonė importo metu visais atvejais žinojo, kad importuojamos prekės yra skirtos išgabenti į kitą ES valstybę narę ir kad importuotos prekės bus išgabentos į kitą ES valstybę narę.

31.2. Įmonė visų ginčo objektu esančių importuotų prekių tiekimo atvejais mokesčių administratoriui pateikė arba gavėjo (Lenkijos akcizinio sandėlio) patvirtintus CMR važtaraščius, arba AAD, pagrindžiančius prekių atgabenimo į Lenkijos akcizinį sandėlį faktą, arba ir CMR važtaraščius, ir AIS važtaraščius; Įmonė, elgdamasi apdairiai, sąžiningai ir rūpestingai, ėmėsi visų protingų ir jai prieinamų priemonių tam, kad įsitikintų, jog prekės tiekiamos realiam pirkėjui, kitoje valstybėje narėje įsiregistravusiam PVM mokėtoju. Muitinės reikalavimas prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą grįsti vien tik CMR važtaraščiais ir nepripažinti prekių išgabenimo įrodymu AAD, pažeidžia protingumo principą, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pažeidžia proporcingumo principą, prieštarauja PVM direktyvai. Muitinė nepateikė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi atsisakė pripažinti AAD dokumentus prekių išgabenimo į kitą valstybę narę įrodymais. Muitinė, neįrodžiusi, jog Įmonė dalyvavo PVM sukčiavime, ir perkėlusi Įmonei PVM prievoles, susijusias su neišgabentomis iš Lietuvos prekėmis, akivaizdžiai nukrypo nuo ESTT suformuotos praktikos.

31.3. Tarptautinėje prekyboje yra įprasta, jog pirkėjas, FCA arba EXW sąlygomis įsigijęs prekių iš Lietuvos tiekėjo, šias prekes gali iš karto nugabenti ir perduoti savo pirkėjui, esančiam kitoje valstybėje narėje. Kitaip tariant, komercinė praktika lemia, kad pirkėjas nusipirktas prekes nebūtinai atsigabena į savo sandėlį, bet, taupydamas transporto kaštus, dažnai prekes veža tiesiai savo pirkėjui. Kita vertus, net ir tais atvejais, kai pirkėjas, FCA arba EXW sąlygomis įsigijęs prekių iš Lietuvos tiekėjo, šias prekes gabena sau, ši situacija ginčo kontekste įgyja papildomą teisiškai reikšmingą aplinkybę – pirkėjas prekes gali nugabenti ne bet kur, bet tik į akcizinį sandėlį, su kuriuo jis turi sudaręs prekių sandėliavimo sutartį.

31.4. Nei Muitinė, nei Muitinės departamentas neturi jokio teisinio pagrindo paneigti Įmonės teisės į 0 proc. PVM tarifą. Pirmosios instancijos teismo priešingas šios faktinės situacijos traktavimas reiškia nukrypimą nuo ESTT suformuotos praktikos ir pažeidžia PVM direktyvoje bei ESTT bylose suformuluotą PVM neutralumo principą.

32. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsiliepime pažymi, kad už teisingą prekių deklaravimą ir deklaruotos procedūros tinkamą įvykdymą (šiuo atveju – už prekių išgabenimą nustatyta tvarka į deklaracijoje nurodytą valstybę narę) atsakomybė tenka importuotojui – pareiškėjui, nepriklausomai nuo to, kokie komerciniai sandoriai su deklaruotomis prekėmis vėliau buvo atliekami. Taigi teisės aktais importuotojui priskirtų deklaruotos procedūros prievolių nepakeičia nei pareiškėjo nurodytos komercinio tarpininkavimo sutartys, nei vėliau sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai, nei kiti pavedimai ar kontraktai. Vadinasi, importo metu pareiškėjas, nežinodamas, kur bus išgabenamos importuotos prekės, pažeidė Taisyklių 4.1 papunktyje nustatytą sąlygą ir tai, pagal Taisyklių 6 punktą, yra pagrindas importo PVM apskaičiavimui. Mokesčių mokėtojas privalo įrodyti teisėtą ir teisingą mokesčių lengvatos pritaikymą, o ne priešingai – mokesčių administratorius jį nuginčyti. Tiek Muitinės departamentui, tiek Muitinei ES valstybių narių mokesčių administratorių atsakymai nekelia abejonių.

34. Akcentuoja, kad tais atvejais, kai tam tikri mokesčių administratoriaus veiksmai yra atlikti neatliekant mokestinio patikrinimo (šiuo atveju atsisakyta mokestinių prievolių užtikrinimo priemonių), tokių veiksmų atlikimas negali paneigti (apriboti) mokesčių administratoriui suteiktos galimybės, atliekant mokestinį tikrinimą, įvertinti dokumentuose pateiktų duomenų tikrumų ir apskaičiuoti (perskaičiuoti) su tuo susijusius mokesčius. Todėl aptarti dokumentai (AAD), kuriuose esančių duomenų tikrumas yra paneigtas mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinktais duomenimis, negali būti pripažinti įrodymais, kad prekės buvo nugabentos AAD nurodytiems prekių gavėjams. Tiek Muitinė, tiek Muitinės departamentas rėmėsi informacija, gauta iš kitų valstybių mokesčių administratoriaus, todėl dėl gautų duomenų patikimumo ir leistinumo, kaip jau aptarta anksčiau, abejonių nekyla. Muitinės departamento nuomone, Muitinė, teisingai įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir pritaikiusi galiojančius teisės aktus, mokestinio patikrinimo ataskaitoje pagrįstai konstatavo, kad prekės, deklaruotos įformintose muitinės deklaracijose, nėra nustatyta tvarka išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y PVM lengvata buvo pritaikyta nepagrįstai, ir, šioms prekėms pritaikiusi standartinį 21 procento PVM tarifą, perskaičiavo importo PVM bei apskaičiavo delspinigius ir paskyrė baudą.

35. Pabrėžia, kad įstatymų leidėjas mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas nesieja su galėjimu remtis tik tais duomenimis, kurie yra patvirtinti teismo ar kitokiu baigiamuoju tyrimo sprendimu, teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais. Daugiašalio mokestinio patikrinimo metu iš užsienio mokesčių administratoriaus gauta informacija atitinka leistinumo kriterijus, tuo labiau, kad Įmonė nepateikė duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus konstatuotas aplinkybes.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

37. Atsiliepime teigia, kad pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog nagrinėjamu laikotarpiu visi importuoti dyzeliniai degalai buvo išgabenti į kitą ES valstybę narę. Teismas savo sprendime pažymėjo, kad iš skundžiamų sprendimų matyti, jog esminis pagrindas, dėl kurio buvo suabejota pareiškėjo pateiktų įrodymų patikimumu, buvo Lenkijos bei Slovakijos mokesčių administratorių pateikti duomenys. Pareiškėjo pareiga pateikti tokius įrodymus apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių, nes, siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise, turi būti įvykdyta ir pareiga. Taigi, neatlikus pareigos pateikti duomenis apie prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos, negali atsirasti teisė pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu.

38. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą dėl pareigos sumokėti importo PVM atsiradimo momento ir į nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad importo PVM pagrįstai buvo skaičiuojamas už prarastą, importo metu deklaruotą, dyzelinio kuro kiekį, neatėmus leistinos natūralios netekties normos. Todėl mano, kad, konstatavus Taisyklių 4.1 papunkčio pažeidimą, standartinis 21 procentų importo PVM pagrįstai buvo apskaičiuotas už visą prarasto dyzelinio kuro kiekį (50 769 kg).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. balandžio 14 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4VM320034M, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1A-590 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. S-44(7-238/2014), kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti 755 590 Eur importo PVM, 254 233 Eur PVM delspinigius ir 226 677 Eur PVM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Muitinė nustatė šiuos pažeidimus: 1) 50 769 kg dyzelinio kuro buvo išgabenta iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir prarasta Lietuvos Respublikos teritorijoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES valstybę narę ar dėl nenugalimos jėgos aplinkybių; 2) nebuvo įrodyta, kad 3 640 479 kg degalų buvo išgabenta į kitas ES valstybes nares.

42. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 35 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.) nustatė, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad jos yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. PVM įstatymo 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. PVM įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kartu su centriniu mokesčio administratoriumi.

43. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte numatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos: 4.1. importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę; 4.2. prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 4.3. importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą; 4.4. (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1B-773/VA-119 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.) importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją (analogiška teisės norma buvo įvirtinta ir 4.4. papunktyje (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. 1B-598/VA-65 redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.), numačiusiame, jog importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias prekes, kurias importavo į Lietuvos teritoriją, įskaitant tas, kurios į kitą valstybę narę išgabenamos po jų tvarkymo ir/ar perdirbimo); 4.5. prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto PVM įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką.

44. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga.

45. Viena iš sąlygų, būtinų taikant 0 procentų importo PVM tarifą, yra ta, kad importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas būtų apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Todėl sprendžiant mokestinį ginčą dėl 0 procentų importo PVM tarifo taikymo teisėtumo ir pagrįstumo būtina įvertinti ir tai, ar po prekių importo sekusiam prekių tiekimui iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę teisėtai ir pagrįstai buvo taikomas 0 procentų PVM tarifas. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, 0 procentų importo PVM tarifo taikymas yra tiesiogiai susijęs su PVM įstatymo VI skyriuje įtvirtintomis nuostatomis dėl prekių tiekimo apmokestinimo taikant 0 procentų PVM tarifą.

46. PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

47. Taisykles, kuriomis vadovaujantis turi būti įrodinėjamas 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumas, reguliuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-93 ir 2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

48. Šių nacionalinių įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių kontekste primintina, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, kadangi nė vienoje PVM direktyvos nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kokius įrodymus apmokestinamieji asmenys privalo pateikti, kad galėtų pasinaudoti neapmokestinimu PVM, pagal šios direktyvos 131 straipsnį valstybės narės turi nustatyti sąlygas, kuriomis jos neapmokestina prekių tiekimo Bendrijos viduje, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą minėtų neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui.

Vis dėlto, įgyvendindamos joms suteiktus įgaliojimus, valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, sudarančių Sąjungos teisinės sistemos dalį, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai. Šiomis aplinkybėmis pareigos, tenkančios apmokestinamajam asmeniui įrodymų srityje, turi būti nustatomos remiantis aiškiai šiuo atžvilgiu nacionalinėje teisėje ir įprastoje praktikoje, nustatytoje panašiems sandoriams, numatytomis sąlygomis. Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad apmokestinamieji asmenys žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį (žr.

Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11. 36, 38 ir 39 p.; 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum, C-492/13, 30–34 p.). Taikant šį principą reikalaujama, viena vertus, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o, kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Plantanol, C-201/08, 46 p.). Tai reiškia, kad Lietuvos mokesčių įstatymuose ir (ar) juos įgyvendinančiuose norminiuose teisės aktuose nesant aiškiai nurodytų (įvardintų) įrodymų (dokumentų), kuriuos turi turėti apmokestinamieji asmenys (PVM mokėtojai), siekiantys įrodyti fizinį prekių išvežimą iš Lietuvos į kitą valstybę narę, ši aplinkybė (faktinis išvežimas) įrodinėtina konkrečių tiekimo sandorių įprastoje praktikoje apmokestinamojo asmens (paprastai) turimais prekių išgabenimą patvirtinančiais įrodymais.

Vertinant priešingai, apmokestinamojo asmens padėtis tampa nesaugi dėl galimybės neapmokestinti tiekimų Bendrijos viduje arba būtinybės įskaičiuoti PVM į pardavimo kainą (Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 49 ir 51 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje A556-1054/2010; 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2010; 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012).

50. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su prekių, kurių importui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į kitą valstybę narę, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, susijusių su prekių išvežimu į kitą valstybę narę, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

51. PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalis (2009 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-317 redakcija) numato, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

52. Pagal pareiškėjo pateiktus duomenis 3 640 749 kg dyzelinių degalų buvo parduota Lenkijos ir Slovakijos įmonėms ir pagal gabenimo dokumentus šie degalai turėjo būti iškrauti akciziniuose sandėliuose. Nagrinėjamu atveju mokesčio administratorius surinko papildomus duomenis dėl minėtų dyzelinių degalų apmokestinimo 0 procentų PVM tarifu ir nustatė, kad: jie nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlių); patikrinimo ataskaitoje nurodytų akcizais apmokestinamų prekių sandėlio statusą turinčių Lenkijos įmonių ir muitinės tarnybų antspaudai bei atsakingų darbuotojų parašai buvo suklastoti; dalis pareiškėjo nurodytų Lenkijos ir Slovakijos įmonių, kurios pareiškėjui išrašė PVM sąskaitas faktūras, neapskaitė įsigytų iš pareiškėjo dyzelinių degalų, neįvykdė PVM prievolių; minėtos įmonės veiklos nevykdė ir buvo naudojamos kaip priedangos sandoriuose su pareiškėju.

53. Pirmosios instancijos teismas įvertino Lenkijos bei Slovakijos mokesčių administratorių pateiktus duomenis apie tai, kad pareiškėjo gabenti dyzeliniai degalai nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlių), kad muitinės tarnybų antspaudai bei atsakingų darbuotojų parašai, esantys ant dalies akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentų, buvo suklastoti. Lenkijoje ir Slovakijoje registruoti subjektai („Zervan“ S.R.O., „Kornet trade“ Sp.zo.o., „Petrol station“ s.c, „Energy eco“ Sp.zo.o., „Rynek 13“ Sp.zo.o., „Wrociawska izba petrochemiczna“ Sp.zo.o., „Centrum szkoleniovve Perfecto“ Sp.zo.o.), kuriems pareiškėjas išrašė PVM sąskaitas faktūras ir kuriuos nurodė CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, neapskaitė dyzelinių degalų įsigijimų iš pareiškėjo, neįvykdė PVM prievolių, nerandami jų registruotose veiklos vietose.

54. Be byloje esančių įrodymų, susijusių su 53 punkte nurodytų Lenkijos ir Slovakijos įmonių veikla, mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo išvadas, kad šios įmonės nevykdė realios ūkinės komercinės veiklos, patvirtina ir faktai, nustatyti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-400-556/2018 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

55. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl šioje administracinėje byloje 53 punkte nurodyti faktai iš naujo neįrodinėjami.

56. Byloje esantys CMR važtaraščiai, kuriuos pateikė pareiškėjas siekdamas pagrįsti dyzelinio kuro išgabenimo į kitą valstybę narę faktą bei 0 PVM tarifo taikymą, yra užpildyti neišsamiai bei nepakankamai rūpestingai, taip pat juose nurodyti duomenys prieštarauja duomenims, gautiems iš užsienio valstybių mokesčių administratorių. Taigi pareiškėjas prekių išgabenimo faktą iš Lietuvos Respublikos įrodinėja CMR važtaraščiais, kurių turinys kelia pagrįstų abejonių dėl juose nurodytų duomenų tikrumo, todėl šie dokumentai negali būti pripažinti faktiniais duomenimis, neginčijamai įrodančiais dyzelinio kuro išgabenimo į kitas valstybes nares faktą.

57. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumo dėl 3 640 749 kg dyzelinių degalų pardavimo Lenkijos ir Slovakijos įmonėms.

58. PVM įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje (2009 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-317 redakcija) numatyta, jog tais atvejais, kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai minėto dyzelinių degalų kiekio pardavimą apmokestino taikant standartinį PVM tarifą.

59. Dėl 50 769 kg dyzelinio kuro, kuris buvo išgabenta iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir prarastas Lietuvos Respublikos teritorijoje, viršijant natūralios netekties normas, apmokestinimo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis išvadomis bei motyvais. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią pareiškėjo skundo reikalavimo dalį, teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei teisingai vertino su šiuo pareiškėjo reikalavimu susijusias faktines aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėjų kolegija detaliai nevertina.

60. Nors pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl minėtoje byloje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės nagrinėjamu atveju netaikytinos.

61. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyręs, iš esmės teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė