73eea7c8-cb07-4208-97eb-c131e41c10aa · Klaipėdos apygardos teismas

?Prane??jas Stasys Valu?is Baud?Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-218-606/2019 Teisėja Kristina Vorienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65119-2017-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2.; 1.1.6.2.; 2.1.15.1.2 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gruodžio 5 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daliaus Jocio, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, dalyvaujant prokurorei Irenai Gedžiuvienei, nukentėjusiojo E. U. atstovui advokatui Aliui Galminui, nuteistajam M.

U., atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės J. P., gynėjui advokatui Mariui Navickui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo E. U. atstovo advokato Aliaus Galmino, Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės Irenos Gedžiuvienės, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko, nuteistojo M. U. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. U., gim. (duomenys neskelbtini), nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš M. U. priteisti nukentėjusiajam E. U. 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti. J. P., gim. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jai nutraukta. Nukentėjusiojo E. U. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. P. atmestas. Iš M. U. ir J. P. priteista nukentėjusiajam E. U. po 250 Eur atstovavimo išlaidų.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. M. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d., tikslesnis laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia sistemingai, jo paliepimu ant taburetės persisvėrusiam mažamečiui savo artimajam giminaičiui – sÅ«nui E. U., gim. (duomenys neskelbtini), kuris dėl savo priklausomo santykio nuo tėvo M. U. ir baimės patirti dar didesnį smurtÄ prieÅ¡ save, negalėjo pasiprieÅ¡inti ir buvo bejėgiÅ¡kos bÅ«klės, ne mažiau kaip 9 atvejais su rykÅ¡te arba odiniu diržu su sagtimi sudavė į sėdmenis bei nugarines Å¡launų vietas kaskart po 5-10 kartų, ir kiekvieno muÅ¡imo atveju sukeldavo stiprų fizinį skausmÄ , o paskutiniu atveju – 2018 m. gruodžio 12 d.

– padarė poodines kraujosruvas abiejose kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , ir dėl tokio sistemingo muÅ¡imo, M. U. sukėlė nukentėjusiajam E. U. psichikos sutrikimÄ â€“ reakcijas į stiprų stresÄ , trikdančias jo kasdieninį funkcionavimÄ bei adaptacijÄ , t. y. nesunkiai jį susargdino;

2. M. U. nuteistas ir už tai, kad bÅ«damas atsakingas už mažamečio sÅ«naus E. U., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimÄ ir vystymÄ si, privalėdamas rÅ«pintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sÄ lygas visapusiÅ¡kai ir harmoningai vystytis, kad vaikas bÅ«tų parengtas savarankiÅ¡kam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sÄ lygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveikÄ ir saugiÄ aplinkÄ , užtikrinti gyvenimo sÄ lygas, bÅ«tinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, o bÅ«tent: sistemingai, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d., tikslesnis laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neva drausmindamas savo mažametį sÅ«nų E. U. dėl jo netinkamo elgesio ar pažangumo, ne mažiau kaip 9 atvejais taikė fizines bausmes ir elgėsi žiauriai su vaiku – su rykÅ¡te arba odiniu diržu su sagtimi suduodamas į sėdmenis bei nugarines Å¡launų vietas kaskart po 5-10 kartų ir kiekvieno muÅ¡imo atveju sukeldamas stiprų fizinį skausmÄ , o paskutiniu atveju – 2018 m. gruodžio 12 d.

– padarydamas poodines kraujosruvas abiejose kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , be to, ne kartÄ vadindamas jį savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais – „debilas“, „durnius“ – ir grasindamas, kad iÅ¡veÅ¡ į miÅ¡kÄ ir pririÅ¡ nakčiai prie medžio, kad su savo draugu jį nuÅ¡aus ir pakas miÅ¡ke, kad jo nebegrÄ Å¾ins mamai ir savo ankstesniais sistemingo fizinio smurto veiksmais sukeldamas realų pagrindÄ manyti ir bijoti, kad Å¡ie grasinimai gali bÅ«ti įgyvendinti, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, Å¡itaip fiziÅ¡kai ir psichiÅ¡kai jį gniuždydamas.

3. J. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad 2017 m. gruodžio 13 d., apie 7.12 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia vienÄ kartÄ rankos delnu sudavė nukentėjusiajam mažamečiui E. U., gim. (duomenys neskelbtini), į pakaušį, taip sukėlė jam fizinį skausmÄ . II. Apeliacinių skundų argumentai 4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas praÅ¡o pakeisti Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo E. U. bei neatleisti kaltinamosios J.

P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo – tenkinti byloje pareikÅ¡tÄ nukentėjusiojo E. U. civilinį ieÅ¡kinį dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pripažinti kaltinamÄ jÄ J. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir priteisti iÅ¡ jos 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. U., iÅ¡ nuteistojo M. U. ir J. P. priteisti visas nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas Klaipėdos apygardos teisme. 4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu M.

U. pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, tačiau per mažai priteisė neturtinės žalos nukentėjusiajam E. U.. Pažymima, kad prieÅ¡ nukentėjusįjį E. U. buvo smurtauta tiek fiziÅ¡kai, tiek psichologiÅ¡kai, dėl to jam buvo konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresÄ , tai sukėlė realų pavojų vaiko fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrÄ nepilnavertiÅ¡kumo ir nepasitikėjimo savimi jausmÄ , jis gali iÅ¡likti ir sulaukus pilnametystės. Nukentėjusysis patyrė didelį stresÄ , nervinį Å¡okÄ , iÅ¡gÄ stį.

Po patirto smurto apie 2 savaites nukentėjusysis namuose bijojo miegoti vienas savo kambaryje, negalėjo užmigti, sapnuodavo koÅ¡mariÅ¡kus sapnus, kad tėvas M. U. kažkur tempiasi ir muÅ¡a. Nukentėjusiojo mama, prieÅ¡ einant E. U. miegoti, duodavo valerijono tabletę, raminančių arbatų, kad vaikas galėtų nusiraminti ir užmigti. BÅ«davo, kad E. U. naktimis prabusdavo apsiverkęs ir iÅ¡sigandęs. Mama jį ramindavo ir aiÅ¡kindavo, kad jis Å¡iuo metu yra saugus, jam joks pavojus negresia. Po dviejų savaičių grįžęs miegoti į savo kambarį, E. U. ne vienÄ kartÄ yra sapnavęs koÅ¡mariÅ¡kus sapnus, buvo atvejų, kai naktį atsibudęs, iÅ¡sigandęs ir apsiverkęs atbėgdavo pas motinÄ Ä¯ jos kambarį ir sakydavo, kad sapnavo, jog į jo kambario langÄ beldžia tėvas ir Å¡aukia, kad pagaus ir nusitemps į miÅ¡kÄ .

KoÅ¡mariÅ¡kus sapnus E. U. sapnuoja dar iki Å¡iol. Jis gali užmigti tik tada, kai kambaryje dega įjungta elektros lemputė. Iki Å¡iol bijo, kad jo tėvas neatvažiuotų su draugais ir nepadarytų ko nors blogo. E. U. iki Å¡iol kankina nemiga, baimė. Todėl, apelianto įsitikinimu, vadovaujantis civilinio kodekso 6.250 straipsniu, teismų praktika, civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti patenkintas visiÅ¡kai, iÅ¡ nuteistojo M. U. turi bÅ«ti priteista nukentėjusiajam 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė didelį dvasinį sukrėtimÄ , fizinį skausmÄ ir kitus iki Å¡iol tebesitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. 4.2.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamÄ jÄ J. P. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo bei nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį. 4.2.1. Apeliantas nurodo, kad kaltinamoji J. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, neigė, kad smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį E. U.. Ji siekė visais bÅ«dais iÅ¡vengti atsakomybės, neapgailestavo dėl savo poelgio, neatsiprašė nukentėjusiojo.

Ji ir toliau jausis nebaudžiama bei ateityje galės ir toliau daryti galbÅ«t nusikalstamÄ veikÄ â€“ smurtauti, kadangi niekas jos nebaudžia. Apelianto nuomone, jeigu kaltinamoji J. P. bÅ«tų pripažinusi savo kaltę, apgailestautų, atsipraÅ¡ytų nukentėjusiojo, atlygintų žalÄ , tai tik tuomet bÅ«tų galima svarstyti, ar verta jos pasigailėti ir atleisti jÄ nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo. Vertindamas aptartas aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, apeliantas pažymi, kad buvo pasikėsinta į vienÄ labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatÄ .

Tiek Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos draudžia taikyti fizines bausmes. Tėvų (sugyventinių) fizinės bausmės auklėjant vaikÄ â€“ sudavimas diržu, ranka, ausies užsukimas – nelaikomos mažareikÅ¡mėmis, prieÅ¡tarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2011). Dėl kaltinamosios J. P. padarytos nusikalstamos veikos E. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, nepatogumai, jis patyrė pažeminimÄ , dvasinių iÅ¡gyvenimų ir dvasinį sukrėtimÄ .

J. P., pavartodama smurtÄ prieÅ¡ E. U., jį pažemino, pažeidė ne tik jo kÅ«no vientisumÄ , bet taip pat pažeidėjo garbę ir orumÄ . Asmens garbė ir orumas visuomenėje laikomi didelėmis žmogaus vertybėmis. Žmogaus garbės ir orumo žeminimas prieÅ¡tarauja visuomenėje esančioms elgesio taisyklėms. Kiekvienas žmogus turi teisę į orumÄ ir kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas neturtines vertybes. Apeliantas nurodo, kad Å¡iÄ bendrai patirtÄ neturtinę žalÄ nukentėjusysis E. U.

įvertino 2000 Eur. Ši suma yra priteistina iš civilinės atsakovės (kaltinamosios) J. P..

5. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė I. Gedžiuvienė praÅ¡o Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti – M. U. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 163 straipsnį – trejų metų Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose ir BK 163 straipsnyje, subendrinti bausmių apėmimo bÅ«du, griežčiausia bausme apimant Å¡velnesnes, bei paskirti subendrintÄ ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jÄ atliekant pataisos namuose.

Po nuosprendžio paskelbimo, M. U. kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti – pakeisti į suėmimÄ iki nuosprendžio vykdymo. Pripažinti J. P. kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jai 180 MGL (9000 Eur) dydžio baudÄ . Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti – palikti nepakeistÄ iki nuosprendžio vykdymo. Civilinį ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai, iÅ¡ M.

U. priteisti nukentėjusiajam E. U. 10000 Eur, iÅ¡ J. P. – 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . 5.1. Prokurorės teigimu, skirdamas bausmę nuteistajam M. U., teismas nesivadovavo bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir nesilaikė baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kitas bylos aplinkybes bei į kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Nurodo, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. 5.1.1. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis M. U. teisiamas ne pirmÄ kartÄ , nuo jauno amžiaus pradėjo daryti įvairius nusikaltimus, nuo 2006 metų teistas 4 kartus – pirmÄ kartÄ nuteistas areÅ¡to bausme, vėliau, už kitų nusikaltimų padarymÄ , skirta laisvės atėmimo bausmė, jÄ atlikdavo įkalinimo įstaigose.

Už paskutinių nusikaltimų padarymÄ M. U. 2015 m. sausio 30 d. buvo paleistas lygtinai, neatlikęs bausmės ir 2016 m. kovo 18 d. iÅ¡registruotas iÅ¡ probuojamųjų asmens duomenų registro, o praėjus tik pusantrų metų, M. U. vėl pradėjo daryti nusikalstamas veikas prieÅ¡ mažametį savo sÅ«nų E. U., su kuriuo gyveno. M. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad jis veikas padarė bÅ«damas recidyvistas. Skiriant bausmę M. U., turėjo bÅ«ti atsižvelgta ir į tai, jog nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nepripažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiojo, taip pat į tai, jog smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo pavartotas daug kartų, sistemingai, jo smurtas buvo gan žiaurus ir labai skausmingas vaikui, į tai, jog jam patikėjus vaiko auklėjimÄ gan trumpam laikui, jis negebėjo tinkamai atlikti tėvo pareigų, valdyti savo pykčio ir neigiamų emocijų.

Atsižvelgiant į visas Å¡ias aplinkybes, M. U. turėjo bÅ«ti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis. Visi Å¡ie duomenys atskleidžia nuteistojo asmenybės cinizmÄ , įžūlumÄ , požiÅ«rį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, parodo, kad jam anksčiau taikytos baudžiamosios atsakomybės priemonės nepasiekė savo tikslų, jis nepadarė iÅ¡vadų dėl savo elgesio, vos tik atlikęs bausmę už ankstesnius padarytus nusikaltimus, turėdamas teistumÄ , vėl nusikalto pakartotinai.

Toks nuteistojo M. U. elgesys rodo, kad jis išvadų nedaro ir nėra linkęs taisytis, savo kaltės nepripažino ir nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti padarytų nusikaltimų, o tik trukdė, nedirba, iki nuosprendžio priėmimo nesistengė ir neatlygino net dalies pareikšto civilinio ieškinio. Todėl apeliantė nesutinka su teismo paskirtu bausmės dydžiu bei su teismo išvada, jog yra pagrindo manyti, kad M. U. daugiau nebenusikals ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per švelni.

M. U. nebus pakankamai nubaustas, o jam nepaskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, nebus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. 5.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis E. U. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ parodė, jog J. P. su delnu jam trenkė „iÅ¡ visos jėgos“, ir tas trenkimas bei sukeltas skausmas buvo smarkus. Tai nukentėjusysis patvirtino apklausiamas ir teisminio posėdžio metu bei papildė, kad jam ir išėjus į mokyklÄ , skaudėjo galvÄ dėl to, kad buvo suduota.

Prokurorė nesutinka su teismo iÅ¡vada, jog skausmas buvo tik momentinis. Apeliantė nurodo, kad J. P. buvo teisiama pirmÄ kartÄ , padarė vienÄ nesunkų nusikaltimÄ , jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors J. P. buvo teisiama pirmÄ kartÄ , tačiau atsižvelgiant į tai, jog ji pateisino netrumpÄ laiko tarpÄ sugyventinio trukusį smurtÄ prieÅ¡ mažametį sÅ«nų, kurstė tėvo neapykantÄ ir pyktį vaikui, po to ir pati pavartojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, be to, nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo, nepadėjo iÅ¡aiÅ¡kinti padarytų nusikaltimų, o tik trukdė, jos veikÄ pripažinti mažareikÅ¡me ir jÄ atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra sÄ lygų.

Atleidus J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės ir jai nepaskyrus bausmės, nebus tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jos veika nėra mažareikÅ¡mė. Kadangi J. P. nusikalto pirmÄ kartÄ , tikslinga paskirti jai su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę – baudÄ , kad J. P. ateityje bÅ«tų sulaikyta nuo nusikalstamų veikų darymo, bÅ«tų tinkamai nubausta bei bÅ«tų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. 5.3. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su priteistos nukentėjusiajam E. U. neturtinės žalos dydžiu.

Teigiama, kad M. U. savo smurtiniais veiksmais ir elgesiu sÅ«nui padarė žymiÄ Å¾alÄ . Priteisdamas žalÄ , teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis smurtavo prieÅ¡ vaikÄ pasitelkdamas įrankius, muÅ¡imas buvo tikrai labai skausmingas, taip pat į tai, jog smurtas nebuvo vienkartinis. Nepaisant to, buvo nuolatinis žeminimas, menkinimas, taip pat gÄ sdinimas. Kaip nurodė ekspertės, vaikas įvardijo ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimÄ , patyčias, grasinimus, kurie truko tÄ gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį, jis jautėsi psichologiÅ¡kai sužlugdytas, menkavertis.

Nustatytas sutrikimas buvo iÅ¡Å¡auktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Vaikas, gyvendamas tėvo namuose apie 2-3 mėnesius, buvo nuolatinėje įtampoje, kentė didelį skausmÄ muÅ¡imo metu, todėl jam iÅ¡liko liekamieji reiÅ¡kiniai – reakcijos į stiprų stresÄ , buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir neabejotinai Å¡ie prisiminimai iÅ¡liks visam gyvenimui. Kad vaikas negali ramiai kalbėti apie įvykius, buvusius daugiau kaip prieÅ¡ metus laiko, buvo akivaizdu ir jo antros apklausos metu.

Todėl iÅ¡ M. U. priteisti nukentėjusiajam 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti yra žymiai per maža suma, ji turi bÅ«ti padidinta. Priteisus gerokai didesnę nei 2500 Eur sumÄ , nebÅ«tų nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos – tai bÅ«tų adekvati suma patirtiems iÅ¡gyvenimams, proporcinga konkrečios situacijos iÅ¡skirtinių aplinkybių kontekste. Vaikas gyveno įtampoje kasdien ne mažiau kaip du mėnesius, jam tėvo Å¡eimoje nebuvo suteiktos galimybės ir sudarytos sÄ lygos sveikai ir normaliai vystytis fiziÅ¡kai, dvasiÅ¡kai, emociÅ¡kai, nebuvo patenkinti jo poreikiai turėti saugiÄ asmeninę (tiek fizine, tiek psichologine, emocine prasme) aplinkÄ , kurioje jis bÅ«tų galėjęs saugiai užsiimti jo poreikius atitinkančia veikla be liguistos suaugusiųjų kontrolės. 5.4.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos J. P. smurtinis veiksmas buvo vienkartinis, tačiau iÅ¡ E. U. duotų parodymų akivaizdu, kad J. P. taip pat prisidėjo prie įtampos, vyravusios namuose, pateisino sugyventinio smurtavimÄ prieÅ¡ sÅ«nų, ir visa tai vaikÄ Å¾eidė. Nors, kaip nurodė ekspertė, jos veiksmai tokio emocinio skausmo nesukėlė, kaip tėvo veiksmai, tačiau vaikui ir jos veiksmais buvo padaryta žala, kuri turi bÅ«ti įvertinta pinigais, iÅ¡ J.

P. priteistina nukentėjusiajam E. U. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Apeliaciniu skundu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jos gynėjas advokatas M. Navickas praÅ¡o panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos J. P. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nutraukimo BK 37 straipsnio pagrindu ir jai priimti naujÄ nuosprendį – J. P. iÅ¡teisinti. 6.1. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duomenys apie tai, kad J. P. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus mažamečiui E. U., atsirado praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. 2018 m. sausio 17 d. mažamečio nukentėjusiojo E. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu.

Iki to laiko, nukentėjusysis apskritai niekam apie šį neva tai iÅ¡ J. P. jam atliktÄ neteisėtÄ veiksmÄ (sudavimÄ delnu per pakaušį) nebuvo net užsiminęs. Po to, kai buvo pradėtas Å¡is ikiteisminis tyrimas, E. U. apie patirtÄ smurtÄ pasipasakojo mokyklos pedagogams, psichologams, jis gyveno su savo mama, todėl ko nors bijoti ar slėpti nuo paÅ¡alinių ar, juo labiau, nuo mamos nebeturėjo jokio pagrindo. 6.2. Apeliantų teigimu, nors E. U. apklausos metu formaliai buvo vykdomi BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tačiau vėliau Å¡iais mažamečio nukentėjusiojo teisme duotais parodymais J.

P. buvo pareikÅ¡ti įtarimai, ji kaip kaltinamoji buvo perduota į teismÄ . Taigi, J. P. Å¡ios apklausos metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje, todėl buvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai bei pažeista jos teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba praÅ¡yti, kad liudytojai bÅ«tų apklausti. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietÄ ir laikÄ prokuroras privalo praneÅ¡ti įtariamajam ir jo gynėjui;

įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Pagal BPK 185 straipsnį nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas. Taigi, ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusįjį (įskaitant ir nepilnametį), taikomos ir BPK 184 straipsnyje nustatytos taisyklės. Užfiksavus nukentėjusiojo parodymus, o J. P. nesudarius galimybės dalyvauti šioje apklausoje bei užduoti mažamečiam nukentėjusiajam klausimų, tokie parodymai negali būti traktuojami kaip gauti įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pripažindamas Å¡iuos argumentus pagrįstais, teismas, tenkindamas gynybos praÅ¡ymÄ , sutiko mažametį E. U. apklausti teisme pakartotinai. Tarp 2018 m. sausio 17 d. užfiksuotų E. U. parodymų bei pakartotinai teisme duotų parodymų yra esminių neatitikimų. Neatitikimas yra tokio masto, jog kelia pagrįstų abejonių E. U. parodymų patikimumu apskritai. 6.2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2018 m. sausio 17 d. duodamas parodymus apie J. P. jam atliktus veiksmus, E. U. parodė, kad kitÄ dienÄ , kai jį sumušė tėtis, jis pasiėmė, apsimovė žieminius batus, tada atėjo „ tėvo ta draugė, Ž., ir tiesiog trenkė man per galvÄ â€œ.

Vaikų psichologei bandant detalizuoti Å¡ias įvykio aplinkybes, t. y., kaip ir dėl ko jam apeliantė „trenkė per galvÄ â€œ, Å¡is iÅ¡ karto kitame sakinyje tas pačias aplinkybes jau parodė visiÅ¡kai kitaip, t. y. kad jis „netyčia paslydo, iÅ¡ rankos nukrito batas ant žemės“, „po to atėjo tėčio draugė ir man tiesiog smarkiai trenkė per pakaušį ir taip visÄ grasindavo man, nuÅ¡aus, pakas miÅ¡ke, nebegaus manęs mama“. Nors net nebandoma patikslinti, apie kÄ vaikas kalbėjo, tačiau galbÅ«t bÅ«tų galima suprasti, kad čia kalbama vis dar apie J.

P. jam neva tai iÅ¡sakytus grasinimus. Tikslinant aplinkybes, Å¡ios apklausos metu E. U. parodė, jog „kitÄ rytÄ nuėjo nusipjauti (batų) etiketę, netyčia iÅ¡sprÅ«do iÅ¡ rankos vienas batas, kai nupjovė, nukrito ant žemės, atėjo tėvo draugė“. „Ir tiesiog sakė, nori keiksmažodis, dabar gauti“. „Sakau, ne, ir jinai priėjo ir iÅ¡ visos jėgos čia trenkė“. Mažametis parodė, kad jam trenkė kairės pusės kairės rankos delnu, tačiau Å¡i aplinkybė taip pat kelia abejonių, nes apeliantė deÅ¡iniarankė.

Paklausus, kokio stiprumo smÅ«gis, E. U. atsakė „iÅ¡ tikrųjų kaip ir smarkus“. Ä® akivaizdžiai menamÄ psichologės klausimÄ : „kÄ tu jutai Å¡itoje vietoje, kai taip darė“, E. U. atsakė, kad „skausmÄ iÅ¡ tikrųjų“. Psichologei atkartojus jo žodžius, E. U. dar papildė „smarkų“. Parodė, kad už kÄ trenkė nesupratęs, galvodamas, kad dėl to, jog nukrito batas. Paklausus, kur tuo metu buvo tėtis, E. U. atsakė, kad „apsimetęs miegojo, sakė eiti trenkti“.

E. U. Å¡iuos žodžius (bÅ«damas virtuvėje) girdėjo, kai paÅ¡nibždomis sakė miegamajame: „eik tu jam trenk, taip kažkÄ â€œ. Apeliantų teigimu, tokie vaiko parodymai negali bÅ«ti traktuojami kaip patikimi. Net ir remiantis paties nukentėjusiojo E. U. parodymais, per visus jo gyvenimo pas tėvÄ mėnesius, Å¡is atvejis buvo vienintelis kartas, kai J. P. jam sudavė. Beje, ir Å¡is vienintelis smÅ«gis neva tai buvo suduotas paskutinę jo gyvenimo Å¡iame bute rytÄ , prieÅ¡ jam pasiskundžiant dėl patirto smurto mokykloje.

Tokiu atveju M. U. veiksmai dėl Å¡io J. P. atlikto smurto veiksmo turėjo bÅ«ti traktuojami kaip kurstytojo, tačiau prokuratÅ«ra M. U. to neinkriminavo. Tęsdamas parodymus apie tai, kaip apeliantė elgdavosi su juo, E. U., be kita ko, pridÅ«rė, kad „virtuvėje buvom be Å¡viesos, ji sakė, visÄ laikÄ grasindavo – muÅ¡iu tave“. „Negalėdavai įjungti Å¡viesos ir nieko, turėdavai eiti ant pirÅ¡tų galiukų, ne biÅ¡ki jos nepažadinti“. Vaikas pabrėžė, kad tai buvo tas pats rytas prieÅ¡ mokyklÄ .

Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte užfiksuota, kad J. P. minima tik vienu sakiniu, t. y. kad „tėčio draugė, palyginus su tėčiu – gera“, ir toliau nutylima. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad nei apie patirtÄ smurtÄ , nei apie neva J. P. iÅ¡sakytus grasinimus E. U. ekspertams net neužsiminė. Psichologė-ekspertė A. Å . apklausos teisme metu padarė iÅ¡vadÄ , jog tėčio draugės veiksmai vaikui emocinio skausmo nesukėlė. 6.2.2. Apeliantai nurodo, kad 2019 m. kovo 8 d. teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai jau buvo užtikrintas ir J.

P. bei jos gynėjo dalyvavimas, E. U. jau parodė iÅ¡ esmės skirtingas, nei pirmoje apklausoje, aplinkybes, t. y. kad su Ž. bendraudavo, kartais bÅ«davo, kad gerai sutardavo. Taip pat parodė, kad vienÄ rytÄ , kai nukrito batas, priėjo Ž. ir trenkė su delnu per pakaušį. Sakė, kad tyliau. Net ir po patikslinančių proceso dalyvių klausimų, vaikas kategoriÅ¡kai parodė, kad Å¡itas įvykis, kai apeliantė jam trenkė delnu, buvo tikrai anksčiau, ne tÄ rytÄ , kai mokykloje pasisakė apie sumuÅ¡imus.

Po Å¡io įvykio praėjus kažkiek dienų, jį sumušė tėtis. Apeliantų teigimu, remiantis net paties mažamečio nukentėjusiojo prieÅ¡taringais parodymais, kaltinimas dėl neva tai 2017 m. gruodžio 13 d. patirto smurto iÅ¡ J. P., neatitinka tikrovės. Be to, Å¡ioje apklausoje E. U. skirtingai parodė ne tik patirto smÅ«gio laikÄ , tačiau ir kitas aplinkybes, t. y. kad, kai Ž. jam trenkė, tėtis tuo metu miegojo, o ne liepė eiti jį sumuÅ¡ti, kaip buvo parodęs ankstesnės apklausos metu.

VisiÅ¡kai kitaip nei pats nukentėjusysis, patirto iÅ¡ J. P. smÅ«gio priežastį parodė nukentėjusiojo mama. Pastaroji teisiamajame posėdyje parodė, kad iÅ¡ savo sÅ«naus E. U. ji girdėjusi, kad J. P. Å¡iam sudavusi, kai jis nepasiklausęs apsimovė batus. Teismo psichologė A. A. teisme iÅ¡sakė sako subjektyviÄ nuomonę dėl savo atliktos filmuotos apklausos, su kuria vėliau susipažino ir visi proceso dalyviai, eigos. Tam tikrÄ Å¡ios specialistės neobjektyvumÄ patvirtina ir tai, kad ji, kaip pati pripažino, pasiėmusi vaiko su kraujosruvomis nuotraukas, neÅ¡iojo jas pas teisininkus, norėdama gauti jų nuomonę.

Taip pat specialistė apklausos teisme metu aiÅ¡kino teismui, kokiais duomenimis remiantis reikia priimti sprendimÄ ir, kad reikia žiÅ«rėti į visumÄ , o ne tik vaiko parodymus. Net ir subjektyviu Å¡ios specialistės vertinimu, įvykį, susijusį su J. P., vaikas suvokia kaip paprasčiausiÄ Ä¯vykį, jo nesureikÅ¡mino ir skausmo prasme. 6.2.3. Apeliantų tvirtinimu, nukentėjusiojo E. U. parodymai tiek dėl laiko, tiek dėl patirto smÅ«gio prieÅ¡istorės, tiek ir dėl neva tai patirto smÅ«gio priežasties yra prieÅ¡taringi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Viso proceso metu nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių nebuvo nuoseklÅ«s, tai kelia rimtų abejonių dėl jų patikimumo. Ä® Å¡iuos nukentėjusiojo parodymuose esančius nesutapimus ir prieÅ¡taravimus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino bei nukentėjusiojo parodymus laikė objektyviais J.

P. kaltės įrodymais ir jais grindė nuosprendį. Nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kruopščiai netyrė nukentėjusiojo parodymų ir, esant tam pakankamam pagrindui, neįvertino jų kritiÅ¡kai. Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su J. P., nėra nei vieno, net ir iÅ¡vestinio liudytojo, kuris iki pat apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , vaikui bÅ«nant saugioje aplinkoje ir neturint pagrindo nieko bijoti, bÅ«tų girdėjęs iÅ¡ E. U. pasakojimÄ apie pastarajam J.

P. suduotÄ smÅ«gį per pakaušį delnu. Ir galiausiai, ar J. P., bÅ«dama miegamajame, apskritai galėjo girdėti nukritusį batÄ , o jeigu ir taip, tai ar tai galėjo bÅ«ti pakankama priežastis trenkti vaikui. 6.2.4. Apeliantų teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas itin keistai sumodeliavo duomenis, neva tai pagrindžiančius J. P. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. U. parodymus patvirtina pačios kaltinamosios parodymai, t. y. „kad 2017 m. gruodžio mėnesį nedirbo, rytais miegodavo, iÅ¡ berniuko buvo reikalaujama rytais bÅ«ti tyliai, kad buvo nesutarimas dėl mamos atsiųstų batų, patvirtina, kad J.

P., suduodama delnu smÅ«gį nukentėjusiajam per galvÄ Å¡iÄ veikÄ padarė tyčia“. Tačiau Å¡i skundžiamame nuosprendyje pateikta argumentacija ne tik neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau ir stokoja elementarios logikos, t. y. neaiÅ¡ku, kaip praÅ¡ymas rytais bÅ«ti tyliai bei nesutarimai dėl batų apskritai gali patvirtinti smÅ«gio delnu sudavimo faktÄ , ar, juo labiau, kad tai buvo padaryta tyčia. Be to, priežastis, dėl kurios buvo praÅ¡oma elgtis tyliau (nėštumas) ir E. U. niekada nesilaikė, baigėsi spalio 11-12 d., įvykus J.

P. persileidimui. Beje, persileidimas įvyko po to, kai J. P. buvo išvesta iš pusiausvyros dėl E. U. veiksmų. Po to E. U. niekas daugiau elgtis tyliau nebeprašė. Todėl tapatinti to su inkriminuojamais 2017 metų gruodžio mėnesio įvykiais nėra jokio faktinio pagrindo. Taip pat iškraipomi J. P. parodymai dėl žieminių batų. J. P. patarė nesimauti jų, nes dar buvo geras oras, šilta. Su tuo E. U. kategoriškai nesutiko, nurodydamas, kad tai jam leidusi daryti mama. Pažymima, kad ir E. U. mama patvirtino, jog jai E. U. skundėsi, kad jam neleidžiama eiti su mamos nupirktais žieminiais batais, ir tai akivaizdžiai patvirtina, kad pokalbis dėl batų buvo anksčiau nei 2017 m. gruodžio 13 d. 6.2.5.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, jog tokio pobūdžio bylose, kai kaltinamųjų kaltė iš esmės grindžiama tik nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus. Teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015).

Pažymima, kad nagrinėdamas bylÄ apeliacine tvarka, teismas, be kita ko, turėtų įvertinti, ar teismo iÅ¡vadas patvirtina teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo iÅ¡vadas, ar teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų pakanka teismo iÅ¡vadoms padaryti ir pan. Remtis vien mažamečio liudytojo prieÅ¡taringais parodymais, teismas neturėjo jokio įstatyminio, ar, juo labiau, faktinio pagrindo. Be to, specialisto iÅ¡vadoje jokių objektyvių sužalojimų, neva tai dėl patirto smÅ«gio, neužfiksuota.

Apeliantų teigimu, su aptartais apeliacinio skundo argumentais iÅ¡ dalies sutiko ir pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas dėl BK 37 straipsnio taikymo galimybės, nurodė, kad nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ir teisme nukentėjusysis E. U. parodė, jog jam skaudėjo, kai J. P. jam trenkė per galvÄ , tačiau kaltinamosios veiksmu mažamečiui nukentėjusiajam sukeltas skausmas buvo momentinis ir truko neilgÄ laiko tarpÄ . Byloje nėra duomenų, jog dėl kaltinamosios prieÅ¡ vaikÄ pavartoto smurto mažamečiui bÅ«tų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai.

Teismas taip pat pabrėžė, kad aptartos aplinkybės atskleidžia, jog J. P. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rÅ«Å¡inis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje atliekamais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Tokiu bÅ«du, net ir pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai pripažinęs J. P. atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajam fizinį skausmÄ , konstatavęs mažesnį tokių veiksmų pavojingumÄ nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje sukeliamų padarinių pavojingumas, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Procesas dėl J. P. turėjo bÅ«ti nutrauktas ne dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo, o pripažinus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. J. P. turėjo bÅ«ti iÅ¡teisinta. 6.3. Apeliantų nuomone, svarbu pažymėti tai, kad remiantis kasacinio teismo tokio pobÅ«džio bylose suformuota teismų praktika, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias.

Nustatant Å¡iÄ aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ . Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-148-651/2016 taip pat yra pasisakęs dėl kriterijų, kuriais remiantis galima spręsti, ar kaltinamasis tyčia siekė sukelti fizinį skausmÄ : „Fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmÄ , o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamÄ jÄ atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimÄ reikia protingai nustatyti Å¡ios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi bÅ«ti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobÅ«džio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas jÄ laikyti nusikaltimu.

Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia bÅ«tinÄ baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-689/2018)“. Be to, inkriminuojant veikÄ kaip nusikalstamÄ , visada bÅ«tina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiÅ¡kimÄ yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jÄ pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas bÅ«tų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009).

Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sÄ lygomis iÅ¡sakyti nemalonÅ«s žodžiai ar atlikti nedraugiÅ¡ki veiksmai. Tokiu atveju visada bÅ«tina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio įžeistu, pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimÄ , bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumÄ , leidžiantį veikÄ laikyti nusikalstama. 6.3.1. Apeliantų nuomone, net ir remiantis vien tik nukentėjusiojo E. U. parodymais, skausmas nebuvo tokio lygmens, kuris leistų šį veiksmÄ traktuoti kaip užtraukiantį baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Toks vertinimas grindžiamas tuo, kad J. P., bÅ«dama moteris, deÅ¡iniarankė, (duomenys neskelbtini) metų sulaukusiam berniukui, kairės rankos delnu suduodama per pakaušį, net ir teoriÅ¡kai negalėjo sukelti tokio skausmo stiprumo ar intensyvumo, kuris vadovaujantis protingumo bei proporcingumo kriterijais galėtų bÅ«ti traktuojamas kaip nusikalstamas ir užtrauktų baudžiamÄ jÄ atsakomybę. Beje, ir pats nukentėjusysis neparodė, jog kažkokiu tai bÅ«du iÅ¡reiÅ¡kė ar parodė patirtÄ skausmÄ (neverkė, nesiskundė ir pan.).

Kad E. U. šio įvykio nesureikšmino, patvirtina, kad niekam, t. y. nei auklėtojai ar psichologei mokykloje, nei, juo labiau, mamai apie jį nepasipasakojo, nors tam turėjo visas galimybes bei daugiau kaip mėnesį (iki apklausos teisme) laiko. Į medikus dėl šio įvykio apskritai nesikreipė. Apeliantai pažymi, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Visos abejonės ir (ar) neaiÅ¡kumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai, kurių, iÅ¡naudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma paÅ¡alinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartÄ yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.).

Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiÅ¡kindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messeguė ir Jabardo prieÅ¡ IspanijÄ , peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieÅ¡ AustrijÄ , peticijos Nr. 33501/96).

Å iuo atveju apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiÅ¡kai ir neabejotinai įrodytas, o teismo iÅ¡vados apie kaltinamojo kaltumÄ grindžiamos teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieÅ¡taravimai turi bÅ«ti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).

Pagal BK įtvirtintas normas, saugančias asmens sveikatÄ , neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmÄ (BK 140 straipsnis). Byloje turi bÅ«ti surinkta duomenų, kurie leistų įvertinti, pirmiausia, tai, ar apkritai buvo fizinis sÄ lytis, o po to ir tai, ar fizinio sÄ lyčio metu asmuo iÅ¡ tikrųjų patyrė fizinį skausmÄ . Å iuo atveju, apeliantų nuomone, aptarti duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes tiek dėl to, jog J.

P. sudavė smÅ«gį E. U., tiek ir dėl to, kad pastarasis po patirto smÅ«gio delnu per pakaušį pajuto fizinį skausmÄ . Todėl J. P. turėtų bÅ«ti iÅ¡teisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. U. ir jo gynėjas advokatas M. Navickas praÅ¡o Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį – M. U. dėl BK 163 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo iÅ¡teisinti, nes nepadarytos veikos turinčios nusikalstamų veikų požymių, nuosprendžio dalį, kuria tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieÅ¡kinys ir priteistos bylinėjimosi iÅ¡laidos, panaikinti ir civilinį ieÅ¡kinį atmesti.

Apeliaciniame skunde iÅ¡kilusių prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimui bei reikÅ¡mingų aplinkybių nustatymui atlikti įrodymų tyrimÄ . 7.1. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka imperatyvių įstatymo BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, kadangi nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje teismas turėtų konstatuoti ir apraÅ¡yti bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas, įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, jų nenustatinėjo, o paraidžiui perkėlė iÅ¡ prokurorės gauto ir nukopijuoto kaltinamojo akto.

Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė tik neesminius gramatinius pakeitimus, kaip pvz., vietoje kaltinamajame akte nurodytos datos 2018-12-12, nuosprendyje nurodė „2018 m. gruodžio 12 d.“ (analogišku būdu pakeistos visos datos). Visa kita nuosprendžio nustatomoji dalis yra pažodžiui perkelta iš kaltinamojo akto. Tai patvirtina ir faktas, jog nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad M. U. neva taikė fizines bausmes ir elgėsi žiauriai su vaiku – su odiniu diržu su sagtimi, nors motyvuojamoje dalyje ši aplinkybė teismo panaikinama.

Skundžiamas nuosprendis priimtas ne remiantis teismo posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis grįsdamas teismas turėtų konstatuoti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos apimtis, o iÅ¡ kaltinamojo akto, kurį surašė valstybinis kaltintojas, perkeltais duomenimis. Be to, kaltinimas nėra konkretus ir aiÅ¡kus, kadangi nėra aiÅ¡ku, kada M. U. paskutinį kartÄ neva sukėlė E. U. fizinį skausmÄ â€“ ar 2017 m. gruodžio 12 d. ar 2018 m. gruodžio 12 d.

Jeigu tai gramatinė klaida, tai pirmosios instancijos teismas jÄ turėjo iÅ¡taisyti ir patikslinti kaltinimÄ , o gramatinės klaidos skundžiamame nuosprendyje atkartojimas patvirtina elementarų kaltinamojo akto nukopijavimÄ . Nepaisant to, teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, M. U. pripažino kaltu ir toje dalyje, kurioje nebuvo aiÅ¡kiai nurodytas paskutinio smurtavimo momentas, t. y. teismas tik perrašė kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, o pats jų nenustatinėjo. 7.1.1. Apeliantų teigimu, neiÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡tyrimas, kaltinamojo akto perraÅ¡ymas, įvardijant šį dokumentÄ nuosprendžiu, ir su tuo sietinas sÄ moningas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad teismas, pažeisdamas rungimosi principÄ , Å¡iuo atveju palaikė tik vienÄ â€“ kaltinimo pusę.

Å ioje baudžiamojoje byloje suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o kadangi kaltinimas iÅ¡ kaltinamojo akto iÅ¡ esmės pažodžiui buvo perkeltas į skundžiamÄ nuosprendžio nustatomÄ jÄ dalį, todėl priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl privalo bÅ«ti panaikintas. Be to, pirmosios instancijos teismas apraÅ¡omojoje dalyje nenurodė dviejų liudytojų, t. y. J. B. ir R. B. parodymų, kurie iÅ¡ esmės parodė aplinkybes, kurios paneigia nukentėjusiojo parodymus bei patvirtina, kad M.

U. neatliko jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nors Å¡ie liudytojai buvo apklausti bylos nagrinėjimo metu. Motyvuojamojoje dalyje, kur analizuojami surinkti duomenys, Å¡ie liudytojai tik paminėti, siekiant sukelti abejones jų parodymų patikimumu. Akivaizdu, jog teismas rėmėsi tik tais įrodymais, kurie naudingi nukentėjusiajam, o tais įrodymais, kurie pagrindžia, kad M. U. neatliko jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, arba apskritai nesirėmė, arba interpretavo nukentėjusiojo naudai. Visa tai rodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ , priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį; toks nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų bÅ«ti panaikintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009). 7.2.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal jÄ teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Å i nuostata, kartu su BPK 305 straipsnyje ir kitose Å¡io kodekso nuostatose įtvirtintais reikalavimais teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui, reiÅ¡kia, kad teismo nuosprendis ir kitas baigiamasis aktas turi bÅ«ti motyvuotas, jame neturi bÅ«ti prieÅ¡taravimų.

Nagrinėjamu atveju liudytojai J. B. ir R. B. į teismÄ buvo iÅ¡kviesti ne kaltinamųjų gynėjo iniciatyva, o bÅ«tent prokuratÅ«ros iniciatyva. Tai buvo atlikta po to, kai klasės auklėtoja S. G. nurodė, kad „E. U. paskutinį mėnesį dažnai klausinėjo, kÄ reikia padaryti, kad grįžtų mama. Taip pat, susidraugavęs su berniuku iÅ¡ vaikų namų (J. B.), dažnai klausė, ar mama grįš, jeigu jis atsidurs vaikų namuose. Be to, jų klasėje yra berniukas iÅ¡ globos namų (J.

B.) ir jis įkalbinėjo ir kitÄ mokinį, kad globos namuose yra labai gerai“. Siekdama Å¡iuos auklėtojos teiginius paneigti, prokuratÅ«ra prašė teismo Å¡iuos vaikus iÅ¡kviesti ir apklausti. Taigi, tokia versija nebuvo iÅ¡kelta kaltinamųjų gynėjo ir vaikai teisme buvo apklausinėjami ne kaltinamųjų ir/ar jo gynėjo iniciatyva, o bÅ«tent prokuratÅ«ros. Duoti vaikų parodymai, ypač R. B., nėra kažkokia byloje sukurta ir atsiradusi gynybos versija, kaip kad bandoma pateikti teismo, o paprasčiausia byloje esančių prokuratÅ«ros praÅ¡ymu surinktų objektyvių duomenų analizė.

J. B. parodymai turėtų bÅ«ti vertinami itin atsargiai ir atidžiai, kadangi Å¡is vaikas gyvena vaikų namuose, ir bÅ«tent jis buvo viso Å¡io plano iniciatorius, t. y. jis siekė ne tik E. U. atsivilioti į vaikų namus, bet ir kitÄ draugÄ . J. B., gyvendamas vaikų namuose, siekia visomis įmanomomis, net ir neteisėtomis priemonėmis, savo aplinkoje turėti kuo daugiau jam artimų ir gerų draugų. Apklausiamas teisme R. B. parodė, jog „žino, kad E. U. pasidarė netikras mėlynes ir apkaltino tėtį, tai žino, nes per kÅ«no kultÅ«ros pamokÄ matė, kad taip buvo, dar girdėjo kaip J. klausė, ar nenori ateiti pas mus, nes fainiai, daug vaikų.

Apie apkaltinimÄ kalbėjo J. <...> sakė, kad bÅ«tų fainiai, jei iÅ¡eis taip apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotojÄ ir iÅ¡eis atvažiuoti pas J. Mėlynė ant kojos atsirado, nes E. bėgo ir krito bėgdamas per fizinio pamokÄ . Jis krito Å¡onu, koja ant suoliuko užkrito. Tiksli mėlynės vieta ant kojos žemiau kelio iÅ¡ Å¡ono kaip blauzdelės“. Å iuos parodymus teismas nurodė motyvuojamoje nuosprendžio dalyje, tačiau nenurodė to, jog Å¡is liudytojas teismo posėdžio metu sakė, jog J. norėjo E. U. prisivilioti į vaikų namus.

Nepaisant tokių itin reikÅ¡mingų Å¡io liudytojų nurodytų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina ir liudytojos S. G. parodymus, teismas Å¡iais liudytojo parodymais rėmėsi tik iÅ¡ dalies bei nurodė, jog Å¡iÄ â€žversijÄ â€œ neva paneigia byloje surinktų ir teismo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų visuma. Kokie bÅ«tent įrodymai tai paneigia, teismas nenurodė ir nedetalizavo. Nors iÅ¡ tolimesnio nuosprendžio turinio matyti, jog neva R. B. parodymus, pasak teismo, paneigia nukentėjusiojo ir J.

B. parodymai, t. y. to asmens, kuris buvo viso plano iniciatorius – bandė prisivilioti E. U. į vaikų namus ir, kuris savaime suprantama, apklausiamas dėl tokio plano neprisipažino. Nepaisant to, toliau jau teismas teigė, jog tiek R. B., tiek J. B. parodymai patvirtina, kad E. U. turėjo ir kitų mėlynių, dėl kurių, R. B. teigimu, E. planavo apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotojÄ , tačiau abu liudytojai patvirtino mėlynes matę ant E. U. peties ir kojos iÅ¡ Å¡ono, žemiau kelio, o byloje esančios fotonuotraukos, specialisto iÅ¡vada, specialisto paaiÅ¡kinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad nepilnamečių liudytojų nurodytų mėlynių ant peties ir žemiau kelio, iÅ¡ Å¡ono, nustatyta nebuvo.

Teismas kaip ir sutiko bei pripažino, kad J. B. su E. U. buvo sukÅ«rę planÄ kaip apgauti direktorę ir pavaduotojÄ bei apkaltinti dėl mėlynių tėvÄ M. U.. Nepaisant to, padarė logikos stokojančiÄ iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuos parodymus paneigia vaikų nurodytos ir pas E. U. nustatytos mėlynių vietos, nes jos neva nesutampa. Apklausiami vaikai aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai ant savęs rodė pas E. U. matytas mėlynes, t. y. lietė tiek Å¡launį, tiek ir keliÄ (iÅ¡ galo), todėl teismo iÅ¡skirtas žodis „blauzdelė“, kurį iÅ¡ esmės pasakė ne vaikai (bÅ«tent R.

B.), o vaikus apklaususi psichologė, niekaip nepaneigia to, kÄ R. B. rodė. Todėl nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, bÅ«tina peržiÅ«rėti vaizdo įraÅ¡Ä , kuriame užfiksuota R. B. apklausa. Taip pat, iÅ¡kilus bÅ«tinybei, R. B. reikėtų apklausti papildomai tam, kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kinta, kaip jis suprato psichologės nurodytÄ Å¾odį blauzdelė, t. y. kaip jis suvokė – ar blauzdelė yra kojos apatinė dalis (blauzda), ar kojos virÅ¡utinė dalis (Å¡launis). Be to, J. B. nurodė matęs taip pat mėlynes ant E. U. kojos, kad jos atsirado žaidžiant kvadratÄ .

Taip pat patvirtino, kad Å¡ios mėlynės atsirado prieÅ¡ E. U. atsirandant vaikų globos namuose. 7.2.1. Apeliantų tvirtinimu, liudytojai R. B. ir J. B. nurodė kaltinamuosius teisinančias aplinkybes, tačiau kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas apskritai Å¡ių duomenų nevertino, negretino su nepilnamečio nukentėjusiojo E. U. parodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Be to, mėlynių vieta nėra Å¡iuo atveju esminė aplinkybė sprendžiant M. U. kaltės klausimÄ .

Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius tokio plano buvimÄ , nukentėjusiojo aktyvų domėjimÄ si tokio plano įgyvendinimu, kraujosruvų prieÅ¡ pat Å¡itÄ Ä¯vykį vaikų nurodytose vietose buvimÄ , esminiu klausimu tampa net ne tai, kaip Å¡ios kraujosruvos atsirado, o, ar apkaltinant M. U. Å¡ių kraujosruvų padarymu, nebuvo įgyvendintas R. B. iki smulkmenų nupasakotas planas, t. y. siekis melagingai apkaltinti tėvÄ tam, kad E. U. atsidurtų vaikų namuose ir grįžtų pas mamÄ . Teismas netiesiogiai pripažino tÄ aplinkybę, kad E. U. su J.

B. buvo sukÅ«rę planÄ , kaip pasidaryti mėlynių ir apgauti mokyklos direktorę. Nepaisant to, teismas Å¡io susitarimo visumoje kitų įrodymų nevertino, todėl priėmė visiÅ¡kai nepagrįstÄ ir neteisėtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuris iÅ¡siaiÅ¡kinus papildomas faktines aplinkybes, turėtų bÅ«ti panaikintas. 7.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimas dėl smurto pavartojimo grindžiamas iÅ¡imtinai nukentėjusiojo E. U. parodymais. Tai yra labai reikÅ¡minga aplinkybė, nes nepasitvirtinus Å¡iai kaltinimo daliai, vien ta aplinkybė iÅ¡ esmės keistų veikos kvalifikacijÄ .

BÅ«tent dėl Å¡ios priežasties, bÅ«tina iÅ¡samiau paanalizuoti, kÄ dėl sumuÅ¡imo aplinkybių sako pats E. U.. Pagal E. U. parodymus, jis buvo muÅ¡amas nuolat, t. y. kas savaitę. Nepaisant to, niekas jokių mėlynių nematė, jis draugams apie jas nepasakojo, nerodė, niekur nesikreipė. Savaime suprantama, jog negalėjo likti nepastabėta ta aplinkybė, kad vaikas daugiau kaip 2 mėnesius neva buvo muÅ¡amas. E. U. buvo nurodęs, jog ankstesnių muÅ¡imų metu buvo ne Å¡iaip sau žymės, tačiau bėgdavo kraujas ir net lupdavosi oda, buvo muÅ¡amas į tÄ pačia vietÄ , kad bÅ«tų vienas didelis randas, nes, anot vaiko, M.

U. tai patinka. Tačiau, jeigu vaikas buvo nuolatos muÅ¡amas iki kraujo ir odos nusilupimo, jis nebÅ«tų galėjęs ramiai pasėdėti ant kėdės pamokose. Tai per 2 mėnesius tikrai bÅ«tų buvę pastebėta. Taip pat apie tokį skausmÄ E. U. tikrai bÅ«tų pasipasakojęs bent vienam žmogui, tačiau to nebuvo. Apie kitokias tėvo taikomas bausmes, tokias kaip telefono paėmimas, neleidimas naudotis kompiuteriu ir panaÅ¡iai, E. U. pasakojo ne vienam asmeniui, o apie neva prieÅ¡ jį pavartotÄ smurtÄ jau nutylėjo.

Tai prasilenkia su bet kokia elementaria logika. Apeliantai pažymi, kad E. U. parodymuose nurodyta, jog tik vienÄ ar du kartus jis buvo muÅ¡amas su diržu. Vaikų psichologei bandant tikslinti apie tuos kitus 8 kartus, kurį atvejį labiausiai atsimena, E. U. nedetalizavo. Pagal tai, kiek vaikas buvo muÅ¡amas, jis iÅ¡ esmės 2 mėnesius turėjo vaikščioti su neiÅ¡nykstančiomis mėlynėmis, kurių niekas nematė ir dėl kurių nukentėjusysis niekur nesiskundė, nerodė net ir draugams. Be to, ekspertas nurodė, jog fiziÅ¡kai neįmanoma muÅ¡ti į tÄ pačiÄ vietÄ .

Be kita ko, E. U. pasakojo, kad rykštė, su kuria jis buvo mušamas, buvo nusiskinta iš kaimyno sklypo, nors jokių medžių ar krūmų, iš kurios galima pasidaryti tokį įrankį, pas kaimynus nėra. 2019 m. kovo 8 d. vykusioje apklausoje E. U. jau dėl ankstesnių mėlynių pasakė visiškai kitaip – kad anksčiau nebuvo tokios didelės mėlynės, todėl niekam ir nesakė, o neva po paskutinio karto, kadangi atsirado mėlynės, todėl ir pasakė. Jau po patikslinančių klausimų, ar iš ankstesnių kartų liko kokių žymių, jis parodė, kad buvo tokios plonos raudonos žymės. Taigi, nebeliko nei mušimo iki kraujo, nei storų žymių, nei nusilupusios odos.

Taip pat E. U. savo pradiniuose parodymuose parodė, kad buvo mušamas su odiniu diržu su metaliniu sagtimi ir jam kliuvo tiek su diržu, tiek ir su metaline sagtimi. Ir nuo sagties net liko žymė. Akivaizdu, kad diržas, pagal berniuko parodymus, nebuvo sulenktas, o buvo ištisinis. Būtent dėl to, tiek diržas, tiek ir sagtis, anot E. U., jam paliko žymes. Tačiau ekspertas paaiškino, jog smūgiai galėjo būti suduoti sulenktu diržu arba kačerga. Šiuo atveju kraujosruvų atsiradimo mechanizmas, nurodytas E. U. bei eksperto, skiriasi.

Po to E. U. jau parodė, kad buvo storas diržas, nors papraÅ¡ytas parodyti, parodė plonÄ , tai pripažino ir specialistė, t. y. kad jis rodo plonÄ dirÅ¾Ä . Ä®vertinus tai, kad kai kurios kraujosruvos yra iki 3 cm pločio, akivaizdu, jog diržas turėjo bÅ«ti labai platus. Å iuo atveju niekas diržo nei ieÅ¡kojo, nei žiÅ«rėjo ar apskritai toks yra, nei buvo vaikui parodytas. Nepaisant to, E. U. parodė, kad tai neva net ne jo tėvo diržas, o J. P.. Apeliantų teigimu, toks storas, su metaline sagtimi, diržas tikrai nėra moteriÅ¡kas.

E. U. neteisingai nurodė ir sužalojimų vietÄ , ir tai dar kartÄ patvirtina, jog nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, prieÅ¡taraujantys vieni kitiems, juose nesutampa esminės faktinės aplinkybės, todėl Å¡iais nukentėjusiojo parodymais besÄ lygiÅ¡kai vadovautis nebuvo jokio pagrindo. Be viso to, apeliantai pažymi, kad teismas E. U. parodymus vertino dviprasmiÅ¡kai, t. y. dėl sužalojimų masto, kiekio, kartų ir panaÅ¡iai traktavo kaip itin patikimus bei tuo grindė M. U. kaltę, tačiau kartu ir netikėjo, nors vaikas sakė matė ir sagtį, tačiau teismas sagtį iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino.

Galiausiai, E. U. savo apklausoje pas psichologę buvo parodęs, jog, kai tėvas jį mušė, jis jautė skausmÄ , deginimÄ , o jau iÅ¡ karto po to, į klausimÄ â€“ po kiek laiko pasipasakojai auklėtojai ir panaÅ¡iai – E. U. atsakė, kad jį mušė, bet jis to skausmo nejuto. Å ių įrodymų prieÅ¡taringumo teismas visiÅ¡kai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, E. U. parodė ir tai, kad dėl to, jog tėvas jį muÅ¡a, pasakodavo močiutei – M. U. mamai. Vėliau, suvokęs, kad Å¡iuos jo parodymus lengva patikrinti, parodė, kad niekam apie tai nepasakojo.

Nepaisant to, pirminiuose parodymuose buvo parodęs, kad, kai pasakydavo močiutei, ji M. U. pabardavo. Taip išeina, kad jis pasakydavo močiutei, tačiau mušti negaudavo, o savo mamai nepasakodavo būtent dėl to, kad bijodavo gauti dar labiau. Kai buvo bandoma patikslinti, kada buvo pirmas kartas, kai jį tėvas sumušė, E. U. parodė, kad buvo gruodis, t. y. tiek pirmas, tiek ir paskutinis kartas buvo gruodį. Šiuo atveju E. U. parodymai prasilenkia su bet kokia elementaria logika bei paneigia E. U. nurodytus teiginius, jog neva prieš jį buvo smurtaujama nuolat ir sistemingai apie 2 mėnesius.

Be to, E. U. parodė, kad labai supyko, jog buvo vežamas kartu į tėvų susirinkimÄ . Nepaisant to, kad susirinkime buvo pasakyta tėvui apie jo blogÄ elgesį ir panaÅ¡iai, psichologei bandant patikslinti, ar po Å¡io susirinkimo kas nors buvo, nukentėjusysis parodė, kad nieko nebuvo. Å i aplinkybė vėl paneigia paties E. U. parodymus, kad gaudavo muÅ¡ti už kiekvienÄ pastabÄ ir/ar blogÄ pažymį. Ir Å¡ie nukentėjusiojo parodymų skirtumai pirmosios instancijos teismo įvertinti nebuvo. 7.3.1.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, pasak E. U., tėvas atėjęs į mokyklÄ visada nusiimdavo kaltę, pasakydamas, kad jis nemušė. Tačiau tampa neaiÅ¡ku, kokiÄ kaltę M. U. nusiimdavo, jeigu E. U. apie jokį smurtÄ prieÅ¡ tai niekam nebuvo pasakojęs. Å ios aplinkybės E. U. buvo akivaizdžiai iÅ¡sigalvotos. Be to, tos pačios apklausos metu E. U. jau parodė, kad per plikÄ užpakalį gavo 7 kartus, o per rÅ«bus – 8 kartus. Tačiau papildomos apklausos metu jau parodė, kad gavo iÅ¡ viso 4 kartus.

Ir Å¡ie prieÅ¡taravimai teismo nebuvo įvertinti, prieÅ¡ingai – teismas Å¡iuos prieÅ¡taravimus visiÅ¡kai nepagrįstai traktavo kaip neesminius, nors bÅ«tent Å¡ios aplinkybės turi esminės reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ , ar sužalojimus padarė bÅ«tent M. U.. Nagrinėjamu atveju apklausoje dalyvavusi psichologė menamais klausimas tikslino nukentėjusiojo parodymus, tačiau ir Å¡iuo atveju nukentėjusiojo parodymai yra prieÅ¡taringi. Apklausos teisme metu psichologė pripažino, kad visiems rodė sužaloto vaiko nuotraukas, aiÅ¡kindama, kad nėra mačiusi tokio žiauraus smurto atvejo.

Esant tokioms aplinkybėms, ji negali būti laikoma nešališka liudytoja. Be to, būtent iš šios liudytojos tikslinančių klausimų, vaikų R. B. ir J. B. parodymuose atsirado nuoroda į sužalojimus blauzdelėje. Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad tokio pobūdžio bylose, kai kaltinamųjų kaltė iš esmės grindžiama tik nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus.

Teismai turi iÅ¡samiai iÅ¡tirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015). 7.3.2. Apeliantų teigimu, visus Å¡iuos E. U. parodymus paneigia ne tik jo paties vėliau iÅ¡ esmės pakitę parodymai, bet ir kita objektyvi bylos medžiaga. Ekspertas nurodė, jog vaikas neiÅ¡sigalvoja aplinkybių, nes remiasi patirtimi. Tačiau, iÅ¡ kur pas vaikÄ tokia patirtis, jeigu M.

U. jokio smurto nėra vartojęs. E. U. iš tiesų buvo mušamas savo patėvio, dėl to, jo mama turėjo problemų užsienyje, ir dėl to E. U. vos nebuvo iš mamos paimtas. Būtent dėl to ir atsirado vaiko patirtis dėl smurto. Nors teismas teigė, kad byloje tokių duomenų nėra, tačiau tai patvirtina A. U. duoti parodymai. Pati V. G. apklausiama teisme parodė, jog neva vaiko elgesys pasikeitė po mėnesio, reikėdavo traukti po žodį, tačiau niekada nesiskundė, kad tėvas negražiai kalbėjo ir/ar barėsi.

PrieÅ¡ingai, M. U. pats paraÅ¡ydavo, kad pasakyk kažkÄ vaikui, nes jis manęs neklauso. Nors teismas ir nenurodė, V. G. posėdžio metu taip pat teigė, kad dar prieÅ¡ įvykį M. U. sakęs jai, kad planuotų grįžti per Å¡ventes, nes E. U. visai nebeklauso, ir tai tik patvirtina, jog tėvas tikrai nesmurtavo prieÅ¡ vaikÄ ir bandė rasti taikų sprendimo bÅ«dÄ . Be kita ko, V. G. posėdžio metu parodė, jog susisiekusi su vaiku po to, kai jis buvo paimtas į vaikų namus, E. U. buvo geros nuotaikos.

Å i aplinkybė itin svarbi, nes ji iÅ¡ esmės patvirtina faktÄ , kad E. U. pasiekė savo su J. B. sukurtÄ planÄ , t. y. melagingai apkaltinti tėvÄ tam, kad patektų į vaikų namus, kad grįžtų mama. Be to, E. U. V. G. nurodė, jog tėvas visada liepdavo nusimauti kelnes, nors savo apklausos metu teigė, kad ne visada. Taip pat teismas iÅ¡ esmės be jokio vertinimo paliko tÄ aplinkybę, jog V. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, jog E. U. pokalbio metu teigė, kad jį mušė su laidu, o jau duodama parodymus teisme parodė, jog E. U. teigė, kad jį mušė su diržu.

Apeliantai pažymi, kad po įvykio vaikas gyveno su mama, ji buvo susipažinusi su bylos medžiaga ir pareiÅ¡kusi ieÅ¡kinį dėl nemažos sumos, girdėjusi aplinkybes, kurios paneigia M. U. galėjimÄ sumuÅ¡ti vaikÄ jo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. V. G. buvo suinteresuota ne tiesos iÅ¡siaiÅ¡kinimu ir/ar vaiko gerove, tačiau iÅ¡imtinai civilinio ieÅ¡kinio patenkinimu. Akivaizdu, jog ir V. G. klaidino teismÄ , nes jos parodymai dėl esminių faktinių aplinkybių visiÅ¡kai nesutampa. Be to, V. G. iÅ¡ esmės pateikė teismui ir klaidingÄ informacijÄ , kiek tai susiję su vaiko lankymusi pas psichologus ir neva nesamo jokio pagerėjimo.

Kaip nustatyta byloje, mama su vaiku pas psichologÄ buvo vos vienÄ kartÄ , o po to psichologui nepavykus iÅ¡kelti problemos, vėliau nustojo jį vežti pas psichologus ir jau bylos nagrinėjimo metu pas juos nebesilankė. Taigi akivaizdu, jog E. U. iÅ¡ tikrųjų jokio smurto iÅ¡ M. U. nepatyrė, o tiesiog įgyvendino savo planÄ â€“ tėvÄ melagingai apkaltinti ir tokiu bÅ«du susigrÄ Å¾inti mamÄ . Taip pat E. U. parodymus iÅ¡ esmės paneigė ir ekspertas, kiek tai susiję su M. U. pozicija neva muÅ¡ant E. U., nes ekspertas nurodė, kad mažai tikėtina, jog M.

U. stovėjo iš kairės pusės (taip teigė E. U.) suduodamas E. U., kadangi dešinė M. U. ranka buvo sugipsuota, o jis yra dešiniarankis. E. U. papildomos apklausos metu iš karto, net neklausiamas, praėjus daugiau kaip metams po įvykio, pats parodė su kuria ranka mušė ir, kad buvo sugipsuota. Ekspertas nurodė, jog nepakanka objektyvių duomenų kategoriškai išvadai padaryti, kad E. U. galėjo susižaloti ir R. B. nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, remdamasis specialisto išvada, kaip neabejotinu nuteistojo kaltės įrodymu, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad ji surašyta ir joje išvada dėl sužalojimų padaryta remiantis išimtinai vien tik paties nukentėjusiojo pasakojimu specialistui apie jo sužalojimus, o vėliau E. U. parodymai dėl jo sužalojimo mechanizmo, kiekio ir panašiai kito.

Vienas iš pamatinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje. Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo / kaltinamojo naudai.

Taigi, besÄ lygiÅ¡kai vadovautis specialisto iÅ¡vada, kaip M. U. kaltę patvirtinančiu įrodymu, nebuvo jokio pagrindo. PrieÅ¡ingai, neiÅ¡tyrus ir neatlikus apžiÅ«ros sporto salėje, Å¡ių duomenų pagrindu nepaskyrus naujos ekspertizės, kuri galėjo patvirtinti arba paneigti R. B. parodymus, jog E. U. susižalojo mokykloje, žaisdamas kvadratÄ ir krisdamas ant suoliuko Å¡onu skersai, visi neaiÅ¡kumai, esantys specialisto iÅ¡vadoje, turėjo bÅ«ti vertinami M. U. naudai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl turėtų bÅ«ti panaikintas. 7.3.3.

Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad E. U. parodymus paneigia ir A. U. parodymai, kuriais teismas nesirėmė, motyvuodamas tuo, jog Å¡i liudytoja gali bÅ«ti Å¡aliÅ¡ka. Tačiau pats E. U. buvo nurodęs, jog A. U. labai pasitiki, jai viskÄ pasakodavęs. Å i liudytoja paneigė E. U. nurodytus teiginius, jog neva jis jai pasakojęs ir apie tėvo smurtÄ bei, kad pastaroji dėl to tėvÄ bardavo. Negana to, Å¡iuos A. U. parodymus patvirtina ir kitos objektyvios aplinkybės. Ji pati gyvena tame pačiame name, tik kitame aukÅ¡te, todėl apie nuolat vartojamÄ smurtÄ prieÅ¡ anÅ«kÄ bÅ«tų ne tik girdėjusi, bet ir pamačiusi.

Negana to, tiek Å¡i liudytoja, kuri, pasak teismo, yra Å¡aliÅ¡ka, tiek ir klasės auklėtoja parodė, jog E. U. klausinėjo dėl vaikų namų, kaip į juos reikia patekti ir panaÅ¡iai. Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, jog neva kaltinamųjų gynėjas teigė, kad E. U. yra melagis, moka, kai reikia pravirkti, moka bendrauti su psichologais, turėjo tikslÄ meluoti ir panaÅ¡iai. Å is teismo teiginys neatitinka tikrovės, kadangi kaltinamųjų gynėjas pats nepavadino vaiko melagiu, o tik pacitavo S. G. parodymus.

BÅ«tent Å¡i specialistė bendravo su E. U. 3 mėnesius ir nuolat matė vaiko elgesį, dėl jo elgesio nuolat į mokyklÄ buvo kviečiamas tėvas, kuris bandė rasti ryšį su vaiku. Be to, teismas nurodė, jog fakto, kad E. U. parodymai neatitinka tikrovės, nepatvirtino byloje surinkti ir teisme iÅ¡tirti įrodymai, tačiau nedetalizavo, kokie įrodymai to nepatvirtino. E. U. parodymus paneigia klasės auklėtoja S. G., tačiau teismas kažkodėl Å¡iuos parodymus paneigė J. B. parodymais. Å i liudytoja parodė, kad E. U. ne kartÄ klausė, kÄ turi padaryti, kad grįžtų mama, kaip patekti į vaikų namus, jeigu pateks į vaikų namus, ar grįš mama.

Sužinojęs, jog vienas iÅ¡ bÅ«dų patekti į vaikų namus yra smurtas, pradėjo Å¡ia tema labai domėtis. Net ir tÄ dienÄ , kai atėjo neva praneÅ¡ti apie patiriamÄ smurtÄ , visų pirma paklausė, ar jau dabar paklius į vaikų namus, jeigu yra mėlynės. E. U. iÅ¡ pradžių nenurodė, kad prieÅ¡ jį smurtavo tėvas. Å ios aplinkybės tik dar kartÄ Ä¯rodo, jog E. U. tikslas buvo per kraujosruvas patekti į vaikų namus, tam, kad grįžtų mama, o jokio smurto jis iÅ¡ tiesų ir nebuvo patyręs. Yra pasakojęs jai ir apie bausmes – namų areÅ¡tÄ , telefono, kompiuterio paėmimÄ , tačiau smurto niekada neminėjo.

Ja pasitikėjo. Taip pat parodė, kad E. U. yra manipuliatorius ir melagis, jam nepatiko pas tėvÄ Ä¯vestos taisyklės, kurių pas mamÄ nebuvo. Nepaisant to, teismas nurodė, jog neva auklėtoja su vaiku bendravo vos tris mėnesius, t. y. visÄ tÄ laikÄ , kol E. U. gyveno pas tėvÄ , todėl tai yra tik subjektyvus auklėtojos vertinimas, grindžiamas E. U. elgesiu mokykloje. Vien tai, kad Å¡i liudytoja su E. U. bendravo tik tris mėnesius mokykloje, niekaip nepatvirtina ir neįrodo, jog juos duoti parodymai neatitinka tikrovės. Vien įvertinus tÄ aplinkybę, jog liudytoja prisiekė byloje sakyti tiesÄ .

Be to, Å¡ios liudytojos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. A. U. parodymai apie E. U. domėjimÄ si kaip patekti į vaikų namus, R. B. parodymai apie planÄ apgauti direktorę ir patekti į vaikų namus, paties E. U. parodymų prieÅ¡taringumas. Be to, Å¡i liudytoja parodė, kad pastabos ir blogi pažymiai pas E. U. buvo kiekvienÄ dienÄ , todėl taip iÅ¡eitų, kad E. U. turėjo bÅ«ti muÅ¡amas kiekvienÄ dienÄ po kelis kartus, tačiau tai paneigia kiti objektyvÅ«s bylos duomenys, tokie kaip paties E. U. parodymai, tiek ir tai, kad niekas daugiau mėlynių niekada pas E. U. nematė.

Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai Å¡ios liudytojos parodymus vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, ir tai laikytina esminiu pažeidimu. Dėl to buvo priimtas neteisėtas nuosprendis, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų bÅ«ti panaikintas. 7.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, vadovaujantis teismo logika, tėvo noras įvesti taisykles ir auklėti savo vaikÄ yra psichologinis smurtas bei perdėtas kontroliavimas, o hiperaktyvaus bei maiÅ¡taujančio vaiko elgesys, kai neatliekamos jokio pareigos, melagingai praneÅ¡ama apie smurtaujantį tėvÄ , yra visapusiÅ¡kai pateisinamas.

Negana to, teismas nurodė, jog neva Å¡ias aplinkybes apie naudojamÄ psichologinį smurtÄ patvirtina ir paties kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad 2017 m. gruodžio 12 d. konflikto metu jis E. U. sakė, jog atims mamai motinystes teises, tada sÅ«nus pažadėjo bÅ«ti geras, klausyti, kad tik neatimtų mamai motinystės teisių. Teismas visiÅ¡kai nesigilino ir neanalizavo, kokiame kontekste Å¡ie žodžiai buvo pasakyti ir kodėl. Pasak E. U., bÅ«tent Å¡iÄ dienÄ tėvas prieÅ¡ jį smurtavo, tačiau E. U. savo parodymuose apie tai, kad tėvas grasino atimti mamai motinystes teises, kad jis pasižadėjo bÅ«ti geras, net neužsiminė.

Å iuo atveju bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti, kuris Å¡iuo atveju meluoja dėl 2017 m. gruodžio 12 d. įvykio aplinkybių. Todėl bÅ«tina apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikti įrodymų tyrimÄ ir papildomai apklausti M. U.. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas mokyklos psichologės J. A. ir teismo psichologės-ekspertės A. Å . parodymus, padarė iÅ¡vadÄ , jog neva Å¡ių liudytojų parodymai patvirtina, kad berniukas buvo stresinėje situacijoje ir niekaip nepatvirtina jo gebėjimo manipuliuoti ar pravirkti kada reikia.

Tačiau teismas vėl iÅ¡ esmės rėmėsi tik tomis liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, kurios naudingos nukentėjusiajam. Be to, vien tai, kad berniukas buvo stresinėje situacijoje, nepatvirtina ir neįrodo, kad jis patyrė smurtÄ iÅ¡ M. U.. Specialistė patvirtino, kad E. U. domėjosi vaikų namais, t. y. paneigė E. U. parodymus, kad apie vaikų namus niekada neklausė, tačiau teismas Å¡ių duomenų visumoje visiÅ¡kai nevertino. Teismas iÅ¡ esmės nevertino psichologės teiginių prieÅ¡taringumo, o E. U. parodymai skiriasi ne Å¡iek tiek, o iÅ¡ esmės, t. y. skiriasi esminės faktinės aplinkybės, kurios turi reikÅ¡mės nusikalstamos veikos sudėčiai, suduotų smÅ«gių skaičius, kartai, tame tarpe ir įrankis bei dėl smurto likusios žymės. Nenustačius Å¡ių esminių aplinkybių, nėra ir nebuvo jokio pagrindo M.

U. pripažinti kaltu. 7.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, teismo vertinimu, psichiatrė-ekspertė S. S. patvirtino, jog E. U. davė parodymus remdamasis asmenine patirtimi, jo parodymai realistiÅ¡ki, atitinkantys jo žodynÄ , jo emocinė bÅ«sena atitinka pasakojimo turinį. Nepaisant to, teismas visiÅ¡kai nevertino, kad Å¡i specialistė, be kita ko, nurodė, jog „Be abejo, kad iÅ¡skyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje, sukėlė liÅ«desį, pablogino elgesį mokykloje. Jei bÅ«tų gyvenęs aplinkoje, kuri bÅ«tų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tÄ iÅ¡siskyrimo liÅ«desį, tai toks sutrikimas nebÅ«tų susiformavęs. Galima bÅ«tų pasakyti, kad tai sutrikdė jo emocinę bÅ«senÄ , tačiau tokio psichikos sutrikimo sukelti negalėjo.

Terminas vegetacinės reakcijos – tai kÅ«no reakcijos į stresÄ : rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai bÅ«na, kad padažnėja kvėpavimas, Å¡irdies veikla <...> jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. iÅ¡lieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes“. Specialistė pripažino, kad E. U. iÅ¡siskyrimas su mama jam sukėlė itin neigiamas emocijas, dėl to pablogėjo jo elgesys. 7.6. Apeliantams visiÅ¡kai nesuprantama, kodėl teismas vadovavosi specialistės A.

A. teiginiu, jog neva vaikas, siekdamas apkaltinti nepagrįstai tėvÄ , bÅ«tų pasirinkęs sumuÅ¡imui ne tokiÄ skausmingÄ vietÄ . Tačiau, kaip vaikui žinoti, kuri vieta yra mažiau ir/ar labiau skausmingesnė. Juo labiau, kad kaip matyti iÅ¡ vaikų liudytojų parodymų, Å¡ios mėlynės buvo daromos ne specialiai, o paprasčiausiai buvo jomis pasinaudota. Teismas, vertindamas įrodymus, vienu atveju jais vadovavosi, kitu atveju jau atmetė, dėl to neginčijamai buvo padaryti BPK 20 straipsnio pažeidimai, todėl skundžiamas nuosprendis turėtų bÅ«ti panaikintas. 7.7.

Apeliantų tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė visiÅ¡kai nepagrįstÄ ir neteisėtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kadangi pažeidė tiek neÅ¡aliÅ¡kumo principÄ , tiek ir įrodymų vertinimo taisykles, iÅ¡kraipė objektyviai byloje nustatytas aplinkybes, be jokio pagrindo liudytojo R. B. parodymus vertino kritiÅ¡kai, o liudytojo J. B. bei nukentėjusiojo E. U. parodymais besÄ lygiÅ¡kai rėmėsi, specialisto iÅ¡vadÄ interpretavo iÅ¡imtinai E. U. naudai, neiÅ¡tyrė daug reikÅ¡mingų aplinkybių, todėl toks nuosprendis apeliacinės instancijos teismo turėtų bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas – iÅ¡teisinamasis nuosprendis.

8. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė prokuratÅ«ros ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. bei jų gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis bei atleista nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jų gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovo ir prokuratÅ«ros apeliacinius skundus atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 9. Apeliaciniai skundai atmestini.

10. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , savo procesiniame dokumente neturi pareigos iÅ¡samiai aptarinėti kiekvienÄ neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

Dėl nuteistojo M. U. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso pažeidimais ir įrodymų vertinimu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose bei BK 163 straipsnyje 11. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. ir jo gynėjas M. Navickas tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta esminių BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 punkto nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimÄ , nuosprendžio suraÅ¡ymÄ , pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas ir prokuroras buvo Å¡aliÅ¡ki, kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes iÅ¡ kaltinimo nėra aiÅ¡ku, kada M. U. paskutinį kartÄ sukėlė sÅ«nui E. U. fizinį skausmÄ â€“ ar 2017 m. gruodžio 12 d. ar 2018 m. gruodžio 12 d., o pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje kaltinimÄ M. U. perrašė pažodžiui. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omoje dalyje nenurodė liudytojų J. B. ir R. B. parodymų.

Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes, apeliantų nuomone, teismo išvados dėl M. U. kaltės padarytos netinkamai įvertinus įrodymus, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertų ir specialistų tikėtino pobūdžio išvadomis, tinkamai neįvertino specialistų ir ekspertų paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiojo E. U. parodymų neatitikimus, tarp liudytojų esančius prieštaravimus.

Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, apeliantų nuomone, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktai, 163 straipsnis).

12. Pagal teismų praktikÄ kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kt.), ir dėl to Å¡io dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-42-942/2016).

13. Nagrinėjamu atveju kaltinime tinkamai nurodytos inkriminuotų nusikaltimų sudėtį apibÅ«dinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad kaltinime aiÅ¡kiai nurodytas ir laikas, jog M. U. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, 163 straipsnyje, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d. imtinai, tačiau apraÅ¡ant kaltinime nusikalstamų veikų paskutinį atvejį, neteisingai nurodyti metai, t. y. kad M. U. padarė E. U. poodines kraujosruvas abiejose kojose, taip sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymÄ , ne 2017 m. gruodžio 12 d., bet 2018 m. gruodžio 12 d.

Tačiau iš 2017 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. M. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas būtent dėl 2017 m. gruodžio 12 d. galbūt prieš E. U. pavartoto fizinio smurto (t. 1, b. l. 7). Be to, kaltinamasis aktas buvo surašytas jau 2018 m. spalio 14 d. ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui (t. 2, b. l. 122). Teisiamajame posėdyje, dalyvaujant gynėjui advokatui M. Navickui, nuteistasis M.

U. pats patvirtino, kad kaltinimas jam suprantamas, jis ir jo gynėjas pastabų, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir dėl to suvaržytos kaltinamojo teisės į gynybÄ bei kokie nors kaltinimo trÅ«kumai kliudys teisingai iÅ¡nagrinėti bylÄ , nepareiÅ¡kė (t. 2, b. l. 156). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad kaltinime nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iÅ¡dėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamÄ jį įstatymÄ nekyla.

Å iuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad kaltinime buvo padaryta aiÅ¡ki raÅ¡ymo apsirikimo klaida, dėl kurios padarymo nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės į gynybÄ , ir Å¡i klaida teisingai iÅ¡nagrinėti bylos nesukliudė, todėl Å¡i aplinkybė nevertintina kaip esminis BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, Å¡iÄ klaidÄ privalėjo iÅ¡taisyti skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas.

14. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir iÅ¡vados.

15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ neÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylÄ Å¡aliÅ¡kai. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais. Apeliacinės instancijos teismas gali iÅ¡taisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio suraÅ¡ymo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-425/2012, 2K-246/2014).

16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas perrašė iÅ¡ kaltinimo jame padarytÄ tÄ pačiÄ klaidÄ , t. y. vietoj ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyto nusikalstamų veikų padarymo laiko – 2017 m. gruodžio 12 d. – nurodė 2018 m. gruodžio 12 d. Tačiau Å¡i aplinkybė savaime neparodo, kad teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, o Å¡is pažeidimas nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, sudarantis pagrindÄ naikinti ar keisti skundžiamÄ nuosprendį.

17. IÅ¡ byloje surinktų, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visumos aiÅ¡kiai nustatyta, kad buvo nagrinėjamos nusikalstamų veikų aplinkybės, susijusios bÅ«tent ir su 2017 m. gruodžio 12 d. įvykiu. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu nuteistojo M. U. gynėjas advokatas M. Navickas pats pažymėjo, kad teismas byloje atliko įrodymų tyrimÄ ne formaliai, bylos nagrinėjimas vyko didesne apimtimi nei ikiteisminis tyrimas, buvo nustatytos iÅ¡ esmės visos reikÅ¡mingos bylos aplinkybės, sudarančios pagrindÄ tinkamam ir objektyviam procesinio sprendimo byloje priėmimui (t. 3, b. l. 86). Å iuo atveju nesant konkrečių pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, Å¡is pažeidimas nesietinas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka ir įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu. Å is neesminis pažeidimas iÅ¡taisytinas apeliacinės instancijos teismo.

18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omoje dalyje nenurodė liudytojų J. B. ir R. B. parodymų, tačiau pažymėtina, kad jų parodymai iÅ¡samiai buvo iÅ¡dėstyti ir iÅ¡analizuoti bei įvertinti skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, todėl Å¡is pažeidimas taip pat visiÅ¡kai neparodo pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo priimant skundžiamÄ nuosprendį, jis yra labiau formalus ir nevertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas. PrieÅ¡ingai, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir nuosekliai iÅ¡analizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus atskirai ir jų visumÄ , palygino juos tarpusavyje bei padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl M. U. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, 163 straipsnyje.

20. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ .

Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų praÅ¡ymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kaltinamasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieÅ¡taringas, padarytos iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma.

Be to, kartu pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veikÄ padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais.

21. Nuteistasis M. U. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis M. U. ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes, apeliantų nuomone, teismo iÅ¡vados dėl M. U. kaltės padarytos netinkamai įvertinus įrodymus, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliaciniu skundu ginčijamas nukentėjusiojo E. U. parodymų nuoseklumas ir patikimumas, ir tai vienas iÅ¡ pagrindinių argumentų, grindžiančių nuteistojo M. U. nekaltumÄ .

22. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jo apklausa buvo fiksuojama vaizdo ir garso įrašu, vėliau jis davė paaiškinimus atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę bei parodymų patikslinimui buvo apklaustas ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 77–80, 132–137, t. 3, b. l. 49–50), ir jo parodymai dėl kaltinime nurodytų esminių aplinkybių, susijusių su prieš jį vartotu fiziniu bei psichologiniu smurtu, yra nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje labai iÅ¡samiai iÅ¡dėstė ir aptarė visus nukentėjusiojo E. U. duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklÅ«s ir nepatikimi. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumÄ ir nuoseklumÄ objektyviai pagrindžia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte eksperčių S. S. ir A. Å . užfiksuoti duomenys ir padarytos iÅ¡vados, kurias ekspertės patvirtino ir teisiamajame posėdyje, bei iÅ¡samiai paaiÅ¡kino dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo.

23. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-147/2018 konstatuota, kad E. U., atsižvelgiant į jam bÅ«dingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinį iÅ¡sivystymÄ , psichinę ir psichologinę bÅ«klę, galėjo ir gali duoti parodymus apie byloje nagrinėjamÄ Ä¯vykį; tokių duomenų, kad E. U. parodymus davė ne remdamasis asmenine patirtimi, negauta; E. U. atminties procesų sutrikimų nenustatyta, praeities įvykių atgaminimas yra individualus; bÅ«dingai lengviau atgaminami emocinį įspÅ«dį sukėlę įvykiai ir jie gali siekti ikimokyklinį amžių; turimų duomenų analizė rodo, kad E. U. parodymus davė remdamasis asmenine patirtimi, jo parodymai realistiÅ¡ki, atitinkantys jo žodynÄ , jo emocinė bÅ«sena apklausos metu atitinka pasakojimo turinį;

E. U. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumÄ , atminties sutrikimų ir kt.), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų apie konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes. Pažymėta, kad melavimas yra bendražmogiÅ¡ka ypatybė, ekspertizės metu nevertinama; jokių duomenų apie galbÅ«t kitų asmenų daromÄ poveikį E. U. parodymams negauta; E. U., atsižvelgiant į jam bÅ«dingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias, galėjo suprasti fizinio smurto pobÅ«dį ir reikÅ¡mę, tačiau negalėjo tokiems veiksmams aktyviau prieÅ¡intis dėl savo bÅ«senos (pastovi įtariamojo baimė, fizinis silpnumas, menkavertiÅ¡kumo jausmo iÅ¡gyvenimas įtariamojo atžvilgiu ir kt.).

E. U. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresÄ F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradęs dėl įtariamojo M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 132–137).

24. Teisiamajame posėdyje apklausta nuotoliniu bÅ«du teismo vaikų ir paauglių psichiatrė-ekspertė S. S. paaiÅ¡kino, kad susipažinus ir su papildomai pateikta informacija (teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo E. U., liudytojų R. B. ir J. B. parodymai, vaizdo ir garso įraÅ¡ai CD laikmenose su jų apklausomis) (t. 3, b. l. 64), atliktos ekspertizės iÅ¡vados nesikeičia. Atlikus ekspertizę ir bendraujant tiesiogiai su E. U., buvo nustatyta, kad jam konstatuotÄ emocinę reakcijÄ sukėlė ne vienkartinis įvykis.

E. U. įvardijo ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimÄ , patyčias, grasinimus, kurie truko tÄ gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. E. U. sutrikimas iÅ¡Å¡auktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Buvo atsižvelgta ir į pasikeitusias aplinkybes. Ekspertė pažymėjo, kad iÅ¡siskyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje sukėlė liÅ«desį, pablogino elgesį mokykloje. Jei bÅ«tų gyvenęs aplinkoje, kuri bÅ«tų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tÄ iÅ¡siskyrimo liÅ«desį, tai toks sutrikimas nebÅ«tų susiformavęs. GalbÅ«t Å¡i situacija sutrikdė E. U. emocinę bÅ«senÄ , tačiau tokio psichikos sutrikimo sukelti negalėjo.

Ekspertė paaiÅ¡kino, kad vegetacinės reakcijos – tai kÅ«no reakcijos į stresÄ : rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai bÅ«na, kad padažnėja kvėpavimas, Å¡irdies veikla. Tokio reagavimo sÄ moningai sukelti nėra įmanoma. Jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. U. iÅ¡lieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes (t. 3, b. l. 79). 25 Teisiamajame posėdyje apklausta nuotoliniu bÅ«du teismo vaikų ir paauglių psichologė-ekspertė A.

Å . paaiÅ¡kino, kad analizuojant papildomai pateiktÄ medžiagÄ (teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo E. U., liudytojų R. B. ir J. B. parodymai, vaizdo ir garso įraÅ¡ai CD laikmenose su jų apklausomis) (t. 3, b. l. 64), informacijos, duomenų, dėl kurių galėtų keisti iÅ¡vadas, kurias jau teikė raÅ¡ydama ekspertizės iÅ¡vadas, negauta. Ekspertei nekilo jokių abejonių, kad E. U. kalbėdamas rėmėsi asmenine patirtimi. Jokių duomenų dėl E. U. iÅ¡sigalvojimo, dėl kurių galėtų kvestionuoti jo parodymus, negauta.

Ekspertė patvirtino iÅ¡vadÄ , kad E. U. duoti parodymai yra realistiÅ¡ki, emocinė bÅ«sena atitinka pasakojimo turinį. Tokia iÅ¡vada buvo ir tokia iÅ¡lieka įvertinus ir papildomus duomenis. Abejonių dėl E. U. parodymų turinio nekilo. Susipažinusi su berniukų (liudytojų R. B. ir J. B.) parodymais įvertino, kad jie parodymus davė po metų ir sklandžiai pasakojo apie įvykius, kurie įvyko prieÅ¡ metus, todėl kilo tam tikrų klausimų dėl Å¡ių berniukų duotų parodymų turinio.

Tuo tarpu E. U. parodymai joms (ekspertėms) abejonių neįnešė. E. U. emocinė bÅ«sena, jo jautrumas kalbant apie įvykį iÅ¡lieka iki Å¡iol. Duodamas parodymus E. U. negali ramiai apie tai kalbėti. Jam vis dar yra emociÅ¡kai skausminga. Matė, kad jis verkė prisimindamas tuos įvykius. IÅ¡vykus mamai ir apsigyvenus pas tėvÄ , kardinalÅ«s pokyčiai jau tuomet rodė, kad pakitęs elgesys į blogÄ jÄ pusę. Tai rodė, kad jo santykiai namuose yra prasti. Tie duomenys gal psichologinio pobÅ«džio dalykai.

Tai netiesiogiai rodo, kad jo psichobÅ«sena pablogėjo. Visa tai siejama su tuo, kas vyko namuose, santykiai su tėvu ir tėvo drauge. GalbÅ«t kiti davė kažkokius kitokius parodymus, bet jų (eksperčių) iÅ¡vados dėl to nesikeičia. Ekspertė paaiÅ¡kino ir dėl to, kad tokia situacija, kai mokykloje tėvas atrodo rÅ«pestingas, o namuose smurtauja, iÅ¡ patirties dirbant ekspertinį darbÄ galima pasakyti, kad tokia situacija yra tipiÅ¡ka. Dažnai susiduria su tuo, kai aplinkiniai nepastebi ar negali pastebėti, kas vyksta Å¡eimoje.

Å eimoje elgiamasi kitaip, atsipalaiduojama, elgiamasi natÅ«raliai. Ir dėl to aplinkiniai gali stebėtis. Tai labai tipiÅ¡ka situacija. Kiekvienas žmogus, bÅ«damas namuose, atsipalaiduoja, o išėjęs į visuomenę jis mobilizuojasi, tampa labiau priimtinas visuomenei, kontroliuoja savo emocijas. Ekspertėms Å¡i situacija natÅ«rali ir kasdieniÅ¡ka. Dėl E. U. domėjimosi, kaip pakliÅ«ti į vaikų namus, ekspertė paaiÅ¡kino, kad tiesiog yra reikÅ¡minga aplinkybė tai, kad E. U. aplinkoje buvo draugas iÅ¡ globos namų, kuris galėjo nupieÅ¡ti pozityvų paveikslÄ apie globos namus, o iÅ¡ E. U.

žodžių ir parodymų žinoma, kad jo bÅ«sena iÅ¡vykus mamai labai žymiai pablogėjo. Psichologiniu požiÅ«riu jis natÅ«raliai ieÅ¡kojo tos vietos, tų žmonių, su kuriais jis jaustųsi ramiai, saugiai, kur galėtų atsipalaiduoti. Globos namus jis matė kaip ramybės, saugumo Å¡altinį ir vietÄ , kurioje jis galėtų atsipalaiduoti. Dėl to jis galėjo domėtis globos namais. Ypatingai sudėtinga vaikams kalbėti apie situacijÄ , kuri vyksta Å¡eimoje. Vaikui tėvai yra labai brangÅ«s, ir vaikas laukia to teigiamo dėmesio iÅ¡ abiejų tėvų.

TipiÅ¡ka ir Å¡ioje situacijoje. E. U. bijojo pasakyti mamai iÅ¡ baimės, kad negautų daugiau fizinių bausmių. Tai labai informatyvus ir labai tipiÅ¡kas sakinys, kai jaučiama vaiko baimė. Niekam nesakyti, nes bus dar blogiau. Tai parodo, kodėl taip ilgai vaikas kenčia. Kaip reaguoti, kÄ daryti, tas sprendimo pasirinkimų ratas yra labai siauras. Vaikas nežino, kaip ir kÄ daryti. Pagal tai, kÄ E. U. pasakojo, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Pozityvių dalykų jis negalėjo papasakoti.

Jis jautėsi psichologiÅ¡kai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau prieÅ¡intis tiems dalykams, kurie vyko prieÅ¡ jį. Kaip E. U. jaučiasi Å¡iÄ dienÄ po to įvykio, matoma iÅ¡ jo apklausos, vykusios kovo 8 d. Kai reikia kalbėti apie tÄ gyvenimo etapÄ , gal labiau savo santykį su tėvu, jam kyla graudulys, jis verkia ir jam yra skaudu prisiminti. Kaip neretai bÅ«na, išėjęs į saugiÄ aplinkÄ , jis jaučiasi gerai. GalbÅ«t Å¡iÄ dienÄ pasekmių niekas nepastebėtų. Sugretinus E. U. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir kovo 8 d. apklausos metu, vaizdas nelabai skyrėsi.

Reagavimas labai panaÅ¡us. Gal matėsi, kad jis yra kažkiek labiau kalbus. Praėjo nemažai laiko, vaikas labiau atsigavo. Tarsi tie atsakymai iÅ¡samesni, sakiniai dėliojosi sklandžiau, bet iÅ¡ esmės emocinė bÅ«sena nesikeitė. Kovo 8 d. duoti parodymai patvirtino tai, kÄ jos (ekspertės) matė ir nustatė ekspertizės metu, ir jokių abejonių dėl to nekilo. Tai labiau patvirtina, papildo tai, kÄ nustatė. Esminiai dalykai yra tie, kÄ E. U. gali paaiÅ¡kinti pagal savo amžių, pagal protinį iÅ¡sivystymÄ , duoti parodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, t. y.

įvykio datÄ , dalyvius, veiksmus. IÅ¡ tiesų vaikams bene labiausiai sudėtinga nusakyti kiekybinius dalykus – kiek kartų vyko, ypatingai, kai kalbama apie pasikartojančius epizodus, sudėtinga suskaičiuoti, kiek kartų vyko, kada tiksliai vyko. Ypatingai tas tikslumas mažėja praėjus kuo daugiau laiko nuo įvykio. Kuo vėliau atliekama apklausa, tuo daugiau įneÅ¡ama painiavos. Kiekybinių dalykų jos nefiksuoja, nes didėja tikimybė, kad bus painiavos. Fiksuojami įvykio dalyviai ir jų veiksmai, kas kÄ padarė vienas kitam – Å¡iuo atveju E. U. ir jo tėvas arba E. U. ir jo tėvo draugė.

Praėjus kažkuriam laikui, painiotis normalu. Ekspertizės metu pastebėjo, kad E. U. emocinis krÅ«vis buvo labiau kalbant apie tėvÄ . Tėvo draugės veiksmai emocinio skausmo nesukėlė. Tuo labiau jis nėra motyvuotas labai tiksliai atgaminti. Veiksmai yra apytiksliai, labiau yra nurodyta kokį jausmÄ sukėlė jos veiksmai. Labai normalu, kad praėjus metams ar daugiau, gyvas iÅ¡lieka emocinis įspÅ«dis. Kai atlieka ekspertizes, akcentuoja, kad kuo anksčiau bÅ«tų atliekama ekspertizė. Todėl niekada nerekomenduoja dėl tų pačių įvykių apklausti papildomai arba pakartotinai vėliau.

IÅ¡ atminties galima iÅ¡gauti tikslias aplinkybes, kurios įvykusios neseniai. Ypatingai vaikams svarbu kuo greičiau atlikti apklausÄ , kÄ vaikas patyrė, kokie sužalojimai buvo padaryti. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio. Tokiu bÅ«du rekomendavo teismui remtis jo duotais parodymais ir toliau atliekant procesinius veiksmus. Ekspertė taip pat paaiÅ¡kino, kad melavimas yra bendražmogiÅ¡ka vertybė, bÅ«dinga visiems žmonėms.

Ekspertės socialinę brandÄ labiau įtraukia tada, kai vertina psichologinius dalykus. E. U. elgiasi kaip jo amžiaus tarpsnio vaikas. Kalbėdama iÅ¡ profesinės patirties, ekspertė pažymėjo, kad, kai tiriamojo nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, matomas kitoks vaizdas. KÅ«no kalba nerodo buvusios patirties. Vaikas nesijaudina, jis labiau pyksta, kad jam užduodami patikslinami klausimai, kyla vengimo reakcija, nenoras kalbėti. Jo kalboje ryÅ¡kėja frazių atsikartojimas, nes vaikas negali kurti laisvai čia ir dabar apie tai, ko nebuvo ir nepatyrė.

Jo psichologinis portretas yra kitoks. Vaikai nemoka kaip suaugę kurti ir laisvai reaguoti. Tai labai individualu, negalima pritaikyti visiems atvejams, tačiau labai konkrečiai apie E. U., tai, kÄ jis kalbėjo, kÄ jos matė, jautėsi jo savivertės sumažėjimas, visa tai nesukėlė abejonių, kad gali meluoti (t. 3, b. l. 79–81).

26. IÅ¡ aptartų psichiatrės-ekspertės S. S. ir psichologės-ekspertės A. Å . paaiÅ¡kinimų nustatyta, kad abejoms ekspertėms, nei atliekant ekspertizę, nei iÅ¡analizavus ir papildomai pateiktÄ medžiagÄ (teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo E. U., liudytojų R. B. ir J. B. parodymai, vaizdo ir garso įraÅ¡ai CD laikmenose su jų apklausomis) (t. 3, b. l. 64), jokių abejonių dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų teisingumo nekilo, patvirtino, kad E. U. duoti parodymai yra realistiÅ¡ki, emocinė bÅ«sena atitinka pasakojimo turinį, E. U. dėl prieÅ¡ jį tėvo pavartoto fizinio bei psichologinio smurto nemelavo, Å¡ias savo iÅ¡vadas ekspertės pagrindė. Tai, kad E. U. davė neiÅ¡galvotus parodymus, kaip bandė teigti gynyba, patvirtino ir teismo psichologė A. A..

27. Teisiamajame posėdyje teismo psichologė A. A. paaiÅ¡kino, kad su E. U. kalbėjo du kartus, jo apklausos labai įsiminė. Pirmos apklausos metu ypatingai prisiminė nuotraukas, kuriose užfiksuoti sužalojimai, jos labai sukrėtė. Per 4-5 metų praktikÄ nebuvo mačiusi tokio pobÅ«džio bylose Å¡itokių didelių sužalojimų. E. U. yra kaip ir noras, kad kažkas padėtų, bet nenoras atsiminti to įvykio ir galbÅ«t kalbėti. Reikėjo nemažai pastangų tam, kad bÅ«tų iÅ¡aiÅ¡kinta, kad jis liudys atskirai, nes tiek pirmos, tiek antros apklausos metu buvo be galo didelė baimė tėčiui, kÄ jis gali po to jam padaryti.

Antros apklausos metu E. U. nerimas nebuvo sumažėjęs. Kad ir po metų jis nesutiko prieÅ¡ apklausÄ , įvadinio pokalbio metu, pasakyti, kur gyvena, nes galvojo, kad gali kažkas ateiti ir su juo susidoroti. Liekamieji reiÅ¡kiniai: stresas, nerimas, baimė – kaip bus toliau – iÅ¡reikÅ¡ta labai stipriai ir, kaip ekspertai konstatavo, yra potrauminio streso sutrikimas. Antra apklausa sužadino tas dar didesnes baimes. Jeigu kalbant apie parodymų patikimumÄ , apklausų parodymai jokių abejonių nekelia.

Ypač tai patvirtino antra apklausa – faktinės aplinkybės, t. y. kas kÄ darė iÅ¡lieka tos pačios. Smulkmenas, ypatingai vaikams, po tam tikro laiko labai sunku atkartoti. Beveik visiems vaikams neįmanoma prisiminti datÄ , skaičius. Vaikai natÅ«raliai tokių dalykų nefiksuoja, juolab, kai kalbama apie didelį trauminį iÅ¡gyvenimÄ , neigiamÄ patirtį. Per tam tikrÄ laikÄ neigiamÄ patirtį žmogus stengiasi iÅ¡stumti iÅ¡ savo atminties. Lieka tik ryÅ¡kiausi esminiai faktai ir momentai. E. U. antros apklausos metu Å¡iuos faktus ir patvirtino.

AukÅ¡tas parodymų patikimumo įrodymas yra tai, kad nekalba tais pačiais žodžiais. Tai nėra iÅ¡moktas tekstas. Jis kalba spontaniÅ¡kai, daugiau be kaltinimo tėvui. Daugiau pradeda nuo savo emocinės bÅ«senos, kad negalėjo iÅ¡gyventi to skausmo, turėjo pasakyti. Pateikia tam tikras detales, kurios meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimÄ , nebÅ«tų svarbios. BÅ«tų kažkoks tekstas koncentruotas į tai, kas kÄ darė. Jis abiejų liudijimų metu, gebėjo prisiminti jam svarbias detales.

Reikia atskirti, kad jeigu kai kurios smulkios detalės nesutampa, tai yra vaiko liudijimas, jis nežino, kas gali bÅ«ti teisme svarbu. Ir jis jų nefiksuoja. Nefiksuoja dažnumo, laiko. Jis prisimena įvykius kaip reiÅ¡kinį, kas jį labai skaudino ir žemino. Dėl Å¡ių parodymų nekyla abejonių, jis prisimena save kaip labai stipriai sugniuždytÄ , sutraumuotÄ vaikÄ . Teismo psichologės vertinimu, žymiai mažesnės reakcijos ir neigiami iÅ¡gyvenimai dėl J. P. veiksmų, nes tai jam nėra artimas žmogus.

Vaikui patirti smurtÄ , skausmÄ iÅ¡ artimo žmogaus yra ypatingai sunku. GalbÅ«t tai sukėlė kažkokių neigiamų emocijų, bet Å¡itÄ Ä¯vykį konstatuoja kaip įvykį. Tokio amžiaus vaikui natÅ«raliai kyla klausimai ir nerimas, kur jis bus ir, ar jei jis apie tai prisipažins, nebus nuo tėvo dar blogiau. Vaikui normalu susižinoti, kas nutiks, kokie galbÅ«t veiksmai ir kur jis bus patalpintas. E. U., atėjęs į apklausÄ , jos ir klausė, kur bus tėvas, kur bus jis. Tokie klausimai pagal E. U. charakteristikÄ , asmenybę yra natÅ«ralÅ«s klausimai, norint užsitikrinti saugumÄ , nes mamos Å¡alia nebuvo, nebuvo asmens, kuris juo pasirÅ«pina.

Pagal matomus nuotraukose sužalojimus, tokio amžiaus vaikai sukurti susižalojimo versijÄ ir praÅ¡yti tiek skaudžiai bei Å¡itaip stipriai sumuÅ¡ti, negalėtų. Jeigu tai ir bÅ«tų vaikų kažkoks tikslingas planas ar kerÅ¡tas, tai tie sumuÅ¡imai galbÅ«t bÅ«tų ne tose pačiose skaudžiausiose vietose. GalbÅ«t bÅ«tų pavieniai. Reikia žiÅ«rėti į kontekstÄ , į vaiko reakcijas, iÅ¡gyvenimus, nuotraukas, į visÄ visumÄ . Labai sunku prognozuoti, kaip E. U. atsilieps Å¡is įvykis.

Bet, kad atsilieps, tai tikrai, nes jam tai padarė kažkada buvęs svarbus, galbÅ«t autoritetas, artimas Å¡eimos narys, tuo labiau berniukui tėvas. Kai kalbėjo po antros apklausos praėjus metams, teismo psichologei paklausus apie jausmus tėvui, E. U. atsakė, kad nenori jo matyti, jis tuščia vieta, sapnuoja koÅ¡marus. Teismo psichologei žinoma, kad vaikui yra konstatuotas hiperaktyvumas su emocijų ir elgesio sutrikimais. Tai parodo, kad vaikas gali spontaniÅ¡kai iÅ¡gyventi. VienÄ kartÄ gali labai susikaupti, kitÄ kartÄ negali.

Jis pats emocijų nevaldo, jam sunku kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Vien kÅ«no reakcijos neparodo, ar meluoja, tai yra visuma reakcijų, žodžių, emocijų ir viso kito. Å ioje situacijoje labiau matoma, kad berniuko emocinės reakcijos sutampa su pakankamai nuosekliais ir jo amžiui bÅ«dingais faktiniais parodymais. O reakcijos, kaip muistymasis, gali bÅ«ti nerimo iÅ¡krova ir iÅ¡raiÅ¡ka, jo norėjimas kuo greičiau iÅ¡ ten iÅ¡eiti. Jis nebuvo suinteresuotas antrÄ kartÄ pasakoti, koks tėtis blogas, jis to net ir nesakė.

Jis prisiminė tik tuos veiksmus, kurie jį žeidžia. Tai daugiau nerimo ir nesaugumo ženklas, bet ne melavimo (t. 3, b. l. 81–82).

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisiamajame posėdyje teismo psichologė A. A. pripažino, jog visiems rodė sužaloto vaiko nuotraukas, aiškindama, kad nėra mačiusi tokio žiauraus smurto atvejo, todėl ji negali būti laikoma kaip nešališka liudytoja. Dėl šio apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo psichologė A. A. paaiškino, kad ji su E. U. kalbėjo du kartus, jo apklausos labai įsiminė. Pirmos apklausos metu ypatingai prisiminė nuotraukas, kuriose užfiksuoti sužalojimai, jos labai sukrėtė.

Teismo psichologė A. A. pripažino, kad jÄ sukrėtė pamatytos sužaloto vaiko nuotraukos, tačiau Å¡i aplinkybė nepatvirtina to, kad ji buvo Å¡aliÅ¡ka. Pažymėtina, kad teismo psichologės A. A. vertinimai dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo, jo bÅ«senos ir elgesio, kitų aplinkybių yra analogiÅ¡ki kaip ir psichologės-ekspertės A. Å .. Teismo psichologė A. A. įvertino nukentėjusiojo E. U. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, apibÅ«dino net jo judesių reikÅ¡mes, užfiksuotas vaizdo medžiagoje, patvirtino, kad E. U. parodymų teisingumas abejonių nekelia, ji savo iÅ¡vadas pagrindė.

Pažymėjo, kad ypač E. U. parodymų patikimumÄ patvirtino antra apklausa – parodytos faktinės aplinkybės, t. y. kas kÄ darė iÅ¡liko tos pačios. PaaiÅ¡kino, kad per tam tikrÄ laikÄ neigiamÄ patirtį žmogus stengiasi iÅ¡stumti iÅ¡ savo atminties. Lieka tik ryÅ¡kiausi esminiai faktai ir momentai. E. U. antros apklausos metu Å¡iuos faktus ir patvirtino. Akcentavo, kad Å¡iuo atveju aukÅ¡tas parodymų patikimumo įrodymas yra tas, kad E. U. nekalbėjo tais pačiais žodžiais, ir tai nėra iÅ¡moktas tekstas.

Jis kalbėjo spontaniÅ¡kai, daugiau be kaltinimo tėvui, pradėdamas nuo savo emocinės bÅ«senos, kad negalėjo iÅ¡gyventi to skausmo, turėjo pasakyti. Pateikė tam tikras detales, kurios meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimÄ , nebÅ«tų svarbios. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo teismo psichologės A. A. paaiÅ¡kinimus vertinti kaip Å¡aliÅ¡kus, prieÅ¡ingai, jos paaiÅ¡kinimai yra objektyvÅ«s, vertinimai sutampa su psichologės-ekspertės A.

Š. vertinimais dėl E. U. elgesio būsenos, parodymų patikimumo ir panašiai.

29. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad apklausų metu nukentėjusysis E. U. tiksliai neparodė, kiek kartų tėvas jį mušė, kokios konkrečiai žymės po kiekvieno muÅ¡imo likdavo, taip pat su kokiu daiktu buvo muÅ¡amas. Tačiau Å¡ie nukentėjusiojo E. U. parodymuose esantys netikslumai visiÅ¡kai nepaneigia fakto, kad nuteistasis M. U. prieÅ¡ nukentėjusįjį E. U. sistemingai vartojo fizinį bei psichologinį smurtÄ .

30. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. U. parodė, kad tėtis pasikvietė į virtuvę, pasiguldė ant taburetės ir mušė. Tėtis mušė su kaire ranka, nes deÅ¡inę rankÄ darbe susitraiÅ¡kė, susilaužė. Paskutinį kartÄ mušė su kaire ranka. Kai grįžo iÅ¡ mokyklos, tėčio ranka buvo sugipsuota. Per tÄ laikÄ , kai gyveno pas tėtį, jį mušė su diržu, su rykÅ¡te, atrodo viskas. Tėtis namuose už bausmes be muÅ¡imo dar neduodavo kompiuterio, neleisdavo iÅ¡eiti į laukÄ ir viskas.

Kai gaudavo pastabÄ ar dvejetÄ , tada taikydavo tas bausmes. Pagrinde dėl mokslų. Per tÄ laikÄ , kai gyveno pas tėtį, jis jį mušė daugiau kaip 4 kartus. Sakė, kad jį mušė daugiau kaip 7 kartus, kai kalbėjo apie paskutinį kartÄ . Niekam nepasakojo, kad yra muÅ¡amas, nes kai mušė, neskaudėjo ir nebuvo tokių stiprių mėlynių. Paskutinį kartÄ pamatė, kad yra didelės mėlynės ir nusprendė pasakyti. Po įvykio, kai pateko į vaikų namus ir sugrįžo mama, gyvenimas pasikeitė į gerÄ jÄ pusę.

Jautėsi geriau. Tik, kai miegodavo, sapnuodavo, kad tėtis persekioja ir muÅ¡a. Ankstesniais kartais, kai tėtis mušė, kartais bÅ«davo plonos, mažos, raudonos spalvos kaip mėlynės žymės. MuÅ¡davo stipriai, kai priliesdavo, jausdavo skausmÄ . Kur tėtis nusiskynė rykÅ¡tę, jis pats nematė (t. 3, b. l. 49–50).

31. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad viskas prasidėjo nuo to, kai mokykloje buvo matematikos pamoka ir mokytoja pasakė, kad paraÅ¡ys pastabÄ Ä¯ „Tamo”, nes nepadarytos visos užduotys. Grįžo namo ir vėliau tėvas Å¡aukdamas, klykdamas, grasindamas jį pakvietė ir paklausė dėl pastabos. Tėvas pradėjo keiktis, Å¡aukė, vadino „durniais, debilais“, sakė „nenervoti“, liepė staigiai „čiuožti“ į virtuvę, gultis ant kėdės. Trenkė su odiniu diržu metaline sagtimi aÅ¡tuonis sykius, po to buvo žiauriai didelės mėlynės ir sagties žymė kažkur prie kojos.

Tai buvo 2017 m. gruodžio pradžioje. Ant medinės keturkampės kėdės atsigulė pilvu, tėvas pasiėmė tokį odinį dirÅ¾Ä ir aÅ¡tuonis sykius iÅ¡ visos jėgos trenkė. DirÅ¾Ä turėjo jo draugė stalčiuje ar kažkur tėvo kambaryje, bet jis anksčiau jį daug sykių mušė su rykÅ¡te, vėliau su diržu. Nusivilkti drabužių neliepė ir mušė jį iÅ¡ visos jėgos per Å¡itas vietas (parodė Å¡launų iÅ¡orinę pusę) 8-7 kartus. Kai trenkdavo, smÅ«gių neskaičiuodavo, bet jusdavo, kiek kartų trenkia.

Tose vietose, kur trenkė, jautė skausmÄ , deginimÄ , trenkė su diržu ir dar lygtai pataikė su sagtimi, kažkur buvo sagties žymė. Kai mušė, jam neleido atsisukti, bet jis jautė didesnį skausmÄ . Diržas, su kuriuo mušė, toks juodas su sidabrine sagtimi, jo storio apibÅ«dinti negalėjo. Tėvas dar sakė nori į miÅ¡kÄ iÅ¡veÅ¡iu, pririÅ¡iu nakčiai prie medžio. Tuo metu jautė didelę baimę, kad taip iÅ¡ tikrųjų padarys, nes jis nėra nuspėjamas žmogus. Mėlynes, kurios užfiksuotos nuotraukose, pamatė, kai atsigulė ir pajuto didelį skausmÄ .

TÄ pačiÄ dienÄ vakare nusprendė nebetylėti nueiti ir pasakyti, nes nebegalėjo pakęsti to skausmo. TÄ vakarÄ mamai telefonu nieko nesakė, nes tėtis bÅ«tų iÅ¡girdęs ir dar sykį mušęs. Ryte atsikėlė ir iÅ¡bėgo į mokyklÄ ir tiesiog negalėjo normaliai prisėsti mokykloje ant kėdės, nebetylėjo ir pasakė auklėtojai per pertraukÄ po pirmos pamokos. Per tuos tris mėnesius, buvo kokie devyni kartai, kad tėvas mušė, daug kartų grasino. Mušė už tai, kad kažkÄ blogai padarė ar gavo pastabÄ .

Daugelį sykių su rykÅ¡te ir du sykius su odiniu diržu. Tie kartai buvo tokie patys, muÅ¡davo į tas pačias vietas (parodė į Å¡launų iÅ¡orinę pusę). MuÅ¡davo virtuvėje, reikėdavo atsigulti pilvu ant taburetės. Už vienÄ pastabÄ po 5-8 sykius. Jausdavo skausmÄ , dÅ«rimÄ . PirmÄ kartÄ tėvas mušė su rykÅ¡te praėjus kokioms 4-5 savaitėms, kai parnešė dvejetÄ iÅ¡ lietuvių kalbos. IÅ¡ viso buvo 8-9 kartai. Apie muÅ¡imÄ nuo pirmo karto sakė močiutei A. U., ji pabardavo tėvÄ , bet tėvas tuo agresyvesnis bÅ«davo.

Mamai nesakė, nes bÅ«tų gavęs dar daugiau. Po to, kai mušė su rykÅ¡te, bÅ«davo žymės, panaÅ¡u tiesiog kaip kraujas bėgtų ir oda luptųsi, po rykÅ¡tės daug kartų į tÄ pačiÄ vietÄ , kad bÅ«tų vienas didelis randas. Tose vietose jausdavo didelį skausmÄ . NebÅ«davo iÅ¡ tų aÅ¡tuonių sykių dideli randai. Tėtis pykdavo ir muÅ¡davo dėl pastabų. Tėtis buvo rykÅ¡tę parsinešęs, bet jam atsibodo ir pasiėmė odinį dirÅ¾Ä . Kai muÅ¡davo, jis norėjo, kad greičiau sugrįžtų mama, kad su tėvu kažkas taip pat elgtųsi, kad jaustų, kÄ jis su juo daro.

Baisiausia buvo, kai grasino, kad nuÅ¡aus jį ir su draugu pakas miÅ¡ke. Yra buvę, kai mušė per drabužius ir per plikÄ užpakalį su rykÅ¡te. BÅ«davo žiauriai skaudžiai, tiesiog neina to skausmo iÅ¡tverti. Mokykloje niekam nesakė, nes manė, kad tėtis pasitaisys, bet kuo toliau, tuo žiauryn, ir pasiskundė, nes žiauriai mėlynės buvo, nėjo nei prisėsti, nei prigulti. Apie dvi savaites nėjo prisėsti, prigulti. IÅ¡ tų 8-9 kartų per plikÄ užpakalį buvo 2 kartai, kiti per rÅ«bus.

Su rykšte mušė 7 kartus ir 2 sykius su diržu. Kai mušė tuos kitus kartus žymių niekam nerodė (t. 1, b. l. 77–81, 84–102).

32. Pažymėtina, kad iÅ¡ nukentėjusiojo E. U. apklausų matyti, kad jis sklandžiai minčių dėstyti nemoka. Akivaizdu, kad jis ir negali duoti parodymų taip riÅ¡liai, kaip duotų suaugęs žmogus. Teisiamajame posėdyje E. U. parodė, kad kai jį mušė, neskaudėjo ir nebuvo tokių stiprių mėlynių. Tokie parodymai gali atrodyti dviprasmiÅ¡kai, t. y. buvo muÅ¡amas, bet jam neskaudėjo. Tačiau nėra net menkiausio pagrindo abejoti tuo, kad muÅ¡amas E. U. neabejotinai juto skausmÄ â€“ vienu atveju didesnį, kitu atveju mažesnį, bet juto, o iÅ¡ jo pasakymo, kad neskaudėjo, logiÅ¡kai galima suprasti, kad jo iÅ¡sireiÅ¡kimas „neskaudėjo“, siejamas su muÅ¡imo metu padarytų mėlynių dydžiu.

Ikiteisminio tyrimo metu E. U. skausmo stiprumÄ taip pat akcentavo bÅ«tent pagal atsiradusias žymes po muÅ¡imo. IÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu duotų E. U. parodymų matyti, kad jis iÅ¡ pradžių parodė apie jo muÅ¡imÄ diržu, tolimesnės apklausos metu aiÅ¡kiai parodė, kad prieÅ¡ tai daug kartų buvo muÅ¡amas ir su rykÅ¡te. PirmÄ kartÄ tėvas mušė su rykÅ¡te praėjus kokioms 4-5 savaitėms, kai mokytoja parašė dvejetÄ dėl lietuvių kalbos. Pažymėtina, kad E. U. parodė, jog pats nematė, iÅ¡ kur tėtis nusiskynė rykÅ¡tę.

Nukentėjusiojo parodymų visuma sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, kad kadangi fizinis smurtas prieÅ¡ jį buvo vartojamas sistemingai, nors vienareikÅ¡miÅ¡kai skaudėjo visais atvejais, jis kaip ir iÅ¡skiria tuos muÅ¡imo atvejus, kai nelikdavo labai žymių muÅ¡imo žymių, kaip mažiau sukėlusius skausmÄ . Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad jį tėvas mušė ir jam grasino tiesiog daug kartų. Ir tik papraÅ¡ius patikslinti, kiek maždaug kartų jis buvo muÅ¡amas, E. U. atsakė, kad „devynis kokius sykius“, o vėliau bandant iÅ¡siaiÅ¡kinti, kiek kartų mušė su rykÅ¡te ir, kiek kartų – diržu, E. U. parodė, kad rykÅ¡te mušė septynis kartus ir du kartus diržu, mušė apsirengusį ir per plikÄ užpakalį.

Å iuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad E. U. bÅ«tų prisiminęs, kiek kartų buvo muÅ¡amas, jei tai bÅ«tų buvę nedaugkartiniai atvejai arba kiekvienÄ kartÄ bÅ«tų buvęs muÅ¡amas vis skirtingu daiktu. E. U. ir atribojo bÅ«tent tai, kad du kartus buvo muÅ¡amas diržu, o kitus kartus – rykÅ¡te. Teisiamajame posėdyje E. U. parodė, kad jį mušė daugiau kaip keturis kartus, t. y. jis nebeįvardijo devynių kartų, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad jis buvo muÅ¡amas tikrai ne vienÄ ir ne du kartus, kad tai nebuvo vienetinis atvejis.

Ikiteisminio tyrimo metu E. U. parodė, kad kiekvienÄ kartÄ buvo muÅ¡amas po 5-8 kartus, jis smÅ«gių neskaičiavo, tačiau juto, kiek kartų buvo suduodama. Pažymėtina, kad E. U. pats nematė tos aplinkybės, kad jis buvo muÅ¡amas ir diržo sagtimi, jis matė dirÅ¾Ä , taip manė dėl to, kad muÅ¡ant labai skaudėjo, todėl nurodė, kad mušė lygtai sagtimi. Akivaizdu, kad vaikui sunku tiksliai nurodyti ir kraujosruvų atsiradimo tikslų mechanizmÄ . Be to, vaiko pasakymas, kad muÅ¡davo į tÄ pačiÄ vietÄ , neturėtų bÅ«ti suprantamas visiÅ¡kai tiesiogine prasme.

Nėra pagrindo abejoti tuo, kad vaikas tiesiog juto smÅ«gius į tÄ pačiÄ kÅ«no vietÄ . Å iÄ aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir teismo medicinos ekspertas R. P., jis paaiÅ¡kino, kad jei suduodama kelis kartus, vaikas psichologiÅ¡kai fokusuoja į skaudančiÄ vietÄ , kadangi ten labiausiai skauda, nors kiti smÅ«giai suduodami Å¡alimais. Vaikas galbÅ«t nemoka paaiÅ¡kinti (t. 3, b. l. 58–59). IÅ¡ nukentėjusiojo parodymų aiÅ¡kiai matyti, kad jis pagal savo amžių ir suvokimÄ negalėjo tiksliai apibÅ«dinti ir po muÅ¡imo atsiradusių žymių, jis jas įvardijo taip, kaip sugebėjo.

Tačiau visi nukentėjusiojo parodymų netikslumai visiÅ¡kai nepaneigia to, kad jis davė teisingus parodymus dėl prieÅ¡ jį pavartoto daugkartinio fizinio ir psichologinio smurto, faktinės aplinkybės iÅ¡liko tos pačios. Kartu akcentuotina, kad vaikų apklausa ir yra iÅ¡skirtinė (BPK 186 straipsnis), reikalaujanti specialių žinių, jų apklausos metu turi bÅ«ti daromas vaizdo ir garso įraÅ¡as, jose dalyvauja psichologai, kurie ne tik padeda apklausti vaikÄ , bet vėliau objektyviai gali įvertinti ir vaiko parodymų teisingumÄ .

33. Kaip jau buvo iÅ¡samiai aptarta, ekspertizę atlikusioms psichiatrei-ekspertei S. S., psichologei-ekspertei A. Å . bei nukentėjusiojo E. U. apklausoje dalyvavusiai teismo psichologei A. A. jokių abejonių dėl E. U. parodymų teisingumo nekilo. Teisiamajame posėdyje psichiatrė-ekspertė S. S. patvirtino, kad atlikus ekspertizę ir bendraujant tiesiogiai su E. U., buvo nustatyta, kad jam konstatuotÄ emocinę reakcijÄ sukėlė ne vienkartinis įvykis. E. U. įvardijo ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimÄ , patyčias, grasinimus, kurie truko tÄ gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį.

E. U. sutrikimas iÅ¡Å¡auktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Psichologė-ekspertė A. Å . taip pat patvirtino, kad jokių duomenų dėl E. U. iÅ¡sigalvojimo, dėl kurių galėtų kvestionuoti jo parodymus, negauta. Pagal tai, kÄ E. U. pasakojo, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Pozityvių dalykų jis negalėjo papasakoti. Jis jautėsi psichologiÅ¡kai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau prieÅ¡intis tiems dalykams, kurie vyko prieÅ¡ jį.

Kovo 8 d. duoti parodymai patvirtino tai, kÄ jos (ekspertės) matė ir nustatė ekspertizės metu, ir jokių abejonių dėl to nekilo. Tai labiau patvirtina, papildo tai, kÄ nustatė. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl jo parodymų turinio. Teismo psichologė A. A. patvirtino, kad antros apklausos metu (teisiamajame posėdyje) E. U. kaip tik patvirtino bÅ«tent faktines aplinkybes, t. y. faktinės aplinkybės – kas kÄ darė iÅ¡lieka tos pačios.

Teismo psichologei nekilo abejonių dėl to, kad jis prisiminė save kaip labai stipriai sugniuždytÄ , sutraumuotÄ vaikÄ .

34. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartus nukentėjusiojo E. U. parodymus dėl prieš jį pavartoto sistemingo fizinio ir psichologinio smurto, eksperčių, atlikusių šioje byloje ekspertizę, bei teismo psichologės, dalyvavusios vaiko apklausose, paaiškinimus ir vertinimus dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo, neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis E. U. davė teisingus parodymus apie faktines bylos aplinkybes. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo apklausoje dalyvavusi psichologė tikslino nukentėjusiojo parodymus menamais klausimas.

Kaip matyti iÅ¡ E. U. apklausų, jokių menamų klausimų psichologė A. A. nukentėjusiajam nepateikė, tik pasitikslindavo jo nurodytas aplinkybes po to, kai Å¡is atsakydavo į jam užduodamus klausimus. Å iame kontekste pažymėtina ir tai, kad atvirų klausimų pateikimas taip pat negali traktuojamas kaip menami klausimai. FaktÄ , kad E. U. buvo sumuÅ¡tas 2017 m. gruodžio 12 d., objektyviai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. G 2242/17 (03). Pažymėtina, kad specialisto iÅ¡vadoje užfiksuoti duomenys kartu patvirtina ir nukentėjusiojo E. U. nurodytų tėvo suduotų smÅ«gių skaičių kiekvieno muÅ¡imo metu, t. y. kad buvo suduodama nuo 5 iki 8 kartų. 35. 2017 m. gruodžio 14 d.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 2242/17 (03) konstatuota, kad apžiÅ«ros metu E. U. konstatuotos poodinės kraujosruvos abiejose kojose; sužalojimai padaryti kietų bukų, galbÅ«t lanksčių, turinčių ribotÄ pavirÅ¡ių daiktų/įrankių poveikyje; sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smÅ«ginių poveikių pasekoje; sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti užduotyje (2017 m. gruodžio 12 d.) nurodytu, nustatytu laiku; visi iÅ¡vardinti sužalojimai, tiek imant visus kartu, tiek kiekvienÄ atskirai, yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 108).

Kartu pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. patvirtino, kad galimas sistemingas muÅ¡imas ir nepaliekant žymių (t. 3, b. l. 58–59). Å i eksperto nurodyta aplinkybė paneigia apeliacinio skundo argumentÄ , kad E. U. turėjo nuolat matytis kraujosruvos ir visada turėdavo skaudėti taip, kad negalėtų sėdėti. Toks eksperto paaiÅ¡kinimas visiÅ¡kai nepaneigia nukentėjusiojo E. U. parodymų dėl to, kad jis buvo muÅ¡amas sistemingai, jam skaudėjo, tačiau jis kaip vaikas muÅ¡imo kartus bei skausmo mastÄ vertino pagal atsiradusias žymes po muÅ¡imo.

Aplinkybė, kad ne po kiekvieno mušimo galėjo likti žymės, ir tai E. U. neatrodė kaip labai skausmingas sumušimas, sudaro pagrindo manyti, kad ir dėl šios priežasties E. U. buvo sunku tiksliai įvardyti, kiek kartų iš viso tėvas jį sumušė. Tai, kad ne kiekvienu atveju likdavo aiškiai matomos žymės arba jų iš viso nebūdavo, nepaneigia ir to, kad aplinkiniai fakto, kad prieš E. U. vartojamas fizinis smurtas, galėjo ir nepastebėti arba neįtarti, kad tai žymės, atsiradusios būtent po pavartoto fizinio smurto.

Ir ši aplinkybė visiškai nepaneigia to, kad prieš E. U. buvo vartojamas fizinis smurtas.

36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam E. U. kraujosruvų buvo atsiradę per kÅ«no kultÅ«ros pamokas, tačiau jis melagingai parodė, kad jį sumušė tėvas M. U., nes turėjo planÄ apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotojÄ dėl prieÅ¡ jį vartojamo smurto tam, kad apsigyventų vaikų globos namuose, norėjo, kad grįžtų mama. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė, kokie įrodymai paneigia Å¡iÄ versijÄ . Apeliantų tvirtinimu, teisiamajame posėdyje V. G. parodė, jog susisiekusi su vaiku po to, kai jis buvo paimtas į vaikų globos namus, E. U. buvo geros nuotaikos.

Å i aplinkybė itin svarbi, nes ji iÅ¡ esmės patvirtina faktÄ , kad E. U. pasiekė savo su J. B. sukurtÄ planÄ , t. y. melagingai apkaltinti tėvÄ tam, kad patektų į vaikų globos namus, kad grįžtų mama. Nors E. U. teigimu, jis buvo muÅ¡amas nuolat, tačiau apie tai niekam nesakė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad nukentėjusysis E. U. apkalbėjo savo tėvÄ ir įgyvendino sukurtÄ planÄ patekti į vaikų globos namus.

37. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojos S. G. parodymų nustatyta, kad ji E. U. pažinojo apie 3 mėnesius, buvo jo klasės auklėtoja. E. U. buvo sunkaus bÅ«do mokinys, su jo tėčiu bendraudavo dažnai. Tėtis sėdėdavo pamokose, kad vaikas bÅ«tų suvaldomas. Ta atskirtis tarp tėčio ir vaiko buvo, nes ilgÄ laiko tarpÄ nebendravo. Tėtis norėjo sulipdyti santykius su sÅ«numi, bet jam nesisekė. Tėtis atvažiuodavo, sėdėdavo pamokose, stengėsi pataisyti vaiko elgesį, domėdavosi.

Su psichologe bendravo, kaip „sulipdyti“ tÄ santykį su sÅ«numi. E. U. labai mylėjo savo mamÄ , o su tėčiu nelabai sekėsi sutarti. E. U. labai norėjo, kad grįžtų mama. Tėtis jį „įstatydavo“ į taisyklių rėmus, o vaikui tai nepatikdavo. Paskutinį mėnesį vis klausinėdavo, kÄ reikia padaryti, kad grįžtų mama, jei paklius į globos namus, ar mama grįš. Paskutiniu metu E. U. susidraugavo su berniuku iÅ¡ vaikų namų. Tada E. U. pradėjo klausinėti, ar mama grįš, jei pateks į vaikų namus.

Vaiko santykis su mama buvo artimesnis nei su tėčiu, nors tėtis stengėsi „lipdyti“ santykius, visada reaguodavo į pastabas. E. U. apie bausmes kalbėdavo – tai namų areÅ¡tas už netinkamÄ elgesį. Tokia auklėjimo priemonė buvo aptariama mokykloje ir siÅ«loma tėčiui kaip drausmės forma, apie kitas bausmes E. U. neminėjo. Iki to įvykio viskas tik blogėjo. Gruodžio 12 d. ryte, prieÅ¡ pamokas, pas jÄ atėjo E. U. ir pasakė, kad jei jis dabar parodys, kad pas jį yra mėlynių, ar jį iÅ¡veÅ¡ į globos namus.

Ji atsakė, kad visų pirma turi tai pamatyti ir, kas tai padarė. Vaikas parodė žemiau užpakalio esančias mėlynes. Jis pasakė, kad mėlynes padarė tėtis – paguldė ant kėdės ir mušė su diržu. Kiek kartų nesakė. Ji apie įvykį iÅ¡ karto pranešė administracijai, psichologei ir iÅ¡kvietė vaikų teises. E. U. labai bijojo, nes pasitarę su vaikų teisėmis, pakvietė ateiti į mokyklÄ tėtį, vaikas nenorėjo susitikti su tėčiu, tad vaikÄ laikė psichologės kabinete.

Liudytojos teigimu, E. U. yra melagis ir geras manipuliatorius. Dėl melavimo gali pravirkti. Visada taip bÅ«davo pas psichologę. AÅ¡aros bÅ«davo netikros. Jis pradėdavo meluoti ir verkti. Galiausiai prieidavo prie to, kad trÅ«ksta mamos. TÄ dienÄ , kai pasisakė, buvo iÅ¡sigandęs, dvejojo sakyti ar nesakyti. Jai sukėlė įtarimų, nes mėnesį laiko kalbėdavo apie tai, kad jei paklius į vaikų namus, ar grįš mama. Jų klasėje yra berniukas iÅ¡ globos namų, jis sakydavo, jog globos namuose yra labai gerai, Å¡ilta, duoda valgyti.

Tas berniukas iÅ¡ globos namų labai gerai sutaria ir su E. U.. Buvo tokia trijulė, todėl jai kilo įtarimų, gal čia yra jo planas, kad grįžtų mama, tačiau tai yra tik jos įtarimai. Iki mamai iÅ¡skrendant, E. U. elgesys, jei ir buvo netinkamas, tai bÅ«davo Å¡velnesnis, be agresijos. Jo savijauta bÅ«davo kitokia. Mamai iÅ¡skridus, jo agresyvumas pasikeitė. Ar tėtis galėjo muÅ¡ti E. U., jai nežinoma (t. 2, b. l. 158–159). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. G. parodė analogiÅ¡kai, tiksliau nurodė, kad E. U. 2017 m. gruodžio 13 d. atėjo į kabinetÄ apie 9 valandÄ ir ryto, paklausė „jeigu mane tėvas sumušė ir yra mėlynių ar mane paims į globos namus“.

Psichologės J. A. kabinete E. U. nusimovęs kelnes abiem parodė mėlynes, jos buvo ryÅ¡kios, ant Å¡launų. E. U. visada skųsdavosi, kad jam yra blogai su tėčiu, jis nori pas mamÄ (t. 1, b. l. 22–23).

38. Pažymėtina, kad liudytojos S. G. parodymai patvirtina nukentėjusiojo E. U. parodymus, kad jis kitÄ dienÄ po sumuÅ¡imo, t. y. 2017 m. gruodžio 12 d., po pirmos pamokos atėjo pas jÄ ir pasakė, kad jį sumušė tėvas, liudytoja ir psichologė J. A. pačios matė ant E. U. Å¡launų mėlynes. Liudytoja J. A. teisiamajame posėdyje Å¡iÄ aplinkybę patvirtino, parodė, kad E. U. pasakė, kad tėtis jį paguldė virtuvėje ant taburetės ir mušė su diržu (t. 2, b. l. 184–185).

Pažymėtina, kad iÅ¡ liudytojos S. G. parodymų nustatyta, jog E. U. klausė apie tai, kad jei paklius į vaikų namus, ar grįš mama, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad vaikas kÅ«rė kokius nors planus ir apkalbėjo tėvÄ . Tai tik parodo, kad vaikui gyventi su tėvu nebuvo gera, bei nepaneigia to, kad E. U. domėjosi apie vaikų globos namus, norėdamas iÅ¡vengti iÅ¡ tėvo patiriamÄ smurtÄ , kad jam vaikų globos namai atrodė saugi vieta gyventi. Tai patvirtina pačios liudytojos parodymai, kad berniukas iÅ¡ globos namų E. U. sakydavo, kad globos namuose yra labai gerai, Å¡ilta, duoda valgyti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog E. U. neva kÅ«rė bÅ«tent planus, kaip pakliÅ«ti į vaikų globos namus, yra nurodyta pačios liudytojos, t. y. jos iÅ¡sireiÅ¡kimas ir įtarimai, kad E. U. kÅ«rė planus. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡ liudytojos S. G. parodymų įžvelgia jos prieÅ¡iÅ¡kumÄ E. U. dėl jo elgesio, ir bet kokį jo tėvo pateisinimÄ . Pažymėtina, kad pedagogei vadinti vaikÄ melagiu ir manipuliatoriumi, iÅ¡ esmės yra neetiÅ¡ka ir nepateisinama. Teisiamajame posėdyje liudytoja J.

A. patvirtino, kad E. U. konsultacijos metu domėjosi, kas yra vaikų namai, kas ten vyksta, jie aptarė situacijas, bet tai buvo ne per paskutinę konsultacijÄ (t. 2, b. l. 184–185). Tai, jog E. U., patyrusiam smurtÄ , tiesiog buvo įdomu sužinoti, kokios gyvenimo sÄ lygos vaikų globos namuose, patvirtina ir psichologės-ekspertės A. Å . paaiÅ¡kinimai, iÅ¡ kurių nustatyta, kad reikÅ¡minga aplinkybė yra ta, kad E. U. aplinkoje buvo draugas iÅ¡ globos namų, jis galėjo nupieÅ¡ti pozityvų paveikslÄ apie globos namus, o iÅ¡ E. U.

žodžių ir parodymų žinoma, kad jo bÅ«sena iÅ¡vykus mamai labai žymiai pablogėjo. Psichologiniu požiÅ«riu jis natÅ«raliai ieÅ¡kojo tos vietos, tų žmonių, su kuriais jis jaustųsi ramiai, saugiai, kur galėtų atsipalaiduoti. Globos namus jis matė kaip ramybės, saugumo Å¡altinį ir vietÄ , kurioje jis galėtų atsipalaiduoti. Teismo psichologė A. A. taip pat paaiÅ¡kino, kad tokio amžiaus vaikui natÅ«raliai kyla klausimai ir nerimas, kur jis bus ir, ar jei jis apie tai prisipažins, nebus nuo tėvo dar blogiau.

Vaikui normalu susižinoti, kas nutiks, kur jis bus patalpintas, nes jis atėjęs į apklausÄ jos irgi klausė, kur bus tėvas ir kur bus jis. Tai natÅ«ralÅ«s klausimai pagal vaiko charakteristikÄ , asmenybę, norint užsitikrinti saugumÄ .

39. Tam, kad bÅ«tų patikrinta liudytojos S. G. iÅ¡kelta versija, kad E. U. su draugais turėjo planÄ , kaip pakliÅ«ti į vaikų globos namus, teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaip liudytojai R. B. ir J. B..

40. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. B. parodymų nustatyta, kad jis su E. U. buvo geri draugai. Girdėjo, kaip J. B. klausė E. U., ar Å¡is nenori ateiti pas juos, nes ten fainiai, daug vaikų. R. B. nežinojo, ar E. U. tėvas smurtauja prieÅ¡ E. U., nes apie tai nėra kalbėję. Tik žinojo, kad jeigu kÄ padarydavo blogai, iÅ¡ jo kÄ nors atimdavo. VienÄ kartÄ girdėjo E. U. ir J. B. pokalbį, kurio metu jie kalbėjo apie mėlynes, kad bÅ«tų gerai, jei iÅ¡eitų apgauti direktorę ir pavaduotojÄ bei atvažiuoti pas J. B.. E. U. atsirado kelios mėlynės sportuojant pamokų metu. Žaidžiant kvadratÄ E. U. kamuoliu buvo pataikyta į rankÄ . Dar matė mėlynę ant jo kojos iÅ¡ priekinio Å¡ono, žemiau kelio, kaip „blauzdelės“, ji atsirado per kitÄ pamokÄ , kai bėgdamas nukrito, o koja užkrito Å¡onu ant suoliuko. Buvo dar mėlynių, bet nežinojo, iÅ¡ kur jos atsirado (t. 3, b. l. 23).

41. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo J. B. parodymų nustatyta, jis su E. U. buvo geri draugai. Liudytojas jokio plano, kad dar kažkas nori ateiti gyventi į globos namus, kad jis bÅ«tų įkalbinėjęs E. U. ateiti gyventi į globos namus, neprisiminė. Taip pat nežinojo, ar E. U. norėjo gyventi vaikų namuose. Kai juose jau gyveno, sakė, kad tėtis mušė su diržu. E. U. neaiÅ¡kino jam, kaip atsirado globos namuose, iki tol nepasakojo apie muÅ¡imÄ . Kai žaidė kvadratÄ , E. U. su kamuoliu buvo pataikyta į rankÄ (petį) ir kojos Å¡onÄ , buvo mėlynės. Liudytojas nežinojo, kodėl tos mėlynės tokios svarbios, kad apie jas pasakoja. Jis negalėjo tiksliai pasakyti ir ant kurios kojos, nes neprisiminė. Nematė, kaip atsirado ir kitos mėlynės, tik jas matė persirengimo kambaryje. Kiek laiko praėjo po to, kai jis matė mėlynes ir E. U. atėjo gyventi į globos namus, pasakyti negalėjo, parodė, kad greitai (t. 3, b. l. 25).

42. Pažymėtina, kad dėl pas E. U. kraujosruvų atsiradimo priežasties, neva sukurto plano, kaip apsigyventi vaikų globos namuose, apeliaciniame teismo posėdyje buvo praÅ¡oma dar kartÄ apklausti liudytojus R. B. ir J. B.. Tačiau akcentuotina, kad psichologė ekspertė A. Å ., bÅ«dama susipažinusi su liudytojų R. B. ir J. B. parodymais, įvertino jau teisiamajame posėdyje duotus jų parodymus kaip ne visai patikimus, nes parodymus davė praėjus atitinkamam laikui. Ekspertė niekada nerekomenduoja dėl tų pačių įvykių apklausti vaikus papildomai arba pakartotinai vėliau, nes tai įneÅ¡a painiavos, kadangi vaikui normalu praėjus tam tikram laikui painiotis.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad BPK 186 straipsnyje nurodyta, kad nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vienÄ kartÄ , ir tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu bÅ«tina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi bÅ«ti daromas vaizdo ir garso įraÅ¡as. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamÄ jį posėdį Å¡aukiami tik iÅ¡imtiniais atvejais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant užtikrinti nepilnamečio proceso dalyvio apsaugÄ nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio ir jo parodymų patikimumÄ , taip pat iÅ¡vengti galimo teisės į gynybÄ pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015). Å iuo atveju liudytojai R.

B. ir J. B. buvo apklausti teisiamajame posėdyje, visi proceso dalyviai turėjo galimybę pasiruoÅ¡ti liudytojų apklausai, apklausų metu dalyvavo tiek nuteistasis M. U., tiek jo gynėjas, jie turėjo teisę liudytojams užduoti klausimų ir jų uždavė. Todėl nenustatyta iÅ¡imtinių aplinkybių, dėl kurių minėtus liudytojus bÅ«tų pagrindo apklausti dar kartÄ ir apeliaciniame teismo posėdyje. Pažymėtina, kad jų parodymai vertintini visų nustatytų bylos aplinkybių kontekste.

43. Pažymėtina, kad tiek liudytojas R. B., tiek ir J. B. parodė, kad matė ant E. U. rankos ir kojos mėlynes, paaiÅ¡kino, iÅ¡ kur jos atsirado. Pas E. U. matė ir daugiau mėlynių, tačiau nežinojo, iÅ¡ kur jos atsirado. Å i aplinkybė nepaneigia to, kad pas E. U. bÅ«davo kraujosruvų ir dėl prieÅ¡ jį sistemingai vartojamo smurto. Pažymėtina, kad nei liudytojas R. B., nei liudytojas J. B. neparodė, kad E. U. mėlynių prisidarė specialiai, norėdamas apkaltinti tėvÄ smurtavimu.

Liudytojas R. B. girdėjo, kaip J. B. klausė E. U., ar Å¡is nenori ateiti pas juos, nes ten fainiai, daug vaikų, tačiau nenustatyta, kad buvo tariamasi, kaip E. U. pakliÅ«ti į vaikų globos namus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats neneigė, kad sakė J. B., jog nori gyventi su juo, tačiau jam nesakė dėl ko (t. 3, b. l. 49). Tai parodo, kad kalba apie gyvenimÄ vaikų globos namuose buvo, todėl J. B. jam ir papasakojo apie tai, kad vaikų globos namuose gyventi nėra blogai. IÅ¡ liudytojo J. B. parodymų nustatyta, kad E. U. nekalbėjo apie tai, kad jį muÅ¡a tėvas, tačiau apie muÅ¡imÄ papasakojo tik tada, kai jau buvo vaikų globos namuose.

E. U. teisiamajame posėdyje ir parodė, kad norėjo gyventi su J. B., kad jo nemuÅ¡tų (t. 3, b. l. 49). R. B. teigimu, jis vienÄ kartÄ girdėjo E. U. ir J. B. pokalbį apie tai, kad bÅ«tų gerai, jei dėl mėlynių iÅ¡eitų apgauti direktorę ir pavaduotojÄ bei atvažiuoti pas J. B.. Tačiau ne tik specialisto iÅ¡vadoje užfiksuoti duomenys, bet ir eksperto R. P. iÅ¡samÅ«s ir motyvuoti paaiÅ¡kinimai teisiamajame posėdyje paneigia aplinkybę, kad 2017 m. gruodžio 13 d. auklėtojai ir psichologei E. U. parodytos ant kojų buvusios kraujosruvas, buvo iÅ¡ anksčiau ir galėjo atsirasti ne dėl muÅ¡imo, o galbÅ«t liudytojo R.

B. ar J. B. nurodytu būdu.

44. Pažymėtina, kad iš specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų nustatyta, kad teismo medicinos ekspertas R. P. E. U. apžiūros metu nerado liudytojų R. B. ir J. B. nurodytų mėlynių ant peties ir žemiau kelio iš šono. Akcentuotina, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai E. U. padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje. Ir tai paneigia liudytojų R. B. ir J. B. nurodytas kraujosruvų atsiradimo aplinkybes, kad kraujosruvos atsirado E. U. krentant šonu, kojai užkritus ant suoliuko.

Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. paaiÅ¡kino, kad virstant ant suolo kraujosruvos bÅ«na ne tokios, jos bÅ«na viename lygyje, susidarytų menama linija, turėtų bÅ«ti briauna. Å iuo atveju menamų linijų nėra, yra dvi skirtingos kraujosruvos. Tai nėra atsiradę atsitrenkiant į kažkokį daiktÄ . Bėgant Å¡alia sienos, kritimo metu sÄ moningas žmogus savisaugos instinktų pagalba remiasi į kažkokį Å¡alimais esantį pavirÅ¡ių. Jei Å¡alia sienos, tai greičiausiai nebÅ«tų nukritęs. O jei bÅ«tų kritęs iÅ¡ inercijos į priekį, tai bÅ«tų buvę sužaloti priekiniai, bet ne nugariniai pavirÅ¡iai.

Jeigu suoliukai eina įstrižai, stovi ne prie sienos, tai jis bÅ«tų užkliuvęs už jo ir vėl bÅ«tų kritęs iÅ¡ inercijos į priekį. Neįtikėtina, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti krentant Å¡onu ir skersai. Netikėti objektyviais teismo medicinos eksperto paaiÅ¡kinimais ir specialisto iÅ¡vadoje užfiksuotais duomenimis nėra jokio pagrindo, jų objektyviai kiti bylos duomenys ir nepaneigia. Kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumÄ , visiÅ¡kai nepagrįstas ir apeliacinio skundo praÅ¡ymas atlikti sporto salės apžiÅ«rÄ , Å¡is praÅ¡ymas buvo iÅ¡spręstas apeliaciniame teismo posėdyje.

45. Apeliaciniame skunde kritikuojamas teismo psichologės A. A. paaiÅ¡kinimas, kad sunkiai tikėtina, jog berniukÄ sužalojo kažkas iÅ¡ draugų jiems susitarus, nes tokiu atveju vaikas bÅ«tų pasirinkęs sumuÅ¡imui ne tokiÄ skausmingÄ vietÄ , t. y., gynybos teigimu, iÅ¡ kur vaikui žinoti, kuri vieta neskausmingesnė. Tačiau dėl tokio gynybos argumento pažymėtina, kad kiekvienas asmuo jaučia skausmÄ , ir tik jis pats aiÅ¡kiai suvokia, kada skauda mažiau ar daugiau. Å iuo atveju jau pats sužalojimų padarymo mechanizmas ir mastas paneigia versijÄ , kad vaikas susižalojo neva savo noru vien tam, kad pakliÅ«tų į vaikų globos namus. Pažymėtina, kad teismo psichologė A. A. ir akcentavo, kad sužalojimai bÅ«tų galbÅ«t pavieniai.

46. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. taip pat paaiÅ¡kino, kad kelios kraujosruvos ant nukentėjusiojo kojų galėjo bÅ«ti padarytos sulenktu diržu ar laidu. Labai panaÅ¡u į muÅ¡imÄ diržu. Negalėjo bÅ«ti kažkokia liniuotė ar dar kažkas. Žymė yra platesnė nei buvo žalojantis objektas. Jei bÅ«tų sagties žymė, tai greičiausia bÅ«tų prakirtimas arba nubrozdinimas. Mėlynių intensyvumas priklauso nuo pažeistos kraujagyslės apimties ir skersmens. Nuo smÅ«gio nepriklauso.

Kiekvienam iÅ¡ mÅ«sų sudavus tokiu pat stiprumu, pas vienus bÅ«tų vienokios, pas kitus kitokios žymės. Priklauso nuo kraujagyslių trapumo, diametro ir kitų savybių. Kadangi matosi iÅ¡linkimas, kažkas lenkto, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad sudavė diržu arba mušė kačerga. Galėjo bÅ«ti suduota dviem skirtingais daiktais arba vieno daikto skirtingomis padėtimis. Ekspertas nurodė, kad jis apžiÅ«ros metu apžiÅ«ri ir užfiksuoja viskÄ , kÄ randa. Jei iÅ¡vadoje užfiksuota nėra, tai kitų nubrozdinimų ar mėlynių nebuvo.

BÅ«na tokių vietų, kur sužalojimų nelieka – galvos plaukuotoje dalyje, pilve, nes nėra objekto, kurį galima bÅ«tų traiÅ¡kyti. Kartais bÅ«na per silpnai suduodami smÅ«giai, kad nuo jų liktų iÅ¡oriniai sužalojimai. SmÅ«gių galėjo bÅ«ti daugiau, bet ne mažiau. Tai nėra atsiradę atsitrenkiant į kažkokį daiktÄ . Pagal spalvas, sužalojimai padaryti prieÅ¡ 1-3 paras iki apžiÅ«ros. Ä®vardintas laikas atitinka. Kraujosruvos gali iÅ¡likti iki dviejų savaičių, greičiausiai iÅ¡nyksta apie devintÄ parÄ .

Tada kraujosruva bÅ«na vos gelsva arba visai nematoma. Po kelių mėnesių smurto žymių nelieka, jei tai nebuvo odos vientisumo pažeidimas, kuris gijo kaip randas. Kapiliarinio kraujavimo įtrÅ«kimai, pavirÅ¡inio audinio nubrozdinimai sugyja ir žymių nelieka. Jei paliečiami gilesni odos sluoksniai, tai sugyja į randÄ . Sugijus per 10 dienų, žymių gali ir nelikti, ypač jauname organizme. Jei nubrozdinimai platesni, tada kartais toje vietoje oda bÅ«na Å¡viesiai rausva, bet tai irgi su laiku iÅ¡nyksta.

Å iuo atveju tokių randų ar odos pakitimų nebuvo. Labiau tikėtina, kad E. U. smÅ«giai galėjo bÅ«ti suduoti vertikalioje padėtyje. Kad galima bÅ«tų pasakyti tiksliai, reikia matyti taburetę, jos aukÅ¡tį. Pasilenkus, kojos labiau artimos vertikaliai padėčiai. Å iuo atveju jokio skirtumo, ar E. U. kliuvo stovinčioje padėtyje, ar jam pasilenkus į priekį. Patogiau aiÅ¡ku suduoti iÅ¡ virÅ¡aus žemyn. Stovint turi bÅ«ti suduota iÅ¡ Å¡ono. Teismo medicinos ekspertas pažymėjo, kad bet kokiu atveju kalbama apie faktÄ , kad buvo suduota.

Smūgiuojantysis turėjo stovėti iš kairės pusės, ir jokio skirtumo, kokia ranka suduota (t. 3, b. l. 58–59).

47. Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas R. P. patvirtino, kad E. U. sužalojimai, kuriuos jis 2017 m. gruodžio 13 d. ryte parodė auklėtojai ir psichologei, neatsirado krentant ant suoliuko ar kitokiu būdu, o buvo padaryti 2017 m. gruodžio 12 d. jį mušant. Aiškiai apibūdino, pagal kokius požymius sužalojimai nustatomi, taip pat jų padarymo laikas ir panašiai. Šiuo atveju tai, kad nukentėjusysis nemokėjo aiškiai apibūdinti kaip atrodė diržas – plonesnis ar storesnis, nepaneigia jo parodymų dėl to, kad buvo mušamas diržu paguldytas ant kėdės. Teismo medicinos ekspertas R.

P. pažymėjo, kad bet kokiu atveju kalbama apie faktÄ , kad buvo suduoti smÅ«giai. Kartu teismo medicinos ekspertas nepatvirtino, kad E. U. sužalojimai buvo padaryti diržo sagtimi. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog buvo muÅ¡amas diržo sagtimi, kaip jau buvo aptarta, nematė ir E. U., tiesiog jis taip manė pagal atsiradusias žymes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje Å¡iÄ aplinkybę aptarė, nurodė, kad ji iÅ¡ kaltinimo Å¡alintina. Tačiau jÄ paliko nustatomojoje dalyje, todėl Å¡i klaida taisytina apeliacinės instancijos teismo.

48. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu, kai E. U. buvo apklausiamas, jis jau nebegyveno tėvo Å¡eimoje, tariamas jo tikslas susigrÄ Å¾inti mamÄ jau buvo pasiektas, todėl motyvo melagingai apkaltinti tėvÄ ir dėl daugiau smurto atvejų nei jų buvo iÅ¡ tikrųjų, nebegalėjo bÅ«ti. Nukentėjusysis E. U. paaiÅ¡kino priežastį, kodėl jis nutarė nebetylėti ir apie prieÅ¡ jį vėl pavartotÄ fizinį smurtÄ praneÅ¡ti auklėtojai, ir tai padarė iÅ¡kart kitos dienos rytÄ , po pirmos pamokos, t. y. todėl, kad po paskutinio smurto atvejo 2017 m. gruodžio 12 d., jam labai skaudėjo, jis negalėjo nė prisėsti, nė prigulti.

Å ias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis apie patirtÄ smurtÄ pranešė po pirmos pamokos, o ne kaip teigė gynėjas po 2-3 pamokos, patvirtina liudytojos S. G. parodymai, (duomenys neskelbtini) praneÅ¡ime Nr. (1.11)-R3-211 nurodytos aplinkybės, kad 2017 m. gruodžio 13 d. per pirmÄ pertraukÄ , 8.50 val., į (duomenys neskelbtini) klasės auklėtojÄ S. G. kreipėsi Å¡ios klasės mokinys E. U., jis informavo, kad antradienį, 2017 m. gruodžio 12 d., jį grįžusį į namus sumušė tėvas M.

U.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis anksčiau nepasakė apie prieÅ¡ jį vartojamÄ fizinį smurtÄ , nes bijojo tėvo, kad jis nesulauktų dar daugiau fizinių ir psichologinių bausmių. Å iÄ aplinkybę objektyviai patvirtina psichologės-ekspertės A. Å . paaiÅ¡kinimai, kad E. U. bijojo pasakyti mamai apie tėvo smurtÄ iÅ¡ baimės, kad negautų daugiau fizinių bausmių. Psichologė-ekspertė A. Å . paaiÅ¡kino, kad tai labai informatyvus ir labai tipiÅ¡kas sakinys, kai jaučiama vaiko baimė – niekam nesakyti, nes bus dar blogiau.

Tai parodo, kodėl taip ilgai vaikas kenčia. Kaip reaguoti, kÄ daryti, tas sprendimo pasirinkimų ratas yra labai siauras. Vaikas nežino, kaip ir kÄ daryti. Pagal tai, kÄ E. U. pasakojo, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Jis jautėsi psichologiÅ¡kai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau prieÅ¡intis tiems dalykams, kurie vyko prieÅ¡ jį. Kaip neretai bÅ«na, išėjęs į saugiÄ aplinkÄ , vaikas jaučiasi gerai. Tai, kad E. U. bijojo pasakyti auklėtojai apie tai, kad jį sumušė tėvas, nustatyta ir iÅ¡ liudytojos S. G. parodymų, t. y. jis iÅ¡ pradžių pasitikslino, ar bus saugus, ir tik tada papasakojo apie tėvo smurtÄ .

Liudytoja patvirtino, kad E. U. labai bijojo tėvo, nes pasitarę su „vaiko teisėmis“, pakvietė ateiti į mokyklÄ tėtį, vaikas nenorėjo susitikti su tėčiu. Teismo psichologė A. A. taip pat patvirtino, kad tokio amžiaus vaikui natÅ«raliai kyla klausimai ir nerimas, kur jis bus ir, ar jei jis apie tai prisipažins, nebus dar blogiau. Vaikui normalu susižinoti, kas nutiks, kokie galbÅ«t veiksmai ir kur jis bus patalpintas. E. U., atėjęs į apklausÄ , jos taip pat klausė, kur bus tėvas, kur bus jis.

Aptartų duomenų visuma vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina, kad nukentėjusysis anksčiau nepranešė apie prieÅ¡ jį tėvo vartojamÄ smurtÄ dėl baimės, kad tėvas jo nepavartotų dar daugiau. Ir Å¡i aplinkybė visiÅ¡kai nepaneigia, o tik patvirtina tai, kad prieÅ¡ E. U. buvo vartojamas fizinis ir psichologinis smurtas.

49. Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusysis E. U. yra hiperaktyvus, lengvai nepasiduodantis auklėjimui, krečiantis išdaigas, kartais netinkamai besielgiantis vaikas, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad E. U. davė tikrovės neatitinkančius parodymus.

50. Iš liudytojos J. A. parodymų nustatyta, kad E. U. verkė per abi konsultacijas, analizuodama dėl ko berniukas verkė, visada prieidavo prie to, kad berniukas verkė dėl to, kad labai ilgėjosi mamos ir gyveno su tėčiu, su kuriuo gyventi nenorėjo (t. 2, b. l. 184–185). Iš liudytojos M. Š. parodymų nustatyta, kad ji yra E. U. klasės auklėtoja, E. U. pažįsta nuo praeitų metų rugsėjo mėnesio. Rugsėjo mėnesio vidury jis buvo išvykęs iš jų mokyklos ir grįžo vasario mėnesio gale.

Liudytoja patvirtino, kad E. U. yra hiperaktyvus vaikas, tačiau gan nuoÅ¡irdus, bet turintis problemų su drausme, mėgstantis save iÅ¡reikÅ¡ti ne visai teisinga forma. Pirmieji mėnesiai buvo pakankamai sunkÅ«s, su juo dirbo ir darbas davė savo rezultatų, vaikas daro iÅ¡vadas. E. U. ateina pas jÄ pasiÅ¡nekėti, pabendrauti, skambina, kai jam namuose sunku arba kažkas įvyksta. Tiesiog pasikalba ir jam geriau. Grįžęs nepasakojo apie tÄ laikotarpį, kai nebuvo jų mokykloje. Tik minėjo, kad iÅ¡ tėvelio išėjo dėl to, kad jį sumušė.

Vasario mėnesį, kai E. U. grįžo, buvo visiškai tas pats vaikas, koks buvo rugsėjo mėnesį (t. 2 t., b. l. 183). Pažymėtina, kad iš liudytojos M. Š. parodymų nustatyta, kad su E. U. tiesiog reikėjo bendrauti. Tai, kad E. U. nebuvo visiškai paklusnus vaikas, neneigė ir jo mama V. G. (t. 2, b. l. 160–162). Tačiau tai savaime neparodo, kad dėl hiperakyvumo ir tam tikro nepaklusnumo, E. U. davė melagingus parodymus. Teisiamajame posėdyje psichologė-ekspertė A. Š. patvirtino, kad E. U. parodymai joms (ekspertėms) abejonių neįnešė.

E. U. emocinė bÅ«sena, jo jautrumas kalbant apie įvykį iÅ¡lieka iki Å¡iol. Duodamas parodymus E. U. negali ramiai apie tai kalbėti. Jam vis dar yra emociÅ¡kai skausminga. Matė, kad jis verkė prisimindamas tuos įvykius. IÅ¡vykus mamai ir apsigyvenus pas tėvÄ , kardinalÅ«s pokyčiai jau tuomet rodė, kad pakitęs elgesys į blogÄ jÄ pusę. Tai rodė, kad jo santykiai namuose yra prasti. Tie duomenys gal psichologinio pobÅ«džio dalykai. Tai netiesiogiai rodo, kad jo psichobÅ«sena pablogėjo.

Visa tai siejama su tuo, kas vyko namuose, santykiai su tėvu ir tėvo drauge. Kai reikėjo kalbėti apie tÄ gyvenimo etapÄ , gal labiau savo santykį su tėvu, jam kilo graudulys, jis verkė ir jam buvo skaudu prisiminti. Kaip neretai bÅ«na, išėjęs į saugiÄ aplinkÄ , jis jaučiasi gerai. Praėjo nemažai laiko, todėl vaikas labiau atsigavo. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio.

Ekspertė taip pat paaiškino, kad melavimas yra bendražmogiška vertybė, būdinga visiems žmonėms. E. U. elgiasi kaip jo amžiaus tarpsnio vaikas. Kalbėdama iš profesinės patirties, ekspertė pažymėjo, kad, kai tiriamojo nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, matomas kitoks vaizdas. Kūno kalba nerodo buvusios patirties. Vaikas nesijaudina, jis labiau pyksta, kad jam užduodami patikslinami klausimai, kyla vengimo reakcija, nenoras kalbėti. Jo kalboje ryškėja frazių atsikartojimas, nes vaikas negali kurti laisvai čia ir dabar apie tai, ko nebuvo ir nepatyrė.

Jo psichologinis portretas yra kitoks. Vaikai nemoka kaip suaugę kurti ir laisvai reaguoti. Tai labai individualu, negalima pritaikyti visiems atvejams, tačiau labai konkrečiai apie E. U., tai, kÄ jis kalbėjo, kÄ jos matė, jautėsi jo savivertės sumažėjimas, visa tai nesukėlė abejonių, kad gali meluoti (t. 3, b. l. 79–81). Teismo psichologė A. A. taip pat patvirtino, kad jai žinoma, jog vaikui yra konstatuotas hiperaktyvumas su emocijų ir elgesio sutrikimais. Tai parodo, kad vaikas gali spontaniÅ¡kai iÅ¡gyventi.

VienÄ kartÄ gali labai susikaupti, kitÄ kartÄ negali. Jis pats emocijų nevaldo, jam sunku kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Vien kÅ«no reakcijos neparodo, ar meluoja, tai yra visuma reakcijų, žodžių, emocijų ir viso kito. Å ioje situacijoje labiau matoma, kad berniuko emocinės reakcijos sutampa su pakankamai nuosekliais ir jo amžiui bÅ«dingais faktiniais parodymais. O reakcijos, kaip muistymasis, gali bÅ«ti nerimo iÅ¡krova ir iÅ¡raiÅ¡ka, jo norėjimas kuo greičiau iÅ¡ ten iÅ¡eiti. Jis nebuvo suinteresuotas antrÄ kartÄ pasakoti, koks tėtis blogas, jis to net ir nesakė.

Jis prisiminė tik tuos veiksmus, kurie jį žeidžia. Tai daugiau nerimo ir nesaugumo ženklas, bet ne melavimo (t. 3, b. l. 81–82). Teisiamajame posėdyje psichiatrė-ekspertė S. S. pažymėjo, kad iÅ¡sikyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje E. U. sukėlė liÅ«desį, pablogino elgesį mokykloje. Jei bÅ«tų gyvenęs aplinkoje, kuri bÅ«tų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tÄ iÅ¡siskyrimo liÅ«desį, tai toks sutrikimas nebÅ«tų susiformavęs. GalbÅ«t Å¡i situacija sutrikdė E. U. emocinę bÅ«senÄ , tačiau tokio psichikos sutrikimo, koks nustatytas ekspertizės metu, sukelti negalėjo.

Ekspertė paaiÅ¡kino, kad vegetacinės reakcijos – tai kÅ«no reakcijos į stresÄ : rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai bÅ«na, kad padažnėja kvėpavimas, Å¡irdies veikla. Tokio reagavimo sÄ moningai sukelti nėra įmanoma. Jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. U. iÅ¡lieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes (t. 3, b. l. 79).

51. Aptartų duomenų visuma parodo, kad nukentėjusysis E. U. buvo stresinėje situacijoje, jam buvo graudu dėl iÅ¡siskyrimo su mama, tačiau visiÅ¡kai paneigia jo gebėjimÄ manipuliuoti ar pravirkti kada reikia, bei kad Å¡i situacija galėjo paveikti neteisingų (melagingų) parodymų davimÄ . Ekspertės patvirtino, jog gyvenamosios aplinkos pasikeitimas galėjo turėti įtakos berniuko emocinei bÅ«senai, tačiau tai ne vienkartinis įvykis sukėlė jo tokiÄ emocinę reakcijÄ â€“ sveikatos sutrikdymÄ . Tai ne tik E. U. įvardintos fizinės bausmės, bet ir menkinimas, patyčios, grasinimai, kurie truko tÄ gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. Taip pat reikÅ¡minga eksperčių iÅ¡vada, jog E. U. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresÄ tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradęs bÅ«tent dėl nuteistojo M. U. veiksmų.

52. Atsižvelgdamas į objektyviai nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis E. U. apkalbėjo savo tėvÄ ir įgyvendino sukurtÄ planÄ patekti į vaikų globos namus, yra visiÅ¡kai nepagrįsti.

53. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje psichologė-ekspertė A. Š. iš ekspertinio darbo patirties paaiškino ir dėl to, kad tokia situacija, kai mokykloje tėvas atrodo rūpestingas, o namuose smurtauja, yra tipiška. Ji dažnai susiduria su tuo, kai aplinkiniai nepastebi ar negali pastebėti, kas vyksta šeimoje. Šeimoje elgiamasi kitaip, atsipalaiduojama, elgiamasi natūraliai. Ir dėl to aplinkiniai gali stebėtis. Tai labai tipiška situacija. Kiekvienas žmogus, būdamas namuose, atsipalaiduoja, o išėjęs į visuomenę mobilizuojasi, tampa labiau priimtinas visuomenei, kontroliuoja savo emocijas. Ekspertėms ši situacija natūrali ir kasdieniška.

54. KaltinimÄ M. U., kad jis psichologiÅ¡kai gniuždė savo vaikÄ jam grasindamas, gÄ sdindamas fizinėmis bausmėmis, perdėtai kontroliavo, nepaneigia ir apklaustų liudytojų R. N., S. N., D. P. parodymai, iÅ¡ jų nustatyta, jog E. U. skubėdavo namo, nes gaus muÅ¡ti, jam buvo draudžiama bendrauti su N. N.. E. U. skundėsi, jog yra nemylimas, baramas (t. 2, b. l. 168–169, b. l. 48–49, 169–170, 170, t. 1, b. l. 42, 135–136). Tai, kad E. U. buvo grasinama, jis buvo gÄ sdinamas, nustatyta ir iÅ¡ paties nuteistojo M.

U. parodymų. Nors, gynybos teigimu, 2017 m. gruodžio 12 d. konflikto metu M. U. pasakymas sÅ«nui E. U., kad jis atims mamai motinystės teises, buvo paimtas iÅ¡ konteksto, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir pažymi, kad toks pasakymas dėl vaikui labai svarbaus dalyko, kai vaikas ir taip jautė stresÄ dėl mamos iÅ¡vykimo, norėjo, kad ji greičiau grįžtų, neabejotinai jį paveikė neigiamai, jis bijojo, kad toks grasinimas vienareikÅ¡miÅ¡kai gali bÅ«ti įgyvendintas. Ir tai visiÅ¡kai nepaneigia to, kad nuteistasis M.

U. nevengė grasinančių, gÄ sdinančių pasisakymų vaikui.

55. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos A. U. parodymais, kadangi jie visiÅ¡kai prieÅ¡tarauja byloje objektyviai nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Liudytoja teigė, kad E. U. jai nepasakojo apie tai, kad tėvas vartotų prieÅ¡ jį fizinį smurtÄ , bet neva pasakojo, kad smurtÄ patirdavo iÅ¡ patėvio. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad prieÅ¡ E. U. nuteistasis M. U. vartojo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtÄ , o kad kaltinime nurodytu laiku E. U. bÅ«tų patyręs smurtÄ ne tik iÅ¡ tėvo ir jo draugės, bet ir iÅ¡ kitų asmenų, nenustatyta. Tokie liudytojos A. U. parodymai kelia pagrįstų abejonių ir dėl to, kad ji yra nuteistojo motina, todėl neabejotinai siekė duoti naudingus parodymus bÅ«tent sÅ«nui M. U..

56. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatytas ir E. U. motinos V. G. koks nors suinteresuotumas apkaltinti M. U. bei, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tokiu būdu pasipelnyti.

57. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausta kaip liudytoja V. G. tik parodė tai, kÄ jai pasakojo sÅ«nus E. U. jau po įvykio. Ji pati apie sÅ«naus sumuÅ¡imÄ sužinojo iÅ¡ mokyklos pedagogų, nes sÅ«nus, bijodamas tėvo, jai apie prieÅ¡ jį vartojamÄ smurtÄ nepasakojo. Tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog E. U. jai pasakojo, kad tėvas sumušė laidu (t. 1, b. l. 55–56), o teisiamajame posėdyje parodė, kad – diržu (t. 2, b. l. 160–161), nėra esminė, kadangi liudytoja pati tiesiogiai įvykio nematė.

Tai, kad 2017 m. gruodžio 12 d. E. U. buvo sumuÅ¡tas diržu patvirtina byloje surinkti ir aptarti objektyvÅ«s duomenys. Å iuo atveju pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymÄ V. G. pareiÅ¡kimÄ , o gavus policijoje raÅ¡tÄ iÅ¡ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus dėl galbÅ«t smurto vartojimo prieÅ¡ E. U.. Pradėjus ikiteisminį tyrimÄ ir pripažinus asmenį nukentėjusiuoju, nukentėjusiajam ir jo atstovui pagal įstatymÄ numatyta teisė pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo (BPK 109, 110 straipsniai), ir Å¡i aplinkybė negali bÅ«ti vertintina kaip siekis pasipelnyti.

Civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo klausimÄ sprendžia teismas, iÅ¡nagrinėjęs ir įvertinęs visas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, susijusias su žalos atsiradimu ir jos dydžio nustatymu.

58. Å ios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikÄ , vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai, vaiko atstovai pagal įstatymÄ arba kiti už vaiko priežiÅ«rÄ atsakingi asmenys gali tinkamai drausminti, iÅ¡skyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas.

Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 5 ir 10 dalis fizinė bausmė suprantama kaip vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziÅ¡kai kankinti arba jo garbei ir (ar) orumui pažeminti, o smurtas prieÅ¡ vaikÄ suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.

Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiÅ«ra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamÄ jÄ , administracinę, civilinę).

59. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme iÅ¡tirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama M. U. padarytoms nusikalstamoms veikoms atskleisti ir jo kaltei įrodyti, jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir iÅ¡samiai iÅ¡dėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo iÅ¡vados, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡analizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias iÅ¡vadas, kad M.

U. sistemingai, naudodamas fizinę ir psichinę prievartÄ , fiziÅ¡kai ir psichologiÅ¡kai gniuždė nukentėjusįjį E. U. ir, bÅ«damas nukentėjusiojo tėvu, atsakingu už jo auklėjimÄ , vystymÄ si, privalėdamas rÅ«pintis jo sveikata, ugdymu, sudaryti palankias sÄ lygas visapusiÅ¡kai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartÄ . Dėl tokio pavojingo nuteistojo M. U. poveikio nukentėjusiajam E. U. diagnozuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresÄ F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradęs dėl M.

U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už padarytas veikas Å¡iuo atveju atsiranda ne tik pagal BK 163 straipsnį, kuris numato formaliÄ nusikaltimo sudėtį ir užtraukia atsakomybę esant kaltininko tiesioginei tyčiai, bet dar ir pagal kilusias pasekmes – susirgimÄ , kuris kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis). Nuteistasis M. U. aptartÄ smurtÄ vartojo tiesiogine tyčia, nes jis aiÅ¡kiai suvokė, kokiÄ daro veikÄ ir kokiai vertybei kelia pavojų taip elgdamasis.

Bauginimo, gÄ sdinimo veiksmus atliko tiesiogiai nukreipdamas juos į E. U., fizines bausmes taikė ne spontaniÅ¡kai, o liepdamas atsigulti nukentėjusiajam pilvu ant kėdės, t. y. kad bÅ«tų patogu muÅ¡ti. Todėl M. U. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 163 straipsnį. Kadangi veika turėjo pasekmes – susargdintas asmuo, neturintis 14 metų amžiaus, t. y. mažametis, ir kartu veika padaryta prieÅ¡ bejėgiÅ¡kos bÅ«klės žmogų, kadangi nukentėjusysis negalėjo tokiems veiksmams aktyviau prieÅ¡intis dėl savo bÅ«senos (nuolatinė įtariamojo baimė, fizinis silpnumas, menkavertiÅ¡kumo jausmo iÅ¡gyvenimas), buvo priklausomas nuo nuteistojo M.

U., kartu veika padaryta prieš savo šeimos narį, ji pagal atsiradusias pasekmes dar kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus. Veikos pagrįstai vertintos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis.

60. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiÅ¡kai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų ir yra tik nuteistojo ir jo gynėjo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumÄ , apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu M.

U. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį pagrįstai ir teisėtai. Dėl nuteistosios J. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso pažeidimais ir įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje 61. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors ikiteisminio tyrimo metu E. U. 2018 m. sausio 17 d. apklausos metu formaliai buvo vykdomi BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tačiau vėliau šiais mažamečio nukentėjusiojo teisme duotais parodymais J.

P. buvo pareikÅ¡ti įtarimai, ji kaip kaltinamoji buvo perduota į teismÄ . Taigi, J. P. Å¡ios apklausos metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje, todėl buvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai bei pažeista jos teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam. Užfiksavus nukentėjusiojo parodymus, o J. P. nesudarius galimybės dalyvauti Å¡ioje apklausoje bei užduoti mažamečiam nukentėjusiajam klausimų, tokie parodymai negali bÅ«ti traktuojami kaip gauti įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pripažindamas Å¡iuos argumentus pagrįstais, teismas, tenkindamas gynybos praÅ¡ymÄ , sutiko mažametį E. U. apklausti teisme pakartotinai. Tačiau tarp 2018 m. sausio 17 d. užfiksuotų E. U. parodymų bei pakartotinai teisme duotų parodymų yra esminių neatitikimų. Neatitikimas yra tokio masto, jog kelia pagrįstų abejonių E. U. parodymų patikimumu apskritai.

62. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prieÅ¡ingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo E. U. 2018 m. sausio 17 d. apklausa atlikta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietÄ ir laikÄ , kai ji atliekama Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo praneÅ¡ti įtariamajam ir jo gynėjui. Nagrinėjamu atveju įtarimai jau buvo pareikÅ¡ti M. U., jam ir buvo praneÅ¡ta apie nukentėjusiojo E. U. apklausÄ (t. 1, b. l. 73). 2018 m. sausio 17 d.

E. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu įtarimai J. P. dar nebuvo pareikÅ¡ti, ji įtariamosios statuso neturėjo. Todėl tai, kad J. P. dėl objektyvių priežasčių nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti Å¡ioje E. U. apklausoje, baudžiamojo proceso įstatyme numatyti nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos reikalavimai pažeisti nebuvo. Apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ buvo atlikta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, jos metu buvo daromas vaizdo ir garso įraÅ¡as.

Kad apklausiant E. U. nebuvo pažeisti BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai, neneigiama ir apeliaciniame skunde. Todėl Å¡ie nukentėjusiojo E. U. duoti parodymai gali bÅ«ti pripažinti įrodymais. Be to, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas gynybos praÅ¡ymÄ , sutiko mažametį nukentėjusįjį E. U. apklausti teisme pakartotinai, kur tiek kaltinamajai J. P., tiek ir jos gynėjui M. Navickui buvo sudaryta galimybė nukentėjusiajam užduoti klausimus.

63. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis E. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė skirtingas aplinkybes, jo parodymai tiek dėl laiko, tiek dėl patirto smūgio priešistorės, tiek ir dėl neva patirto smūgio priežasties yra prieštaringi.

64. Apklaustas teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamiesiems M. U., J. P., jų gynėjui M. Navickui, psichologei A. A., atstovei pagal įstatymÄ V. G., nukentėjusiojo atstovui advokatui A. Galminui, nukentėjusysis E. U. į atstovo advokato A. Galmino klausimÄ atsakė, kad su tėčiu gyveno Ž., kartais bÅ«davo, kad su ja sutardavo, daugiau buvo kartų, kai su Ž. sutardavo blogai. Kai jis užduodavo klausimÄ , ji pradėdavo Å¡aukti, vadindavo „durneliu“, „idiotu“, jausdavosi blogai.

Ä® teisėjos klausimÄ atsakė, kad be tėčio vienÄ kartÄ mušė Ž.. VienÄ rytÄ , kai norėjo nuo bato nupjauti etiketę, batas nukrito ant žemės ir Ž. delnu trenkė į galvÄ . Jis nežinojo, kodėl ji taip padarė, sakė tyliau. Ž. mušė tik tÄ rytÄ , kai pametė batÄ . Kai Ž. trenkė, jis pajuto skausmÄ , kai išėjo į mokyklÄ , „biÅ¡ki“ skaudėjo galvÄ . Ž. trenkė anksčiau, nei paskutinis tėčio muÅ¡imas. Anksčiau tėtis muÅ¡davo, tada Ž.

įtrenkė ir po kelių dienų tėtis paskutinį kartÄ mušė. Ä® gynėjo advokato M. Navicko klausimÄ atsakė, kad kai norėjo nupjauti etiketę nuo bato, jis buvo virtuvėje. Ryte atsikėlė, norėjo nuimti etiketę, bet batas nukrito ant žemės. Tada iÅ¡ miegamojo atėjo Ž. ir trenkė. Kai trenkė, jis jau stovėjo. Tėtis miegojo tame pačiame kambaryje, iÅ¡ kurio atėjo Ž.. Tai buvo tuo laiku, kai reikėjo iÅ¡eiti į mokyklÄ , prieÅ¡ aÅ¡tuonias. Po to Ž. nuėjo miegoto toliau (t. 3, b. l. 29–30).

65. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 17 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , dalyvaujant prokurorei, psichologei A. A., atstovei pagal įstatymÄ V. G., nukentėjusysis E. U. parodė, kad vakare jam paskambino mama ir pasakė, kad apsiautų žieminius batus. KitÄ rytÄ apsiavė batus, atėjo tėvo draugė Ž. ir trenkė per galvÄ . Ä® klausimÄ E. U. atsakė, kad pasakoja apie kitÄ dienÄ , rytÄ . Netyčia paslydo ir iÅ¡ rankos iÅ¡krito batas ant žemės. Ir po to atėjo tėčio draugė ir tiesiog smarkiai trenkė per pakaušį.

Po to E. U. pasakojo apie tėvo veiksmus. Kadangi apklausos pradžioje nukentėjusysis pasakojo, kad jį mušė ne tik tėtis, bet ir tėčio draugė, buvo iÅ¡samiau papraÅ¡yta papasakoti apie Å¡iÄ aplinkybę. Nukentėjusysis dar kartÄ pakartojo, kad iÅ¡ vakaro paskambino mama, sakė apsiauti batus, kuriuos ji nupirko. Jis prižadėjo avėti. Ryte pasiėmė batus, nuėjo į virtuvę nupjauti etiketę. Kai nupjovė etiketę, netyčia vienas batas iÅ¡sprÅ«do iÅ¡ rankos ir nukrito ant žemės. Atėjo tėčio draugė, ji nusikeikė ir paklausė, ar nori dabar gauti.

Ir iÅ¡ visos jėgos delnu trenkė. PapraÅ¡ytas, paveiksliuke pažymėjo vietÄ , į kuriÄ jam trenkė. Pakartojo, kad trenkimas buvo iÅ¡ tikrųjų kaip smarkus, juto skausmÄ iÅ¡ tikrųjų. Trenkė vienÄ kartÄ . Už kÄ trenkė, nežinojo, galvojo, kad dėl to, jog nukrito ant žemės batas. Tėtis tuo metu apsimetė, kad miega, nors jis girdėjo, kad tėtis sakė eiti trenkti. Tėčio draugė visÄ laikÄ grasindavo, kad muÅ¡, negalėdavo įjungti Å¡viesos, turėdavo vaikščioti ant pirÅ¡tų galiukų, kad neprižadintų.

Psichologei paaiÅ¡kinus, kad dar norima suprasti apie laikÄ ir paklausus, ar tai buvo jau po tėčio sumuÅ¡imo E. U. atsakė: „Ne, čia buvo rytÄ , kai reikėjo eiti į mokyklÄ â€œ. Dar patikslinus, ar tai buvo kitas rytas po to, kai gavo su diržu, E. U. atsakė, kad „Jo, tas kitas rytas“, o į klausimÄ : „Ar tai buvo tas pats rytas, kai tu nuėjęs į mokyklÄ pasakei ir nusprendei nebekentėti“, E. U. atsakė, kad taip. Paklausus, kelinta valanda galėjo bÅ«ti, kai jam trenkė ranka, E. U. atsakė, kad 7.12 val., paaiÅ¡kino, kad žino tiksliai, nes buvo nuėjęs prie laikrodžio pažiÅ«rėti, ar nereikia iÅ¡eiti.

Ant sienos yra kaip magnetas, kur sukabinti peiliai, o prie šono yra laikrodis (t. 1, b. l. 77–80, 81, 84–102).

66. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ praėjus vos mėnesiui po įvykio, jis neklausiamas parodė apie tai, kad jam vienÄ kartÄ per pakaušį trenkė ir J. P.. E. U. paaiÅ¡kino, kad iÅ¡ vakaro jam paskambino mama ir pasakė, kad apsiautų jos pirktus batus. Ryte jis apsiavė batus, tada atėjo tėvo draugė Ž. ir trenkė per galvÄ . Ä® klausimÄ E. U. atsakė, kad pasakoja apie kitÄ dienÄ , rytÄ . Patikslino, kad netyčia paslydus, jam iÅ¡ rankos batas buvo iÅ¡kritęs ant žemės. Ir po to atėjo tėčio draugė ir tiesiog smarkiai trenkė per pakaušį.

Po to buvo praÅ¡oma papasakoti toliau apie tėvo veiksmus, o paklausus vėl apie E. U. nurodytÄ J. P. veiksmÄ , E. U. dar kartÄ paaiÅ¡kino, kad ryte pasiėmė batus, nuėjo į virtuvę nupjauti etiketę. Kai nupjovė etiketę, netyčia vienas batas iÅ¡sprÅ«do iÅ¡ rankos ir nukrito ant žemės. Atėjo tėčio draugė, ji nusikeikė ir paklausė, ar nori dabar gauti. Ir iÅ¡ visos jėgos trenkė delnu. Pažymėtina, kad E. U. riÅ¡liai neparodė įvykio eigos, tačiau iÅ¡ atsakymų matyti, kad jis pasiėmė batus, nuėjo į virtuvę nupjauti etiketę, jÄ nupjovus batas iÅ¡krito iÅ¡ rankos ir tada atėjo J.

P. bei trenkė per pakaušį. AnalogiÅ¡kai įvykio eigÄ , vietÄ , kokiu metu ir į kuriÄ vietÄ jam trenkė J. P., kad jis pajuto skausmÄ , nukentėjusysis parodė ir teisiamajame posėdyje. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu toje pačioje apklausoje E. U. iÅ¡ pradžių nurodė, jog jis jau buvo apsiavęs batus, kai atėjo J. P. ir jam trenkė, iÅ¡ esmės ir neprieÅ¡tarauja tokiam faktui, t. y. kad jis jau buvo apsiavęs batus, nes teisiamajame posėdyje E. U. ir patvirtino, kad kai J. P. trenkė, jis jau stovėjo.

Todėl logiÅ¡ka, kad E. U. batus jau galėjo bÅ«ti apsiavęs, ir Å¡ioje vietoje jokių esminių prieÅ¡taravimų nėra. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu E. U. aiÅ¡kiai parodė, kad tai buvo ryte po to, kai jį iÅ¡ vakaro sumušė tėtis. Atkreiptinas dėmesys, kad iÅ¡ E. U. parodymų matyti, kad jam nebuvo suprantamas psichologės klausimas: „ar tai buvo jau po tėčio sumuÅ¡imo“. AiÅ¡kiai matyti, kad E. U. suprato, kad manoma, jog J. P. jam trenkė tÄ pačiÄ dienÄ , kai sumušė tėtis, todėl jis patikslino:

„Ne, čia buvo rytÄ , kai reikėjo eiti į mokyklÄ â€œ. Dar patikslinus, ar tai buvo kitas rytas po to, kai gavo su diržu, E. U. atsakė, kad „Jo, tas kitas rytas“, o į klausimÄ : „Ar tai buvo tas pats rytas, kai tu nuėjęs į mokyklÄ pasakei ir nusprendei nebekentėti“, E. U. tiksliai atsakė, kad taip. Kaip matyti, E. U. aiÅ¡kiai nurodė ir net kelis kartus patikslino dienÄ , kai jam J. P. trenkė delnu per pakaušį, taip pat nurodė vietÄ ir net tikslų laikÄ , nes tuo metu pažiÅ«rėjo į laikrodį virtuvėje, kuris buvo prie peilių.

E. U. abejose apklausose nežinojo dėl ko jam trenkė J. P., jis tik pagalvojo, kad dėl to, jog iÅ¡kritęs iÅ¡ rankų ant žemės batas sukėlė triukÅ¡mÄ , nes ji visada liepdavo elgtis tyliai. Taip pat parodė, kad kai J. P. jam trenkė delnu, pajuto skausmÄ , o ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir tai, kad trenkė stipriai – iÅ¡ visų jėgų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis skirtingai parodė dėl to, kÄ tuo metu veikė tėvas. Tačiau, kaip jau buvo aptarta ir atsakant į nuteistojo E. U. ir jo gynėjo apeliacinį skundÄ , vaikas nesugeba sklandžiai dėstyti minčių, ir tai matyti iÅ¡ jo parodymų, todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, kad tėvas apsimetė, jog miega, o teisiamajame posėdyje, kad miegojo, nėra visiÅ¡kai skirtinga aplinkybė, kadangi abiem atvejais E. U. vienodai parodė, kad tėvas tuo metu, kai jam trenkė J.

P., buvo miegamajame, o teisiamajame posėdyje dar patikslino, kad jis nebuvo atsikėlęs, todėl vaikas ir išsireiškė, kad miegojo.

67. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusysis E. U. teisiamajame posėdyje, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė laikÄ , kada jam J. P. trenkė per pakaušį, t. y. teisiamajame posėdyje jis teigė, kad tai buvo anksčiau, nei paskutinis tėčio muÅ¡imas. Tačiau kartu akcentuoja, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis visiÅ¡kai vienodai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė bÅ«tent faktines aplinkybes. Todėl nagrinėjamu atveju tai, kad jis teisiamajame posėdyje, pažymėtina, po įvykio praėjus net daugiau kaip metams negalėjo prisiminti tik laiko ir dėl jo painiojosi, visiÅ¡kai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų teisingumo, kad J.

P. trenkė jam delnu ir sukėlė fizinį skausmÄ . Å iuo atveju nėra pagrindo netikėti, kad nukentėjusysis E. U. laikÄ tiksliai nurodė bÅ«tent ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ praėjus vos mėnesiui po įvykio, jis pats net kelis kartus patikslino, kad J. P. trenkė jam delnu tÄ patį rytÄ , kai jis nuėjęs į mokyklÄ pasakė, jog jį diržu mušė tėtis.

68. Pažymėtina, kad atsakant į nuteistojo M. U. ir jo gynėjo apeliacinį skundÄ jau buvo aptarta, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumÄ ir nuoseklumÄ objektyviai pagrindžia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte eksperčių S. S. ir A. Å . užfiksuoti duomenys ir padarytos iÅ¡vados, kurias ekspertės patvirtino ir teisiamajame posėdyje, bei iÅ¡samiai paaiÅ¡kino dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo. Dar kartÄ akcentuotina, kad psichologė-ekspertė A. Å . paaiÅ¡kino, kad vaikams sudėtinga nusakyti, kada tiksliai vyko įvykis, ypatingai tas tikslumas mažėja praėjus kuo daugiau laiko nuo įvykio.

Kuo vėliau atliekama apklausa, tuo daugiau įneÅ¡ama painiavos. Labai normalu, kad praėjus metams ar daugiau, gyvas iÅ¡lieka emocinis įspÅ«dis. Ekspertizės metu pastebėjo, kad E. U. emocinis krÅ«vis buvo labiau kalbant apie tėvÄ . Ekspertė pažymėjo, kad tėvo draugės veiksmai emocinio skausmo nesukėlė, todėl jis nėra motyvuotas labai tiksliai atgaminti ir įvykį. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio (t. 3, b. l. 79–81).

Teismo psichologė A. A. taip pat patvirtino, kad E. U. apklausų parodymai jokių abejonių nekelia. Ypač tai patvirtino antra apklausa, nes E. U. antros apklausos metu patvirtino faktines aplinkybes. Akcentavo, kad beveik visiems vaikams neįmanoma prisiminti datos, skaičiaus, kadangi vaikai natūraliai tokių dalykų nefiksuoja, juolab, dėl J. P. veiksmų E. U. reakcijos ir neigiami išgyvenimai žymiai mažesni, nes tai jam nėra artimas žmogus. Tačiau abiejų liudijimų metu E. U. gebėjo prisiminti jam svarbias detales (t. 3, b. l. 81–82).

69. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje visiÅ¡kai vienodai parodė esmines įvykio aplinkybes, ir tik painiojosi laike, ir tai, eksperčių bei teismo psichologės nuomone, yra normalu, įvertinus, kad jis ikiteisminio tyrimo metu labai tiksliai nurodė ir įvykio laikÄ , jį detalizuodamas, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis davė teisingus parodymus dėl to, kad J. P. trenkė jam delnu per pakaušį, bei nėra pagrindo netikėti, kad tai buvo bÅ«tent 2017 m. gruodžio 13 d., apie 7.12 val.

Kartu pažymėtina, kad 2017 m. gruodžio 13 d. jo visas dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip išdrįsti pasakyti auklėtojai, kad jį stipriai sumušė tėvas diržu, jam skaudėjo kojos dėl tėvo sumušimo, todėl akivaizdu, kad jis J. P. veiksmo, nors ir smurtinio, nesureikšmino. Tai patvirtina ir ekspertės A. Š. bei teismo psichologės A. A. paaiškinimai, iš kurių nustatyta, kad tėvo draugės veiksmai ne fizinio, bet būtent emocinio skausmo nesukėlė. Tačiau vaikui pasijutus saugiam, jis jau pirmosios apklausos metu pats papasakojo ir apie tai, kad J.

P. trenkė delnu jam per pakaušį bei iÅ¡samiai detalizavo viso įvykio aplinkybes. Todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis iÅ¡ karto po įvykio auklėtojai ar kitiems asmenims nepasakė ir apie J. P. prieÅ¡ jį pavartotÄ smurtÄ , nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu taip pat.

70. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats neneigė, kad bÅ«davo, jog su J. P. sutardavo. Teisiamajame posėdyje atleista nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. taip pat parodė, kad su E. U. sutardavo, bÅ«davo ir nesutarimų dėl taisyklių nesilaikymo, todėl natÅ«ralu, kad pagal situacijÄ E. U. D. P. galėjo pasakyti, jog tėvo draugė gera (t. 2, b. l. 170), R. N. – kad ji ir tėvas jo nemyli, skriaudžia (t. 2, b. l. 168–169), N. V. taip pat galėjo atrodyti, kad santykiai su vaiku yra geri (t. 2, b. l. 186–187), tačiau Å¡i aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia fakto dėl J.

P. veiksmų įvykio dienÄ . Teisiamajame posėdyje J. P. nenurodė laiko, bet pati patvirtino, kad konfliktas dėl atsiųstų E. U. mamos batų buvo. E. U. norėjo juos neÅ¡ioti, bet dar buvo geras oras, Å¡ilta, todėl sakė jam, kad nesimautų, nes prakaituos kojos. Jos teigimu, E. U. specialiai įėjo į jos kambarį, ir vidury kambario ant kilimo avėsi batus. Ä®vyko žodinis konfliktas (t. 2, b. l. 159–160). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog E. U. iÅ¡ esmės bijojo tėvo ir jo draugės, sulaukdavo bausmės ir už mažesnius neva nusižengimus, todėl tikėti, kad E. U. iÅ¡drįstų ryte, J.

P. miegant, specialiai ateiti į jos kambarį ir autis batus, nėra jokio pagrindo. Tačiau iÅ¡ J. P. parodymų matyti, kad M. U. sÅ«nui E. U. buvo liepęs jos visada netrukdyti rytais, o jos nėštumo metu liepė elgtis ypatingai tyliai, nes jų name girdimumas geras, per sienÄ labai gerai girdisi net laikrodžio Å¡vytuoklė. Todėl nagrinėjamu atveju iÅ¡ esmės logiÅ¡ki ir nepaneigti E. U. parodymai, kad J. P. galėjo suerzinti garsas, kai jam iÅ¡ rankos iÅ¡krito batas, dėl to jam ir trenkė.

Be to, kaip matyti, E. U. buvo liepta elgtis taip, kad netrukdytų J. P. ne tik jos nėštumo metu.

71. Apeliaciniame skunde teigiama, kad net ir remiantis vien tik nukentėjusiojo E. U. parodymais, skausmas nebuvo tokio lygmens, kuris leistų šį veiksmÄ traktuoti kaip užtraukiantį baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

72. Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Å iame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar Å¡eimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiÅ¡kia fizinio smurto prieÅ¡ asmenį naudojimu (muÅ¡imu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryÅ¡iu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant Å¡ių konkrečių padarinių, bet sÄ moningai leidžiant jiems atsirasti.

73. Å iame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartÄ nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias. Nustatant Å¡iÄ aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ .

Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

74. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. paaiÅ¡kino, kad yra tokių vietų, kur sužalojimų nelieka – galvos plaukuotoje dalyje, pilve. Kartais bÅ«na per silpnai suduodami smÅ«giai, kad nuo jų liktų iÅ¡oriniai sužalojimai (t. 3, b. l. 58–59). Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad nuo suduoto smÅ«gio delnu per pakaušį, ypač vaikas, nejautė fizinio skausmo. Nukentėjusysis E. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė, kad jis dėl delnu suduoto J. P. smÅ«gio per pakaušį jautė skausmÄ . Å iuo atveju tai, kad buvo suduota delnu, nors, kaip teigė nukentėjusysis ir stipriai, galėjo skausmo pojÅ«tis ilgai neiÅ¡likti, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad nebuvo juntamas fizinis skausmas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinime nenurodyta, kuria ranka J. P. trenkė E. U., todėl Å¡i aplinkybė nėra esminė.

75. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smÅ«gį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmÄ arba nukentėjusiajam bus padarytas kÅ«no sužalojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016).

76. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad J. P., atlikdama smurtinius veiksmus mažamečiui E. U., t. y. delnu suduodama per pakaušį, suprato savo veiksmų pobÅ«dį, numatė dėl tokių jos veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties J. P. veiksmuose buvimo, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai įvertino visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, ir tinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

77. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl to, jog J. P. veiksmu sukeltų padarinių (fizinio skausmo) rÅ«Å¡inis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, o padaryta žala nebuvo tokia didelė, J. P. taikė BK 37 straipsnio nuostatas – J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atleido dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jai nutraukė. Dėl J. P. BK 37 straipsnio taikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo 78.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas praÅ¡o neatleisti J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo, motyvuodamas tuo, kad J. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, neigė, kad smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį E. U., ji siekė visais bÅ«dais iÅ¡vengti atsakomybės, neapgailestavo dėl savo poelgio, neatsiprašė nukentėjusiojo, todėl ji ir toliau jausis nebaudžiama bei ateityje galės daryti galbÅ«t nusikalstamÄ veikÄ .

79. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė I. Gedžiuvienė praÅ¡o neatleisti J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikÅ¡miÅ¡kumo, motyvuodama tuo, kad nėra sÄ lygų jos veikÄ pripažinti mažareikÅ¡me ir jÄ atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi J. P., nors ir buvo teisiama pirmÄ kartÄ , padarė vienÄ nesunkų nusikaltimÄ , jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau ji pateisino netrumpÄ laiko tarpÄ sugyventinio trukusį smurtÄ prieÅ¡ mažametį sÅ«nų, kurstė tėvo neapykantÄ ir pyktį vaikui, po to ir pati pavartojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, be to, nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo, nepadėjo iÅ¡aiÅ¡kinti padarytų nusikaltimų, o tik trukdė.

80. Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimÄ asmuo gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikÅ¡me. Pagal kasacinės instancijos teismo praktikÄ , sprendžiant klausimÄ dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalykÄ ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo bÅ«dÄ , laikÄ , vietÄ ), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumÄ , kryptingumÄ , tikslus, motyvus).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimÄ galima pripažinti mažareikÅ¡miu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iÅ¡ jų ypatumo teismas padaro iÅ¡vadÄ , kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ nusikaltimÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

81. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumÄ , žalos dydį, dalykÄ , kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumÄ ir panaÅ¡iai, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

82. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali bÅ«ti sprendžiama, ar jie nėra mažareikÅ¡miai, ir nusikaltimo mažareikÅ¡miÅ¡kumas yra vertinamasis požymis. Kartu kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų bÅ«ti pripažintos mažareikÅ¡mėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalÄ kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Tačiau pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimÄ dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikÅ¡miu, teismas visų pirma vertina žalos dydį.

83. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiajam E. U. neteisėti J. P. veiksmai – trenkiant delnu mažamečiui per galvÄ â€“ sukėlė fizinį skausmÄ . Tokia J. P. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau pagrįstai nustatė, kad jos padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinys, jų pasireiÅ¡kimas nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, bÅ«tų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas.

84. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Apklausų metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad jam skaudėjo, kai J. P. trenkė jam per galvÄ , tačiau nėra pagrindo nesutikti su tuo, kad minėtu J. P. veiksmu mažamečiam nukentėjusiajam sukeltas skausmas buvo momentinis ir truko neilgÄ laiko tarpÄ . Byloje nėra duomenų, jog dėl jos prieÅ¡ vaikÄ pavartoto smurto mažamečiui bÅ«tų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai.

Teisiamajame posėdyje ekspertė-psichologė A. Å . paaiÅ¡kino, kad tėvo draugės veiksmai E. U. emocinio skausmo nesukėlė, tai patvirtino ir teismo psichologė A. A., nurodžiusi, kad dėl J. P. veiksmų E. U. reakcijos žymiai mažesnės, nes tai jam nėra artimas žmogus, jos veiksmÄ vaikas konstatavo kaip įvykį. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl BK 37 straipsnio taikymo, aptarė, kad J. P. nusikalstamÄ veikÄ padarė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad J. P. nepripažino savo kaltės, tačiau nenustatyta, kaip teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, kad ji kurstė tėvo neapykantÄ ir pyktį vaikui. Be to, bylos duomenimis objektyviai nustatyta, kad nukentėjusysis turėjo elgesio sutrikimų, dėl kurių tarp J. P. ir E. U. kildavo konfliktų, ji, gyvenant E. U. jų namuose, patyrė persileidimÄ . Å ios aplinkybės visiÅ¡kai nepateisina J. P. neteisėtų veiksmų, tačiau sudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad smurto pavartojimas prieÅ¡ E. U. buvo spontaniÅ¡kas veiksmas.

Kad ateityje J. P. elgsis atsakingai ir daugiau nenusikals, sudaro pagrindo manyti ir ta aplinkybė, kad ji laukiasi (t. 4, b. l. 50).

85. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad aptartos aplinkybės atskleidžia, jog J. P. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis, bei konstatuoja, kad J. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir baudžiamoji byla jai nutraukta pagrįstai. Dėl bausmės nuteistajam M. U.

86. Apeliaciniame skunde, Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės I. Gedžiuvienės manymu, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kitas bylos aplinkybes ir į kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę bei lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ . Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės cinizmÄ , įžūlumÄ , požiÅ«rį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, kad jam anksčiau taikytos baudžiamosios atsakomybės priemonės nepasiekė savo tikslų, jis nepadarė iÅ¡vadų dėl savo elgesio, vos tik atlikęs bausmę už ankstesnius padarytus nusikaltimus, turėdamas teistumÄ , vėl nusikalto pakartotinai, M. U. turėjo bÅ«ti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis.

87. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodÄ reikÅ¡mę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi bÅ«ti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

88. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje.

Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ teisingumas gali bÅ«ti įgyvendintas užtikrinant tam tikrÄ interesų pusiausvyrÄ , iÅ¡vengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų prieÅ¡prieÅ¡os. Baudžiamojoje teisėje tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra.

89. IÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes nuteistajam M. U. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ (BK 59 straipsnis).

90. Nuteistasis M. U., turėdamas neiÅ¡nykusį teistumÄ už tyčinių nusikaltimų padarymÄ , padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis), jis anksčiau teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 5–9), ir Å¡i aplinkybė vienareikÅ¡miÅ¡kai parodo, kad jis linkęs nesilaikyti įstatymų, nedirba (t. 2, b. l. 4). Tačiau anksčiau jis teistas už kitokio pobÅ«džio nusikalstamų veikų padarymÄ , paskutinį kartÄ buvo nuteistas Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu realia laisvės atėmimo bausme, t. y. beveik prieÅ¡ 7 metus, jis iÅ¡ įkalinimo įstaigos buvo paleistas lygtinai, neatlikus bausmės, toliau buvo kontroliuojamas Probacijos tarnybos, 2016 m. kovo 18 d. iÅ¡ Probacijos tarnybos registro iÅ¡registruotas, už nusikaltimus žmogaus sveikatai bei vaikui ir Å¡eimai anksčiau neteistas.

IÅ¡ nuteistojo parodymų nustatyta, kad jis drausmino vaikÄ siekdamas pozityvių tikslų – kad sÅ«nus mokytųsi, gerai elgtųsi, tačiau Å¡iam tikslui pasiekti pasirinko akivaizdžiai netinkamas, neadekvačias ir besÄ lygiÅ¡kai neteisėtas priemones, dėl to vietoj pageidaujamos pozityvios vaiko elgesio korekcijos buvo padaryta žala vaiko sveikatai. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nuteistasis smurtÄ vartojo prieÅ¡ mažametį sÅ«nų sistemingai, smurtas buvo gan žiaurus, jis buvo skausmingas vaikui, jis net trumpÄ laiko tarpÄ nesugebėjo tinkamai atlikti tėvo pareigų pažymėtina, kad dėl pavartoto smurto 2017 m. gruodžio 12 d., nukentėjusiajam E. U. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau bÅ«tent dėl sistemingo muÅ¡imo ir psichologinio smurto M.

U. sukėlė nukentėjusiajam E. U. psichikos sutrikimÄ â€“ reakcijas į stiprų stresÄ , trikdančias jo kasdieninį funkcionavimÄ bei adaptacijÄ , t. y. M. U. taip gniuždydamas vaikÄ , elgdamasis su juo gan žiauriai, sistemingai muÅ¡damas mažametį, bejėgiÅ¡kos bÅ«klės sÅ«nų susargdino nesunkiai, todėl Å¡ios prokurorės nurodytos aplinkybės yra nuteistojo M. U. nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, BK 163 straipsnyje, kvalifikuojantys požymiai, o nelemiantys bausmės individualizavimo aspektus.

91. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

92. Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamÄ bausmės paskirtį – sulaikyti M. U. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamų veikų pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡ias veikas numatytų bausmių turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra, bei įvertinęs nuteistÄ jį charakterizuojančius duomenis, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M.

U. už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 163 straipsnyje, skyrė griežčiausiÄ bausmės rūšį – laisvės atėmimÄ , nustatytos laisvės atėmimo bausmės dydis yra artimas sankcijoje numatytos Å¡ios bausmės vidurkiui, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė taip pat artima jos vidurkiui. M. U. padaryti nusikaltimai sudaro idealiÄ jÄ BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose ir BK 163 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptį, todėl bausmės buvo subendrintos apėmimo bÅ«du (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas).

93. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistajam M. U. skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų, reikšmingų nuteistajam M. U. skirtinų bausmių individualizavimui ir bausmių dydžio nustatymui, į kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs, nenurodė. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, didinti už M. U. padarytas nusikalstamas veikas paskirtas laisvės atėmimo bausmes nėra pagrindo.

94. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 75 straipsnį ir atidėjo M. U. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ .

95. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip Å¡eÅ¡eriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

96. Baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismų praktikoje teismas kiekvienÄ kartÄ , kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobÅ«dis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rÅ«Å¡is ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sÄ lygas (nuostatas), svarsto, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir sprendžia bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ . Pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ asmenims, kurie turi neiÅ¡nykusį ar nepanaikintÄ teistumÄ už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai, bausmės vykdymo atidėjimas gali bÅ«ti taikomas tik iÅ¡imtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, o tokį savo sprendimÄ teismas privalo motyvuoti.

97. Kaip jau buvo aptarta skiriant bausmę, M. U. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, anksčiau teistas, tačiau už kitokio pobÅ«džio nusikalstamų veikų padarymÄ , baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskutinį kartÄ buvo nuteistas Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu realia laisvės atėmimo bausme, t. y. beveik prieÅ¡ 7 metus, jis iÅ¡ įkalinimo įstaigos buvo paleistas lygtinai, neatlikus bausmės, toliau buvo kontroliuojamas Probacijos tarnybos, 2016 m. kovo 18 d. iÅ¡ Probacijos tarnybos registro iÅ¡registruotas, už nusikaltimus žmogaus sveikatai bei vaikui ir Å¡eimai anksčiau neteistas.

Nors M. U. nuteistas už tai, kad fiziÅ¡kai ir psichiÅ¡kai smurtavo prieÅ¡ sÅ«nų, tačiau pažymėtina, kad jam iÅ¡lieka pareiga rÅ«pintis sÅ«naus gerove, prisidėti finansiÅ¡kai prie sÅ«naus iÅ¡laikymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir, kaip jau buvo aptarta, iÅ¡ nuteistojo parodymų nustatyta, kad jis drausmino vaikÄ siekdamas pozityvių tikslų – kad sÅ«nus mokytųsi, gerai elgtųsi, tačiau Å¡iam tikslui pasiekti pasirinko akivaizdžiai netinkamas, neadekvačias ir besÄ lygiÅ¡kai neteisėtas priemones.

M. U. gyvena su gyvenimo drauge J. P., iÅ¡ byloje pateikto medicininio pažymėjimo nustatyta, kad jo draugė J. P. laukiasi. Nors nuteistasis M. U. Å¡iuo metu nedirba, tačiau jis privalės atlyginti ir nusikaltimu padarytÄ neturtinę žalÄ .

98. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, yra pagrindo manyti, jog nuteistasis M. U., bÅ«damas dar pakankamai jauno amžiaus, turėdamas įsipareigojimų sÅ«nui ir Å¡eimai, gali sÄ Å¾iningai dirbti, pasitaisyti ir nebedaryti naujų nusikalstamų veikų bei gyventi visuomenei priimtinÄ gyvenimÄ . Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai iÅ¡vadai, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėjus dvejų metų terminui bei paskyrus M.

U. atitinkamus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5, 6 punktai), kurie teigiamai paveiks nuteistojo elgesį. Dėl iš nuteistojo M. U. priteisto nukentėjusiajam E. U. neturinės žalos atlyginimo dydžio 99. Apeliaciniais skundais nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Gedžiuvienė nesutinka su nukentėjusiajam priteistu 2500 Eur neturtinės žalos dydžiu, prašo tenkinti civilinį ieškinį visiškai ir iš M.

U. priteisti 10000 Eur neturinei žalai atlyginti. 100. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostata, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine iÅ¡raiÅ¡ka. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingÄ kompensacijÄ už patirtus neturtinio pobÅ«džio iÅ¡gyvenimus, praradimus, parenkant tokiÄ piniginę satisfakcijÄ , kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytÄ Å¾alÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). 101.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ , turi bÅ«ti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes bei sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau Å¡is kriterijų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintinÄ neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visÄ reikÅ¡mingų aplinkybių kompleksÄ , nustatyti teisingÄ ir protingÄ kompensacijÄ nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumÄ , tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikÅ¡mę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimÄ , reikia atsižvelgti ir į formuojamÄ teismų praktikÄ , aiÅ¡kinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iÅ¡ esmės panaÅ¡ioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkÅ«rimÄ . Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobÅ«dis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiÅ¡kiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiÅ«riu, t. y. kaip jos paveiks tolimesnį nukentėjusiojo gyvenimÄ .

Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kÅ«nui dėl pasekmių Å¡alinimo (operacijomis, specialiomis procedÅ«romis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. 102. Pagal teismų praktikÄ už nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , atsižvelgiant į konkrečias reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, nukentėjusiajam priteisiama neturtinės žalos nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016), tačiau įprastai priteisiama iki 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-139-895/2017 (700 Eur), 2K-24-895/2017 (1200 Eur), 2K-36-895/2017 (1000 Eur), 2K-P-135-648/2016 (1448,10 Eur), 2K-221-648/2016 (1737,72 Eur), 2K-258-699/2015 (579,24 Eur), 2K-136/2008 (1158,48 Eur), 2K-140/2012 (2027,34 Eur), 2K-497/2011 (2896,20 Eur).

Ir tik išimtinais atvejais, kai, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo itin ilgai gydėsi stacionariai, kai po ilgo gydymo vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai ir panašiai, priteistina atitinkamai didesnė pinigų suma. 103. Nagrinėjamu konkrečiu atveju nusikalstamais nuteistojo M. U. veiksmais žala buvo padaryta nukentėjusiojo sveikatai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. U. prieš mažametį, bejėgiškos būklės sūnų, tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtavo sistemingai.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-147/2018 nukentėjusiajam E. U. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresÄ F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradęs dėl M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 132–137). 104. Ä®vertinus tai, kad M. U. nukentėjusiajam ne mažiau kaip 9 atvejais taikė fizines bausmes, o paskutiniu atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 2242/17 (03) dėl 2017 m. gruodžio 12 d.

E. U. padarytų poodinių kraujosruvų abiejose kojose konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 108), be to, kad smurtavo psichologiÅ¡kai, t. y. vadino jį savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais, grasino, dėl vartojamo sistemingo fizinio smurto sudarydamas realų pagrindÄ manyti ir bijoti, kad Å¡ie jo grasinimai gali bÅ«ti įgyvendinti, nėra net mažiausios abejonės dėl to, jog nukentėjusysis E. U. sistemingai patyrė ne tik stiprų fizinį skausmÄ , bet ir emocinį stresÄ bei psichologinius iÅ¡gyvenimus, baimę dėl savo saugumo ir net gyvybės. Tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai paliko psichotraumuojantį poveikį vaiko emocinei bÅ«senai.

Ir tai vienareikÅ¡miÅ¡kai sukėlė realų pavojų vaiko fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrÄ nepilnavertiÅ¡kumo ir nepasitikėjimo savimi jausmÄ . Tiek ekspertės, tiek teismo psichologė teisme patvirtino, kad E. U. emocinė bÅ«sena apklausos metu teisme, praėjus nuo įvykio daugiau kaip vieneriems metams, iÅ¡ esmės buvo nepakitusi, kai vaikas kalbėjo apie įvykius, graudinosi, verkė, jam skaudu buvo prisiminti, jis iki Å¡iol kartais sapnuoja koÅ¡marus, susijusius su tėvu.

Todėl akivaizdu, kad yra jaučiamos patirto smurto pasekmės. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, t. y. į nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymÄ V. G. paaiÅ¡kinimÄ , kad Å¡iuo metu nukentėjusiajam jokių liekamųjų reiÅ¡kinių nėra, jie nejaučiami (t. 2, b. l. 160–162), į teismui pateiktÄ informacijÄ , kad po įvykio berniukas buvo užraÅ¡ytas konsultacijoms pas psichologę, tačiau konsultacijose nesilankė ir psichologinė pagalba jam nebuvo teikiama (t. 3, b. l. 54), taip pat ir į nuteistojo finansinę padėtį, kad M.

U. yra gana jauno amžiaus ir darbingas asmuo, tačiau bent jau Å¡iuo metu nuolatinių pajamų neturi, be to, jis privalo prisidėti ir prie sÅ«naus iÅ¡laikymo, kÅ«dikio laukiasi ir jo gyvenimo draugė. 105. Ä®vertinęs visas neturtinės žalos nustatymui reikÅ¡mingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 2500 Eur neturtinės žalos dydis neprieÅ¡tarauja formuojamai teismų praktikai ir nėra per mažas. Teismas laikėsi civilinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimÄ baudžiamojoje byloje, bei formuojamos teismų praktikos panaÅ¡iose bylose.

Apeliacinių skundų argumentai dėl neturtinės žalos dydžio – 10000 Eur – nėra grindžiami aktualia teismų praktika, kuri, kaip minėta, iÅ¡ esmės atitinka pirmosios instancijos teismo priteistÄ neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai bei dėl jos kilusiems padariniams ir atitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principų kriterijus, todėl tenkinti prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų reikalavimus dėl nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos dydžio padidinimo nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos priteisimo iš atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. 106. Apeliaciniais skundais nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Gedžiuvienė prašė, pripažinus J. P. kalta ir nuteisus pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, iš jos priteisti nukentėjusiajam E. U. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. 107. Kaip jau buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J.

P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikÅ¡miÅ¡kumo (BK 37 straipsnis) ir baudžiamoji byla jai nutraukta pagrįstai. Tačiau nereiÅ¡kia, kad dėl Å¡ios aplinkybės iÅ¡ atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens negali bÅ«ti priteista nukentėjusiajam neturtinė žala. 108. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis E. U. patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, sukrėtimÄ dėl J.

P. veiksmų. Å ių aplinkybių nenurodė ir pats nukentėjusysis, taip pat ir jo atstovė pagal įstatymÄ . Teisiamajame posėdyje ekspertė A. Å . ir teismo psichologė A. A. patvirtino, kad E. U. reakcija į tėvo draugės J. P. atliktÄ veiksmÄ Å¾ymiai mažesnė, jis tai konstatavo tik kaip įvykį. Todėl esant Å¡ioms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad buvo sukeltas ilgai netrunkantis fizinis skausmas, ir pripažinus J. P. padarytÄ veikÄ mažareikÅ¡me, bei nesant duomenų, kad dėl J.

P. atlikto veiksmo nukentėjusysis patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, sukrėtimÄ , emocinę depresijÄ ar panaÅ¡iai, pirmosios instancijos teismas civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos priteisimo iÅ¡ J. P. atmetė pagrįstai. Dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymÄ turėtų iÅ¡laidų už nukentėjusiojo atstovavimÄ priteisimo 109. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas pateikė sÄ skaitÄ už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymÄ , kad V.

G. už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinio skundo suraÅ¡ymÄ sumokėjo 1000 Eur (t. 4, b. l. 48, 49), prašė Å¡ias iÅ¡laidas priteisti. 110. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali Å¡ių iÅ¡laidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Å ios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ , sprendžiant dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme, turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

Nurodomas patirtų atstovavimo iÅ¡laidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomÄ sumÄ , o yra tik viena iÅ¡ aplinkybių, į kuriÄ atsižvelgiama nustatant proceso iÅ¡laidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio praÅ¡omos atstovavimo iÅ¡laidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo iÅ¡laidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). 111. Å ioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę tiek nuteistasis M. U., tiek atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės J.

P., tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusysis (jo atstovas), tačiau visi apeliaciniai skundai netenkinami. Pažymėtina, kad iÅ¡ sÄ skaitos už teisines paslaugas nustatyta, kad apeliacinio skundo suraÅ¡ymas įvertintas 900 Eur bei atstovavimas apeliacinės instancijos teisme 100 Eur (t. 4, b. l. 49). Å iuo atveju ir nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl iÅ¡laidos už apeliacinio skundo suraÅ¡ymÄ nepriteistinos. Tačiau nukentėjusiojo, Å¡iuo atveju jo atstovės pagal įstatymÄ patirtos iÅ¡laidos advokatui dėl nukentėjusiojo, juolab, nepilnamečio atstovavimo pagrįstos bÅ«tinumu tinkamai organizuoti jo teisių gynimÄ nuo nuteistojo ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinių skundų argumentų, kurie buvo atmesti.

Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, į iÅ¡laidų dydį – 100 Eur, kuris nėra neproporcingas suteiktoms paslaugoms, nukentėjusiajam, Å¡iuo atveju realiai iÅ¡laidas patyrusiai jo motinai – atstovei pagal įstatymÄ V. G. – priteistina 100 Eur Å¡ioms iÅ¡laidoms atlyginti iÅ¡ nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. lygiomis dalimis. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija n u t a r i a : nukentėjusiojo E. U. atstovo advokato Aliaus Galmino, Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės Irenos Gedžiuvienės, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J.

P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko, nuteistojo M. U. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus atmesti. Plungės apylinkės teismo Kretingos rÅ«mų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje: pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį (1 epizodas) – paÅ¡alinti neteisingai nurodytÄ aplinkybę, kad M. U. sudavė nukentėjusiajam E. U. diržu su sagtimi, nurodant, kad M. U. sudavė nukentėjusiajam E. U. diržu. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį (2 epizodas) – vietoj neteisingai nurodyto laiko, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. U. buvo padarytas 2018 m. gruodžio 12 d., nurodyti, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. U. buvo padarytas 2017 m. gruodžio 12 d.

Iš nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. priteisti V. G. po 50 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjai Edita Lapinskienė Dalius Jocys Linas Pauliukėnas