A-492-1575-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1575/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00050-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Rimgaudui Kvikliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja O. B. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6–10) prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir atsakovas, Inspekcijos Utenos skyrius) 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (22.19)-2D-15786 ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą tęsti 2009 m. rugsėjo 9 d. statybos sustabdymo aktu Nr. 115U-15 sustabdytą statinių: poilsio namelio (2,50 x 3,00), liepto (1,0 x 12,0) ir laiptų, esančių pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini) k., Užpalių sen., Utenos r., statybą.

Nurodė, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjos atlikti statybos darbai nebegali būti vertinami kaip savavališka statyba, nes I grupės nesudėtingus statinius, išskyrus statomus kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, leidžiama statyti neturint statybą leidžiančio dokumento – supaprastinto projekto. Teigė, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, statinių nugriovimas nebėra vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas. Paaiškino, kad pareiškėjos pastatytiems nesudėtingiems statiniams nereikalingi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ yra tos pačios sąvokos. Paaiškino, kad pareiškėjai priklausanti žemė yra žemės ūkio paskirties, o statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra teisės normų, kurios tiesiogiai draustų statybos darbus miškų ūkio paskirties žemės sklypuose ar miško žemėje.

Atsakovas Inspekcijos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 84–91) nurodė, kad su juo nesutinka.

Paaiškino, kad pareiškėjos pastatyti statiniai patenka į ežero apsaugos zoną, todėl pagal anksčiau galiojusį Statybos įstatymą, statybos techninius reglamentus, tokių statinių statybai buvo privalomas suderintas supaprastintas projektas. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis statybų teisinis reglamentavimas to nenumato, tačiau visi pareiškėjos statiniai, priskirti I grupės nesudėtingiems statiniams, yra pastatyti antros ir trečios kategorijos miškuose, todėl tokių statinių įteisinimas yra negalimas. Teigė, kad miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje galima statyti tik su mišku susijusius statinius, tuo tarpu pareiškėjos pastatyti statiniai – poilsio namelis, laiptai, lieptas, nepriskiriami prie tokių statinių.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 1 d. sprendimu (I t., b. l. 144–147) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatyta lengvata savavališkų statybų trūkumų pašalinimui gali būti taikoma tik jei tam yra visos sąlygos, t. y. tais atvejais, kai žemės sklype tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teismas, įvertinęs visus pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti Statybos įstatymo 28 straipsnyje nustatytas priemones dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, nes statiniai pastatyti ne tik saugomoje teritorijoje, kur statyba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka galima, tačiau ir miško žemėje, kur tokio pobūdžio statinių statyba negalima. Nurodė, kad miško žemėje galima tik su mišku susijusių statinių statyba, o O. B. neįrodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio 1,06 ha yra miško žemė, savavališkai pastatyti statiniai atitiktų šią sąlygą. Teismas konstatavo, kad statiniai, pastatyti pažeidžiant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) normas, negali būti įteisinami pasinaudojant šia įstatymų leidėjo Statybos įstatyme numatyta lengvata. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad nagrinėjamu atveju, miško žemės savininkų nuosavybės teisės yra varžomos labiau nei leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija). Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos teisės aktų normas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktiką, konstatavo, kad nėra argumentų, kurie leistų teigti, kad tarp sąvokų „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ yra esminių skirtumų, ir sąvoka „miško žemė“ reiškia švelnesnius ribojimus statybai.

III. Pareiškėja O. B. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 150–156), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Mano, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo nuostata, kad „pagal Miškų įstatymą, Žemės įstatymą miško žemėje yra leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių statyba neleidžiama“, nėra faktinė aplinkybė, kuri gali turėti prejudicinę galią šioje byloje. Pažymi, kad ši aplinkybė yra teisės normos aiškinimo ir taikymo dalykas, kurį atlieka konkrečią bylą nagrinėjantis teismas.

2. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir pažymi, kad Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje minimi objektai yra ne statiniai, o žemės sklypo ploto sudėties (pagal žemės naudmenų rūšis) nustatymo ir žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties nustatymo (sklypo formavimo metu) tikslu miško naudmenoms priskiriami objektai.

3. Paaiškina, kad įstatymų leidėjas Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nenustatė nei baigtinio miško žemėje leidžiamų statyti statinių sąrašo, nei draudimo miško žemėje statyti I grupės nesudėtingus statinius.

4. Akcentuoja, kad ginčo žemės sklypas nėra priskirtas miško paskirties žemei, ginčo žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog įstatymų leidėjo dviejuose skirtinguose įstatymuose vartojamos sąvokos iš esmės reglamentuoja tuos pačius teisinius santykius, t. y. miško žemės paskirties nustatymo teisinius santykius, tačiau minėtos teisės normos nereglamentuoja ir Konstitucinis Teismas savo nutarime nepasisakė dėl žemės ūkio paskirties nustatymo teisinių santykių.

5. Teigia, jog Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nėra ribojimų ir draudimų miško žemėje statyti nesudėtingus statinius, kadangi minėti įstatymai nereglamentuoja statybos teisinių santykių.

6. Pažymi, kad šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ numato, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, išskyrus statomus kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui neprivalomas.

Atsakovas Inspekcijos Utenos skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (I t., b. l. 162–168) grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Nurodo, kad pareiškėja neįgyvendino teisės būti statytoja pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį, nes prieš pradėdama vykdyti statybos darbus (2009 m. 2-oje pusėje) neturėjo privalomo supaprastinto projekto su įgaliotų valstybės tarnautojų raštiškais pritarimais, todėl esant tokiems prieštaravimams, faktinis nekilnojamojo daikto sukūrimas negali būti teisėtas pagrindas nuosavybės teisei į tą nekilnojamąjį daiktą atsirasti ir ją įregistruoti.

2. Pažymi, jog įstatymų leidėjas, priėmęs Statybos įstatymo ir jį detalizuojančių statybos techninių reglamentų pakeitimus numatė galimybę leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tik ten, kur statyba apskritai galima. Mano, kad pareiškėjai teisės aktais nesuteikta teisė įteisinti neteisėtą statybą.

3. Nesutinka su argumentais, kad Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje minimi objektai nėra statiniai Statybos įstatymo prasme. Teigia, kad nurodyti objektai (išskyrus su mišku susiję įrenginiai, kurie pagal Statybos įstatymo 2 str. 67 d.), atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą statinio sąvoką. O su mišku susijusių statinių ir įrenginių užimti plotai yra priskiriami miško žemei.

4. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodę, jog pagal Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatytą reguliavimą akivaizdu, kad teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje (miško žemėje) negali būti realizuota.

5. Mano, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime sąvokos „miškas“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ yra sutapatinamos. Teigia, kad neturi įtakos tai, jog įstatymuose apibrėžtos sąvokos „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ nevisiškai sutampa, mano, kad jų skirtumai nėra esminiai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos teisės pasinaudoti nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje Statybos įstatymo redakcijoje (28 straipsnyje) nustatyta savavališkais pripažintų statinių įteisinimo tvarka.

Nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teisė priklauso 1,22 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Utenos rajono (duomenys neskelbtini) kaime (I t., b. l. 29–30). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo žemės sklypui nustatyta žemės ūkio tikslinė naudojimo paskirtis, 1,06 ha sklypo sudaro miško žemė. Sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos – 0,9 ha (¾ dalys) sklypo patenka į vandens telkinio (Daglėjo ežero) apsaugos zoną. 2009 m. rugsėjo 7 d. statybos patikrinimo aktu Nr. 09-14 Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas nustatė, jog ginčo žemės sklype statomas medinis 2,5 x 3 m dydžio poilsio namelis, 1 x 12 m lieptas, laiptai (I t., b. l. 53). 2009 m. rugsėjo 9 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 115U-14 (I t., b. l. 42–43) ir 2009 m. rugsėjo 9 d. statybos sustabdymo aktu Nr. 115U-15 medinio namelio, liepto ir laiptų statyba sustabdyta (I t., b. l. 37–38). 2009 m. spalio 14 d. statybos patikrinimo aktu Nr. 09-16 buvo nustatyta, kad statybos darbai tęsiami – O. B. papildomai pastatė įrankių sandėlį, tęsė poilsio namelio statybą. (I t., b. l. 58). Už tai O. B. 2009 m. spalio 26 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 8.18-10 (b. l. 60), o 2009 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 8.18-13 O. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1592 straipsnio 1 dalį nubausta 5 000 Lt bauda (I t., b. l. 35–36). Utenos apskrities viršininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 3-324 O. B. buvo įpareigota iki 2009 m. lapkričio 30 d. savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius bei sutvarkyti statybvietę.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2010 m. kovo 7 d. su ieškiniu kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą ir prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 3-324 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“ bei pripažinti jos teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančių dokumentų poilsio namelio, tualeto, liepto ir laiptų statyboms jai priklausančiame žemės sklype, esančiame Utenos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime išdavimo. Šioje byloje Inspekcija pateikė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti O. B. savo lėšomis per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti savavališkai pastatytus statinius: medinį poilsio namelį su terasa, tualetą su įrankių sandėliu, lieptą ir laiptus, esančius miško žemėje, vandens telkinio apsaugos zonoje (duomenys neskelbtini)kaime (Utenos rajono savivaldybės Užpalių seniūnija) pastatytus žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Norvaišių k. v.) bei, jei O. B. per nurodytą terminą neįvykdys teismo sprendimo, nurodytus veiksmus (nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę) įpareigoti atlikti Inspekciją O. B. lėšomis, išieškant iš jos reikiamas išlaidas.

Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 20 d sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi O. B. apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, pareiškėja Lietuvos Aukščiausiajam Teismui padavė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 8 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-20/2012, teisminio proceso Nr. 2-50-3-00474-2010-8) O. B. kasacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2010 m. gruodžio 15 d. pareiškėja kreipėsi į Inspekcijos Utenos skyrių su prašymu leisti tęsti sustabdytą statybą (I t., b. l. 25). Inspekcijos Utenos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (22.19).2D-15786 (I t., b. l. 21–24) nurodyto pareiškėjos prašymo netenkino. Sprendime atsakovas konstatavo, kad įstatymų leidėjas ne visais atvejais naujajame Statybos įstatyme numato galimybę įteisinti neteisėtą statybą, o tik ten, kur statyba apskritai galima. Nurodė, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype ginčo statinių statyba yra negalima, nes miško žemėje negalima statinių, išskyrus specializuotų, statyba. Nesutikdama su tokiu atsakovo sprendimu pareiškėja kreipėsi į teismą ir siekia, kad nurodytas sprendimas būtų panaikintas ir atsakovas įpareigotas išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

Įvertinusi šios bylos dalyką – Inspekcijos sprendimą pareiškėjai neišduoti dokumento, leidžiančio tęsti sustabdytą statybą, bei atsižvelgusi į tai, kad civilinėje byloje O. B. vienu iš ieškinio reikalavimu prašė pripažinti jos teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančių dokumentų ginčo statinių statyboms jai priklausančiame žemės sklype, esančiame Utenos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini)kaime išdavimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejose bylose nagrinėjamas iš esmės tapatus klausimas – dėl pareiškėjos teisės pasinaudoti nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje Statybos įstatymo redakcijoje nustatyta nelegalios statybos įteisinimo tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 8 d. nutartimi konstatavo, kad O. B., „savavališkai pastačiusi statinius žemės sklype, kuriame galima tik specializuotų, su mišku susijusių statinių statyba, negali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka“. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turinčiu res judicata galią, jau yra išspręstas klausimas dėl pareiškėjos teisės legalizuoti savavališka statyba pripažintus ginčo statinius.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinomis aplinkybėmis (faktais) pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str.). Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą. Tam, kad teismo sprendimui būtų pripažinta prejudicinė reikšmė, turi būti konstatuotas visetas reikšmingų prielaidų: 1) prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; 3) pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abejose bylose.

Šios administracinės bylos ginčo šalys ir šalys civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-50-3-00474-2010-8) sutampa. Tiek civilinėje, tiek ir šioje administracinėje byloje nagrinėti klausimai, susiję su tais pačiais statiniais (medinio poilsio namelio su terasa, tualeto su įrankių sandėliu, liepto ir laiptų, esančių miško žemėje, vandens telkinio apsaugos zonoje (duomenys neskelbtini) kaime (Utenos rajono savivaldybės Užpalių seniūnija) pastatytų žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Norvaišių k. v.)). Vienas iš civilinėje byloje O. B. ieškiniu reikštų reikalavimų – pripažinti jai teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančių dokumentų poilsio namelio, tualeto, liepto ir laiptų statyboms jai priklausančiame žemės sklype, esančiame Utenos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime išdavimo. O šioje administracinėje byloje nagrinėjamas statybą leidžiančius dokumentus išduodančio subjekto – Inspekcijos Utenos skyriaus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai išduoti statybą leidžiantį dokumentų ginčo statinių statyboms ginčo žemės sklype, teisėtumas. Akcentuotina, kad tiek šioje byloje, tiek ir civilinėje byloje, pareiškėja savo reikalavimus grindė iš esmės tokiu pačiu Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų aiškinimu. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-50-3-00474-2010-8) nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šioje byloje res judicata galią turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartyje paneigta pareiškėjos teisė pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, daro išvadą, kad Inspekcijos Utenos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (22.19)-2D-15786 pagrįstai bei teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą leisti tęsti sustabdytą statybą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas O. B. kasacinį skundą, atmetė jos pateiktą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimą (dėl draudimo statyti ginčo statinius miško žemėje nebuvimo, dėl galimybės legalizuoti ginčo statinių statybą vadovaujantis nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusia Statybos įstatymo redakcija ir kt.), o tą patį teisės aktą tomis pačiomis sąlygomis teismai turi aiškinti ir taikyti vienodai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė